|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Metai kosminiame olimpe
2008 m. rugsėjo 2 d. praėjo 100 m. kaip gimė akademikas Valentinas Petrovičius Gluško (1908-1989), rusų mokslininkas, raketų
konstruktorius, skysto kuro raketų pradininkas Rusijoje. Jis buvo vienas iš grindusių kelią į kosmosą. Tačiau jo indėlis nebuvo tinkamas
išgarsintas iš dalies to priežastimi gali būti ir slaptumo reikalavimai. O gal aštrūs prieštaravimai tarp jo ir
S. Koroliovo ir buvo pagrindinė jo nepopuliarinimo priežastis? Mirus S.
Koroliovui, V. Gluško perėmė Vyr. konstruktoriaus postą ir jame išbuvo tiek pat laiko, kiek ir Koroliovas
(15 m., nuo 1974 iki 1989 m.) ir savo karjerą vainikavo Energijos-Burano
sukūrimu. Įdomiausia, kad labiausiai V. Gluško įvertino ne tiek tėvynėje, kiek užsienyje juk
JAV, Europa ir Kinija savo raketose naudoja variklius, kuriems pagrindus parengė V. Gluško.
1908 m. rugsėjo 2 d. Odesoje inteligentų šeimoje gimė berniukas. Dar vaikystėje jis įdėmiai žvalgėsi po dangų. Atėjęs į Astronomų draugiją, jis beveik iškart ėmė vadovauti Jaunųjų pasaulio tyrinėtojų būreliui. Tuo tarpu tuo metu visi (tame tarpe ir S. Koroliovas) žavėjosi aviacija, siekė atsiplėšti nuo žemės ir skristi kaip paukščiai. Tačiau Valentinas žvelgė dar aukščiau kaip ir fantastai, svajokliai, mąstytojai. Ir 15-metis jaunuolis susidomėjo tuo metu dar mažai žinomo provincijos mokytojo K.E. Ciolkovskio darbais ir pasiuntė šiam laišką, prašydamas atsiųsti savo brošiūrą. Užsimezgė susirašinėjimas, kurį skaitant pamiršti apie korespondentų amžiaus skirtumą. Vėliau jis parašė: K.E. Ciolkovskio darbų nagrinėjimas leido man suprasti, kad pagrindiniais klausimais kuriant kosmoso pasiekimo priemones yra optimalaus cheminės energijos šaltinio suradimas ir jo įvaldymas raketiniame variklyje. Nuo 1925 m. jis studijavo Leningrado un-to fizikos-matematikos fakultete. Kursiniuose ir diplominiame darbe jis pirmąkart kuria elektroterminio raketos variklio teoriją. Kartu stiprėja ryšiai su Dujų dinamikos laboratorija (GDL), kuri vienijo gimstančios raketų technikos entuziastus. Baigus universitetą, į čia (nuo 1929 m. gegužės 15 d.) jį dirbti pakviečia N.I. Tichomirovas*). Čia V. Gluško iki 1933 m. pirmąkart TSRS sukuria seriją skysto kuro raketų (SKRV) variklių, kurių bendras pavadinimas buvo ORM (bandomasis raketinis motoras). Vėliau, 1934-38 m. V. Gluško dirbo RNII, sukurtame bendrų V. Gluško ir S. Koroliovo (tuo metu vadovavusio GIRD) pastangų dėka. Tačiau bendrą darbą nutraukė prasidėjusios represijos, palietusios abudu, ir išskyrusios juos iki 1942 m. Suimtas V. Gluško suorganizavo kalinčių entuziastų grupę, kuri 1940 m. susiformavo į Kazanės motorų statybos gamyklą, o 1941 m. perorganizuota į Bandomąjį SKRV konstruktorių biurą prie NKVD (OKB). 1946 m. OKB, jau nesantis NKVD pavaldume, persikėlė į Pamaskvės Chimki. Čia jis vadovavo beveik 30 m. nuolat keičiant iškabas, kol 1974 m. jo biuras susijungė su S. Koroliovo biuru į bendrą NPO "Energija". Čia jis dirbo beveik iki gyvenimo pabaigos, 1989 m. sausio 10 d.
V. Gluško teko strateginis uždavinys rinktis praktiškai iš dviejų galimybių: kieto kuro (parako šaškių) ar skysto kuro. Nebuvo lengva atsisakyti parako, paprasto naudoti ir turinčio ilgametę praktiką, tuo labiau atsiradus legendinėms Katiušoms (čia verta pateikti vaizdžią iliustraciją: į Mėnulį skraidinusi Saturn-5 raketa buvo 110 m ilgio ir svėrė apie 3000 t., kai sausas svoris, t.y. konstrukcijos svoris tebuvo 180 t. taigi per 95% svorio teko kurui ir varikliams būtent tai netiesiogiai ir rodo vyr. konstruktoriaus indėlio dalį). Tačiau buvo atliktas milžiniškas tiriamasis darbas ir pvz., verta prisiminti, kiek priekaištų teko išklausyti V. Gluško už fluoro, kaip efektyviausio oksidatoriaus pasirinkimą. Per savo gyvenimą V. Gluško sukūrė per 50 SKRV ir jų modifikacijų, panaudotų 35-iose raketose. Vadovaujant V. Gluško buvo patobulinti Sojuz laivai, sukurta keletas jų modifikacijų, įskaitant transportinį Progress, sukurta ir toliau vystyta daugiamodulinė orbitinė stotis Mir ir galiausiai sukurta daugkartinio panaudojimo sistema Energija-Buran, kurioje naudojami galingiausi pasaulyje SKRV. Nelengva papasakoti apie vidinį konstruktoriaus pasaulį mat su artimiausia aplinka jis laikėsi
per didelį atstumą. To priežastis išgyventos gyvenimiškos kolizijos. Pradžioje buvęs
romantiku ir idealistu, jau 30-ties jis susidūrė su pavydu ir išdavyste. Keli metai represijų
negalėjo jo nepaveikti. Tačiau liko viena tikslo siekimas ir nepajudinami principai. *) Nikolajus Tichomirovas (1859-1930, tikr. pavardė - Sletovas) rusų išradėjas, raketinės technikos specialistas; Tichomirovo pavardė suteikta priedangai. Įgijęs chemiko specialybę savo žinias taikė įvairiose pramonės srityse. Plačiau naudoti jo išrasti filtrai su prasiplaunančia filtruojančia medžiaga cukraus, vynininkystės, sviesto ir kitoms gamykloms. 1894 m. užsiėmė raketine technika sukūrė savaeiges reaktyvines minas, 1915 m. naują jų tipą. Jis minų judėjimui siūlė naudoti dujų srovę, gaunamą degant degiems skysčiams arba iš sprogstamųjų užtaisų. 1921 m. tokių minų tyrimams buvo sukurta (vėliau Dujų dinamikos) laboratorija, kūrusi sviedinius naudojant bedūmį piroksilinį paraką su trotilu. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje. Nuo lakūnės iki ufologės
Marina Popovič (1931-2017) buvo lakūnė-bandytoja, kuriai priklauso 101 pasaulio
rekordas (daugiau, nei bet kam kitam). Ji buvo skraidžiusi su V. Serioginu, kuris vėliau žuvo kartu su
J. Gagarinu. Išėjusi į atsargą, ėmėsi rimtai tyrinėti anomalius reiškinius, su kuriais pati ne kartą buvo susidūrusi.
Palapinėse visi miegojo galvomis į išorę, o jos dvi kojomis. Pabudusi naktį Marina pamatė, kad kažkas
jos Oksaną už kojų tempia į lauką. Kas konkrečiai ji nepamatė. Vėliau Oksana pasakojo, kad ji jautė kažkieno rankų, stiprių ir
minkštų, prisilietimą. O grupės vadovas O. Rumiancevas sakė, kad virš jų palapinės buvo pasilenkusi kažkokia didelio ūgio būtybė.
Grupė nusprendė bendrauti su jiečiu. Iš popieriaus iškarpė visų vaivorykštės
spalvų kvadratėlių, kuriuos nakčiai sudėliojo ant žemės. Uždavė klausimą: Kokią spalvą mėgsti, kas esi? Rytą paaiškėjo, kad
dingo visi žali kvadratėliai, o greta aptiko didelės pėdos pėdsaką. Kai baigė karinę tarnybą, buvo aviakompanijos, užsiimančios karinių malūnsparnių konversija, prezidente.
Dirbo A.E. Akimovo centre,
užsiimančiame torsioninių laukų tyrimais. Leido knygas apie aviaciją.
Apie ją susuktas filmas Pulkininkė Marina (1995).
Jos garbei pavadinta žvaigždė Vėžio žvaigždyne. Domėjosi kalnų slidžių sportu, mėgo azartinius žaidimus,
tarp jų ir preferansą, užsiima mezgimu. Mėgo gaminti valgius mėgstami patiekalai yra koldūnai ir lietiniai.
Papildomai skaitykite:
|
Pagrindinės kūrybinio kelio išdavos
Parašė knygą NSO Rusijoje. Bendravo su daugeliu garsių kontaktuotojų (A. Ribeira, Ž. Peti...) ir tiki, kad
jie tikrai bendravo su svetimu protu. O vienu metu domėjosi ir kriptozoologija, su jaunesniąja dukra važiavo
su ekspedicija į Pamyrą, kur ieškojo sniego žmogaus. Ten kartą sėdėjo prie laužo, kai pamatė, kad virš jų pakibo matinė žvaigždė,
o tiksliau, kažkoks spindintis objektas, iš kurio išeinantis spindulys siekė mišką. Pakybojo ir zigzagais nuskrido tolyn.
