H. Obertas gimė 1894 m. birželio 25 d. Transilvanijos mieste Hermannstad'e, Siebenbuergen'e. Jam esant 2 m. amžiaus, šeima persikėlė į Schaessburg'ą, kur jo tėvas paskirtas miesto gydytoju. Jau 7 m. Hermanas pradėjo rašyti pastabas į „Išradimų sąsiuvinį“. Pirmasis išradimas buvo milžiniškas vandens ratas, o antras „Žaibų fabrikas“, kaupiantis žaibų energiją.

Kosmosu jis susidomėjo būdamas 11-kos metų, kai perskaitė Motinos duotas Žiulio Verno knygas „Iš Žemės į Mėnulį“ ir „Kelionė aplink Mėnulį“ ir tas susidomėjimas išliko visą gyvenimą. Jaunasis Obertas nustatė, kad daugelis Ž. Verno paskaičiavimų nėra vien tik išmonė. 13 m. jis paskaičiavo kokia jėga būtų paveikiami patrankos keleiviai. „37 tūkst. kartų didesne už Žemės trauką. Jie būtų suploti į blynus“, padarė išvadą. Jis sakė, kad žmogus gali atlaikyti 4-6, ar net 8-10 g. pagreitį. 14 m. jis jau įsivaizdavo „atatrankos raketą“, kuri skrieja per erdvę stumiama išmetamų dujų susidariusių degant skystam kurui. Jis neturėjo priemonių modeliui sukurti, tačiau tobulino savo teorijas. Jis pakraudavo valtį akmenimis ir juos išmesdamas tikrino savo prielaidas.

15 m. amžiaus, skaitydamas knygas apie matematiką, išvedė garsiąją raketos skridimo lygtį. 1909 m. jis sukūrė pirmą žmogaus valdomo laivo projektą. Pasikalbėjęs su miesto žmonėmis, žinančiais apie ginklus, jis padarė išvadą, kad parakas nėra pakankamas kuras skrydžiui į Mėnulį ir planetas. Jis padarė išvadą apie skystu kuru varomas raketas - ir pasirinko skystą vandenilį ir deguonį. 1912 m., būdamas 18 m. amžiaus, jis sukūrė pirmąją vandenilio-deguonies raketą. Bet net ir naudodama tokį galingą kurą raketa skrydžiui į Mėnulį turėjo būti milžiniška. Tad jis padarė išvadą apie kelias pakopas, kurios atsiskiria, kai sudegina savo turimą kurą.

Mokėsi medicinos Miuncheno universitete. Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo karo gydytoju, daugiausia Vengrijos ligoninėse. Karas jį atgrasė nuo mediko profesijos. Ir po karo grįžo į Miuncheno universitetą, bet jau fizikos specialybę. 1918 m. vedė Mathilde Hummel (Tilly), kuri buvo jo ištikimas bendražygis. Po karo dalis Vengrijos su Schaessburgu buvo perduota Rumunijai.

Hermanas mokėsi Klausenbergo, Miuncheno, Goettingen'o ir Heidelbergo universitetuose ir 1922 m. parašė disertaciją „Raketos tarpplanetinei erdvei“ (DieRakete zu den Planetenraumen, vėliau 1929-ais išplėtota iki 429 puslapių), kurią atmetė kaip utopiją. Profesoriai sakė, kad raketos neveiks tuščioje erdvėje, kad skystas vandenilis sprogs susijungęs su skystu deguonimi ir kad skridimo nebus galima valdyti raketos esant didesniam už garsą greičiui. Mokymo sistemą jis palygino su automobiliu turinčiu „galingas užpakalines šviesas ryškiai nušviečiančias praeitį, bet įžvelgti priekyje esantys daiktai vos vos išskiriami“. Vienintelė išimtis tebuvo Ludwig Prandtl'as^**), Goettingen'o aerodinamikos profesorius.

Tačiau 87 psl. rankraštis 1923 m. buvo atspausdinta privačiai panaudojus Tilly santaupas ir spaudoje sukėlė prieštaringus vertinimus. Pirmas leidimas išparduotas per kelis mėnesius. Paskutiniame skyriuje Hermanas tvirtino: „Raketos... gali būti sukurtos pakankamai galingomis, kad pakeltų žmogų“. Ši knyga išsiskyrė, nes aprašė visus raketų aspektus: judėjimo būdą, variklį, siurblius ir spaudimo palaikymo sistemą, kuro bakus, terminę apsaugą, giroskopinę sistemą, aerodinamiką, termodinamiką, skrydžio mechaniką, gyvybės palaikymo sistemą, besvorės erdvės reiškinį, nusileidimą, meteoritų pavojų, kosmoso spinduliavimą ir kt. Jis minėjo ir pašto tarnybą, meteorologiją, paviršiaus stebėjimą, astronomiją, radijo ryšį, Saulės ir planetų tyrinėjimus ir t.t.

Tebespausdinant knygą Hermanas susipažino su 1919 m. Vašingtone atspausdinta Robert Hutchins Goddard'o knyga „Didelių aukščių pasiekimo būdas“. Dar 1922 m. užsimezgė susirašinėjimas. Bet 1923 m. jis apako kaire akimi dirbdamas techniniu Fritz Lang'o patarėju kuriant filmą „Mergina Mėnulyje“. Tuo metu buvo atspausdintas jo pagrindinis veikalas „Kelionės kosmose būdai“, tapęs klasika. Tais metais jis tapo Schaessburg'o aukštesniosios mokyklos fizikos ir matematikos profesoriumi. Maždaug tuo metu jis išgirdo ir apie Konstantiną Ciolkovskį, su kuriuo pasikeitė raštais ir laiškais.

Bet Obertas daugiau dirbo teorinėje plotmėje. Tik 1928 m. jam atsirado galimybė sukurti raketą, kai Berlyno UFA kino studija paprašė būti patarėju fantastiniam filmui „Moteris Mėnulyje“. Jis sutiko pastatyti 2 m. aukščio žibalu varomą raketą, kurią reikėjo paleisti filmo premjeros metu. Dėl kliūčių nebaigė darbo, bet apie jo darbą sužinojo. Amerikos ambasadorius Berlyne Shurman'as pasakė 1929-ais interviu metu: „tai [tolimo skrydžio raketa] bus svarbi žmonijos rogreso dalis... Amerika neabejotinai labiausiai suinteresuota šalis“. Tais metais Hermanas išleido antrąją knygą „Kelionės kosmose būdai ir priemonės“, už kurią gavo Prancūzijos REP-Hirch'o premiją.

Dar dirbdamas su UFA jis sukūrė „kūginę reaktyvinę tūtą“, kurią vėliau patobulino ir 1930 m. Berlyne sertifikavo. Trumpą laiką dirbo su maža grupele prie Berlyno esančiame Reinickendorf. Vienas aktyviausių bendradarbių buvo 18 m. studentas Wernher von Braun'as. Bet netrukus keliai išsiskyrė - Obertas grįžo į Rumuniją, o Verneris persikėlė studijuoti į Ciurichą (Šveicarija).

1937 m. šeima paliko Siebenburger'ą. Obertas iš pradžių dirbo Vienos technikume, o vėliau Drezdeno technikume ir po to nuo 1941 m. prisijungė prie V. fon Brauno raketų „forposto“ Peenemunde, kur jo buvęs mokinys Werner von Braun sukūrė pirmąją raketą, o vėliau karo metu kūrė V2 raketas (jas Baltųjų Smėlynų poligone kurdamas optiką balistinėms raketoms matė ir Clyde Tombaugh, - astronomas, atradęs Plutoną).

Iš 4 jo vaikų per karą žuvo 2 - sūnus Julius 1943 m. dingo prie Stalingrado, o 1944 m. jauniausioji dukra žuvo darbovietėje per bombardavimą. Karo pabaigą Obertas sutiko WASAG komplekse prie Wittenberg'o, kur dirbo su kieto kuro raketomis priešlėktuvinei gynybai. Jam pavyko perkelti šeimą į Feucht'ą prieš uždarant sieną. Kad išgyventų, turėjo dirbti sodininkystės parduotuvėje. Laisvu metu rašė knygą „Žmogus kosmose“.

1948-ais jis dirbo Šveicarijoje nepriklausomu konsultantu ir rašytoju. 1950 m. Italijoje užbaigė WASAG pradėtą veikalą. Čia kartu su sūnumi Adolfu sukūrė bedūmė amonio nitrato raketą. 1953 m. grįžo į Feucht ir pristatė knygą „Žmogus kosmose“, kurioje išdėstė idėjas apie kosmoso reflektorius, stotis, elektra varomus laivus bei skafandrus. Joje išsakė ir pagrindinį siekį: „padaryti gyvenama kiekvieną vietą, kurioje gyvybė yra įmanoma“.

Tuo metu W. von Braun Huntsville (Alabamos valst.) įkūrė erdvės tyrimų institutą, į kurį 1955 m. įsijungė ir Obertas, kur parengė studiją „Kosmoso technologijų vystymasis ateinančiais 10 metų“. JAV jis 1958 m. sausio mėn pamatė ir „Explorer I“ startą.

1958 m., 64 m. amžiaus Hermanas vėl Feucht'o mieste, kad neprarastų pensijos. Čia jis rašė apie „mėnuleigį“, „Mėnulio katapultą“, „tylius orlaivius“. 1960-ais jį pasamdė „Convair“ techniniu konsultantu kuriant „Atlas“ raketą. 1962 m. būdamas 68 m. amžiaus išėjo į pensiją. 1969 m. nuvyko į JAV, kad pažiūrėtų į „Saturn-Apollo“ raketos, nuskraidinusios pirmuosius žmones į Mėnulį, startą.

Naftos krizė 1977-ais sudomino jį alternatyviais energijos šaltiniais. Jis sukūrė vėjo stotį. Jai reaktyvinių variklių srovė buvo panaudojama kaip energijos šaltinis.

Tačiau tuo metu jo pagrindinis dėmesys buvo sutelktas filosofijai. Kelti klausimai, ar žmonija pasiruošusi ateities projektams. „Turime geriau save pažinti“, tvirtino jis. Knygose „Materija ir gyvybė“ bei „Uranidų katekizmas“ perteikiamas požiūris, kad žmogus turi nemarią ir tobulėjančią sielą ir mes niekada negalime būti tikri dėl malonių ir bausmių anapusiniame gyvenime. Dievas negali sukurti tobulo žmogaus jo nelavindamas. Tai vienintelė galimybė, kad Žmogus atitiks jo tikslą.

Būdamas 90 m. amžiaus jis pateikė knygą „Pradžiamokslis valdysiantiems“, kurioje nurodė klaidas, galinčias sužlugdyti demokratines vyriausybes ir kvietė politiškai lavinti rinkėjus.

1989 m. gruodžio 28 d. jis tyliai užgeso Niurnbergo (Vakarų Vokietija) ligoninėje būdamas 95 m. amžiaus. Ant jo kapo užrašyta: „Palaiminti badavę ir troškę už teisingumą“.

^*) Fridrichas Kraseris (Friedrich Krasser, 1818-1893) - austrų kilmės rumunų gydytojas ir poetas. 1869 m. paskelbė poemą „Anti-Syllabus“, kurioje, kaip kituose kūriniuose, kritikavo dvasininkiją. Savo poezijoje išreiškė tiek socialinį jautrumą, tiek medicinoje įgytą patirtį. Jis pasisakė ir prieš agresyvią vengrizaciją. Dar jaunystėje (1844-ais) Paryžiuje susipažinęs su utopinio socializmo idėjomis, jas reiškė visą gyvenimą.