Jis buvo aukštas tvirto sudėjimo kalifornietis, kurio ankstyvasis darbas raketų degalų srityje buvo taip aukštai įvertintas, kad vėlesnės kartos prancūzų mokslininkai jo vardu pavadino Mėnulio kraterį. Jis sukūrė savitus skystus ir kietus raketų degalus vėliau padėjusius nuskraidinti Apollo 11 į Mėnulį. Jis padėjo įkurti ir JPL Pasadenoje - vieną iš dabartinių JAV mokslo ir pramonės kompleksų. Ir kaip daugelio tarpamžio herojo jo gyvenimas buvo daugiau aprašas nei pats gyvenimas. 1941-ųjų rugpjūčio mėn. buvo sukurtos patikimos raketos (JATO), kurias buvo galima panaudoti kariniuose lėktuvuose. 12-a tokių įtaisų pritvirtino prie lengvojo Ercoupe lėktuvo. Pašalinus propelerį, šis mėgėjiškas pašto lėktuvas pakilo ir nusileido tapdamas primityviu 1947-ais Chuck Yeager**) pastatyto Bell XI prototipu. Pastaba: JATO atitikmenį susikūrė ir vokiečiai, juos panaudoję sunkiajame transporto lėktuve Gigant bei Arado 234 reaktyviniame bombonešyje, tačiau jie palyginti primityvūs lyginant su Parsonso sprendimais. Po karo šie JATO „buteliai" išsivystė į „Corporal“ raketą bei skysto kuro „Sergeant“. Š tų darbų išaugo daug pirmos kartos raketų (tarp jų ir kieto kuro „Polaris“ naudota povandeniuose laivuose). Tačiau tuo pat metu Parsons buvo visa galva pasinėręs į visai kitus dalykus. Prieš kiekvieną bandymą jis dainavo Alisterio Kraulio „Himną Panui“, laukiniam raguotam graikų vaisingumo dievui. Jis buvo aktyvus Kalifornijos O.T.O. seksualiosios magiškosios „Agape“ ložės narys ir laiškuose „Didįjį žvėrį“ vadino „Mylimiausiu Tėvu“. Įkvėpti ugnies, dulkių ir tepalo rašiniai nederėjo su ta aplinka, kurią jis regėjo kaip nuolat slogią visuomenę. Jo knygos „Laisvė yra dviašmenis kardas“ pasažai nepaprastai panašūs į vėliaupasirodžiusią Timothy Leary „Ekstazės politiką“. Jo stilius primena bitlų poetus Gregory Corso ir Lawrence Ferlinghetti bei Wilhelm Reich'o „Naujojo amžiaus“ poziciją. Parsonso namai Paradenoje (1003 South Orange Grave Av.) buvo pilni jo nuosavas „Adamsų šeimynėlės“ variantas - iš laisvų ir įkvėptų, liūdnų ir nesuprastų. Tik bohemos atstovai, muzikai, artistai, ateistai ir anarchistai lankėsi juose. Ėjo gandai apie juodąją magiją, orgijas ir kitus keistus užsiėmimus. Vieną 1942-ųjų vakarą atvyko policija pagal pranešimą, kad kieme nėščia moteris šokinėja per ugnį. Tąkart Parsonsas užtikrino karininką, kad yra gerbiamas mokslininkas. Būdamas stiprus chemikas, jis tvėrė stebuklus dykumoje su sprogstamųjų medžiagų mišiniais. Už chemijos ribų jis kažkaip nesužibo. Jis užsiėmė "sekso magija", bet tai daugiau tebuvo laisvos meilės orgijos - ne daugiau. Jis net nematė skirtumo tarp Pagonybės ir Satanizmo. Labiau įsigilinęs A. Kraulis (apie Alisterį Kraulį daugiau rasite šiame puslapyje) dažnai kritikavo Parsonsą tuo, galbūt, iššaukęs Parsonso pasišalinimą iš O.T.O. Tačiau Parsonsas nebuvo britų kultūros darinys (kaip Kraulis) - joje jis, kaip Alan Turing'as, būtų rituališkai nukryžiuotas. Tačiau garsiuose žmonyse neieškokime vidinės pusiausvyros ir "žmogiškų" sprendimų, padorumo ir objektyvumo. Ir jei Parsonso gyvybinė energija trikdo, yra anachronistinė ir hipokritinė, tai jis neabejotinai yra (kaip ir jo magiškų ritualų partneris Ron Hubbard'as) Amerikos juoda-balta kontrastų įsikūnijimas. Tai tikras košmaras bet kuriam demokratui ir psichologui - pašalinkime iš visuomenės kukurūzų spragėsius, prieštaravimus ir nusikalstamumą ir joje nieko neliks. Siutinanantis nuobodulys, kuriam nuvyti arba kuriami kosminiai laivai, arba iššaudomi vaikai mokyklose. Parsonso chemija (kaip ir jos pirmtakė alchemija) savo prigimtimi skiriasi nuo fizikos. Ji turi spalvą, kvapą ir skonį - tai ne fizikos "pastumk-patrauk" arba gravitacijos formulės. Ji artimesnė homeopatijai, farmacijai, žolelėms ir pan. Jam nereikėjo pasaulio suvesti iki moddelio, kuriame veiktų lygtys. Ir potraukį okultizmui Parsonsas kažkaip išnaudojo teisingai maišydamas degalų komponentus ir tuo stulbindamas kolegas, pvz., Frank Malina. Tik jis, galbūt, per vėlai suprato, kad magija, kartą pavergusi, yra pavojingesnė nei visi raketų degalai.

Mokslas (pvz., kokį mums perša Straight) atmeta bet kokius subjektyvumo veiksnius - taipogi religiją, metafiziką ir mistiką. Tačiau kiekvieno 20 a. produkto gelmėje yra paslėptas mistinis klodas (agenda). JAV oficiozai, be abejo, norėtų, kad jų raketų pramonę būtų sukurę raudonskruosčiai universitetų absolventai. Deja...

Amerikoje Alabamoje po karo buvo nacių sankaupa. Kita - ten, kur išaugo JPL (Jet Propulsion Laboratory). Frank Malina, GALCIT darbuotojas ir šioks toks Parsonso draugas buvo slaptas komunistas kartu su Hsue-shen-Tsien (tapusiu Mao raketų tėvu ir jam sukūrusiu "Silkworm"-"Šilkverpį") buvo "užsėdę" trečioje sankaupoje. Ir šio "trikampio" centre buvp nemažiau už Kraulį kontraversiškas L. Ron Hubbard'as, Scientologijos įkūrėjas. Demobilizavęsis 1945-ais, jis įsivėlė į šį tinklą, kurį paliko tik po daugelio okultinių, asmeninių ir teisinių intrigų.

Žydišką kvapą į šią kompaniją įliejo Von Karman'as, GALCIT (Guggenheim Aeronautical Laboratory, California Institute of Technology) vadovas, buvęs atgal lenktų sparnų propoguotojas (tai 5-jo dešimtmečio naujovė). TV atstovavo legendinis nacis Wernher von Braun'as.

1943-ių pabaigoje Von Karman'o grupė prisijungė US Army Ordnance pajėgas ir ORDCIT projekto rėmuose sukūrė kieto kuro "Private A", galinčią nuskrieti 54 tūkst. pėdų atstumu. Vėliau ji per "Private F" ir "Sergeant" išsivystė į WAC Corponal (vis dar Parsonso konstrukcijos raketą), kuri buvo pirmoji JAV balistinė raketa. 1945-ųjų rugsėjo 26 d. ji virš Nju Meksikos Baltųjų smėlynų pasiekė 42 mylių aukštį. V2 ir "Corporal" hibridas (Bumper-WAC) 1958-ųjų vasario mėn. "stryktelėjo" iki 250 mylių aukščio (ai jau 6 m. po Parsonso žūties). Vokiečių ir amerikiečių idėjų (okultinių ir mechanikos, ideologijos ir politikos, gėrio ir blogio) sąjunga pagimdė Explorer I.

Bet po 1945-ųjų Parsonsas mažai prisidėjo prie šių reikalų. Kaip daugelis žmonių po karo, jis pasitraukė į šalį kalbėdamas apie investicijas į skalbimo mašinas ir fejerverkus. Jis buvo beviltiškas verslininkas, dalį laiko skirdamas darbui įvairiose sprogmenų ir pirotechnikos gamyklose. Tad jis dar labiau paniro į okultizmą...

Parsonso charakteris negalėjo nepatraukti FTB dėmesio, kuris jį stebėjo nuo pat 1940-ųjų bijant komunistinių pažiūrų proveržio. 1951-ųjų FTB duomenys rodo jį tebesant stebimą - šįkart įtariant šnipinėjimu. Jam dirbant "Hughes Aircraft" kompanijoje jis buvo pastebėtas paėmęs 17-a techninių dokumentų. John Carter'io knygoje "Seksas ir raketos" tikina, kad jų pavadinimai vis dar slepiami. Tuo metu Parsonsas užmezgė stiprius ryšiuus su neseniai įsikūrusiu Izraeliu.

Tad visa tai (ir tai, kad vėl susidėjo su Cameron) jį pažemino iki darbo užpildymo stotyje bei sprogimų efektų kūrimo filmams. Jis rašė Germer'iui (O.T.O. pakeitusiam Kraulį) apie "depresiją keliantį melancholinį sąstingį".

1952 m. birželio 17 d., antradienį, 17:45 jis žuvo po dviejų paslaptingų sprogimų jo name. Jį pasiglemžė liepsna, kaip ir buvo prieš 6 m. "čanelingo" metu išvydęs Hubbard: "Ji (Babalon) yra gyvenimo liepsna... Ji apims tave, - ir tapsi gyvąja liepsna prieš jos inkarnaciją".

Po kelių valandų nusižudė jo motina Ruth išgėrusi mirtiną Nembutal dozę. Carter rašo, kad pasak policijos tardytojo Donald Harding'o bei Parsons kolegos George Santnupar'o, buvo rasta dėžutė su filmu, kuriame Parsonsas užsiiminėjo meile su savo motina. Ir jei tai tiesa, tai neabejotinai JAV kosmoso užkariavimo mokslas pastatytas ne ant kokių pagrindų.

SKAITYKITE APIE PARSONS MIRTIES APLINKYBES
PUBLIKACIJA: Juodoji piligrimystė  

Babalon veikla

1945-ųjų rugpjūčio mėn. Scientologijos įkūrėjas L.Ron Hubbard, palikęs tarnybą jūrų laivyne, supažindinamas su Parsonsu. Džekas buvo sužavėtas Ron energijos pertekliumi ir rašė Krauliui: "Aš manau, kad jis tiesiogiai liečia aukštesnįjį protą. Jis labiausiai thelemiškas iš mano sutiktų ir visiškai dera prie mūsų nuostatų". Hubbard greitai laimėjo pagrindinės Parsonso draugės, 19-metės Betty Northrop palankumą ir buvo netrukus įšventintas į O.T.O. paslaptis ir tapo magiškuoju Parsonso partneriu.

1946-ųjų sausio mėn. Abudu pradėjo ilgalaikį magišką ritualą pavadintą "Babalon", kurio tikslas buvo sutverti gaivališkąją būtybę. „Iškvietimas“ suveikė ir gaivališkoji būtybė apsireiškė po 2 savaičių nuostabios mėlynakės ir raudonplaukės Marjorie Elizabeth Cameron pavidalu, vėliau, po Parsonso žūties, tapusia Kenneth Anger 1965-ųjų kultinio filmo „Malonumų bokšto inauguracija“ žvaigžde, Dennis Hopper ir Dean Stockwell drauge ir raganos-baikerės prototipu. Įdomu, kad jos tėvas, sesuo ir du broliai dirbo JPL - tarsi projektai ir žmonės būšų susaistyti neatskiriamomis gijomis. Džonas Karteris rašė, kad Cameron „išsiveržė ir Parsons galvos kaip Sofija iš Tikrojo Dievo ar Atėnė iš Dzeuso“. Vasario 26-ąją jis rašė Krauliui: „Aš turiu savo gaivalą“"

1946-ųjų balandžio mėn. Parsons, Cameron ir Hubbard'as (kaip metraštininkas) pradėjo antrąjį „Babalon“ etapą bandydami sukurti „Mėnulio vaiką“ (pagal to paties pavadinimo Kraulio novelę), kurio metu Cameron turėjo būti Parsonso magiškosios sėklos indu. Tačiau, vienok, įsikišo „žemiški“ dalykai ir suktasis Hubbard, nepaisydamas jo dalyvavimo „Babalon“ veikloje, paspruko su 10 tūkst Parsonso dolerių ir Betty, kuri, be abejo, griežė dantį ant Parsonso už susidėjimą su Cameron. Parsonsas, galų gale, atrado bėglių porelę ant jūros kranto, išsinuomojo kambarį Floridoje ir „užleido burtus“, kurių pasekoje Hubbard'as ir Betty nuskendo audros metu.

1955-ais Cameron nutraukė saitus su praeitimi su būriu baikerių sugriovusi „Babalon“ „juodąją dėžę“, kuri, Parsonso tikėjimu, buvo ją iškvietusi pas jį.

Pastaba: Babalon patirtis bus pateikta atskirai...

Pakrantės fantazuotojai

Tarp daugelio Parsonso įtakos sričių buvo ir Vakarų pakrantės mokslinės fantastikos išvystymas. Daugelis pagrindinių SF rašytojų rinkosi Parsonso namuose: Jack Williamson'as, A.E. van Vogtas (tapęs Los Angeles „Dianetics“ fondo vadovu), Robertas Heinleinas, Alva Rogers ir Forrest J. Ackerman'as, įkūręs LA SF draugiją, kur Parsonsas susitiko su Ray Bradbury, kuris sužavėjo „mintimis apie ateitį“. Parsonsui labai patiko Williamson'o „Tamsesnis nei manai“ (Darker Than You Think) - pasaka apie senovinę driežų rasę, siekusią atgauti valdžią žmonėms per mistinio „Nakties vaiko“ gimimą. Spėjama, kad Parsons idėjos įtakojo Heinlein'o „Keistuolis keistame pasaulyje“ sukūrimą.