Asteroidų žiedas tarsi atskiria didžiąsias Jupiterio ir Saturno planetas nuo „vidinių“ - Merkurijaus,  Veneros, Žemės ir Marso. Dar toliau yra Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Tačiau tokį "vaizdelį" mes gavome palyginti neseniai - Uraną naudojant teleskopą 1781-ais atrado William Herschel'is, astronomas ir muzikas. Jo orbitos nukrypimus pastebėjo 1841-ais pastebėjo anglas John Couch Adams'as. Bet į jo žinutę nieks neatkreipė dėmesio. Tą patį 1845-ais pastebėjęs prancūzas Urbain Le Verrier 1846-ais kreipėsi į Berlyno observatoriją, kur buvo atrastas Neptūnas (apie tai skaitykite atskirame puslapyje)

Kadangi tas atradimas nepaaiškino visų anomalijų, X planetos paieškos tęsėsi, kol 1930- ais buvo atrastas Plutonas (skaitykite apie atradimą ir atradėją bei Plutoną). Tačiau paskaičiavus Plutono masę paaiškėjo, kad ji yra pernelyg maža, kad galėtų sukelti stebėtas anomalijas. Tad nežinomos X planetos paieška tebevyksta. 1982 m. NASA oficialiai patvirtino apie jos egzistavimo galimybę. Jau kitais metais IRAS (infraraudonųjų spindulių astronominis palydovas) erdvės gelmėse Oriono žvaigždės kryptimi „užčiuopė“ didelį paslaptingą kūną [ Tiesa, 1989 m. netoli Neptūno skridęs „Voyager-2“ patikslino jo masę – ir tada paaiškėjo, kad jo judėjimas atitinka dangaus mechanikos dėsnius ].

Tačiau nuostabiausia, kad tokį vaizdelį mums perteikė dar šumerų molio lentelės. Kita vertus, daugelis tyrimų leidžia spėti, kad kadaise visi Žemės žemynai buvo vienoje pusėje. Bet tada reikia paklausti - o kas gi buvo kitoje? Ir čia vėl atsako šumerai - Plyšys. Šumerai turėjo legendą apie tai, kad Žemė tėra tik pusė planetos, kuri buvo vadinama Tiamate. Jos pusė nuskilo susidūrus su kita planeta Nibiru [10-ąja arba X planeta]. Iš Tiamatės nuolaužų galėjo būti sudarytas asteroidų žiedas. Apie šią kosminio kataklizmo legendą skaitykite atskirame puslapyje.

Nibiru reiškia „perkertanti“. Spėtina, kad jos orbita yra labai elipsinė - ir šiuo metu ji yra labai nuo mūsų nutolusi. Ar reikia pridurti, kad šumerai buvo labai paslaptinga tauta, turėjusi nepaprastas astronomines žinias. Juk ir visa šiuolaikinė astrologija savo kiltimi turėtų laikyti Babilono kraštą.

O alternatyvi istorija apie tai, kaip ateiviai kūrė žmones, pateikta čia (žr. >>>>>).

Dievai sukūrė žmogų, kad turėtų sau darbininką, vergą, duodantį jiems maisto iš Edeno sodų. Žmogus aprūpindavo dievus viskuo: maistu, pastoge, drabužiais (dievai privalėjo valgyti žemišką maistą, nes kitaip būtų mirę – Mesopotamijos mituose dievai mirdavo).

Iš Biblijos galima spėti, kad senesni šaltiniai rašyti matant tai, kas aprašoma. Pvz., Pradžios 5 skyrius teigia, kad Adomo palikuonių kartos paimtos iš senesnės „Adomo kartų knygos“. Skaičių 21:14 pateikia nuorodą į „Jahvės karų knygą“.

Toji masyvi planeta vadinta „sparnuota planeta“ arba „kirmgrauža“.

Anot šumerų, pradžioje į Žemę atvyko 50 anunakių, kuriems vadovavo puikus mokslininkas Enki, prieš 432 tūkst m. E.Ri.Du (Šumere) įrengę koloniją. Jų misija buvo rasti aukso jų žūstančiam pasauliui. Atrodo, kad pirmasis ketinimas buvo išgauti auksą iš jūros dugno, tačiau tai nepasiteisino. Patyrus nesėkmę išgauną auksą Persijos įlankoje, iš Nibiru planetos tėvas Enu atsiuntė Enki brolį Enlilį kartu su 600 anunakių. Dar 300-ų, vadintų Igi.Gi (kurie stebi) arba Stebėtojais sukosi laivuose Žemės orbitoje, kad užtikrintų lydinių luitų pergabenimą į Nibiru.

Enlilis buvo labai griežtas vadas, paėmęs kontrolėn 7 miestus aplink E.Din (Teisiųjų namus), būsimą Žemės civilizacijos lopšį – šumerą. Kiekvienas miestas turėjo jam skirtą funkciją: Misijos Valdymo centras, Kosmodromas, Metalurgijos centras ir Medicinos centras, kuriam vadovavo Ninmah – Enki ir Enlilio pusseserė. Enki paskyrė į Pietų Afriką, kad ten pradėtų aukso kalnakasybos darbus.

„Atra Hasis“ knyga (akadų kalba) aprašo šiuos įvykius.

Prieš 4,5 mlrd. metų Žemė Nibiru ir Žemė (Tiamatė) susidūrė – ir taip į Žemę buvo užneštos gyvybės „sėklos“ (panspermija).

Šumerų „Karalių sąraše“ kiekvieno anunakio veikla matuojama sarais (po 3600 m.). Kai kurių misija truko 28,8-36 ir netgi 43,2 tūkst. metų (kas būtų apie 8-10 sarų). Tad nekeista, kad žmonės juos laikė nemirtingais „dievais“. Tačiau tam, kad užtikrintų ilgą gyvenimą Žemėje, jie privalėjo vartoti iš gimtosios planetos atgabentą „gyvenimo maistą“ ar „gyvybės vandenį“.

Biblijos Pradžios knyga apibendrina tą sprendimą: „Sukurkime Adomą pagal mūsų atvaizdą“.

Buvo keletas bandymų. Ir kai pavyko, pradėta „masinė gamyba“. Apvaisinti kiaušinėliai buvo implantuojami į anunakių moteris, nes kaip bet kokie hibridai, patobulinti žemiečiai buvo nevaisingi. Tačiau kaip ilgai anunakės galėjo būti „dieviškomis gimdyvėmis“?

Enki toliau eksperimentavo, kol rado derinį, kuris galėjo daugintis – Adomą (Adapa - žr. ir >>>>). Jis taip pat buvo ir protingesnis už savo pirmtakus. Ankstyvieji Adomo ir ievos pavaizdavimai prie medžio, apie kurį apsivijusi gyvatė. Hebrajų kalba gyvatė yra „nahaš“. Tas žodis turi dvi papildomas reikšmes - „atskleidęs paslaptį“ bei „esąs iš vario“. Jos tikrai gali būti iš Enki apibūdinimo pas šumerus – „buzur“ („atskleidęs paslaptį“ ir „esąs iš vario“). Ir Enki visad sietas su apsivijusia gyvate. [ iš čia gali būti ir mūsų mediciną (gydymą, sveikatos palaikymą) simbolizuojančios gyvatės (regimos vaistinių iškabose) ištakos ].

Iš čia biblinis pasakojimas, kad Adomas ir Ieva gavo „pažinimo“ dovaną – tas žodis (taip pat ir hebrajiškai) reiškia ir lytinius santykius. Pagal akadų „Pasaką apie Adapą“ Enlilis labai supyko, kai išgirdo apie žmonių dauginimąsi, kad Žmogus „tapo kaip vienas mūsų“ ir gali pasiekti Gyvenimo medį ir taip „valgyti ir gyventi amžinai“ (žr. apie nemirtingumo paieškas >>>>>). Ir dėl to jis buvo išmestas iš Edeno sodų, kad pats užsitikrintų sau pragyvenimą.

„Jubilees knyga“ nurodo, kad ištrėmus iš Rojaus, „Adomas su žmona nuėjo tolyn nuo Edeno sodų ir apsigyveno savo gimtinėje, krašte, kur buvo sukurti“. Tai reikštų, kad jie grįžo į Abzu (Pietų Afriką). Biblijoje rašoma, kad jiedu tirėjo sūnų ir dukrų. Nekanoninėse knygose nurodomi 63 jų palikuonys. Genetiniai tyrimai patvirtina, kad žmonija kilusi iš Afrikos – ir kad genetinis šaltinis buvo vienintelė „Ieva“, iš kurios maždaug prieš 250 tūks. m. kilo visa žmonija.

Anu irgi buvo sunerimęs dėl tokių naujienų ir paliepė pristatyti jam tą hibridą. Enki primokė Adomą (Adapą), kad tasai atsisakytų bet kokio jam siūlomo maisto ar gėrimo. Anu padarė įspūdį naujos būtybės protas ir pasitaręs su patarėjais, nusprendė jį palikti Nibiru planetoje. Kad ten aklimatizuotųsi, jam buvo pasiūlyta „gyvenimo maisto“ bei „gyvybės vandens“. Tačiau, primokytas Enki, jis jų atsisakė. Teko jį gražinti į Žemę – ir pakeliui jis išvydo bauginantį kosmoso vaizdą – „nuo dangaus horizonto iki jo zenito“. Žemėje Enki jį paskyrė aukščiausiu Eridu žyniu.

Kai jų skaičius padidėjo, daugiau fizinio darbo jiems skirta Abzu krašte. Enlilio valdomi anunakiai Mesopotamijoje pavydėjo ir prašė lalu, kad su jais pasidalintų darbus. Prieštaraujant Enki, Enlilis pagrobė kelis paprastus darbininkus ir atgabeno į E.Din („Viešpats paėmė Adomą ir patalpino Edeno soduose, kad prižiūrėtų juos“, Pradžios knyga).

Yra senovinių atvaizdų, vaizduojančių Adomą arba „juodagalvius“, nuogus dirbančius laukuose.

Mite apie jautį ir grūdus taip aprašomos pirmosios būtybės:
Kai buvo sukurti pirmieji žmonės, jie nežinojo nei apie duoną, nei apie drabužius. Jie tarsi avys burnomis ėdė vaisius. Jie gėrė vandenį iš balos.

Senovės legendose pateikiamos skirtingos Adomo palikuonių genealogijos. Prieš 2000 m. parašyta „Adomo ir Ievos knyga” mini, kad Adomas susirgo, kai jam buvo 930 m. Jo sūnus Setas jį pristatė prie Rojaus vartų, kad tasai kreiptųsi į „dievus”: „Gal Jis išklausys mane ir atsiųs angelą su vaisiumi, kuris pratęs tavo gyvenimą“, t.y. Gyvybės medžio vaisių. Tačiau Adomas jau buvo įtikėjęs savo mirtingumu ir tenorėjo būti pateptas gyvenimo „aliejumi“. Jis prašė Setą ir savo žmoną Ievą vaikščioti greta Rojaus ir prašinėti „dievų“ lašelio syvų iš to medžio, kad nuslopintų jo kūno skausmus. Galiausiai angelas Mykolas pasirodė jiems pranešdamas „dievų“ sprendimą nepatenkinti Adomo prašymo. Adomas mirė po 6 d. Kadangi tai buvo pirmoji žmogaus mirtis, setas su Ieva nežinojo ką daryti. Jie tiesiog sėdėjo prie Rojaus vartų, kol Adomo siela paliko kūną. Jiems verkiant ir raudant, Ieva išvydo ryškaus laivo (ugninio vežimo) nusileidimą iš dangaus. Ji girdėjo Viešpaties balsą, nurodantį angelams suvynioti kūną į lininę drobulę, ir palaidoti Adomą ir Abelį (kuris vis dar tebebuvo nepalaidotas).

Nuo tada žmonija ėmė klestėti. Žmonėms nereikėjo dirbti kasyklose ir laukuose. Jie galėjo imti statyti šventyklas „dievams“, juos išmokė ant ugnies gaminti maistą, dainuoti ir šokti. Netruko ateiti laikais, kai anunakiai ėmė santykiauti su žmonių dukromis, nes jų rūšys buvo biologiškai suderintos. Tai matydamas Enlilis pyko, nes savo misija Žemėje laikė savo žūstančios planetos gelbėjimą. Netrukus gamta suteikė galimybę užbaigti tą istoriją – ir paskutinio ledynmečio pabaigoje jis neįspėjo žmonių apie artėjančius pavojus: klimato pasikeitimą, badą ir galiausiai Tvaną.