Taigi, Soikinas
Rusijoje parengė tinkamą (populiariojo mokslo) terpę, kurioje jau galėjo
išdygti rusiškas Žiulis Vernas. Ir juo galėjo tapti
Nikolajus Aleksandrovičius Morozovas. Galėjo, tik kaip įprasta, jis sėdėjo kalėjime.
Morozovas gimė 1854 m. Jaroslavlio dvarininko šeimoje, buvo auklėjamas tėvų namuose
ir nuo vaikystės rodė susidomėjimą gamtos mokslais, pirmiausia astronomija. Tėvų
bibliotekoje rado astronomijos kurso du tomus, juos perskaitė, nors ir nesuprato matematinės
dalies. Radęs "Laivų statybos kursą", susipažino su jūrų terminologija ir ėmė konstruoti laivų
modelius. Įstojęs į Maskvos klasikinės gimnazijos 2-ą klasę, tęsė užklasinį gamtos mokslų
studijavimą, prisipirko knygų ir net organizavo "slaptą gimnazistų-gamtos tyrėjų draugiją".
Slaptą, nes šios temos nagrinėjimas gimnazijose buvo draudžiamas, nes apėmė darvinizmą
su jo mintimis apie žmogaus kiltį iš beždžionės. Nebuvo skatinamas ir nihilizmas. Tad
Morozovas įjunko į draudžiamos literatūros skaitymą.
Sulaukus 20 m., iš jo išėjo idealus revoliucionierius, pasiryžęs eiti per kaimus su
švietėjiška misija, o prireikus mesti ir bombą į ministrą. Kai 1874 m. žiemą prasidėjo
studentijos ėjimą "į liaudį", į jį įsijungė ir Morozovas. Tai nutiko, kai vienas Morozovo leisto
rankraštinio žurnalo numeris (2/3 susidedantis iš mokslo populiariųjų straipsnių; likusią dalį
užpildant radikaliomis eilėmis) pateko į Maskvos "žuvėdrininkų" būrelio rankas. Pradžioje jsi
kaimuose platino revoliucinę literatūrą, o vėliau dalyvavo išlaisvinant vieną iš suimtų draugų.
Tai nepavyko, ir Nikolajų išsiuntė į Ženevą. Tačiau 1875 sausį jis grįžo ir buvo nedelsiant
suimtas. Išėjo tik po 3 m. ir prisijungė prie "Žemės ir valios", o jai skilus, prie teroristinio jo
sparno "Liaudies valia". 1880 m. emigracijoje susipažino su K. Marksu, kuris išvertimui į rusų
kalbą perdavė "Komunistinį manifestą". 1881 m. jis vėl buvo suimtas, 3 m. praleido
Petropavlovsko, vėliau Šliselburgo tvirtovėse. Išlaisvino jį tik 1905 m. amnestija.
Per 25 m., praleistus kalėjime, parašė per 20 įvairiausio turinio knygų: fizikos, chemijos,
matematikos, astronomijos, lingvistikos , religijos istorijos ir kt. Žaidė ir fantastiniais
apsakymais. Tai galėjo skatinti ir
Soikino veikla, kuris, susitaręs su valdžia, pristatydavo
leidybos naujienas. Dauguma Morozovo kūrinių taip ir nebuvo išleista, o kiti vėlavo pasirodyti ir nesukėlė reikiamo atgarsio.
Populiariausias buvo apsakymas "Kelionė pasaulio erdve", parašytas 1882 m. (apie jį daugiau žr. >>>>>) ir išleistas
su kitomis "pusiau-fantazijomis". Pirmąkart (sutrumpintas) perspausdintas 1963 m. žurnale
"Technika jaunimui" pavadinimu "Mėnulio krateriai ir cirkai", o vėliau ir rinkinyje "Amžinoji
saulė" (1979). Tai buvo pirmas rusų autoriaus kūrinys, pateiktas forma, kuri po pusės amžiaus
taps mokslo fantastikos pagrindu. Jame siejasi romantinė poezija ir mokslo duomenys,
herojiški poelgiai ir hipotezės ties "nušvitimo" riba.
Apsakymas prasideda neįprastai: herojus sėdi kalėjime, tačiau jam atrodo, kad tai
sapnas, o iš tikro jis yra tarpplanetinio laivo, skrendančio į Mėnulį, komandos narys. Gana
smulkiai (ir tikroviškai) aprašoma nesvarumo būsena. Matyt, tai jis padarė pirmasis, nes Ž.
Vernas nesvarumą perteikė klaidingai, o iki
K. Ciolkovskio "Pasaulinės traukos efektų" dar
prireiks 30 m.
Kartu Morozovas susidūrimo su meteoru pavojų laiko pervertintu, tačiau (skirtingai Ž.
Vernui) teigia, kad net trumpalaikis hermetiškumo pažeidimas staigiai sumažins slėgimą ir gali
sukelti ekipažo žūtį. Ir jis išsako (vėliau pasitvirtinusią) mintį, kad Mėnulio krateriai tai ne
vulkaninės veiklos, o stambių meteoritų ir kometų susidūrimo su paviršiumi pasekmė. Įdomus
(nepasitvirtinęs) spėjimas Mėnulio paviršius dėl Žemės traukos deformavosi Ir mums
matoma dalis yra aukštikalnių sritis, o nematoma įduba, kurioje yra oro, vandens, gyvybės,
protingų būtybių
O štai teiginys, kurį dar reiks tikrinti: visa gyvybė Visatoje kilo iš vieno centro, o augalų,
gyvūnų, žmonių formos yra panašios ir skiriasi tik dydžiais.
* * *
Šiaip, į rusų fantastų būrį galėjo kėsintis ir kiti rašytojai, tik mums jau nieko nesako jų
pavardės. Pvz., A. G. Liakidės astronominis romanas "Žvaigždžių vandenyne" (1892). Liakidė
buvo literatorius, poetas, vertėjas iš prancūzų kalbos, miręs 1895 m. Parašė tik vieną
fantastinį kūrinį, kuriame ryški prancūzų klasikinės prozos įtaka. Šiaip jis skaitosi maloniai ir
turi pora įdomių įžvalgų.
Toks literatorius, uždarbiaujantis populiarių astronominių apybraižų rašymu, vasarą ilsisi
vasarnamyje ir susipažįsta su kaimynu, kurį vietiniai laiko kiek kvaištelėjusiu. Pasirodo, kad tai
genialus išradėjas, sugalvojęs paukščio pavidalo "skraidančią mašiną", galinčią pakilti į bet
kokį aukštį. Jis rengiasi skristi į Mėnulį, tačiau kol kas svarsto apie hermetišką kabiną (stiklo
būdą) savo aparatui ir skafandrą (kaučiuko kostiumą). Naktį praleidęs įdomiai
pasišnekėdamas apie tiesioginio dangaus kūnų tyrinėjimo galimybes, literatorius grįžta namo
ir susapnuoja, kad skrenta paukštišku aparatu po Saulės sistemos planetas nuo
Merkurijaus iki Neptūno (Plutonas dar nebuvo atrastas). Apie planetų gyventojus Liakidė
aiškiai pasiėmė Flamariono idėjas. Tik jis apgyvendina visas planetas be jokių prielaidų.
Gyventojų trukmę sieja su paros ir metų trukme. Kartu jis laikosi populiarios to meto
spėlionės, kad tolimesnės planetos yra senesnės ir civilizacijos yra skirtingo išsivystymo lygio:
Merkurijuje pirmykštė bendruomeninė santvarka, Veneroje europinio pavyzdžio
Viduramžiai, Mėnulyje pamažu krapštosi lėtapėdžiai valstiečiai, Marse išvystyta visuomenė:
elektra, kaupiama Saulės energija, sintetinės medžiagos ir pan.
Toliau skrenda su keliais marsiečiais. Fobose marsiečiai įsirengė koloniją, o Deimose
įsikūrusios primityvios beždžionės. Jupiterio palydovo Kalisto gyventojai nuolat meldžiasi
Jupiteriui ir nepakenčia svetimtaučių; Galimede gyvena bailūs piemenys, Europoje ir Jo
primityvios gyvybės formos. Į Jupiterį išsilaipinti nedrįsta, nes paaiškėja, kad tai gęstanti
žvaigždė. Toliau marsiečiai nustato, kad Saturnas irgi buvus žvaigždė, tačiau atvėsusi
daugiau kai kur paviršiuje matomos akmeninės "salos". O Saturno žiedai sutankėjusi
įkaitusi medžiaga, kažkodėl nesusirinkusi į palydovą. Mimase randa liudijimą apie buvusią
aukštą civilizaciją, kuri žlugo išsekus resursams. Jame gyvena dvi rasės: vienaakiai
amatininkai, gyvenantys patriarchalinėmis komunomis, ir žavūs sparnuoti dainiai, gyvenantys
olose ir medžiojantys amatininkus. Tad, nors ir būdami humanistais, palydovai marsiečiai
prieš juos panaudoja ginklus ir pasigaili tik vienos sparnuotos merginos, kurią kantriai
išauklėja ir kuri jiems rengia koncertus.Štai kokia baltojo žmogaus svajonė!
Kituose Saturno palydovuose randama gana vienoda flora ir fauna, o taip pat amatininkų,
neturinčių net rašto užuomazgų, komunos. Ir kuo tolimesnis palydovas, tuo atšiauresnis jo
klimatas, tuo laukiniškesni jo gyventojai. Taigi Saturnas Žemės ateitis: gęstanti Saulė,
senkantys resursai, neraštingi amatininkai civilizacijos griuvėsiuose.
Toliau Uranas ir Neptūnas. Ir vėl užgesę žvaigždės, kurias supa negyvos sušalusios
planetos. Tad nuliūdę keleiviai grįžta į Marsą, kurį rašytojas laiko socialinės organizacijos
pavyzdžiu. Ir baigia romaną šūksniu: "Tegyvuoja Marsas!"
Kitas pavyzdys N. N. Cholodno "astronominis, fizikinis ir fantastinis" romanas "Pasaulių
kova" (1900). Autorius greičiausiai pasirašė pseudonimu, nes proza aukšto lygio. Jis
parašytas kaip antitezė tuo metu populiariems apokalipsiniams romanams lengvu ironišku
stiliumi.
Prie Žemės artinasi kometa, kuri mėnesio bėgyje susidurs su planeta ir mūsų civilizacija
žus. Apie tai rašo laikraščiai, tačiau niekas nevyksta. Visi gyvena kaip gyvenę, - eina į darbą,
plepa apie politiką, lepina vaikus, apgaudinėja santuokinius. Katastrofa reiškiasi tik per
laikraštininkų isteriją, astronomų ir filosofų viešas paskaitas, populiarų šou
Tačiau viskas
pasikeičia, kai švytinti kometos uodega uždengia dangų ir visiems tampa aišku, kad mirtis arti
ir neišvengiama. Civilizuotumo valktis iškart nukrenta ir mieli gyventojai tampa tarsi laukiniai,
besivadovaujantys džiunglių įstatymu.
Galiausiai pagrindiniai veikėjai išvengia žūties, išskridę iš pasmerkto Peterburgo oro
balionu, tačiau pasakotojas ryte pasigaili dėl to, įtardamas, kad viskas vėl grįš į įprastines
vėžes:
"Vėl, vadinasi, tas kasdieninė, pilka, be galo nuobodi ar tragiškai nesikeičianti sumaištis!
Vėl tas pats pilstymas iš kiauro į tuščią, vėl tas šokinėjimas per tvorą ten ir atgal
Dieve,
kodėl išsigelbėjau? Nejaugi tam, kad jei ne šiandien, tai rytoj, jei ne rytoj, tai, tikriausia, poryt
be pėdsakų išnykčiau nuo žemės paviršiaus, tačiau ne esant nuostabiai fantastinėmis
aplinkybėmis, sukeltos pasaulių kova, ne akimirksniu ir beveik be kančių o greičiausiai kur
nors prieglaudoje ar tiesiog gatvėje po ilgų ir kankinančių kančių, tiek fizinių, tiek dvasinių,
metų".
Savaip atrodo epizodinis Marso gyvenimo pasirodymas. Pasakotojas susapnuoja,
tarytum kometa numušė į į kosmoso redvę, jis nunešamas į Marsą, kur sutinka nuoga
humanoidą ir su juo nepiktai susiginčija dėl keistų žemiečių papročių. Marsiečių pranašumas
nenuginčijamas, tačiau jie neturi energijos, kad galėtų pertvarkyti pasaulį, kad istorija
nesibaigtų visuotine katastrofa.
Tarp kitų, žurnalistas ir rašytojas N. N. Šelonskis mokslinėje utopijoje "Būsimame pasaulyje"
(1892) aprašo anabiozę, televiziją, fotospaustuvę, tunelį po Lamašu, antigravitacinį variklį ir
plazmą. Inžinierius V. N. Čikolevas, parašęs "elektrinį" romaną "Netikra, tačiau ir neišgalvota"
(1895), nebuvo talentingas rašytojas ir buvo greitai užmirštas. A. A. Rodnych parašė apysaką
"požeminis kelias tarp S. Peterburgo ir Maskvos (1902), tačiau daugiau fantastikoje
nepasireiškė, nors po revoliucijos buvo orlaivystės ir kosmonautikos populiarintojas.
* * *
Ne geresnė padėtis buvo ir kosminių skrydžių teorijos srityje. Štai
Aleksandras Petrovičius Fiodorovas sukūrė raketinio aparato projektą, neturintį perspektyvų. A.
Fiodorovas gimė 1872 m. dvarininko šeimoje, buvo kadetu, o vėliau tarnavo pėstininkų pulke,
mokėsi Maskvos junkerių mokykloje, vėliau Kijevo, vėl Maskvos ir grįžo į pulką. Vos tapęs
viršila, išleido brošiūrą "Naujas orlaivystės principas, nenaudojant atmosferos atramai" (1896).
Netrukus jis išėjo į atsargą, gyveno užsienyje, dirbo kažkokioje techninėje įstaigoje. Galiausiai
tapo žurnalistu, populiarino technikos naujoves, kartais rašė apie aviaciją, tačiau nė karto
neprisiminė savo ankstyvo išradimo. Tuo tarpu jo brošiūra padarė didelį poveikį būsimoms
kartoms.
Pirmuose puslapiuose jis parodė, kad visi ankstesni skaidymo aparatų projektai buvo
vienaip ar kitaip paremti atrama į orą. Tačiau raketinį principą Fiodorovas įsivaizdavo gana
miglotai (pvz., rašė "paukščio ir raketos skrydžio principas toks pat"). Tačiau vis tik jis
pasiūlė grynai raketinį variklį, sudarytą iš vamzdžių (vienas kitame) sistemos. Suspaustas
oras per šoninius vamzdžius patenka į žiedo formos sritį, o tada iš jos išteka pro vidinio
vamzdžio angą. Jis taip pat siūlė turėti vertikalias, horizontalias ir spiralės formos vamzdžius,
kuriais būtų galima valdyti orlaivį. Brošiūrai pasisekė, kad viena jos kopija pateko
K. Ciolkovskiui.
Visapusišką reaktyvinio judėjimo teoriją pabandė sukurti
Ivanas Vsevolodovičius Meščerskis. Jis gimė 1859 m. Archangelske, parodė nepaprastus matematinius
sugebėjimus, įstojo į S.-Peterburgo un-tą ir išgarsėjo mechanikos teoretiku. 1893 m.
Peterburgo matematikos draugijoje pristatė savo tyrinėjimus kintamos masės kūnų judėjimo
srityje, išvadas paskelbė "Kintamos masės taško dinamikoje" (1897), kurias papildė straipsniu
"Kintamos masės taško judėjimo bendruoju atveju lygtis" (1904). Šiuose darbuose jis pateikė
teorinį pagrindą kintamos masės taško judesiui pradžioje atsiskyrimo (prijungimo) atvejui, o
vėliau vienu metu atsiskiriant ir prisijungiant. Tačiau pats I. Meščerskis niekada nesiejo savo
teorijos su kosminiais skrydžiais. Tuo tarpu jo tyrimai buvo tokie specifiniai ir išleisti tokiais
mažais tiražais, kad net ne visi specialistai apie juos žinojo. Tad italas Levi-Čitita tas lygtis
"atrado" po gerų 30 m. Nenuostabu, kad I. Meščerskio lygtys populiarioje literatūroje
paminėtos tik 1945 m.
Tad matematikos teoriją, inžinierinę praktiką ir literatūrinį populiarinimą pajėgė sujungti tik
Konstantinas Eduardovičius Ciolkovskis, pabandęs iš jų sukurti kosmonautikos
filosofiją.
Tęsinys:
Rusų fantastai apie Marsą ir Raudonoji ... planeta
Papildomai skaitykite:
Baikonūro tremtyje
Bėgimas į kosmosą
Nežinomi kosmonautai
Mokslininkai fantastikai
Septintasis kontinentas
Raudonoji ... planeta
Svajokliai prieš imperiją
Keista Ciolkovskio filosofija
Nuo lakūnės iki ufologės
Kosminė opera ir Marsas
Žmogaus misija kosmose
Daktaro Filipovo atradimas
Planetų judėjimo pakeitimai
Permė: žinios apie anomalinę zoną
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Apie: inžinieriaus Garino hiperboloidas
Prasideda nauja kosminė era
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Didžioji Marso revoliucija
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Tunguskos sprogimas
Raketų eros ištakose
Daugiaveidis Marsas
Lenino marsiečiai
