Pastaba: Šis klausimas paliečiamas ir puslapyje Didžioji Marso revoliucija...

Gyvenamų pasaulių gausa – viena materialistinės filosofijos išvadų. Ir todėl komunizmo klasikai negalėjo praleisti šios temos.

Žinoma Fridricho Engelso nuomonė, kad „būtis yra apskritai atviras klausimas pradedant ta riba, ties kuria baigiasi mūsų akiratis“. Komentuodamas tą mintį, V. Leninas 1908 m. rašė: „Engelsas kalba apie būtį už tos ribos, kur baigiasi mūsų akiratis, tai yra, pavyzdžiui, apie žmonių būtį Marse ir pan. Aišku, kad tokia būtis iš tikro yra atviras klausimas“.

Pasaulinio proletariato vadas aplamai mėgo pasamprotauti tokiomis temomis. Štai ką, pvz., jis sakė pokalbyje su dailininku A.E. Magaramu (g. 1894 m.):
„... Ir gyvybė, prie atitinkamų sąlygų, visada egzistavo. Visai priimtina, kad Saulės sistemos planetose ir kitose Visatos vietose egzistuoja gyvybė ir gyvena protingos būtybės. Gali būti, kad priklausomai nuo konkrečios planetos traukos jėgos, specifinės atmosferos ir kitų sąlygų šios protingos būtybės suvokia išorinį pasaulį kitokiais jutimais, gerokai besiskiriančiais nuo mūsų jutimų“.

Kontakto su svetimomis civilizacijomis klausimas irgi nepaprastai domino Leniną. Tai liudija anglų fantasto H. Velso užrašų knygutės, kuriose randame tokį įrašą:
„Leninas pasakė, kad, skaitydamas romaną ‚Laiko mašina‘, jis suprato, kad visi žmonių įsivaizdavimai sukurti mūsų planetos masteliuose: jie pagrįsti prielaida, kad besivystantis techninis potencialas niekada neišeis iš ‚žemės ribų‘. Jei sugebėsime užmegzti tarpplanetinius ryšius, teks peržiūrėti visus mūsų filosofinius, socialinius ir moralinius įsivaizdavimus; šiuo atveju techninis potencialas, tapės neribotu, užbaigs prievartą kaip progreso priemonę ir metodą...“.

O „Technika jaunimui“ korespondentas Kirilas Valdmanas tarp Lenino laiškų motinai rado tokį prierašą laiškui (o pats laiškas neišliko):
"P.S. Šiandien perskaičiau linksmą feljetoną apie Marso gyventojus, naujoje angliškoje Lowell knygoje "Marsas ir jo kanalai". Tasai Lowell – astronomas, ilgai dirbęs specialioje observatorijoje, atrodo, geriausioje pasaulyje (Amerika). Kūrinys mokslinis. Įrodinėja, kad Marsas gyvenamas, kad kanalai – technikos stebuklas, kad žmonės ten turi būti 2 2/3 karto didesni už mūsiškius, be to, su straubliais ir apaugę plunksnomis ar žvėrių kailiu, keturiomis ar šešiomis kojomis... N...taip, mūsų autorius mus prigavo, Marso gražuoles aprašęs nepilnai, tarsi pagal receptą: ‚žemųjų tamsų tiesos mums brangesnės už mus išaukštinančią apgaulę‘...".

Taigi, Lenino tvirtinimu, feljetonas buvo skirtas Persivalio Louelo knygai „Marsas ir jo kanalai“, kuri išleista Niujorke 1906 m., tačiau joje nė žodžio nėra apie jokius „straublius“ ar „žvėrių kailius“. Louelo nuomone Marso dydis ir amžius „nurodo egzistavimo galimybę tiek augalinei, tiek gyvūnų gyvybei, ir dar daugiau, galimybę, kad šis gyvenimas privalo būti gana aukšto laipsnio“. Ir dar: „Mes susiduriame su kanalais ir oazėmis, tai yra tiksliai su tokiais reiškiniais, kurie, kaip įrodo aprioriniai samprotavimai, turėjo pasireikšti, jei planeta būtų perpildyta [...] Mums keistas tinklas, dengiantis Marso diską, numato kūrybos meną“.

Lenino darbų tyrinėtojų pastaboje rašoma apie 1908 m. išleistą A. Bogdanovo (Malinovskio; tai ir yra mūsų autorius) romaną „Raudonoji žvaigždė“, kurioje taip aprašomas marsietis Menni: „Jo akys buvo tokios milžiniškos, kokių nebūna pas žmones. Jų vyzdžiai buvo išsiplėtę lyginant net su ta nenatūraliu akių dydžiu, kas jų išvaizdą daro beveik baisia. Viršutinė veido ir galvos dalis buvo tokia plati, kiek tai buvo būtina tokių akių patalpinimui; atvirkščiai, apatinė veido dalis, be jokių barzdos ir ūsų požymių, buvo santykinai maža. Visa kartu kėlė nepaprasto originalumo įspūdį, ko gero, išsigimimo, o ne karikatūros“. O štai Netti: „Plačios gilios akys, tarso jo panetos dangus“.

Tai koks feljetonas galėjo sudominti Leniną? 1908 m. leidinyje „Naujasis literatūros, meno ir mokslo žurnalas“ buvo rastas H. Velso straipsnis „Marse gyvenančios būtybės“, kurioje sutinkami Lenino minėtos frazės. Tai leidžia spėti, kad Leninas skaitė būtent šį straipsnį (apie tai ir >>>> ). Jame rašoma:

Toks aprašymas patraukė ir mokslo populiarintojų dėmesį. Tarkim, ją priėmė amerikiečių rašytojas ir leidėjas Hiugo Gernsbekas^*) (Hugo Gernsback), į istoriją įėjęs kaip pirmojo periodinio fantastikai skirto žurnalo „Amazing Stories“, kurio pirmuosiuose numeriuose buvo išspausdinta ir daugelis H. Velso kūrinių, steigėjas. Bet Gernsbekas leido ir keletą kitų žurnalų, kuriuose spausdino straipsnius apie to laikmečio atradimus. Neliko be dėmesio ir paslaptingi Marso kanalų statytojai.

Žurnale „Electrical Experimenter“ Gersbekas išspausdino kelis savo straipsnius, skirtus „moksliniam“ marsiečių išvaizdos ir gyvenimo būdo rekonstravimui. Jis prisilaikė naujo Velso požiūrio, t.y. juos įsivaizdavo tokiais: aukštos, apaugusios kailiu būtybės plonomis ilgomis galūnėmis ir didele neproporcinga galva, su straubliu ir milžiniškomis ausimis. Be to marsiečių kaukolė turėjo įdomias antenėles – taip, Gernsbeko nuomone turėjo atrodyti „telepatinis organas“. Šį vaizdinį sutinkame ir vėlesniuose populiarizatoriaus darbuose.

Tarp tų darbų verta pažymėti straipsnį „Evoliucija Marse“ (1924), paskelbtą žurnale „Science ir Invention“ ir specialųjį „Fantastic Adventure“ leidinį (1939), skirtą būsimam žemiečių susitikimui su marsiečiais. Jame aptariama, kaip marsiečių išvaizdą paveikė ypatingos fizinės Marso sąlygos. Prieš mus – vis toks pat milžinas su straubliu, kuris iki 1939 m. straublys gerokai sutrumpėjo ir tapo kažkokiu Žemėje nežinomu organu. Anotacijoje tam specialiam leidimui H. Gersbekas rašė:
„Mes kirtome erdvės bedugnę, kad sutiktume Marso žmogų. Išeidami iš laivo mes sveikiname tuos marsiečius, kurie prisiartino prie nusileidimo vietos. Kokios keistos būtybės. Jų evoliucija skyrėsi nuo mūsiškės dėl to, kad Marse silpnesnė gravitacija, išretėjusi atmosfera ir ekstremaliai žema temperatūra. Marsiečio didelės ausys, kad pagautų garsus retoje atmosferoje. Jis su panašiais bendrauja telepatijos pagalba. Jis aukštas ir juda ilgų kojų su plokščiomis pėdomis pagalba. Jo plaučiai milžiniški. Jo akys primena teleskopų okuliarus. Jo kūną dengia šiltas kailis. Jo protas labiausiai išsivystęs tarp Saulės sistemos gyventojų, todėl marsiečiai turi atominį ginklą...“

Vis tik, nepaisant groteskiškos išvaizdos, Velso-Gernsbeko marsiečiai yra humanoidai – su dviem rankom, dviem kojom, viena didele galva. Jie išsigimę, tačiau saikingai, todėl su jais galima sugyventi ir susitarti.

Kontaktų su nežemiečiais keliai

H. Velsas užrašė V. Lenino žodžius, išsakytus „Laiko mašinos" atžvilgiu:
„Visi žmonijos vaizdiniai sukurti mūsų planetos rėmuose; jie remiasi prielaida, kad techninis potencialas, besivystydamas, niekad nepaliks Žemės ribų. Tačiau jei mums pavyks užmegzti tarpplanetinius ryšius, tai teks peržiūrėti visus mūsų filosofinius, socialinius ir moralinius vaizdinius".

Kontaktuoti su nežemiečiais galime keliais būdais: 1) keistis informacija elektromagnetinių bangų pagalba; 2) siųsti į kitas žvaigždes automatinius zondus; 3) tiesioginiai kontaktai, abipusiai vizitai.

Kol kas du paskutiniai būdai mūsų civilizacijai dar neįgyvendinami – juk netgi iki artimiausios žvaigždės (40 trilijonų km) zondas skristų kelis tūkstančius metų. Lieka viltis, kad iš kitos civilizacijos gausime signalą su informacija. Ir čia gali praversti radijo teleskopas, įrengtas Mėnulio nematomoje pusėje – taip būtų išvengiama Žemės keliamo radijo triukšmo.

Ir vis tik...

1896 m. rusas A. S. Popovas perdavė radijo signalą 250 m atstumu. O 1959 m. buvo palaikomas radijo ryšis su raketa, esančia už 0,5 mln. km.

1960 m. amerikiečiai aptiko nematomus kosminio radijo spinduliavimo šaltinius STA-102 ir STA-21, o vėliau Maskvos universiteto radioastronomų grupė nustatė STA-102 skleidžiamo radijo srauto kitimą. 1964 m. N.S. Kardaševas padarė išvadą, kad tie šaltiniai gali būti dirbtinės kilmės (TASS naujienų agentūrą pacitavo jį: „Atrasta nauja supercivilizacija“). Atsargiau tai įvertino I.S. Šklovskis: „Galime tarti, kad atrastas absoliučiai naujo, dar nežinomo tipo kosminis objektas“. Jis neatmetė hipotezės, kad tai gali būti kokios nors supernovos liekanos.
Kardaševas kreipėsi į užsienio mokslininkus, siūlydamas juos ištirti nuodugniau. Juk dirbtinės kilmės šaltiniai turėtų būti gana mažos apimties. Anglijos observatorijos radijo astronomų stebėjimai parodė, kad taip iš tikro yra. t.y. signalų stiprumas periodiškai kinta, tačiau išreiškė abejonę dėl jų dirbtinės kilmės. Vėliau paaiškėjo, kad tai kvazaras – jie yra nedidelio tūrio kosminiai kūnai, kurių masė prilygsta galaktikų masei. Pagal N.S. Kardaševo hipotezę, radijo spinduliavimo srautas turi periodiškai kisti – tai irgi pasitvirtino (ST-102 periodas yra apie 100 dienų).

---

^*) Hugo Gernsbekas (Hugo Gernsback tikra pavardė Gernsbacher, 1884-1967) – iš Liuksemburgo kilęs amerikiečių išradėjas, verslininkas, rašytojas, leidėjas, pirmojo fantastikai skirto žurnalo „Amazing Stories“ įsteigėjas. Į JAV emigravo 1904-ais, kur atidarė elektros detalių importo parduotuvę. Nuo 1908 m. jis, savo kompanijos informaciniam parėmimui įsteigė kelis žurnalus, kuriuose beveik iš pat pradžių publikavo ir fantastinius-techninius pasakojimus, pvz., 1911 m. jo „Modern Electrics“ ėmė skelbti jo romaną „Ralph 124C 41+“ (skaitomą kaip one-to-foresee-for-one-another - „numatantis visiems”), tarsi kokią būsimų atradimų santraupą. 1915 m. žurnale panaudojo terminą „mokslinė fantastika“. 1925 m. įsteigė nuosavą radijo stotį. Pajamų padidinimui 1926 m. pradėjo leisti žurnalą žurnalo „Amazing Stories“, tapusį labai pelningu. Vėliau, praradęs kompanijos kontrolę, įsteigė „Stellar Publishing Co.“ ir joje leido kelis žurnalus, tame tarpe ir skirtą fantastikai „Wonder Stories“ (iki 1936 m., kai buvo priverstas parduoti verslą). 1953 m. vėl pabandė atgaivinti fantastikai skirto „Science Fiction Plus” žurnalo leidimą, tačiau pavyko išleisti tik kelis numerius.
Jo garbei įsteigta „Hugo“ premija, nuo 1953 m. teikiama už pasiekimus fantastikos srityje. 1960 m. ji skirta pa2iam H. Gernsbekui, kaip „Mokslinės fantastikos žurnalų tėvui“.

Papildomai skaitykite:
H. Velso pranašystės
Tarybiniai alchemikai
Raudonoji ... planeta
Daugiaveidis Marsas
Magiška Kremliaus apsauga
Didžioji Marso revoliucija
Nuo Dievų prie ateivių
Lenino bendražygė Krupskaja
Astronomų užsipuolimas TSRS
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Marsas: Mokslininkų pagalba fantastikai
S. Koroliovas: sovietų kosmoso programos vedlys
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Rusai sunaikino slaptą JAV bazę Mėnulyje?
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Rusų fantastai apie Marsą
Šventasis pranašas Slavikas
Keista Ciolkovskio filosofija
Planetų judėjimo pakeitimai
Daktaro Filipovo atradimas
Ar yra gyvybė Marse?
Velso atominė bomba
Atlantida Marse
Žygis prieš intelektą
Samsonas ir Marsas
Baikonūro tremtyje
Raudonieji teosofai
Marsiečio kapas

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis