|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Dokumentuoti reiškiniai (caro Rusija)
Ką galima rasti vyriausybės klerkų kanceliariniuose dokumentuose? Nedaug, bet vis tik šį tą...
Štai ir viskas, kas žinoma apie dangaus reiškinį. Vaizdas piešinyje primena halo optinį
efektą, kartais stebimą šerkšnojančiame žiemos ore. Tačiau neaiškios dvi ypatybės.
Pirmiausia, liudininkas nelygina ant vaivorykštės (lanko, panašaus į lietaus) pasirodžiusių saulių, kas budinga halo,
tiesiogiai su saule. Jis linkęs pateikti neutralų apibūdinimą: Baltos išvaizdos rutulys. O gal tie rutuliai iš tikro mažai priminė saulės diską?
Antra ypatybė, kad generolui-poručikui Volkovui, praėjus savaitei po pranešimo išsiuntimo, teko net išleisti įsaką: Matyt, matytas reiškinys tebejaudino žmones, nerandančius priimtino paaiškinimo. Tad ką jie ten regėjo? *) Aleksejus Volkovas (1738-1796) rusų valstybės veikėjas, generolas-poručikas,
Riazanės vietininkas (1780-88), Permės ir Tobolsko generalgubernatorius (1788-96). Jo valdymo Permėje
metu buvo pastatyta akmeninė miesto mokykla, atidaryta pirmoji tipografija (1792), įvairiuose miestuose atidartos liaudies mokyklos (1789). 1861 m. Bibliotekoje pasiskaitymui3) yra įdomi J. Železnovo4) straipsnių serija Uralo kazokų padavimai ir
pirmajame iš jų Slibinas ir kometa aprašomi vieno reiškinio liudininkų įspūdžiai. 1858 m. pabaigoje Bukėjo kirgizų ordoje5) nutiko nepaprastas,
visai stebuklingas stebuklas, į kurį panašaus ir senoliai neprisimena. Stepėje netoli Chano stovyklos tiesiog dieną iš dangaus nukrito milžiniškas
slibinas, tokio storio kaip didžiausias kupranugaris, o ilgis jo 20 uolekčių. Minutę jis gulėjo nejudėdamas, o tada, susirietęs žiedu, pakėlė
galvą į dviejų uolekčių aukštį ir stipriai pratisai sušnypštė. Žmonės, galvijai ir visa kas gyva iš baimės ant žemės krito.
Galvojo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Staiga iš dangaus nusileido ir debesis, priartėjo iki slibino iki 5 uolekčių ir pakibo
virš jo. Slibinas šoktelėjo į debesį, debesis apgaubė slibiną, susisuko ir pakilo į dangų. Žemėje po slibino liko tik
čadas ir smarvė. Tačiau po kelių minučių iš rytų papūtė gaivus vėjelis ir oras išsivalė. Viskas grįžo į ankstesnė
būseną.
Kitą nutikimą, O.T. Bazalijskos ir E.B. Šobodojevo rastą Irkutsko srities valstybiniame
archyve, paaiškinti dar sunkiau. 1904 m. sąvaduose rado dviejų šifruotų telegramų kopijas,
išsiųstas į Peterburgą susisiekimo kelių ministrui. Vienoje jų, Nr. 1241, randama:
Trys žandarmerijos ir kelių meistrų skyrių viršininkai praneša, kad Chorchondė ir Mandžiūrijos
atkarpose liepos 11-osios naktį ir Andrianovkos Karymskos iš liepos 11 į 12-ą maždaug tarp
10 ir 11 matė ore apšviestą kamuolį. Prie Zaigrajevo liepos 7-ą įžvelgtos trys iš taigos paleistos raketos.
Dešifravus kitą, Nr. 3041, telegramą, sužinota, kad Tie reiškiniai pasirodė, neabejotinai, dėl karo laikmečio, rusų-japonų veiksmų 1904-05 m.,
kai visi neaiškūs reiškiniai kėlė įtarimą, tuo labiau reiškiniai, vykstantys netoli sienos. Tuo
aiškintinas ir reiškinio apibūdinimas ([priešo] oro balionas). Tačiau tokio paaiškinimo tikėtinumas labai mažas. Tada kas ten buvo? Stalinas ir NSO 2002 m. lapkričio 19 d. Pravda išspausdino straipsnį apie J. Stalino susidomėjimą NSO (vėliau jį aptarė The Guardian priedas The Editor). Jame sakoma, kad Stalinas asmeniškai vadovavo slaptam projektui, tyrusiam senovinį erdvėlaivį, archeologų surastą po Kijevu. Straipsnyje remiamasi archeologo ir žurnalisto Suchovėjaus pasakojimu apie jo tėvo Chvoikos dalyvavimą projekte. Chvoika objektą apibūdino nedidelis sidabrinis objektas, atrodęs kaip erdvėlaivis. Jį 1948 m. rado Kijevo griuvėsius valę darbininkai. Jis buvo iškastas, supjaustytas dalimis ir išvežtas sunkvežimiais į slaptą tyrimų centrą Pamaskvėje. Chvoika buvo pasiųstas kaip senovės kalbų žinovas, kad padėtų iššifruoti užrašus, kurie pasirodė esą sanskrito kalba. Sakoma, kad objekto tyrimai padėjo vystyti kosmoso programą. Juose dalyvavo Sergejus Koroliovas. Kitaip tą radinį Kijeve aprašo Paul Stonehill'is. Tik 1993 m. vienas darbininkų apie tai papasakojo Vladivostoko laikraščiui Dzhentry (?). Pagal jį 15 pėdų gylyje archeologai rado laidojimo vietą. Joje surasta sunki dėžė, kurioje buvo apie 500 knygų arabų, graikų, sanskrito ir slavų kalbomis. Jose buvo brėžinių: orbitinės stotys, angarai erdvėlaiviuose ir situacijos, panašios į Žvaigždžių karus. Buvo ir originali Slovo o polku Igoreve versija. Taip pat skaitykite Stalino prietarai 1) A. Lloyd. The Unofficial Review, UFO magazine, Nov/Dec 2002 
Ateivių bazė mirties slėnyje? 200 km nuo Mirno, prie dešiniojo Viliujės intako, yra Mirties slėnis. Būtent per jį ėjo evenkų prekybos kelias, todėl išliko liudijimai, kad ten randasi į žemę įkastas milžiniškas varinis katilas arba, kaip jį vadina vietiniai, Geležinis namas. Vietiniai medžiotojai kartais apsinakvodavo jo patalpose, kuriose laikėsi vasariška šiluma per smarkiausius speigus, tačiau tai pakenkdavo sveikatai žmonės sunkiai susirgdavo arba mirdavo. Nacionalinės bibliotekos archyvuose saugomas M.P. Koreckio laiškas Fenomeno komisijai, kuriame tvirtinama, kad 1933-49 m. toje vietovėje rado aštuonis tokius katilus, kurių viename surado 6 m diametro idealaus rutulio pusę. Ji buvo iš nežinomo metalo, kuriuo galima buvo rėžti stiklą tarsi sviestą. 1971 m. užfiksuoti seno evenkų medžiotojo liudijimai, kad tarp Niurgun Booturo (Šaunusis didvyris) ir Atadarako upių yra geležinė ola, kurioje guli liesi, juodi, vienaakiai žmonės metaliniuose drabužiuose. 2000 m. Mirno senbuvis, geologas su 50 m. stažu, patyręs medžiotojas Vasilijus Kuprijanovičius Trofimovas regėjo keistą jį išgąsdinusį reiškinį. Apsinakvojęs už 80 km nuo Olguidacho link Norkoki, prabudo, nes iš trobelės staiga išlėkė jo laika (šuo). Jis išėjo į lauką ir tamsoje išvydo, kaip kažkas juda ties medžių viršūnėmis. Medžiai nejudėjo, tačiau nuo jų gausiai krito šerkšnas. Paties objekto nesimatė, tačiau jis, priartėjęs, uždengė dangų taip, kad nesimatė žvaigždžių. Rytą Vasilijus išvydo, kad per visą mišką, kiek matė akys, ėjo juosta, kurioje nebuvo sniego. Kosminės ezoterikos Tarptautinės akademijos prezidento Marko Milchikerio6) ekspedicija 2000 m. rugpjūčio mėn. toje vietovėje surado paslaptingus darinius, panašius į plytas. Prie jų Geigerio skaitiklis rodė maksimumą. Pasakojama, kad Jakutijos Mirties slėnyje yra ateivių bazė, kurios automatai saugo Žemė nuo kataklizmų tokių, kaip Tunguskos meteoritas. Panašios aukštesniojo proto apraiškos aprašomos Oloncho epe, kuriame kalbama apie nepaliaujamus mūšius tarp dangaus galiūnų ir Apatinio pasaulio blogųjų milžinų. Kiti laiko, kad Olguidachas savotiškos NSO kapinės. Iš laikraščio Jakutija, 2007.05.18
S. Koroliovas ir NSO Sergejus Koroliovas buvo Tarybų Sąjungos kosmonautikos kūrėjas. Tačiau jo gyvenime buvo ir visuomenei nežinomų epizodų. 1938 m. jis buvo suimtas kaltinant išdavimu ir jam skirta 10 m bausmė gulaguose. Draugų užtartas išlaisvintas 1944 m. Kalėjime dirbo šaraškoje, kalėjime mokslininkams. Jam pasisekė papulti į garsųjį A. Tupolevo Kalėjimo projektavimo centrą. Kartu 6-to dešimtm. pabaigoje dirbęs G. Grečko1) patvirtino, kad S. Koroliovas tikėjo nežemiškų civilizacijų egzistavimu. Koroliovas savo memuaruose trumpai užsimena apie paslaptingą skraidančių lėkščių tyrimo laboratoriją. Pats Grečko (ir dar 6 biuro darbuotojai) buvo aršus ateivių laivo katastrofos 1908 m. Tunguskoje šalininkas. A. Zolotovas paruošė pranešimą apie branduolinį sprogimą ateivių laive. Su jų nuomone Koroliovas sutiko, bet ekspedicijos į taigą neparėmė [Grečko memuarus išspausdino 1989 m. lapkričio 25 d. Stroitelnaja gazeta]. Viena neabejotina po susitikimo su Stalinu, Koroliovas tapo karštas Kazancevo (garsaus fantasto, karinės gamyklos vadovo - daugiau apie jo kūrybą žr. Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai) idėjos apie ateivių laivą Tunguskoje šalininkas. Pagal kai kuriuos šaltinius, jis net organizavo ekspediciją (kaip rašoma J. Smirmovo straipsnyje Tunguskos sprogimas, Četvertoje ismerenije, 1992, Nr.6, Jaroslavlis). Koroliovas ir pats 1962 m. virš Baikonuro stebėjo NSO. Su juo buvę inžinieriai liudija apie disko formos NSO spiralės formos debesies centre. Iš jo leidosi 4 spinduliai. Tarybiniais laikais prie Generalinio 6tabo veikė ypač slaptas karinis dalinys nr. 10003, kurią kuravo premjeras V. Pavlovas, o vadovavo generolas-leitenantas Aleksejus Savinas. 1991 m. M. Milchikerio grupė Kontaktas KEC nusprendė, kad Kyzylkumo dykumoje prie Zarafšano miesto turi nusileisti ateivių laivas. Apie tai buvo nusiųsta žinutė M. Gorbačiovui, kuris ją perdavė Gynybos ministrui Jazovui. Šis nuleido ją Generalinio štabo vadui Moisejevui, kuris ją paskyrė PLG vadui I. Tretjakui ir dalinio 10003 vadui A. Savinui. Ir ekspedicija buvo surengta. Tik paskirtoje vietoje tąkart niekas nenusileido. Kokia buvo Gorbačiovo reakcija į ataskaitą, nežinoma. 1) Geogijus Grečko (1931-2017) rusų kosmonautas, filatelistas. Koroliovo biure buvo
parinktas misijai Mėnulyje, tačiau programą nutraukus, perėjo prie darbo su Saliut stotimi. Į kosmosą
skrido 1975 m. (Sojuz-17, Saliut-4, su A. Gubarevu2)), 1977-1978 m. (Sojuz-26,
Saliut-6, Sojuz-27 - šio skrydžio metu atliko pirmą išėjimą į atvirą kosmosą Orlan
skafandre), 1985 m. (Sojuz-T14, Saliut-7, Sojuz-T13). 2) Aleksejus Gubarevas (1931-2015) rusų kosmonautas, atlikes du skrydžius į kosmosą:
1975 m. (Soyuz-17, Saliut-4, su G. Grečko) ir 1978 m. (Soyuz-28, Saliut-6).
Pradžiojo ruoštas misijai į Mėnulį ir skrydžiams kariniais Sojuz laivais, vėliau skirtas Saliut misijoms.
1981 m. paliko kosmonautų būrį, tačiau tebedirbo J. Gagarino vardo Kosmonautų ruošimo centre. Į pensiją išėjo 1988 m. 3) Biblioteka pasiskaitymui - mėnesinis universalaus turinio žurnalas, ėjęs St. Peterburge 1834-1865 m., pirmas daugiatiražis žurnalas Rusijoje. Jį įsteigė A. Smirdinas. 4) Josafas Železnovas (1824-1863) Uralo kazokas, rašytojas, etnografas, kazokų buities tyrinėtojas. 1888 m. išleistas jo Pilnas kūrynių rinkinys. 5) Bukėjo orda (dar vadinama Vidine orda) - autonominis kazachų kaganatas, oficialiai egzistavęs 1801-1845 m., tarp Kaspijos šiaurės ir Uralo bei Volgos upių, bet nesiekdamas šių upių. Pavadintas pagal sultoną Bokėjų Nuraliulį. 6) Markas Milchikeris (m. 2004 m.) - biofizikas, aistringas ufologas; kilęs iš Černovcų. Save prisistatinėjo Akademiku; laikomu vienu didesnių mistifikatorių. 1982 m. paskelbė, kad sukūrė naują mokslą, alologiją, įsteigė ir vadovavo Tarptautinei kosminės ezoterikos akademijai. Per 20 m. užsiėmė kontaktų su nežemiečių civilizacijomis tyrinėjimais naudodamas hipnosugestijos metodą. Anot jo, Žemėje gyvena 2 mln. nežemiečių. Buvo pareiškęs, kad 1991 m. prie Taškento nusileis nežemiečių laivas, tačiau nusileidimui neįvykus, pareiškė, kad priežastimi buvo tai, kad sutikimo grupė buvo iš kariškių. Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite: 
|
Šį piešinį atrado Permės istorikas L.S. Kašichinas. Jis iš Permės generalgubernatoriaus A. Volkovo*)
pranešimo imperatorienei Jekaterinai II, išsiųsto į Peterburgą 1793 m. gegužės mėn. Figūrų prasmė paaiškino pats vietininkas:
