K. Ciolkovskis. Planetos apgyvendintos gyvų būtybių  

Daug išsilavinusių ir visuotinai žinomų žmonių netiki gyvūnais [kitose] planetose, nes jų niekas nematė ir jos niekaip apie save nepasireiškė. Kaip kad europiečiai ilgą laiką manė, kad Amerikos ir jos žmonių nėra.

Mes norime įrodyti priešinga: visiškai neįmanoma abejoti nesuskaičiuojamo planetų [kiekio] apgyvendinimą.

Yra neabejotinų žinių, nors jų dabar ir negalima patikrinti. Pvz., teoriškai žinoma saulių paviršiaus sudėtis. Tačiau jokio jų trupinio rankose nelaikėme. Daug žinoma apie dangaus kūnus: pvz., jų dydžius, atstumus, tankius. Tačiau viso to niekas betarpiškai nematavo; ir tų žinių patikrinimas įmanomas tik teoriškai. Niekas neregėjo atomų, tačiau jie neabejotinai yra. Tokiu pat būdu yra ir solidūs pagrindai pilnam įsitikinimui dėl begalinių dangaus gyventojų egzistavimo,

Kokie gi tie pagrindimai? Išvardinsime juos:

1. Visi trilijonai saulių ir visos išretėjusios dujinės masės sudarytos iš tokios pat medžiagos kaip ir Žemė.
2. Visos planetos atsiskyrė nuo saulių. Todėl jos ir sudarytos iš tos pačios materijos, iš kurios sudaryta mūsų planeta.
3. Visi dangaus kūnai paklūsta sunkumo jėgai. Todėl sunkumas yra visose planetose.
4. Visose stambiose planetose yra skysčių ir dujų.
5. Visas planetas apšviečia tų pačių saulių spinduliai.
6. Beveik visos planetos turi paras ir metų laikus.

Iš čia matyti, kad skirtingų saulių planetos viena nuo kitos skiriasi ne kokybiškai, o tik kiekybiškai. Jos turi skirtingus dydžius, skirtingus sunkumus [svorio jėgą], skirtingo gylio vandenynus, skirtingo aukščio atmosferą; jų skirtinga vidutinė temperatūra, skirtinga parų trukmė, skirtingas metų laikų pobūdis ir pan. O yra ir planetų, nepaprastai panašių į Žemę.

Prie kiekvienos saulės apie dešimtis didelių planetų ir tūkstančiai mažų. Nors viena iš didžiųjų artima Žemei: temperatūra, tūriu, traukos jėga, vandeniu, oru ir pan. Na ir kaip galima jose neigti organinę gyvybę?

Žinomoje Visatoje galima suskaičiuoti milijonus milijardų saulių. Tad turime tiek pat su Žeme panašių planetų. Neįtikėtina jose neigti gyvybę. Jei ji užgimė Žemėje, tai kodėl jai neatsirasti į Žemę panašiose planetose? Jų turėtų būti mažiau nei saulių, tačiau vis tik jų privalo būti. Galima neigti gyvybę 50%, 70%, 90% visų tų planetų, tačiau ne visose – tai visiškai neįmanoma!

Be to, argi sąlygų skirtingumas panaikina gyvybės galimybę? Ir mūsų planetoje [yra]: skirtinga temperatūra, skirtinga aplinka (vanduo, oras, dirva) ir kitos besiskiriančios sąlygos. Tačiau kur žemėje nėra augalų ir gyvūnų? Net poliariniuose snieguose, [kalnų] viršūnėse ir [vandenynų] gelmėse juos galima rasti. Šviesos nebuvimas, šaltis, karštis – niekas nesutrukdo organizmų vystymuisi Žemėje. Tad kiekviena saulė turi ne vieną apgyvendintą planetą, o, tikėtina, ir kelias.

Daug reiškia ir techninė humanoidinių būtybių jėga. Jos dėka žmogus Žemėje gali įsirengti komfortišką gyvenimą ir poliuse, ir dykumose, ir kalnuose, ir po vandeniu, ir po žeme, ir eteryje, ir kur tik nori. Ypač tai teisinga mūsų galingiesiems palikuonims.

Kuo pagrįstas protingų būtybių planetose neigimas? Išvardinsime tuos pagrindimus:

• Mums sako, kad jos būtų, jos aplankytų Žemę.
  Mano atsakymas:
  Galbūt ir aplankys, tačiau tam dar neatėjo laikas. Senųjų laikų laukiniai australiečiai ir amerikiečiai sulaukė europiečių apsilankymo, tačiau praėjo daug tūkstantmečių, kol jie pasirodė. Taip ir mes kada nors sulauksime. Kitose planetose, greičiausia, jau senai abipusiškai lankosi jų galingieji gyventojai.

• Dar mums prieštarauja, kad jei jie būtų tai kažkokiais ženklais leistų mums sužinoti apie jų buvimą.
  Mano atsakymas:
  Mūsų priemonės labai silpnos, kad priimtų tuos ženklus. Mūsų kaimynai danguje supranta, kad, esant žinomam žmonių pažinimo išsivystymo lygiui, [jie] ir patys neabejotinai įrodys kitų planetų apgyvendinamumą. Be to, žemesniesiems žemiškiems gyvūnams nėra prasmės suteikti žinojimą apie planetų gyvenamumą, o ir didesniajai žmonijos daliai – taip pat; dėl žemo jos išsivystymo lygio. Ar tik tas žinojimas nepakenktų? Ar pasėkoje nekiltų pogromai ir Bartomalėjaus naktis^*)?
  
  Turi praeiti laiko, kad vidutinis žmonijos išsivystymo lygis taptų pakankamu dangaus gyventojų mūsų lankymui. Mes - broliai - žudome vienas kitą, pradedam karus, žiauriai elgiamės su gyvūnais. Kaip priimsime visai mums svetimas būtybės? Ar nepalaikysime varžovais Žemės užvaldymui ir ar nepražudysim savęs nelygioje kovoje? Jie tos kovos ir [ų] žūties negali norėti.
  
  Žmonija taip toli [atsilikusi] savo išsivystymu nuo tobulų būtybių planetose, kaip žemesnieji gyvūnai nuo žmonių. Neisim gi mes į svečius pas vilkus, nuodingas gyvates ar gorilas! Mes juos tik žudome. Tobuli dangaus gyvūnai nenori to daryti su mumis.
  
  Ar galime užmegzti protingus santykius su šunimis ir beždžionėmis? Taip ir aukštesniosios būtybės taip pat bejėgės santykiams su mumis. Iš kitos pusės, yra nemažai keistų faktų, kurie įrodo kitokių būtybių dalyvavimą mūsų gyvenime. Tai jau betarpiškas įrodymas kitų, labiau subrendusių organizmų būčiai.