Konstantinas Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau. UFO Page. Lithuanian

Global Lithuanian Net: san-taka station:

Ženklas iš aukščiau

Jis pirmasis pagrindė skystojo kuro variklio idėją. Rašė apie tarpplanetines keliones, perspektyvas... Tiksliai įspėjo ekipažo narių skaičių pirmoje kelionėje į Mėnulį. Žinojo, kad grįždamas „kosminis raketinis traukinys“ nusileis ne ant žemės, o ant vandens. Pamatęs jo skafandrų eskizus V. Sebastjanovas nustebo: „Ką tik su tokiu treniravausi“.

Konstantinas Ciolkovskis gimė 1857 m. rugsėjo 17 d. Iževskoje (Riazanės sritis) lenkų dvarininko 13 vaikų šeimoje. Totorių kilmės motina mirė 38 m. Lenkas tėvas už žmoną buvo vyresnis 10 m. ir skaitydavo tik lenkiškus laikraščius ir turėjo begalinę aistrą kurti ir statyti. Su vaikais statydavo žaislinius rūmus ir namus, o motina už kiekvieną išmoktą raidę duodavo po kapeiką.

Kostia turėjo kelias pravardes: Paukštė, Mergaitė... Labai bijodavo tamsos, plėšikų, buvo linkęs į lunatizmą - atsikeldavo naktį, klaidžiodavo po kambarius, kartais slėpdavosi po kilimu. Labai mėgo skaityti, svajoti. Mažajam broliui netgi mokėdavo, kad šis klausytųsi jo fantazijų. Mėgo laipioti stogais, medžiais, nuo kurių kartais nušokdavo, kad „paskraidytų“. Ledas ir vanduo jam kėlė nuostabą.

1860 m. šeima persikėlė į Riazanę, kur tėvas įsidarbino Miškų skyriuje. 1866 m. Konstantinas susirgo skarlatina ir dėl komplikacijų sutriko klausa, tad negalėjo džiaugtis daugeliu bendraamžių įprastų užsiėmimų. 1869 m. įstojo į gimnaziją, tačiau ten gabumais neblizgėjo – priekurčiam mokytis nebuvo lengva. Tad 1871 m. jį pašalino iš gimnazijos su charakteristika: „stoti į techninę mokyklą“. Konstantinas ėmė mokytis savarankiškai. 1873 m. tėvas davė pinigų studijoms Maskvoje. Darbštus jaunuolis kasdien kando mokslus Čertkovskio bibliotekoje. Per pirmus metus Maskvoje praėjo fiziką ir matematikos pradus. Per antrus – įsisavino diferencialinį ir integralinį skaičiavimus, aukštąją algebrą, analitinę ir sferinę geometriją.

1876 m. grįžo namo ir užsidirbdavo repetitoriaudamas, o po 4 m. išlaikė egzaminus mokytojo vardui ir persikėlė į Borovską savo pirmajai valstybinei tarnybai.

1879 m. gavęs liaudies mokytojo vardą Borovske mokė matematikos. Jis apsigyveno pas vieną našlį, turėjusį dukterį Varvarą Sokolovą, kurią 1880 m. vedė. Visus tuos metus jis užsiėmė fizikos bandymais ir technine kūryba. Jo namuose žybčiojo ir traškėjo elektros iškrovos, skambėjo varpeliai, šoko popierinės lėlės. Lankytojus stebino „elektrinis aštuonkojis“, už čiupdavęs visus už nosies ar pirštų. Vandeniliu užpildytas guminis maišas, subalansuotas popieriniu laiveliu su smėliu, klajojo po kambarius nešiojamas oro srovių.

1890 m. Rusijos technikos draugija peržiūrėjo K. Ciolkovskio vientiso metalinio dirižablio projektą, ir nors piniginė subsidija nebuvo skirta, pati idėja pripažinta teisinga.

Apie 1889 m. Ciolkovskis Borovsko pakraštyje pirmąkart stebėjo keistą reiškinį: „Mačiau savo likimą, kurį valdė aukštosios jėgos... Troškau to paslaptino. Rodės, kad kažkas kitas gali apsaugoti nuo nusivylimo ir duoti galios. Slapčia panorau susitikti su Dievu...“

K. Ciolkovskis mėgo ilsėtis sėdėdamas namo terasoje. Akimis lydėdamas debesis, jis analizuodavo savo idėjas... Būtent čia tai ir nutiko:
„Netikėtai pietų pusėje truputį virš horizonto pamačiau taisyklingą kryžių. Nustebęs pakviečiau žmoną, bet ji manęs negirdėjo... Vėliau debesis virto žmogaus figūra! Aiškiai matėsi rankos, kojos, kūnas, veidas“.

Jis tarsi paklusdamas kažkieno valiai atsistojo ir žengė keistojo debesies link. Ir tuo metu išgirdo (nors buvo nuo vaikystės beveik kurčias) varpų skambėjimą. Ištiesė rankas į priekį, bet figūra ėmė lėtai mažėti ir išnyko... Beveik iš giedro dangaus ant ištiestų delnų nukrito keli lašai skysčio... Kažkokio impulso paveiktas jis jį lyžtelėjo - atrodė saldus. "Tai turėjo didelę įtaką visam gyvenimui - primindavo, kad pasaulyje yra kažkas paslaptingo, neįminto".

1892 m. atvažiavęs į Kalugą dėl tarnybos pasikeitimo, kur iki mirties tęsė tyrinėjimus, nekreipdamas dėmesio nei į aplinkinių pašaipas, nei į skurdą, nei izoliaciją nuo mokslo pasaulio. Beveik visiškas kurtumas, ligos, alkis, didėjantis aklumas - kiekvienas jų galėjo virsti tragedija. Iš 7 jo vaikų trys mirė, du vyresnieji nusižudė pavargę nuo nuolatinio skurdo. Liko dvi dukros ir 7 anūkai.>
Tuo metu dėmesį skyrė teorinei kosmonautikai. 1897 m. gegužės 10 d. išvedė formulę, įrodančią kosminių skrydžių raketomis galimybę. Formulė buvo paskelbta 1903 m. „Pasaulio erdvių tyrimas reaktyviniais įrenginiais“.
Knygos iliustacija
1927 m. dirbtuvėje su žurnalistu Altaiskiu

Tik daug vėliau susilaukė pripažinimo, bet mažai pakeitusio materialinę padėtį. Jis kantriai pakėlė vargus kurdamas teorijas ir tobulindamas praktinius darbus. Jis neabejojo, kad kosmose egzistuoja protingos jėgos labiau išsivystę už žmones. Visoje istorijoje aptinkame kitų jėgų įsikišimo pėdsakų bylojančių jų protą. Žmonija prie jų prisilies pažindama kitas visatos planetas. Ateityje pats žmogus taip pasikeis, kad „nebūtinai bus protinga būtybe“ spinduliuojančiu padaru, gyvenančiu amžinai be maisto: „Būtybė gyvens Saulės spinduliais, nesikeis jos svoris, ji gyvuos ir mąstys kaip mirtinga ir nemirtinga būtybė“.

1928 m. K. Ciolkovskis vėl tapo keistų įvykių liudininku. Apie 20 val, išėjo į įstiklintą balkoną pasigrožėti saulėlydžiu. Dar nenusileidusią saulę uždengė debesys. Prie pat horizonto jis išvydo tris raides „r A y“. Jis spėjo, kad raidės iš debesų yra už 50. km. Jį nustebino raidžių taisyklingumas ir kankino klausimas, ką jos reiškia. Netikėtai kilo mintis skaityti rusiškai, nors parašyta lotyniškomis raidėmis.

Rojus! Po užrašu dar buvo kažkas panašaus į mauzoliejų, į ką iš pradžių neatkreipė dėmesio. Reiškinį jis paaiškino: "Po mirties - visų mūsų kančių pabaiga". Kas siuntėpranešimą? Ką jis reiškė? „Daug keistumų pasaulyje...“, parašęs V. Šekspyras.

K. Ciolkovskio atradimų reikšmė milžiniška. Dar 19 a. 8-me dešimtmetyje jis pareiškė, kad žmogus sutvertas užkariauti kosmoso erdves. Jis sukūrė raketą, apskaičiavo pirmą, antrą ir trečią kosminius greičius, projektavo skafandrus, mintijo apie Saulės energijospanaudojimą... Aprašė, kaip iš kosmoso atrodo Žemė, tiksliai nusakė nesvarumo būseną - taip papasakoti galėtų tik patys tai patyrė. Prieš mirtį gavęs asmeninę J. Stalino telegramą ir oficialų pripažinimą, toliau gyveno vengdamas lankytojų.

K. Ciolkovskio garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje, žr. >>>>

Ciolkovskio indėlis

K. Ciolkovskio fundamentalaus veikalo „Pasaulio erdvių tyrinėjimas reaktyviniais prietaisais“ pirmoji dalis buvo paskelbta 1903 m. žurnale „Mokslo apžvalga“. Siųsdamas į leidyklą, Ciolkovskis prie jos pridėjo brėžinius, ką liudija ne tik pats autorius, bet ir nuorodos į juos tekste. O parašas po [turėjusia būti] iliustracija surinktas netgi kitu šriftu:

Ciolkovskio 1911 m. raketos schema
1911 m. raketos schema
„Schematiškas raketos vaizdas. Abi skystos dujos perskirtos pertvara. (A) yra dujų sumaišymo ir sprogimo vieta. (B) – stipriai išretėjusių ir atvėsusių garų išlėkimas.Vamzdį AB apjuostas apvalkalu su jame sparčiai cirkuliuojančiu metaliniu skysčiu“.

Tačiau straipsnis išėjo be brėžinių (matyt, dėl techninių priežasčių). Ciolkovskis ant autorinio straipsnio egzemplioriaus užrašė: „Rankraštis negražintas. Išspausdinta siaubingai. Korektūros nebuvo. Formulės ir numeriai sumaišyti ir neteko prasmės. Vis tik aš dėkingas Filipovui^*), nes tik jis vienas ryžosi spausdinti mano darbą“. Ten pat 1-me puslapyje žemiau užrašė: „Neatspausdinti ir dingo brėžiniai 'Tęsiniui'.“

Antroji dalis buvo atspausdinta 1911-12 m. specialiame techniniame žurnale „Oreivystės žinios“, kur pateikta ir reaktyvinio prietaiso schema. Ji patalpinta skyriuje „1903 m. darbo reziumė“. Būtent 1911 m. Ciolkovskis išsakė mintį apie raketos valdymą dujiniais vairais:
„Paprasčiausiu raketos krypties valdymu tarnauja žiočių galo pakreipimas arba vairo prieš jas“. Tuo tarpu 1903 m. tebuvo kalbama tik apie žiočių pakreipimą: „Galiausiai, žiočių galo pakreipimas taip pat gali tarnauti būdu išlaikyti tam tikrą sviedinio kryptį“. 1911 m. straipsnio schemoje schematiškai išeinančių dujų srovėje pavaizduoti dujiniai vairai – tad tasai brėžinys paruoštas būtent šiam leidiniui.

1913 m. žurnalo „Gamta ir žmonės“ nr.4 paskelbtas K.E. Veigelino pokalbis „Kaip galima nuskristi iki Mėnulio?“, kurioje remiamasi išimtini R. Eno-Peltri, savo straipsnį ta tema paskelbusio 1913 m. Veigelinas netgi nepamini Ciolkovskio, tačiau redakcija svariai pasisakė už šio prioritetą. Po straipsnio skyrelyje „Nuo redakcijos“ rašoma:
„Kelionės pasaulio erdve idėja nėra nauja: dar 1891 m.^**) rusų mokslininkas K.E. Ciolkovskis nuodugniai ją išvystė, o 1912 m. tam skyrė rimtą darbą...
Ciolkovskio 1913 m. raketos schema
1913 m. projektas "Raketa"
Savo laiku mes supažindinome skaitytojus su drąsiu mūsų tėvynainio, gerokai aplenkusio užsienio kolegas, projektu [1912 m., nr.36]. Ir štai nepraėjo nė metai, kaip Vakaruose šio klausimo imasi praktiškai.
Redakcijos kvietimu K.E. Ciolkovskis žurnalui nupiešė savo projektuojamo reaktyvinio aparato 'Raketa' schemą, ją palydėdamas tokiu paaiškinimu“.
Toliau sekė Ciolkovskio raketos aprašymas:
„Vamzdis A ir kamera B, iš tvirtos sunkiai besilydančios medžiagos visuje padengti dar ir dar mažiau lydžia medžiaga, pavyzdžiui, volframu ar anglimi. C ir D ra siurbliai, pumpuojantys skystą deguonį ir angliavandenius į sprogimo kamerą B. 'Raketa' turi dar antrą, išorinį nelydų apvalkalą. Tarp ų yra tarpas (FFF), į kurį veržiasi garuojantis skystas deguonis labai šaltų dujų pavidalu. Jis trukdo abiejų apvalkalų perkaitimui nuo trinties atmosferoje greitai judant 'Raketai'. Skystas deguonis ir tokie pat angliavandeniliai atskirti nelaidžia pertvara (nepavaizduota piešinyje). J – vamzdis, nuvedantis išgaravusį šaltą deguonį į tarpą tarp abiejų apvalkalų; jis išteka į išorę pro angas KK. Prie vamzdžio A angos yra (neatvaizduotas piešinyje) vairas iš dviejų statmenų plokštumų, skirtas 'Raketos' valdymui; išsiveržiančios išretintos ir atvėsusios dujos šių vairų dėka keičia savo judėjimo kryptį ir taip pasuka 'Raketą'“.

Ši schema tik patikslina pirmąją ir pakartotinai su aprašymu atspausdinta 1915 m. J.I. Perelmano „Pridėjimuose“ jo „Tarpplanetinėms kelionėms“. Tačiau iš Ciolkovskio darbų aiškėja, kad 1915 m. jis jau laikėsi naujesnio požiūrio. 1914 m. „Papildyme tyrimui...“ jis pateikė schemą su kreivomis, kilpos formos žiotimis, tuo tikėdamasis pasiekti stabilų raketos skrydį: „Sprogstamasis vamzdis turi kelis apsisukimus lygiagrečiai

1914 m. raketos brėžinys
jos ašiai, o tada kelis apsisukimus statmenai ašiai. Tikslas – sumažinti 'raketos' vartaliojimosi galimybes arba palengvinti jos valdomumą“.

Vėliau Ciolkovskis atsisakė, tiesa ne iš karto, šios idėjos. 1918 m. apysakoje „Už Žemės“ (plačiau apie ją >>>>>) jis jos dar laikosi: „Sprogstamieji vamzdžiai susukti spirale...“. Ir 1924 m. pakartodamas 1903 m. “Tyrimų...” leidimą, jis pateikia kilpų pavidalo vamzdį.

Vėliau pats Ciolkovskis 1930 m. į S.V. Ščerakovo klausimą „Ar naudingas kreivas vamzdis? Kodėl jo atsisakėte?“ sakė: „Vakarų matematikai įrodė, kad toks vamzdis nestabilizuos... Matyt kartais matematika tikslesnė už 'sveiką protą'. Mokslas rodo daugybę tokių paradoksų (įtikimų suklydimų)“.

Ir tik ruošiant rinktinius Ciolkovskio raštus serijoje „Mokslo klasikai“ (1962) V.N. Sokolskis tarp „Tyrimo...“ juodraščių ir fragmentų rado brėžinį, kurio parašas visiškai sutapo su parašu 1903 m. publikacijoje. Taip po 60 m. atrastas originalus pirmasis brėžinys.

^*) M.M. Filipovas – mokslininkas-enciklopedistas, žurnalo „Mokslo apžvalga“ įkūrėjas ir redaktorius.

^**) Čia netikslumas – pats Ciolkovskis sakėsi pradėjęs tai aiškintis 1895-96 m.

Pirmasis kosmoso skrydžių populiarintojas

Prie kosmonautikos lopšio stovėjo ir Jakovas Izidorovičius Perelmanas, garsusis mokslo populiarinimo knygų autorius („Įdomioji fizika“, „Įdomioji geometrija“, „Įdomioji astronomija“ ir kt.).

1912 m. St.Peterburge leidžiamose "Oreivystės žiniose" pasirodžius K.E. Ciolkovskio straipsniui "Pasaulio erdvių tyrinėjimas reaktyviniais įrenginiais" (tuo metu, kai dar ir automobilis buvo retenybė), žurnalas "Gamta ir žmonės" (kuriame tuo metu ir dirbo J. Perelmanas) išspausdino V. Riumino K. Ciolkovskiui palankų straipsnį, Ir nuo tada skrydžių į kosmosą idėja tiesiog užvaldė J.Perelmaną! Knygos iliustacija

Jis suranda K. Ciolkovskio adresą ir parašo jam laišką. Tuo metu pusiau kurčias 56 m. amžiaus mokytojas gyveno Kalugoje – didelė šeima, mažas atlyginimas. Tarp jų užsimezga susirašinėjimas. Du metus J. Perelmanas rašo knygą „Tarpplanetinės kelionės“, kurią išleidžia 1915 m. Kukli brošiūra plonais viršeliais buvo pirmoji (iš skirtų skrydžiams į kosmosą) ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje.

Kaip gali būti įveikiama Žemės trauka? Fantastas Herbertas Velsas romane "Pirmieji žmonės Mėnulyje" panaudoja specialią medžiagą, keivoritą. O Ž. Vernas šauna iš patrankos. Ir tik K. Ciolkovskis pasiūlė tinkamą priemonę – raketą.

Tik gerokai vėliau sukruto užsieniečiai. Amerikietis Robert Goddard'as daro bandymus su skysto kuro varikliais, vokietis Hermanas Obertas kuria tarpplanetini erdvėlaivių projektus, o jo tėvynainis Gomanas išskaičiuoja tarpplanetines trasas. Tuo tarpu J. Perelmanas toliau rašo knygas: „Raketa į žvaigždes“, „Pasaulio tolybės“, „Raketa į Mėnulį“. Tarp jų, viena skirta ir Ciolkovskio darbams.

Pasivaikščiojimas Kalugoje...

K. Ciolkovskio gatvės (anksčiau vadinosi Korovinskaja) gale, pačioj žemumoj „namelis prie Okos“, kuriame KEC praleido tris dešimtis sunkaus ir atkaklaus darbo metų. Į Korovinskajos gatvę jis atsikėlė 1904-ųjų gegužės mėn.; tuomet čia stovėjo vienaaukštis, trim langais namelis. Po kelerių metų, smarkiai išsiliejus Okai, namas gerokai nukentėjo, ir šeimininkas buvo priverstas statytis mansardą, kur įsirengė darbo kabinetą. Šalia esanti stiklinė veranda tapo dirbtuve su staliaus ir šaltkalvio įrankiais, prietaisais. K. Ciolkovskiui mirus, iškart po metų, miesto tarybinių ir partinių organizacijų, o dar labiau mokslininko giminių ir gerbėjų (ypač biografo B. Vorobjovo) pastangomis buvo įrengtas muziejus. Antrajame aukšte atkurta pirmykštė tvarka, o visas pirmasis aukštas skirtas mokslinio-techninio pobūdžio ekspozicijai iš trijų skyrių: Oreivystė ir aviacija, Tarpplanetinės kelionės, Spausdinti K. Ciolkovskio darbai. Toji ekspozicija, po truputį vis papildoma, gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo, kurio metu, nors Kaluga ir buvo okupuota tik trumpam, mokslininko atminimas buvo išniekintas. Bet jau 1942 m. kovo 8-ą muziejus vėl priėmė lankytojus.

Muziejui labai reikšmingi buvo 1957 m., kai švenčiant 100-ąsias K. Ciolkovskio gimimo metines, akademiko S. Koroliovo iniciatyva, muziejus gavo naują ekspoziciją. Tais pačiais metus iškilus pirmajam dirbtiniam Žemės palydovui, muziejus praturtėjo įspūdingais eksponatais. Ciolkovslio biografinė-memorialinė ekspozicija Kalugoje

Kai 1967 m. atsidarė Kosmonautikos istorijos muziejus (aišku, gavęs K. Ciolkovskio vardą), mokslininko gyventame name įrengta biografinė-memorialinė ekspozicija.

Štai joje teleskopas – toks mažas, toks nušiuręs, o juk pro jį K. Ciolkovskis nuo daržinės stogo stebėjo dangaus šviesulių ryškumą ir judėjimą! Greta – kur kas galingesnis, patogesnis, tačiau jis niekada nebuvo mokslininko nuosavybė, nors kaimynas ne sykį siūlėsi jam padovanosiąs: Ciolkovskis visuomet ryžtingai atsisakydavo, nes jam atrodė, kad dovana per brangi. O nusipirkti neturėjo už ką. Verandoje stovi senutėlis dviratis – juo važinėti pradėjo dar jaunas, o baigė, kaimynų liudijimu, pora mėnesių prieš mirtį...

O štai laiptai į antrąjį aukštą. Svečiai dažnai skųsdavosi, kad pakopos retos ir pakilimas labai status, tačiau jas sukalęs Ciolkovskis visuomet prieštaraudavo: šitaip jis sutaupąs brangaus laiko! Šeimininko polinkį į formos ir turinio paprastumą ir grakštumą rodo jo mėgstamiausi rašytojai – A. Čechovas ir H. Ibsenas. Apie Čechovą jis sakydavo, kad moksle norįs būti toks, kaip šio rašytojo kūriniai – gilūs, išbaigti ir sykiu labai paprasti. O H. Ibseno dramas jis mielai skaitydavęs šeimos rate...

Visa tai tarsi parodo, kad dideli darbai ir pasaulinė šlovė gimsta ne ištaigingose menėse, ne auksu siuvinėtų šilkų gaubiami – tai, ko gero, visai nesuderinami dalykai.

Buvusiame K. Ciolkovskio dukters Marijos kambaryje, be kitų eksponatų, atspindimas mokslininko gyvenimas tarybiniais laikais. Jis buvo įvertintas – skirta pensija iki gyvos kalbos. Jo šlovės viršūne galima laikyti 1932 m., kai buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu, jį sveikino A. Gorkis, S. Koroliovas, F. Canderis^*), kiti žymūs ir paprasti žmonės. Jis tapo Kalugos Garbės piliečiu. O antruoju garbės lentoje po 30 m. bus įrašytas J. Gagarinas, kuris aplankęs muziejų rašys: „Su dideliu ...malonumu, jaudindamasis pabuvojau name, kur gyveno ir kūrė Konstantinas..., laimingas, kad man pirmajam pavyko įgyvendinti Ciolkovskio svajonę...“. Buvo tapę tradicija, kad prieš kosminius skrydžius kosmonautai apsilanko šiame name – tai primena dovanų muziejui ekspozicija. Tarp jų – ir J. Gagarino atsiųstas stalinis laikrodis „Kosmos“...

Miesto centre originalus paminklas K. Ciolkovskiui, kurį sukūrė skulptorius A. Faidyšas-Krandijevskis; jo vardu pavadintas ir miesto parkas.

Kosmonautikos muziejus Kalugoje

1959 m. balandžio mėn. Laikraštis „Literatūra ir menas“ paskelbė TSRS MA akademikų I. Bardino, A. Blagonravovo, L. Sedovo, A. Tupolevo ir kt. laišką apie būtinybę Kalugoje steigti Reaktyvinės technikos ir kosmonautikos istorijos muziejų. Po metų paskelbtas konkursas jo Kosmonautikos muziejus Kalugoje projektui. Iš 230 darbų laimėjo architektų B. Barchino, J. Kirejevo, N. Orlovo, V. Strogino ir K. Fomino projektas „Kaluga“ – už jį buvo skirta 1969 m. RTFSR Valstybinė premija.

Tačiau tų faktų tarpe dar įvyko J. Gagarino skrydis, o pirmasis kosmonautas 1961 m. birželį įmūrijo akmenį į būsimojo muziejaus pamatus. Muziejus įrengtas labai šiuolaikiškai (tam metui) – su elektronika ir automatika, kino projekcine aparatūra, dinaminiais stendais... Ir 1967 m. spalio 3 d. muziejus atvėrė duris, o tarp pirmųjų lankytojų buvo ir kosmonautas A. Nikolajevas.

Mokslinės minties kelias į žvaigždes ilgas ir matuojamas ne šviesos greičiu, o šimtmečiais.

Ant salės sienų – sidabruoto vario bareljefai, žmonių, kurie lėtai, bet atkakliai yrėsi pažinimo upe, nepaisydami persekiojimų ir ne dėl asmeninės naudos: N. Kopernikas, Dž. Bruno, J. Kepleris, G. Galilėjus, I. Niutonas, M. Lomonosovas, K. Ciolkovskis, A. Einšteinas.

Griūvantis muziejaus šlaitas Gretima salė skirta K. Ciolkovskio mokslinei biografijai. Joje raketinės technikos vystymasis iki Ciolkovskio, mokslininko darbai bei dokumentai, liudijantys jo pripažinimą.

Tai ir legenda apie Ikarą, Leonardo da Vinčio nupieštas parašiuto eskizas, o greta senovinių knygų muliažai. Tose 16-17 a. knygose skelbtos raketų ir skraidančių mašinų galimybės. Tarp kitų (K. Haso, L. Fronspergerio, J. Šmidlapo) – ir lietuvio Kazimiero Simonavičiaus „Didysis artilerijos menas...“.

Eksponatų skyriuje gausybė eksponatų – net ir tikra „Vostok 5” kabiną, kuria leidosi V. Bykovskis, kuri atrodo senut senutėlė: gumbuota, apsilupusi, išvarpyta kosminių dulkių, pajuodęs nuo karščio. Muziejuje lankęsis V. Bykovskis didelėmis raudonomis raidėmis kabinos viduje užrašė: „Kaip malonu dar sykį pabuvoti savo laive!“.

2014 m. pradėta antrosios Kosmonautikos muziejaus eilės statyba su nauju šiuolaikiniu 12,5 tūkst. m² ploto pastatu. Ekspozicijų salių erdvė padidėjo bent 5 kartus. Tačiau nuo pat pradžių statybą lydėjo skandalai, lėšų švaistymas ir pasisavinimas su sekančiomis bylomis. Keitėsi rangovai, buvo atidėliojami terminai. Galiausiai, atseit, užbaigė 2021 m., pranešė prezidentui, tačiau V. Putinas į atidarymą neatvyko. Tačiau statybos defektai apie save pareiškė – šlaitas, virš kurio įrengtas Muziejus ir stovi „Vostok“ raketa, iškėlusi Gagariną, grasina nušliaužti, kartu su statiniais ir raketa virš jo.

Kitoks Ciolkovskis

Papildomai skaitykite: Keista Ciolkovskio filosofija

Tačiau nedaug kas žino, kad pats K. Ciolkovskis savo pagrindiniu gyvenimo tikslu laikė filosofiją. Jis parašė apie 200 filosofinių darbų (daugelis jų iki šiol nėra publikuota ir saugomi Rusijos MA bei Kalugos K. Ciolkovskio muziejaus archyvuose). Dėl jų turinio, kai kas jį apšaukė „rasistu ir fašistu“, o kiti laiko buvus šizofreniku. Jis pats save apibūdino: „Aš ne tik materialistas, bet ir panpsichologas, pripažįstantis visos materijos savybę jausti“. Tad iki šiol jis yra nesuprastas, "atmestasis".

Jei Fiodorovo kosmizmas buvo antropocentristinis – jo pasaulyje nebuvo vietos kitoms protingoms būtybėms. Ciolkovskis, savarankiškai mokęsis toje pat bibliotekoje, kur dirbo Fiodorovas, buvo kitokių pažiūrų.

Fiodorovas teigė, kad mirtis egzistavo ne nuo pradžių. Ji yra evoliucijos metu išsivysčiusi prisitaikymo priemonė, nes kartų kaita yra efektyvi rasės tobulinimo priemonė. Tačiau ji išsisėmė, nes atsirado nauja aktyvi pertvarkanti jėga, protas, kuriai būtinas nuolatinis tobulėjimas – tad atsiranda poreikis gyventi amžinai. Prielaida tokiai galimybei – amžinai atsijauninantys vienaląsčiai.

Ciolkovskis (sutardamas su kitais "kosmitais, pvz., Vernadskiu) aptaria žmogų, kaip kosminę būtybę, "geriančia" Saulės energiją ir tiesiogiai susijusią su erdve. Tai tam tikras "atomas-dvasia", mokslui nežinoma pasaulio substancija, turinti jutimo savybę. Tai subtili materija, neregima akimi, tačiau išgyvenanti džiaugsmą ir liūdesį; patirianti laimę ir skausmą. Žmogus yra tokių "atomų" visuma – ir jo tikslas yra elgtis taip, kad "jiems" būtų gera. O tam žmogus turi išeiti į kosmosą, pertvarkyti Visatą ir ją užpildyti išsivysčiusia gyvybe. Tik tada visiems "atomams" bus gera ir patogu.

Atomai yra pirminiais dvasios nešėjais amžinai pereinantys iš neorganinės materijos į organinę, iš kūno į kūną, amžinai gyvuoja, tačiau įgauna skirtingas gyvybės kokybes priklausomai nuo to, kur juos užmes likimas.
„Paimsime sudėtingą molekulę, atomą, elektroną ar eteri dalelę, - visa tai sudaryta iš paprastesnės ir vieningos esybės ir geba, esant kai kurioms aplinkybėms, jausti liūdesį ir džiaugsmą, malonumą bei nemalonumą. Būtent, kai ši esybė, atomas, molekulė, elektronas ar kita grupė patenka į sudėtingą organinių būtybių kombinaciją: gyvūnų, augalų, žmogaus ar kitos aukštesniosios būtybės“.

Viename laiškų rašė:
„Neigti atomo evoliuciją taip pat keista kaip kad neigti gyvūnų evoliuciją arba laiko tėkmę. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad žmogaus ar gyvūno mirtis po savęs palieka kokį tai nežymų panašumą. [ ... ] Nelieka nieko be cheminių atomų. [ ... ] Jūs kalbate apie griežtą ribą tarp gyva ir negyva. Tačiau šios ribos nėra, kas ne kartą įrodinėta. [ ... ] Gyvūnai ir jų ‚mintis‘ būna įvairių rūšių, skirtingo aukščio. Tai nenutrūkstami laiptai. Nėra plyšių tarp jo laiptelių. Pakartoti nuobodu, tačiau man vėl teks išvardinti tuos laiptelius. 1. Už žmogų aukštesnės būtybės (žmogaus palikuonys ir kai kurie dangaus gyventojai); 2. Žmonės; 3. Gyvūnai (ilgi laiptai su daugeliu laiptelių); 4. Bakterijos ir augalai; 5. Labai sudėtingos molekulės; 6. Šiuolaikinių cheminių elementų atomai; 7. Vandenilio atomas; 8. Labai ilga nematomų paprasčiausių atomų grandinė (pvz., elektronas ar eterio atomas), Šiai grandinei nėra nei pradžios, nei pabaigos. Kur joje prasideda ir baigiasi mąstymas? Kur joje prasideda ir baigiasi juslumas (skausmas ir džiugesys)? Kur prasideda ir baigiasi atsiliepimas (mechaniškumas, refleksija)? Taip žinoma, niekur! Jie yra visur. Todėl ir nėra ribos tarp gyva ir negyva. [ ... ] Atomai ir kita gali būti laikomi tik dalinai nejuslūs. Matematine prasme visur pasireiškia panpsichizmas. Tik jo jėga skiriasi, kaip skiriasi skaičiai ir visokie dydžiai“.

Ciolkovskiui atrodė, kad neteisinga, kad žmogaus atomai, pasiekę aukštesnę išsivystymo pakopą, vėl pateks į netobulus, neturinčius sąmonės kūnus, pvz., augalų ar gyvūnų, ir kentės dar labiau, nei kenčia žmogus. Jis siekė ieiti iš to gamtos rato ir vietoj jo siūlė „spiralę“ – ir jei negalima išvengti atomų buvimo neorganiniame būvyje po mirties, tai bent sutrumpinti tą jų būvio laiką.

Kosminė bet kokios civilizacijos pareiga – pasirūpinti, kad atomams būtų gera [ Ir tam reikia išeiti į kosmosą ]. Apgyvendindama planetą po planetos, Žemės civilizacija irgi pertvarkys Visatą, ją užpildydama išsivysčiusiu protinga gyvybe. [ žuvys... ] ir net netobuli žmonės [ .... Jų vietą Visatoje užims harmoningos, visais požiūriais nuostabios būtybės.... ]
Plačiau apie tai žr. >>>>>

Bet planuotas „asocialių asmenų“ dauginimosi suvaržymas, o taip pat dirbtinai parenkami tėvai, atsiranda „kastos“:
„Ir štai prasideda dirbtinis gimdytojų parinkimas – tobulesniems palikuonims. Visi vedę ir gyvena su mylimomis žmonomis iš tikro, netgi geriau. Tačiau vaikų susilaukia tik išrinktieji: sveikesni, ilgaamžiškesni, labiau vaisingi, linkę kūrybingai veiklai, tiesos siekiui. Kuo daugiau tų savybių, tuo daugiau vaikų jie gal turėti. Šią dauginimosi galimybę kontroliuoja visuomenė, jos atstovai ir įvesti įstatymai [ ... ]
Pilnametystės sulaukę išrinktųjų vaikai perkeliami į pagrindines bendruomenes. Ten jie savo nuopelnais ir savybėmis gali iškilti ir pereiti į aukštesnes bendruomenes tiek, kiek leidžia jėgos ir talentas. Kartais jie vėl pasiekia tėvus, o kartais juos ir aplenkia. Santuokos leidžiamos tik tarp vienos klasės narių [ ... ] Tikslas – paveldimumo dėsniais pagerinti rasę“.

Anot jo, Visatą apgyvendinusios būtybės senai sutvarkė palankią kosminės evoliucijos eigą, o Žemė su jos biologinio ir socialinio tapsmo kančiomis palikta tarsi draustinis natūraliam gyvybinių formų atnaujinimui Kosmoso motina ir vaikas

Gyvybė Žemėje labai primityvi. Kitos civilizacijos gerokai tobulesnės ir stebi mus. Prireikus, jos gali ateiti mums į pagalbą. Visatos priežastis yra Dievas, o aukštesniosios būtybės, kitų pasaulių „prezidentai“ yra skirtingų rangų dievai:
„Gyvi pasauliai išsiskirsto į dvi grupes: viena, didelė, apgyvendinta tobulų būtybių; kita, milijardus kartų mažesnė, panaši į Žemės, susideda iš nebrandžių, tačiau viltį teikiančių būtybių. [ ... ]
Tobulųjų galybė praninka į visas planetas, visas įmanomas gyvenimui vietas ir visur. Ji be varžymosi sunaikina netobulas gyvybės užuomazgas ir tas vietas apgyvendina savo brandžia rase. Argi tai nepanašu į tai, kaip daržininkas savo lauke naikina visus netikusius augalus ir palieka tik geriausia daržoves!
Tokia yra pagrindinė tobulųjų veikla, pagrindinė jų moralė
Tačiau jie palieka tam tikrą, visai mažą planetų dalį su netobulomis arba tokiomis gyvomis būtybėmis, iš kurių tikisi nuostabaus ir būtino tobulųjų papildymo. [ ... ]
Šios pradedančios planetos, t.y. jų būtybės, pasmerktos savęs gimdymo kančioms, kaip, pvz., žemės būtybių pasaulis... Matyt, tam tikros kančių dozės išvengti neįmanoma.
Antrasis moralės aktas yra tokių planetų skaičiaus sumažinime, nuolat jas palaikant, stebint jų vystymąsi ir judėjimą link tobulumo. Kartais įsiterpia jų slaptos jėgos ir ištaiso klaidingus užgimstančių būtybių žingsnius. Tas įsikišimas kartais akivaizdus, kartais nematomas. Jei įsikišimas nepadeda, ir nenusimato nieko apart kančių, tai visas gyvas pasaulis neskausmingai sunaikinamas. Taip gamtininkas, siekiantis išvesti geresnę augalų ar gyvūnų veislę, nesėkmės atveju sunaikina visą savo triūsą, kad pradėtų iš nauja. Taip rašytojas plėšo savo rankraštį kūrinio, kuriuo jis nepatenkintas...“

Čia jau užuomina – pagalvokite, gal Žemei jau išmušė jos valanda?!

Tam reikia perdaryti iš pradžių žemiškąją, o vėliau ir kosminę gyvybę. Žmonija privalo daugintis be apribojimų – jo nuomone Žemėje galėtų gyventi virš tūkstančio milijardų gyventojų. Kadangi progreso varomoji jėga yra genijai, tai kuo daugiau žmonių, tuo daugiau gims ir genijų. Tad reikia pašlovinti jų „gamintojus“. Mokslininko paskaičiavimu, kad fiziškai sveikas (tobulas) vyras gali apvaisinti apie tūkstantį moterų. Tai ir yra kelias į tobulumą.

Ir nors K. Ciolkovskis pasisakė, kad visa, kas yra pasaulyje, turi savo teisę (ne tik žmonės, bet ir augalai), jis tvirtino, kad žmones, turinčius polinkį nusikaltimams, reikia sterilizuoti. Jis buvo eugenikos (mokslo apie žmogaus giminės pagerinimą) šalininkas. Pagal jį visos neišsivysčiusios gyvybės formos (taigi ir gyvūnai, paukščiai, žuvys...) turi būti sunaikintos. Jų vietą Visatoje užims harmoningos, visais požiūriais nuostabios būtybės....

Kartu žmogus turi išsilaisvinti iš aistrų Meilę, pavydą, neapykantą ir kitas dvasios „ligas“ turi pakeisti savotiška budistinė ramybė, amžina nirvana. Juk emocijos žemina žmogų ir trukdo jam gyventi. Ateities žmogus galės gyventi nepaprastai ilgai ir net tapti nemirtingu.

Savo kūrinyje „Nežinomos protingos jėgos“ jis išdėsto savo mistinę patirtį, kuri, matyt, ir įtikino jį esant gyvybę kitose planetose. Jis mini 1928 m. gegužės 31 d., kad gėrėdamasis saulėlydžiu prie pat horizonto debesyse aiškiai išvydo tris raides. Jis detaliai aprašo, kaip jos atrodė, kokiu atstumu nuo paviršiaus buvo ir t.t. Pagalvojęs, kad tos raidės gali būti lotyniškos, jis perskaitė RAI (rojus). Jam tai buvo patvirtinimas, kad jis mąsto teisingai.

Vėlyvuoju laikotarpiu (1923-35) Ciolkovskis vystė mokymą apie kosminį protą, bandydamas atskleisti Visatos valią. Asmens valia sąlygota Visatos valios: „Visad turim atminti, kad be mūsų sąlyginės valios egzistuoja aukštesnioji Visatos valia“. „Kosmoso priežastyse“ jis sako, kad Kosmosas sutvertas kažkokios nematerialios priežasties; ir ji jį gali netikėtai sunaikinti. Toji priežastis – protas.

^*)Fridrichas Canderis (, 1887-1933) – Latvijos vokiečių kilmės raketų teorijos pradininkas. 1931 m. susipažino su S. Koroliovu. Jis sukūrė pirmąją TSRS paleistą skysto kuro raketą GIRD-X (1933), tačiau neišvydo jos skrendant, nes mirė nuo šiltinės (Kislovodske).

1908 m. paskelbė pirmąją publikaciją, skirtą tarpplanetinėms kelionėms, aptardamas žmogaus gyvenimo sąlygas kosminio skrydžio metu. Joje jis pirmasis pasiūlė oranžerijas, kaip maisto šaltinį. 1911 m. pasiūlė idėją, panašią į realizuotą JAV „šatluose“ – kosminis laivas pakyla kaip įprastas aeroplanas, o vėliau įjungiamos raketos, o nereikalingos dalys (sparnai, propeleris ir kt.) sunaudojamos kaip kuras. 1924 m. straipsnyje „Skrydžiai į kitas planetas“ iškėlė „Saulės burės“ idėją. Tais pačiais metais užpatentavo sparnuotos raketos idėją.

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Lazeris? Daktaro Filipovo atradimas
Baikonūro tremtyje
Svajokliai prieš imperiją
Klaidas Tombo: Jis atrado Planetą X
Nuo Dievų prie ateivių
Laisvojo kosmoso piliečiai
Keista Ciolkovskio filosofija
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Rusų kosminė mintis, 19 a.
K. Ciolkovskis. Planetos apgyvendintos gyvų būtybių
Edvinas Hablas: Jo vardu pavadintas orbitinis teleskopas
Keiro – bohemiškasis pranašas
Herman Oberth: Raketų eros ištakose
Džekas Parsonsas: Per meilės orgijas į žvaigždes
Rodžeris Boskovičius: Aplenkęs savo laiką
Nikola Tesla: Atradėjo gyvenimas ir palikimas
Robert Burnham: Likimo ironija
Problematika: Žmogaus misija kosmose
Galios vietos: Optina
Tarybiniai alchemikai
Antigravitacija

Namas, kuriame gyveno K. Ciolkovskis

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis