Keista Ciolkovskio filosofija. UFO Page. Lithuanian

Kalugos mąstytojo archyvuose suradus jo straipsnius apie pasaulėžiūrą, kaip tik neimtas jis vadinti: rasistu, fašistu, nekenčiančiu žmonių, mistiku, tamsos šėtonu, Antikristu... Pvz., atiduodamas duoklę 3 dešimtm. populiariai eugenikai, Ciolkovskis rašė apie būtinybę tobulinti žmonių rasę – pirmiausia, sterilizuojant "nepilnaverčius" asmenis. Tačiau pažvelkim, kaip jis tai darė:
„Pagimdyti nelaimingą reiškia padaryti didžiausią blogį nekaltai sielai, kas tapatu nužudymui ar dar blogiau. Tad tegu jo nebūna. Tegu visuomenė, netrukdydama santuokoms, ryžtingai pasipriešina nesėkmingam vaikų gimdymui. Ne nusikaltėlis kaltas dėl savo darbų, ne nelaimėlis – dėl savo skriaudų, o ta visuomenė, kuri savo terpėje leido pasigailėtiną palikuonį. Todėl neaprobuotas vaikų gimdymas – baisus nusikaltimas žmonėms, tėvams ir nekaltai sielai. Visos visuomenės, o ypač aukštesniosios, atidžiai stebi sėkmingą vaikų gimdymą. Kiek jos bei patys tėvai trukdo silpnų vaikų atsiradimui, tiek skatina gausų ir sveiką vaikų gimdymą. Teisė gimtyti turi būti suteikta ne man, o visuomenei, kuriai ir tenka visos pasekmės. Pati didžiausia visuomenės ir tėvų atsakomybė – tai požiūris į patį nelaimėlį, kuris neaišku už ką pasmerktas kančioms“ (1916 m.).

"Visi turi siekti, kad nebūtų netikusių asmenų, pavyzdžiui, prievartautojų, luošių, ligotų, silpnapročių, nesąmoningų ir pan. Jais reikia ypatingai rūpintis, tačiau jie neturi palikti palikuonių. Taip neskausmingai, tikėtinai laimingi, jie užges" (1928 m.)

Tačiau kalbos apie eugeniką – dar tik gėlytės. Ciolkovskis išsakė mintį, kad kosmose nuo gilios senovės gyvena kažkokios būtybės, kurios kraustosi per planetas, šiose sunaikindamos žemesniąsias gyvybės formas ir žemesniąsias rases, atlaisvindamos vietą aukštesniosios. Ir žemesniosiomis gyvybės formomis Ciolkovskis įvardino vabzdžius, žuvis, paukščius ir gyvulius, o žemesniosiomis rasėmis – negrus ir indėnus.

Pačiu Ciolkovskio kosminės filosofijos (pavadinamos ir kaip panpsichizmas) pagrindu buvo tikėjimas apie atomo dvasingumą, „juntantį atomą“ (visos gyvos būtybės – tai jaučiančių atomų visuma), tačiau su tam tikrais apribojimais:
"Eterio atomas yra primityvi, paprasčiausia dvasia, tačiau ne ... įprastinių religijų, jam priskiriančių sudėtingas žmogaus ar kitokių smegenų savybes, prasme, o užuomazginės galimybės pajausti priklausomai nuo supančios aplinkos prasme. Kai jis [atsitiktinai] patenka į žmogaus smegenis, tai jaučia kaip žmogus, o kai patenką į karvės smegenis, tai ir galvoja kaip karvė. Šunyje, žiurkėje, musėje jo ir jutimai atitiks tuos gyvūnus: nieko žmoniška neliks. Suirus [mirus] ar anksčiau [medžiagų apykaita] atomas patenka į neorganinę gamtą ir jo jutimas toks silpnas, taip neįsivaizduojamas žmogui, kad geriausiu apibūdinimu jam yra žodžiai: nebūtis, mirtis, ramybė, minties ir laiko nebuvimas. Tai gimininga sapnui, giliam nuomariui ir dar kažkam labiau neigiamam. Dvasios pavadinimas atomui tinka tik tuo santykiu, kad jis amžinas, nesunaikinamas, visada buvo, yra ir bus, niekada nesiliaus jausti atitinkamai aplinkybėms ar smegenims, į kurias pateks. Bet kokiomis sąlygomis atomas yra tik atomas. Moksliniam jo apibrėžimui lieka tik pridurti jo primityvią savybę jausti" (1928 m.).

Taigi, pagal šią teoriją, atomas-dvasia, patekęs į nepalankias sąlygas, nepaprastai kenčia ir geriau būtų jį išlaisvinti ir suteikti galimybę geresnei realizacijai. Taigi, tikrasis humanistas turėtų siekti, kad nepalankių vietų nepaprastai mažėtų, o laimingų daugėtų. Sveikame žmoguje toks atomas jaučiasi gerokai geriau nei ligotame ar trumpai gyvenančiame gyvūne. O ypač – primityviame augale. Neorganiniame pasaulyje jam tai prilygsta mirčiai. Tad neskausmingas žemesniųjų formų numarinimas ir atsilaisvinusioje vietoje gausinimas aukštesniųjų formų yra geras darbas:
„Ir Žemę, ir kitas planetas teks sutvarkyti, kad jos nebūtų kančios šaltiniu atomams, gyvuojantiems netobulose būtybėse. [ .... ]
Mes, nejausdami sąžinės graužaties, naikiname vabzdžius. Ir, matyt, instinktas mūsų neapgauna. Juokinga būtų raudoti ir kankintis matant dvesiančią musę ar sutrėkštą blakę. Jų menti pojūčiai neverti ašarų; tačiau taip negalima sakyti apie žiaurų žiurkių, pelių ir kitų aukštesniųjų parazitų išnaikinimą. Tai neišvengiamą, tačiau mąstančiųjų tai negali neliūdinti. Su laiku buveinės bus įrengiamos taip, kad parazitams nebus vietos, nebus galimybės pranikti į buveinę ir daugintis. Tada žmogui nereiks nieko naikinti. Humaniškiausias naikinimo būdas – atimti gyvūnui galimybę daugintis – ne skausmingas susilaikymas, ne grubus preparavimas, o kažkas subtiliau, kas dar ne visai pasiekta nei žmogaus, nei gyvūno atžvilgiu“.

Tolimesni Ciolkovskio samprotavimai labai logiški ir remiasi panašumo teorija, išreikšta Visatos monizme (apie vieningą bendrą pradžią). Monizmas laiko, kad viskas aplinkiniame pasaulyje (makrokosme ir mikrokosme) yra daroma pagal vienodą etaloną. Visata sandara panaši į atomą, atomas į save sutalpina visą Visatą. Iš monizmo daroma loginė išvada, kad ir žmonių visuomenė formuojasi pagal tam tikrą pavyzdį, vienodą ir aukštesniosioms civilizacijoms, ir žemesniosioms (tokioms, kaip mūsų). Bandydamas suvokti, kokius tikslus sau kelia kosminė supercivilizacija, atsiradusi gerokai anksčiau už žmogaus atsiradimą, Ciolkovskis rašo, kad ji, greičiausia, panaši į mūsų norą padaryti aplinkinį pasaulį gerokai patogesniu, labiau pritaikytu gyvenimui. Kaip tai darome mes? Naikiname gamtos kraštovaizdžius, kad įrengtume laukus ir sodus. Išdegimai piktžoles, kad jos nenustelbtų kultūrinių augalų. Naikiname plėšrūnus, kurie gali mums grėsti, ir auginame naminius gyvulius. Taip turi elgtis ir aukštesniosios civilizacijos, - tik tai darydamos kosminiu masteliu.

"Daugeliu atvejų jie rado atsilikusią gyvybę, minkštakūnių, kirminų, vienaląsčių ar dar žemesne forma. Nebuvo jokios prasmės kankinamai milijardus metų laukti jos vystymosi, kol atsiras mąstančios ir protingos būtybės. Žymiai greičiau, paprasčiau ir neskausmingiau padauginti jau parengtas, tobulesnes rūšis.... Taip be kančių buvo apgyvendinami ir kiti Paukščių takai (saulių grupės arba spiraliniai ūkai) Taip vyko ir visose eterinėse salose ir visoje beribėje Visatoje (1925 m.).

Ciolkovskis ne kartą bandė atkreipti vadžios dėmesį į savo filosofiją ir niekaip nesuprato, kodėl jos nepripažįsta tarybiniai ideologai. Jo nuopelnai aerodinamikai ir kosmonautikai buvo pripažinti, pensiją iki gyvos galvos skyrė pats Leninas, tačiau filosofiniams straipsniams galiojo nerašytas, tačiau griežtas draudimas. Siekdamas juos išplatinti, nusprendė kai kuriuos savo esė išsiuntinėti nuolatiniams korespondentams su prašymu padaryti kopijas ir siųsti toliau. 1933 m. gegužės 2 d. parašė laišką „Mano draugams“:

Jūsų atsiliepimai į gautus mano darbus parodė, kad juos suprantate ir todėl galite būti jų saugotojais ir platintojais. Išleisti juos neturiu jėgų, Mokslų akademijoje jie pasimes arba bus užmiršti.
Jūs jauni ir, galbūt, sugebėsite ir spėsite juos perduoti žmonėms po mano mirties ar dar tebesant gyvam. Taip jie nepražus, o atneš gerus vaisius. Tad jei užausite naujas mintis (arba senas, kad tik jos būtų naudingos žmonėms). Tai padarykite mažą auką: atiduokite perrašyti mašinėle ir kaip įrodymą atsiųskite man VIENĄ egzempliorių (vietojo gauto).
Siųsiu po vieną straipsnį ir pradėsiu nuo mažiausių ir vertingiausių. Tik gavęs iš Jūsų 1-ojo darbo kopiją, išsiųsiu antrą. Parašykite, ar su tuo sutinkate. Su penkiomis gautomis kopijomis darykite, ką norite. Padovanokite draugams ar pasilikite sau.
Nors išgirsite daug ką, ką žinote, tačiau kita žodžių tvarka padės jums įsisavinti tiesą. Patikėkite manimi todėl, kad man jau 75-i metai ir neturiu ko laukti iš gyvenimo , išskyrus kartėlį. Tad nėra priežasčių būti man šališku.
Prisiimčiau visas publikavimo išlaidas, tačiau, pirma, neužtenka jėgų ir lėšų, o antra, galima apsigauti su draugais, jei jie nepasiryžę mažoms aukoms.

Įdomus adresatų sąrašas, prasidedantis inžinieriumi Bernardu Kažinskiu, užsiėmusio minčių perdavimo per atstumą problema, ir pasibaigiantis A. Einšteinu, priešais kurį stovi klaustukas, kas reiškia, kad greičiausiai laiškas nebuvo išsiųstas (arba nepasiekė adresato), nes kaip tik 1933 m. Einšteinas paliko Vokietiją, protestuodamas prieš nacių politiką. Sąraše ir inžinieriai, ir mokslininkai, rašytojai ir menininkai. Tiksliai žinoma tik vieno jų reakcija – Kažinskio, triukšmą sukėlusios knygos „Biologinis radijo ryšis“ autoriaus, kuris perspausdino straipsnį ir išplatino tarp vienminčių.

Ši savilaida palikta be dėmesio – suprasta, kad Ciolkovskis per senas ir per silpnas, kad keltų kokią nors grėsmę. Po jo mirties archyvas buvo perduotas inžinieriui Borisui Vorobjovui, tapusiam Kalugos mokytojo biografu (1940). Jausdamas, kaip smarkiai „panpsichizmas“ kertasi su materializmu ir nenorėdamas rizikuoti savo galva, Vorobjovas padarė viską, kad net nebūtų minimas filosofinis Ciolkovskio palikimas.