Baikonūro tremtyje. UFO Page. Lithuanian

Šis vietovardis rašomas dvejopai: Baikonyras ir Baikonūras. Tai gali būti žodis ir rašytinis variantai, kas būdinga kazachų kalbai. Žodis sudurtinis: Bai- - „turčius, puikus, riebus“; -konur, kurio reikšmė neaiškesnė, nes tiurkiškas žodis daugiareikšmis. Pirmoji reikšmė – etnonimas, t.y. tautos ar kitos etninės grupės pavadinimas (konurai), o antroji versija – „rudas, rusvas, pilkas“. Ir iš tikro Kazachstane nemažai vietovardžių turinčių konur dalį: Konyržalas, Konyrkolis, Konyrsai ir t.t. Pvz., Konyrtau – „tamsus kalnas“. Tik su Baikonūru šiuo atveju kažko trūksta – kas tas „turtingas ir tamsus“?! Nors tokių atvejų su vietovardžiais irgi būna... O štai trečioji versija susijusi su gyvūnais ir augalais – ir atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kur žodžiu konur kazachai vadina „žolę“. Kazachų kalba turi ir žodį „konyrlyk“ – „augalija su vyraujančiais pelynais“. Tiurkų tarmių žodyne yra „konyrai“ – „stepė“. Taigi pagal šį variantą Baikonūras reikštų „turtinga stepė“ arba „vieta, kur daug pelynų“.
Ir galiausiai pavadinimą galima sieti ir su anglimi. Iki revoliucijos čia rasta anglių telkinių, o netoliese esančiame Džezkazgane – vario rūdos. 3-ią dešimtm. buvo paleista vario lydymo gamykla. Kasamos anglys „siauruku“ buvo vežamos į gamyklą. Ir čia sutapimas – „komyr“ kazachų kalboje reiškai ir „anglis“. Gal pradžioje vietovės pavadinimas ir buvo Baikomyras – „gausus anglių“.

Kadaise didis išminčius Lucijus Anėjus Seneka kažkaip pasakė, kad jei Žemėje tebūtų vienintelė vieta, kurioje matomos žvaigždės, Vimanas

į ją iš visų pusių trauktų žmonės. Tačiau imperinėje Rusijoje bei Tarybų sąjungoje daugelis įsitikino, kad labiau priimta į ten tremti, nei vykti savo valia.

O dabar peržvelgsime žmogaus siekio skristi (į žvaigždes ar Mėnulį) ankstyvąjį vystymąsi. Ši idėja persmelkia daugelį šventųjų raštų ir senųjų civilizacijų legendų. Tačiau nesigilinkime į žilą senovę, o pradėkime nuo vėlyvesnių laikų.

Ateina 18 a. ir Danielis Defo²⁾, išgarsėjęs romanu apie Robinzoną Kruzą, išleidžia „Konsolidatorių“ (1705), kuriame dėsto savo samprotavimus apie tarpplanetinių skrydžių galimumą. Satyrikas Džonatanas Sviftas vienoje iš Guliverio kelionių aprašo skraidančią Laputos salą. Prancūzų filosofas Volteras, „išrasdamas“ Mikromegą (32 km aukščio Sirijaus gyventoją), su juo apskrenda Saturną, Jupiterį, Marsą. Švedų filosofas mistikas Emanuelis Svedenborgas, sekdamas Keplerio pėdomis, veikale „Arcana Coelestia“ į kelionę po planetas išsiunčia savo sielą. Vokietis Eberhardas Kindermanas pasakoja apie 5 jaunų žmonių skrydį į Marsą kosminiu laivu, kurį tempia 6 lengvi metaliniai rutuliai, iš kurių išsiurbtas oras (daugiau skaitykite >>>>>). Prancūzas De Lafolis³⁾ aprašo elektrinį aparatą, kurio pagalba Scintila, Merkurijaus gyventojas, atskrenda į Žemę... O Rusijoje nedidelė Vasilijaus Liovšino⁴⁾ apysaka „Naujausias skrydis“ (1784), kuriame žemietis savadarbiu skraidančiu aparatu su erelio sparnais patenka į Mėnulį, kur randa selenitų bendruomenę, tvarkomą kareivinių pavyzdžiu (taip pat apie tai skaitykite >>>>>).

Tada 19 a., kai Niujorke pasirodo Džozefo Aterlėjaus romanas „Kelionė į Mėnulį“, kuriame aprašoma antigravitacinė sudėtis. Edgaras Po labiau tradicinis – jo Hensas Pfalis ten vyksta oro balionu. Tuo pat metu vyksta audringi aptarimai apie gyvenimą Mėnulyje ir optinio ryšio nustatymą su selenitais.

Ir apsireiškia du didieji prancūzų kūrėjai: Kamilis Flamarionas bei Žiulis Vernas. Pirmasis jų gyva suprantama kalba aiškina apie astronomijos pasiekimus, skleidžia daugybės gyvenamų pasaulių idėjas ir būtinybę pakilti į kosmosą. Kūriniai: „Daugybė gyvenamųjų pasaulių" (1862), „Tikri ir įsivaizduojami pasauliai“, „Dangaus stebuklai“, „Dangaus istorija“, „Astralinis dviejų žmonių skrydis kometa iš Žemės į Mėnulį“, „Žvaigždžių fantazijos“, „Uranija“, „Žemė“, „Marsas ir sąlygos jame gyventi“, „Pasaulio pristatymas“, „Populiarios astronomijos lekcijos“ ir kt.

Flamarionas įrodinėjo, kad kontaktai tarp pasaulių būtini, todėl neišvengiami. Jo indėlis kosminių skrydžių populiarizacijai milžiniškas. Pateiksime fragmentą iš jo „Populiariosios astronomijos“:

Žiulis Vernas parašo 4 fantastinius romanus (Hektoras Sarvadakas. Kelionė ir nuotykiai Saulės pasaulyje", "Begumos 500 milijonų", "Iš Žemės į Mėnulį tiesiu keliu per 97 valandas 20 minučių", "Aplink Mėnulį"), kuriuose pirmąkart buvo siūlomi praktiniai patarimai skrydžiams į kosmosą. Skrydis kometa su vėlesniu nusileidimu į Žemę oro balionu, sviedinio paleidimas į orbitą, trijų žmonių skrydis gyvenamoje kapsulėje į Mėnulį – tai užkrėtė visuomenę, kuri įsitraukė į aptarimus, siūlydama naujas idėjas ir projektus. Į literatūrinį procesą aktyviai įsilieja H. Velsas, vienas pirmųjų aprašęs marsiečių užpuolimą, o vėliau atidavęs duoklę tradicinei skrydžio į Mėnulį temai. Jo amžininkas Džonas Estoras užsimojo dar plačiau, savo personažus antigravitaciniu aparatu siųsdamas į Jupiterį ir Saturną. Storą romaną apie susitikimą su marsiečiais ir tarpplanetinius skraidymus išleidžia „vokiečių fantastikos tėvas“ Kurtas Lasvicas, o „vokiečių Ikaras“ Hermanas Hansvindtas skelbia pirmą mokslinį didelės keliamosios galios kosminio laivo projektą...

O Rusijoje vis dar skraido po senovei: ant velnio kaip pas Gogolį; juoduoju vandeniu, kaip pas Puškiną (skaitykite, pvz., A. Čechovas. Skraidanti sala)... O iškiliausiu rusų fantastu laikomas kunigaikštis Vladimiras Odojevskis, tačiau ir jis rašo ezoterinius romanus ir kuria technokratinę utopiją „Vieros Pavlovnos ketvirtojo sapno“ dvasia – čia, Žemėje. Tik kartą jis pamini, kad Mėnulio apgyvendinimas būtinas tam, kad būtų išspręstos ateinančios problemos: gyventojų perkėlimas ir gamtos resursų išsekimas.

V. Odojevskio apysakoje „4338-i metai. Martyno Zadekos rankraštis“ (1835) autorius sapne persikelia 2500 m. į ateitį ir „apsigyvena“ kinų studento kūne. Ten aprašomi valdomi aerostatai ir „galvanostatai“, milžiniški tuneliai su jais lekiančiais „elektrovežiais“, oro prognozės ir valdymo sistemos, šilumos saugyklos, panaudojančios Kamčiatkos vulkanų karštį, „magnetiniai telegrafai“, dirbtiniai audiniai ir maistas... Žmonija „rado būdą keliauti į Mėnulį; jis negyvenamas ir naudojamas tik tiekimui į Žemę įvairių vartojimo reikmenų, kuo neleidžia žūti nuo gyventojų pertekliaus. Tos ekspedicijos labai pavojingos, pavojingesnės nei ankstesnės kelionės aplink pasaulį; tose ekspedicijose tenaudojama kariuomenė...“

Tačiau Rusijoje gyvena ir Nikolajus Kibalčičas, Nikolajus Telešovas ir Nikolajus Morozovas. Savo brošiūras išleido Sergejus Neždanovskis ir Aleksandras Fedorovas. Pasirodė pirmieji Konstantino Ciolkovskio darbai. Tačiau visi jie „ištremti į Baikonūrą“. Jie gali žvelgti į žvaigždes, tačiau net mintis apie tų šviesulių pasiekimą baugina juos. Jie rašo apie „orlaivius“, kurie niekada nepakils virš atmosferos, ir tik liaudininkas Morozovas, sėdėdamas Šliselburgo tvirtovėje, save prablaškydamas fantazuoja, kaip jo ir jo revoliucinės kovos draugų paimti atskries „dangaus laivas“ ir nuskraidins į Mėnulį, į žavingai nuostabų selenitų pasaulį.

Rusų imperijai nereikėjo kosmoso erdvių. O geriausi Rusijos žmonės svajojo apie revoliucinį šalies pertvarkymą – ne žvaigždės jiems buvo galvoje.

¹⁾ Pasirodo, kad jokios panašios žinutės nebuvo. Pirmąkart apie „tariamą“ žinutę V. Pimenovas paskelbė 1974 m. „Vakariniame Dniepre“, vėliau prisipažinęs tai buvus feiku.

²⁾ Danielis Defo (Daniel Defoe, 1660-1731) - anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. 1681 m. pradėjo kurti religinius eilėraščius, bet netrukus metė ir pradėjo prekiauti. Žinomiausias D. Defo kūrinys – „Robinzonas Kruzas“ (1719). O šiaip parašė per 500 knygų, pamfletų ir straipsnių įvairiomis temomis. Publicistikoje pasisakė už buruazinė sveiką mąstymą, religinį pakantumą, žodžio laisvę. Laikomas ekonominės žurnalistikos pradininku.

³⁾ Liuisas-Gijomas de Lafolis (Louis-Guillaume de Lafolie, 1739-1780) – prancūzų fizikas ir chemikas. Jis rado būdą dažyti siūlus raudonai. Parašė „Nepretenzingą filosofą“ (1775), - fizikai, chemijai, filosofijai ir moralei skirtą veikalą. Jame pagrindinis veikėjas į Žemę iš Merkurijaus atkeliavo elektriniu laivu, sukurtu mokslininko vardu Scintilla. Jame Saulės sistemos aprašymas buvo moksliškai šviežiausias.

⁴⁾ Vasilijus Liovšinas (1746-1826) – rusų dvarininkas, masonas ir rašytojas, rašęs žemės ūkio ir ekonominėmis temomis, pasakas (viso apie 250 tomų). Paklausiu buvo jo riteriškai stebuklingų nuotykių rinkinys „Rusų pasakos“ (1780-83). Utopiniame romane „Naujausia kelionė“ (1784) pirmąkart rusų literatūroje aprašytas skrydis į Mėnulį.