Saulės sistemos tyrinėjimai    

Masė (kg).............................................1.27 x 10^22
Skersmuo (km).............................................. ..2274
Tankumas (kg/m^3) ............................................2030
Skriejimo greitis (m/sec).....................................1100
Vidutinis atstumas nuo Saulės (AU)...........................39.53
Apsisukimo apie ašį dažnis (Žemės dienomis)...................6.39
Orbitos aplink Saulę trukmė (Žemės metais)...................247.7
Ašies pasvirimas (laipsniais)................................122.5
Orbitos palinkimas (inklinacija, laipsniais).................17.15
Orbitos apvalumas (ekscentriškumas, nuokrypis nuo apskritimo).0.248
Vidutinė temperatūra paviršiuje.............38-63 K (-235 - -210 C)
Vizualus geometrinis albedo (Saulės šviesos atspindys).....apie 0.5
Atmosferos sudėtis....................Tikriausiai metanas ir azotas
Paviršiaus sudėtis.........................tikriausiai metano ledas

Kalnai ir „širdys“

Analizuojant „New Horizons” zondo atsiųstą Plutono nuotrauką, padarytą 1,5 val. prieš didžiausią suartėjimą (t.y. 77 tūkst. km atstumo), mokslininkai padarė išvadą, kad Plutone yra 3,5 km aukščio ledo kalnas. Iš kai kurių požymių, tokių, kaip greta nesančių smūginės kilties kraterių, spėjama, kad kalnas susidarė kaip natūralių geologinių procesų, kurie, matyt, tebevyksta Plutone, pasekmė. Tie kalnai gali būti jaunesni nei 100 mln. m.

Tokia išvada padaryta nagrinėjant išdidintą sritį, esančią greta apatinės „širdies“ dalies (vadinamojo Tombo rajono, taip pavadinto planetos atradėjo garbei). Ji tesudaro vos 1% planetos ploto. Ir nors srityje gausu metano ir azoto ledų, spėjama, kad kalne gausu vandens ledo, kuris, esant labai žemai temperatūrai, elgiasi tarsi kietos uolienos. Metano ir azoto ledas per minkštas, kad iš jo susidarytų kalnai...

Anksčiau mokslininkai laikė, kad aukšti kalnai mažuose dangaus kūnuose susidaro sąveikaujant su stambesniais, tačiau tokių nėra Plutono kaimynystėje.

Zondas arčiausiai prie Plutono (12,5 tūkst. km) priartėjo 2015 m. liepos 14 d. – po 3462 dienų kelionės. O kelios dienos prieš priartėjant, jis šios planetos paviršiuje nufotografavo šviesią dėmę, forma primenančia širdį. „Širdis yra prie pusiaujo ir jos skersmuo apie 1600 km. Vėliau, visai priartėjus, naujose nuotraukose išryškėjo, kad širdį per vidurį skiria kiek tamsesnė, nevientisa linija – „širdis plyšusi“ (gal iš kokio skausmo?). Dabar manoma, kad kairioji širdies pusė kiek lygesnė, o ir abi pusės skiriasi geologiškai.

Šiaurinėje Tombo dalyje aptiktą ledinę lygumą NASA pavadino „Sputnik“ pirmojo palydovo garbei. Šią lygumą sudaro keli lygūs (kartais su iškilimais) apie 20 km skersmens segmentai, ribojami daugiakampių darinių. Kai kurios įdubos yra tarsi negilūs kanalai, o kiti dariniai yra tamsesni ir yra neaukštos

Tombo rajonas, padengtas plonu ledo sluoksniu (apie 1 cm storio)

kalvos. Lygumos amžius laikomas 100 mln. m. Mokslininkai iškėlė dvi versijas apie lygumos susidarymą: 1) vėstant įšilusiai medžiagai, kuri buvo suslėgta; 2) susimaišius gelmėje įšilusiai medžiagai su paviršiniais metano, azoto ir anglies oksidų ledais.

Lygumoje pastebėtos ir kelių kilometrų ilgio tamsios juostos, kurios, spėjama, galėjo susidaryti ledams virstant dujomis (sublimacijai), kurios vėliau nuslinko planetos paviršiumi. Galbūt, tai erozijos veikiant vėjams pėdsakai. Kita versija, kad juostos susidarė išsiveržus geizeriams ar tekėjus skystiems angliavandeniliams. Duomenys apie plynaukštę gauti naudojant LORRI instrumentą.

Be to, „New Horizons“ nustatė, kad Plutonas turi milžinišką atmosferą virš paviršiaus iškilusią per 1600 km. Jos viršutiniuose sluoksniuose vyrauja azotas, o žemutiniuose - azotas ir sudėtingesnių struktūrų angliavandeniliai. Tuo tarpu magnetosferos buvimo nenustatyta. Duomenys gauti „Alice“ prietaisu zondui esant šešėlyje, kai spektrografas išmatavo ultravioletinio spinduliavimo (UV) azoto sugėrimo pokytį lyginant su apšviesta atmosfera.
„Saulėlydis“ įvyko zondui esant į pietus nuo „širdies“, 48,2 tūkst. km atstumu, o rytas „išaušo“ esant į šiaurę nuo Banginio uodegos ir nutolus iki 57 tūkst. km.

O SWAP instrumentas, praėjus 1,5 val. Po didžiausio suartėjimo (iš 68-77 tūkst. km. atstumo), nustatė Plutono “uodegą”, sudarytą iš šaltos molekulinio azoto plazmos, jonizuotos Saulės UV spindulių. Prie Plutono „saulės vėjas“ susiduria su tokiais jonais ir sulėtina savo greitį ir, tikėtina, sukuria smūginę bangą (raudona iliustracijoje) ir plazmos uodegą (mėlyna). Tai leido paskaičiuoti kaip sparčiai Plutonas netenka medžiagos – 500 t/val. (pvz., Marsas – tik 1 t/val.).

2015 m. spalio pradžioje „New Horizons“ stotis atsiuntė Plutono mažojo palydovo Stikso, „Hubble“ teleskopo atrastą 2012 m., nuotrauką. Palydovas pavadintas pirmapradžio siaubo ir tamsos deivės (o ir Hado upės) vardu. Iš jos mokslininkai nustatė jo dydį ir formą, kuri yra ištįsusi (7x5 km). Jo paviršius padengtas ledu ir turi aukštą atspindžio lygį.

Įdomybės gautose nuotraukose

„Jame yra gyvastis“, - kalbėjo NASA‘oje.

„New Horizons“ 2015 m. gruodžio 24 d. atsiųstose nuotraukoje pastebėtas įdomus objektas, kurį mokslininkai aiškina kaip purvino ledo luito judėjimą.

Nuotrauka padaryta 2015 m. liepos 14 d. LORRI prietaisu iš 49 tūkst. km atstumo, leidžiant atskirti 480 m dydžio paviršiaus ypatybes – nuotraukos apėmė 250 km skersmens rajoną. Objektas yra Sputnik Planum sruties centre. Sputnik Planum yra ledo lyguma, sudaranti kairę „Plutono širdies“ pusę. Ji yra 3 mylias žemiau aplinkinių vietovių. Jos paviršius sudalintis į 16-40 mylių pločio „celes“ (daugiakampius). Žiūrint mažu kampu (su matomais šešėlius), celės atrodo tarsi turinčios pakilimus centre ir keterotais kraštais. Aukščio skirtumai yra apie 90 m.

Mokslininkai mano, kad „celes“ suformavo lėta terminė konvekcija azoto leduose, kuriuos šildo Plutono gelmių šiluma. Polediniame baseine azotas šyla iš apačios, kyla aukštyn ir vėl leidžiasi žemyn. Keteros rodo, kur atvėsęs azoto ledas leidžiasi žemyn. Taip susidaręs ir į X panaši paviršiaus ypatybė – keturių konvekcijos srovių susidūrimas.

O štai tamsus darinys, atseit, purvinas vandens ledo gabalas, „plaukiantis“ tankesniu kietu azotu, ir priglaustas prie konvekcinės keteros. Dar labiau priartinus, matosi, kad jo forma primena sraigę. Kartu pasimato ir tūkstančiai duobių, kurias, kaip manoma, sudarė ledo skilinėjimo ir garavimo kombinacija.

Nuotraukose mokslininkai mato ir kraterių kraštai, padengtus šviesiais metano ledais (matyt, susidariusiais čia), o taip pat kraterių sienas bei stačius skardžius, o taip pat tamsiai raudonos spalvos tolinus žemose srityse [tolinai yra mažos tamsios dalelės, susidarius ore reaguojant azorui ir metanui - Viking Terra rajone, esančiame srityje į kairę nuo Sputnik Planum, jos susikaupę kraterių dugne]. Atrodo, kad poledinės slovės ar paviršiniai vėjai gali perkelti tolinus (ir sudryti jų sankaupas).

Tačiau kai kas nuotraukoje matys nežemiečių transporto priemonę, judančią nutiestais keliais. „Akylos akys“ atsiųstose Plutono nuotraukose regi ir milžinišką sudužusį nežemiečių laivą. O išlikę gyvi nežemiečiai Plutono paviršiuje, atseit, išraižė bauginančius veidus, tarytum rodančius jų agresyvią prigimtį.

Pastaba: Įvairūs instrumentai surinko daug informacijos apie Plutoną, tačiau į Žemę perduota kol kas tik labai maža jos dalis. Jos perdavimas truks dar 16 mėnesių – dėl didelio perdavimo atstumo ir ribotų galimybių.

O kas toliau?

„New Horizons“ yra fortepijono dydžio stotis, atsiėjusi 720 mln. dolerių. Jos likimas bus sprendžiamas 2015 m. rugpjūtį, pasirenkant, prie kurio iš dviejų Kuperio juostos objektų ją nukreipti. Priimtiniausiu atrodo esąs 110113Y (žymimas PT1, 2014 MU₆₉) – 30-45 km skersmens 26.8 ryškio „akmuo“. Kitas „taikinys“ – PT3 (g12000JZ, 2014 PN₇₀), kuris yra ryškesnis ir, matyt, stambesnis, tačiau jo pasiekimo tikimybė įvertinta tik 97%. Juos stotis pasiektų 2019-ais.
Galiausiai ir buvo pasirinktas 2014 MU₆₉, pavadintas Ultima Thule. Tolimesnė „New Horizons“ misija...

Ir vis tik, nors pradžioje skriejo greičiau, „New Horizons“ niekada nenutols toliau nei „Voyager 1“ ar „Voyager 2“. „Voyager 1“ papildomą gravitacinį impulsą davė praskridimas pro Saturną ir Titaną. Nuskriejęs 100 a.v., „New Horizons“ skries maždaug 13 km/sek. greičiu, t.y. 4 km/sek. lėčiau, nei skriejo „Voyager 1“, būdamas tokiu atstumu (žr. iliustraciją apie kosminių zondų orbitas pro Koiperio žiedą).

Plutono atmosfera ir „uodega“: