„Pioneer-10” pateikė naujų duomenų apie Jupiterio palydovus.

Ganimedo nuotraukose įžiūrimos dvi lygios, jūrų tipo sritys, aiški poliarinė sritis ir keletas didelių meteorite kraterių.

Nustatyta, kad Jo 23% sunkesnis nei manyta (1,22 Mėnulio masės), jo atmosfera 770 km storio, o jonosfera tankumu prilygsta Veneros jonosferai. Jo – mažiausias atmosferą turintis Saulės sistemos kūnas. 21 val. trunkančios nakties metu jame susidaro metano dribsnių, kurie, atsigręžus į Saulę, išgaruoja per 10 min. Tada Jo turi didžiausią visoje Saulės sistemoje atspindžio galią. Pastebėtas ir Jo supantis vandenilio debesis.

Iš visų 4-ių Galilėjaus palydovų, tik Kalistas yra nuošaliau intensyvios radiacijos sričių, nors ir čia būna intensyvios radiacijos periodų. Tad jie mažai tinka žmogaus išsilaipinimui.

Mokslinininkus glumino kai kurie „Voyager 1” 2012 m. pateikti duomenys. Dabar mistika, atrodo, išsklaidyta. Buvo laikoma, kad perėjimas per heliopauzę turi būti lydimas žymiu magnetinio lauko charakteristikų pokyčiu, kas nebuvo stebima. Be to, magnetinio lauko kryptis „Voyager 1” rajone buvo nukrypusi nuo laukiamos per 40^o. IBEX palydovo matavimai rodė, kad „Voyager 1” nustatyta kryptis yra teisinga ir susijusi su Saulės sistemos poveikiu galaktikos magnetiniui laukui. Anot mokslininkų, stotis 2025 m. paliks sutrikdyto magnetinio lauko sritį. Iki to laiko dar veiks radioizotopiniai termoelektriniai generatoriai, tad tikimasi gauti ir papildomos informacijos.

Abu „Voyager“ nustatė, kad tolstant erdvės tankis ima didėti. Kertant heliopauzę, „Voyager-1” (2012 m.) užfiksavo 0,055 elektrono 1 cm³ tankį, o „Voyager-2“ (2018 m.) – 0,039 elektrono. Nuskridus dar 20 a.v. zondai pranešė apie padidėjusį tankį – „Voyager-1“ – 0,13 elektrono 1 cm³, o „Voyager-2“ (2019 m. 124,2 a.v. atstumu) - 0,12 elektrono. Tuo tarpu tarpžvaigždinėje Paukščių tako erdvėje vidutinis tankis yra 0,037 elektrono 1 cm³.

Pagal vieną versiją, magnetinio lauko linijos, dengiančios heliopauzę, yra stipresnės, kas gali sukelti elektrmagnetinį joninį nestabilumą – ir „Voyager-2“ iš tikro aptiko stipresnį magnetinį lauką kertant heliopauzę. Pagal kitą versiją, Saulės vėjo nešamos dalelės pasiekę heliopauzę turėtų sulėtėti, sudarydamos tarsi kokį „kamštį“ – gali būti, kad tą reiškinį 2018 m. užfiksavo „New Horizons“, pagavęs silpną ultravioletinį švytėjimą, sukeltą neutralaus vandenilio sankaupa heliopauzėje.

Blyškus melsvas taškas

Jie jį vadina Blyškiu melsvu tašku. Tai viena įspūdingiausių nuotraukų pasaulyje, gal net pati svarbiausia. Ir joje vieninteliu tikrai svarbiu tėra vienas vientelis melsvas pikselis. Tame taške buvo pagauta šviesa iš Žemės. Taip mūsų planeta atrodo iš 6 mlrd. km atstumo. Jis įkvėpė K. Saganą parašyti „Blyškus melsvas taškas: visija apie žmonių ateitį kosmose“ (1994): „Vėl pažvelkite į tą tašką. Ten yra čia. Tai namai. Tai mes“.

Tai parodo, kokia trapi mūsų Žemė – tik taškelis beribiame kosmose.

1990 m. kompaktiško automobilio („vabalo“) dydžio „Voyager 1“ jau buvo palikęs už savęs Jupiterį, Saturną ir Titaną. Tada komanda vasario 14 d. nusprendė padaryti nuotrauką, nes susidarė palanki padėtis. „Blyškus melsvas taškas“ buvo viena iš 60 tą dieną padarytų Saulės sistemos planetų nuotraukų (nebuvo galima nufotografuoti Merkurijaus ir Plutono). Tikra „šeimyninė nuotraukytė“. Tik jos atsiuntimo teko laukti iki kovo mėnesio – reikėjo atsiųsti 640 tūkst. pikselių. Šiuolaikiniais vertinimais tai nėra daug, bet kai zondas yra už 6 mlrd. km, o antena tėra kelių šimtų vatų galios, tai užima ilgai – siuntimas truko iki gegužės.

Kaip pakilo ir skrido „Vojadžeriai“?

Jei žvaigždės nebūtų palankiai išsidėstę, du išskirtiniausi kosminiai zondai būtų niekada nepakilę nuo Žemės paviršiaus. Tik tąkart „žvaigždės“ buvo planetomis – 4-iomis didžiausiomis Saulės sistemoje.

„Voyager“ zondai atskleidė, kad atrodančiame ramiame Jupiteryje siaučia šimtai uraganų, jo šiaurės ašigalyje švyti pašvaistė, o aplink sukasi trys ploni žiedai. Paaiškėjo, kad Saturnas turi tūkstančius žiedų, net ir atrodančių, tarsi būtų supinti, ką teoretikai laikė neįmanomu. Ijo gausu ugnikalnių, o Tritone veržiasi -233^oC azoto geizeriai. 1986 m. „Voyager-2“ tapo pirmuoju kosminiu aparatu, praskridusiu pro Uraną, o po 3 m. ir pro Neptūną.

O „Voyager“ idėja kilo 1965 m. Gary Flandro¹⁾, tuo metu nepilnu etatu dirbusiu NASA JPL laboratorijoje Pietų Kalifornijoje, kur buvo paskirtas numatyti galimas efektyvias misijas anapus Marso – iki Jupiterio o gal ir toliau. Jis pieštuku nusibraižė būsimų Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno pozicijų planą ir pastebėjo kažką intriguojančio – 8-o dešimtm. gale didžiosios planetos, tarsi karoliai, išsidėstys ilgu lanku. Ir kai planetos išsidėstys tokia tvarka, kad palydovai galės pasinaudoti jų gravitaciniu poveikiu, per 10-12 m. (vietoje 30 m. be jų „paspyrimo“) būtų galima aplankyti visas 4-ias šias planetas. Tam zondus reiktų paleisti per kelių mėnesių laikotarpį 8-o dešimtm. pabaigoje, nes paskui palankaus planetų išsidėstymo tektų laukti 175 m.

Tai buvo ambicingas planas, nes tuo metu tarpplanetinių skrydžių viršūne buvo „Mariner-4“, kuris 1965 m., praskrisdamas pro Marsą, padarė 21 prastos kokybės nuotrauką. Dar nebuvo zondo, kuris kosmose būtų veikęs dešimtmetį. Tad G. Flandro susilaukė priekaištų, kad tokia misija yra neįmanoma. Vis tik NASA paskelbė „Didžiojo turo“ misiją, bet Kongresas ją atmetė, vietoje jos patvirtinęs pigesnę ir paprastesnę ekspediciją (MJS 77).

Tačiau JPL tariamai džiugiai sutiko Kongreso sprendimą ir iš tikro ėmėsi tyliai kurti du tvirtus išmanius zondus, galinčius nuskristi iki Neptūno, pašalinus visus veiksnius, galinčius sutrumpinti jų gyvavimo laiką, leidžiant veikti susilpnėjus Saulės šviesai. Surasti ir kuro taupymo būdai. Ir ta gudrybė pavyko! Paaiškėjus, kad „Voyager“ tikras lobis, Kongresas pagaliau finansavo ilgesnę misiją. Ir pagaliau 1977 m. vasarą su 15 d. skirtumu startavo du „Voyager“ aparatai.

Aparatų kompiuteriai turi 69 KB atminties. Visi surinkti duomenys saugomi 8-ių takelių magnetinėse juostose, o vėliau perduodami į Žemę 23 W galingumo siųstuvu - t.y. kurio galia prilygsta šaldytuvo lemputei. Kad kompensuotų silpną siųstuvą, aparatai turi nemažas, 3,7 m pločio parabolines antenas, siunčiančias ir priimančias signalus.

Pele vulkano Jupiterio Ijo palydove išsiveržimas užfiksuotas ‚Voyager-1“ 1979 m.

2012 m. rugpjūčio 12 d. „Voyager-1“ kirto heliopauzę – ir nors jis iš tikro užfiksavo lauktą plazmos tankio šuolį (80 kartų), tačiau nebuvo kokių magnetinio lauko krypties pokyčių. Ir kai 2018 m. lapkritį tą ribą pasiekė „Voyager-2“, jam irgi nepavyko aptikti magnetinio lauko poslinkio. Tačiau jis kartu užminė ir naują mįslę – aptiko heliopauzę už 120 a.v. nuo Saulės – lygiai tokiu pat atstumu kaip ir „Voyager-1“ prieš 6 m. Tai neatitiko jokio teorinio modelio, pagal kuriuos heliopauzė pulsuoja sulig Saulės 11 m. ciklu. „Voyager-2“ 120 a.v. pasiekė per Saulės vėjo piką, o pagal modelius heliopauzė turėjo prasidėti toliau. Pasirodė, „Voyager“ zondų dėka, kad heliosferos ir tarpžvaigždinės erdvės sąveika yra sudėtingesnė. Nors yra ir mokslininkų, manančių, kad zondai dar nepaliko heliosferos.

Tačiau „Voyager“ zondai bus paskutiniai tokie. Jie rėmėsi 50 m. senumo technologijomis. Jų nevaldė tūkstančiai programinio kodo eilučių – ir gali būti, kad jų misija truko taip ilgai vien todėl, kad beveik viskas juose buvo realizuota aparatiškai. Dabartiniai inžinieriai to jau nemoka. Galbūt šiandien netgi neįmanoma parengti tokį paprastą zondą.

2022 m. „Voyager-2“ dar tebeturi 5-is funkcionuojančius prietaisus, „Voyager-1“ – 4-is. Visus juos maitina energijos šaltinis veikiantis skylant plutoniui. Tačiau jo pajėgumas mažėja po 4 W per metus, tad prieš 2 m. buvo išjungtas šildymas kosminių spindulių detektoriui, be kurio neįmanoma nustatyti perėjimo per heliopauzę. Visi tikėjosi, kad prietaisas „mirs“. Tačiau prietaisas tebeveikė! Paskutiniais dvejais išjungiamais prietaisais greičiausiai bus magnetometras ir plazma daviklis, nes yra zondų viduje ir yra šildomi nuo kompiuterio sklindančia šiluma. Tikimasi, kad zondai „ištemps“ iki 2030- ųjų, tačiau viskas priklauso nuo maitinimo. Tačiau net ir nutilę, „Voyager“ zondai tęs savo nebylią kelionę. Po 16,7 tūkst. m. „Voyager-1“ praskris pro Kentauro Proksimą, o dar po 3600 m tai padarys ir „Voyager-2“. Galbūt kada nors tolimoje ateityje jie padarys paskutinį pranešimą – tik jis nebus perduotas radijo bangomis ir jį priims ne žmonės. Tai pranešimas, įrašytas jų nešamuose auksu dengtuose diskuose – ir su Dž. Karterio kalba.