|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Galios vietos: Optina
Taip pat skaitykite: Kur ėjo L. Tolstojus?
Prie Okos ir Žizdros jų gausu. Jose iškart pajunti, kad vieta neįprasta. Kai kuriems iškart ima skaudėti galvą ar dar ką nors. Į jas kūnas fiziškai reaguoja. Tai gali sukelti įvairios priežastys nuo minios įtakos (Optinoje visada pilna žmonių) iki šventumo poveikio (sukurto keliomis pasišventusiųjų kartomis), o gal ir dar kai ko. Ir nebūtinai galios jėgos veikia teigiamai. Štai, pvz., per 1993-iųjų Velykas satanistas nužudė tris Optinos vienuolius**). Ir tai ne vienintelis atvejis. Sergejus Nilusas knygoje Ant dieviškos upės kranto pasakoja apie tai, kaip 1904 m. rugpjūtį vienam dvasinės akademijos studentui, atostogų atvykusiam į Optiną, pasimaišė protelis. Jį užrakino, tačiau jis kažkaip pabėgo ir pamaldų metų visiškai nuogas pasirodė Vedensko sobore. Visi apstulbo, o klierikas priėjo prie ikonos, persižegnojo, tada puolė prie Viešpaties vartelių, juos atvėrė, užšoko ant sosto ir išsitiesė ant jo visu ūgiu, iškėlęs aukštyn rankas. Tik tada vienuoliai atsipeikėjo, sugriebė nelaimėlį. Jis atsigavęs aiškino: Išgirdau balsą, liepusį man tai padaryti, ir nelaimė man, jei būčiau jo nepaklausęs. Vedensko soborą teko peršventinti. Beje, ir pats S. Nilusas nukentėjo nuo šios vietos poveikio, patekdamas į tam tikrą paranojinę būseną visur matydamas žydų ranką, nervingai kalbėdamas su jais... o juk karštakošiškas antisemitizmas naudingas tik žydų dievui. Iki 18 a. pabaigos Optinos vienuolynas gyvavo varganai. Tačiau 1796 m. ją aplankė Maskvos metropolitas Platonas (Levšinas) ir vieta jam taip patiko, kad imtasi tvarkyti jos gerbūvį. Iš Nikolo-Pešnošsko vienuolyno buvo pakviestas daržininkas Abramijus, o su juo atvyko ir keli kiti vienuoliai. Tarp jų ir Afanasijus (Aleksandras Stepanovas) vis ruošęsis į Afoną, 1805 m. susitvarkęs dokumentus, o tada staiga sužinojęs, kad Roslavsko miškuose (dab. Smolensko sritis) senovės dykumininkų stiliumi gyvena žmonės (į kur iš Afono tradiciją atnešė didžiojo Paisijaus Veličkovskio mokiniai). Nuėjo jų pažiūrėti, - ir pasiliko ten, išugdė mokinių, tapo neformaliu autoritetu. 1820-ųjų pabaigoje jis gavo Kalugos vyskupo Filareto (Amfiteatrovo) laišką su pasiūlymu prie Optinos įrengti broliją, - suteikiant tam lėšų. Patrauklus pasiūlymas ir Afanasijus jį priėmė, tačiau pats pasitraukė į šalį, iškeldamas du savo mokinius, Mozę ir Antonijų (brolius Putilovus), o su jais atėjo ir daugiau žmonių... 1825 m. Mozė tampa visos Optinos vadovu, o Antonijus vienuolyno vyresniuoju. Taip sukurtos prielaidos senoliams. Tačiau tikrasis senolis tikrąja sąvokos prasme pasirodė tik 1829-ais. Tai Leonidas, Levas (Nagolkinas). Senovės senolių praktikos esmė buvo nuolatiniame mokytojo ir mokinio kontakte. Mokinys privalėjo visiškai nuslopinti (numarinti) savo valią ir kiekvieną savo žingsnį, kiekvieną sumanymą derinti su mokytoju (senoliu), kuris pilnai atsakė už dvasinė mokinio būklę. Tai globėjiška priežiūra, mat pratimų pagalba asketai patenka į pasaulius, kur galima sutikti tikrų pabaisų, grasinančių pražūtimi (mirtimi arba beprotybe). Tad senolis ne visai dvasiškis (kuriam išpažįstama, kad mistiškai siela būtų išvalyta nuo nuodėmės), o greičiau treneris. Tačiau Optinos (ir aplamai, rusų) senolis kitoks, t.y., pradžioje jis pasireiškia kaip dvasinis treneris, individualiai dirbantis su mokiniais. Tačiau dar kažką prie to ir prideda savito. Jau Levas ne tik globojo vienuolius, bet ir plačiai bendravo su liaudimi ir toji pas jį plūdo. O vyskupijos vadovybei tai nepatiko kaip taip galima, vienuolis, atsiskyrėlis. Levui uždraudė bendrauti su lankytojais. Jis būtų neišėjęs iš celės, tačiau prie jos nuolat būriavosi žmonės. Senolius sulaužydavo įsaką ir todėl iš celės buvo perkeltas į vienuolyno vidų. Paprasti žmonės nesuprato, kas vyksta, ir veržėsi pas senolį. Teko užrakinti vienuolyno vartus, statyti užtvaras. Beviltiška, žmonės kažkaip prasmukdavo. Kartą archimandritas Mozė užsuko su reikalais pas Levą ir pamatė pilną celė žmonių: Tėveli, ką darote, jums uždrausti priimti žmones. Atsakymas: Nors į Sibirą siųskite, vis tiek liksiu tokiu Leonidu! Nieko pas save nekviečiu, o kas ateina, išvyti negaliu. Ypač tarp paprastų žmonių daugelis žūsta nuo nesupratimo ir jiems reikia dvasinės pagalbos. Kaip galiu nepaisyti jų šaukiančių dvasinių reikmių? Galiausiai vadovybė pasitraukė nuo Levo, tačiau vis tebesižvalgė į jį nepatikliai. Ir gerai darė, nes liaudies klausytojas jau ne senolis klasikine prasme, o jau tarsi koks ajatola. Ir tikrai, senoliai buvo naujo religingumo šaukliai Rusijoje. Kai Petras I ir Jekaterina II Cerkvę pavertė valstybės detale, susidarė dvasinis vakuumas, kurį kažkas turėjo užpildyti. Ir tai pasirodė, aišku, naudodamasi senosios religijos terminija. Tačiau tai buvo visiškai naujas turinys: paprasta liaudis ir jos kančios. Nuo 19 a. pradžios rusai ėmė ieškoti Dievo Rusijoje, rusiško dievo. Ir paaiškėjo, kad tasai dievas kažkaip susijęs su rusų liaudimi: ar tai kalba per ją (liaudies balsas dievo balsas), ar tai glūdi kolektyvinėje pasąmonėje (tauta dievo saugotoja), ar tai tiesiog apsireiškia jai (iš čia pareiga tarnauti tautai ir aukos vardan jos). Tos Dievo paieškos atsispindėjo visose gyvenimo sferose, tame tarpe ir vienuolių gyvenime. *) Koziolskas - miestas pietvakarių Rusijoje, 72 km į pietvakarius nuo
Kalugos. Šaltiniuose minimas nuo 1146 m. 1238 m. miestą apgulė mongolaitotoriai; miestiečiai nukovė vieną
Batijaus karvedžių, todėl priešui užėmus miestą visi jo gyventojai buvo išžudyti, o miestas
sudegintas. 144694 m. Kozelskas priklausė LDK, o tada. atiteko Maskvos kunigaikštystei. **) Juodosios Velykos - 1993 m. balandžio 18 d. naktis, kai satanistas
Nikolajus Averinas (g. 1961 m.) Optinos vienuolyne nužudė 3 stačiatikių vienuolius (Vasilijų-Rosliakovą, Ferapontą-
Puškariovą, Trofimą-Tatarnikovą). Prieš tai N. Averinas buvo pora kartų teisiamas už išprievartavimą, tačiau
uždarytas į psichiatrinė ligoninę kaip nepakaltinamas, iš kurios paleistas 1991 m. rugpjūtį. 1993 m. naktį iš balandžio
17-os į 18-ą.pasiėmęs nupjautavamzdį ir durklą su rankenoje išraižytu skaičiumi 666 (kurį pasidirbino kolūkio
dirbtuvėse), nuvyko į Optinos vienuolyną, kuriame tą naktį vyko iškilmingos apeigos. Jis pakilo į varpinę, kur varpais
skambino vienuoliai Ferapontas ir Trofimas, kuriuos šaltakraujiškai nužudė. 6 val. ryto, netoli varpinės, iš nugaros
užpuolė vyresnįjį vienuolš Vasilijų, kurį nužudė keliais peilio dūriais. Tada metė peilį ir pasislėpė miške. Buvo
suimtas, kai grįžo namo, teisme detaliai paaiškino visus savo nusikaltimus. Teismo ekspertizė pripažino sergant
šizofrenija ir esant nepakaltinamu ir jis išsiųstas į spec ligoninę. Beje, vietiniai pasakoja, kad žudynių išvakarėse
virš Koziolsko ligoninės buvo Dievo Motinos apsireiškimas. 
Papildomai skaitykite:
|
Optinos vienuolyną, anot legendos, įkūrė plėšikas Opta. O gal jokio plėšiko ir nebuvo, nes šaknis opt
ta pati kaip bendruma (rus., občina). O iš kitos pusės, vienuolynus ne taip jau retai plėšikai ir
steigė. O tai ir suprantama, plėšikai kaip ir vienuoliai asocialūs elementai, besišalinantys žmonių. O Optina, tokia vieta, kad ir netoli
nuo žmonių (iki Koziolsko*) kokie 3 km), ir nuošali tuo pačiu. Ir dar žmonės tos vietos vengia. Tokios tad galios vietos.
