Daktaro Filipovo atradimas. UFO Page. Lithuanian

1894 m. Peterburge pradeda leisti savaitraštį „Mokslo apžvalga“, kuriame publikavosi Mendelejevas, Bechteriovas, Lasgaftas, Beketovas. Ne kartą jame straipsnius spausdino K. Ciolkovskis – ir būtent čia buvo išspausdintas istorinis „Pasaulio erdvių tyrimas reaktyviniais prietaisais“.

Redakcija buvo Filipovo bute, buvusiame Žukovskio gt. 37 penktame aukšte. Bute buvo įrengta ir laboratorija, kurioje mokslininkas užsisėdėdavo iki gilios nakties. Jo darbų esmė paaiškėja iš jo 1903 m. birželio 11 d. viešo laiško „St.-Peterburgo žinioms“.

Jau kitą dieną Filipovas buvo rastas negyvas savo namų Žukovskio gatvės nr.37 laboratorijoje. Našlė Liubovj Ivanovna Filipova pasakojo, kad mirties išvakarėse Michailas perspėjo artimuosius, kad dirbs ilgai ir prašė jį prižadinti ne anksčiau kaip 12 valandą dienos. Jokio triukšmo, tuo labiau sprogimo, tą lemtingą naktį namiškiai negirdėjo. Lygiai 12-ą nuėjo žadinti. Laboratorijos durys buvo užrakintos. Pasibeldę ir nesulaukę atsakymo, duris išlaužė.

Filipovas gulėjo kniūpsčias kraujo klane. Mėlynės ant veido liudijo, kad jis krito kaip pakirstas, nespėjęs net pakišti rankas. Policija atliko kratą ir tyrimą – tačiau tai padaryta buvo kažkaip paskubomis ir neprofesionaliai. Net medicinos ekspertų išvados smarkiai skyrėsi- ir padaryta skubota išvada, kad mirė nuo organizmo pervargimo. Tardytojas surinko jo darbus, taipogi ir ruošiamos knygos rankraštį. Laidotuvės birželio 25 d. ryte buvo kuklios ir negausios. Jis palaidotas Volkovo kapinių "Literatūriniuose kalneliuose" – netoli Bielinskio ir Dobrobiubovo.

Tačiau gandai apie paslaptingą išradimą nenutilo. Įdomų interviu "S.-Peterburgo žinioms" davė žuvusiojo draugas prof. A. S. Tračevskis, kuris su išėjusiuoju anapilin bendravo prieš tris dienas iki to mirties: "Man, kaip istorikui, Filipovas apie savo sumanymą galėjo nusakyti tik bendrais bruožais. Kai jam priminiau skirtumą tarp teorijos ir praktikos, jis tvirtai pasakė: 'Patikrinta, buvo bandyta ir dar darau'. Paslapties esmę jis man išdėstė panašiai kaip laiške redakcijai. Ir ne kartą sakė, stuktelėdamas ranka į stalą: 'Tai taip parasta, o be to pigu! Keista, kaip iki šiol nesusiprato'. Prisimenu, išradėjas pridūrė, kad prie to truputį priartėjo Amerikoje, tačiau visai kitu ir nesėkmingu būdu"

Kalbos pamažu nutilo. Bet 1913 m., ryšium su mirties dešimtmečiu, laikraščiai grįžo prie tos temos. Kartu paaiškėjo ir buvo prisimintos naujos detalės. Maskvos laikraštis "Rusiškas žodis" rašė, kad dar 1900 m. Filipovas važiavo į Rygą, kur, stebint kai kuriems specialistams, atliko sprogimų per atstumą bandymus. Grįžęs į Peterburgą, "jis pasakojo, kad liko gana patenkintas bandymų rezultatais".

Buvo prisimintas ir paslaptingas nutikimas: policijai darant kratą laboratorijoje, toli, Ochtoje, nugriaudėjo stiprus sprogimas. Kelių aukštų akmeninis namas akimirksniu be jokios regimos priežasties virto griuvėsiais. Filipovo ir šis namai buvo vienoje linijoje, kurioje nebuvo pastatų. 'Tad gal suveikė Filipovo aparatas, kai jį palietė svetimos, nepatyrę rankos?' – klausė vienas sostinės laikraštis.

Tačiau ypač daug kalbų buvo apie M. Filipovo rankraštį, kuriame buvo „sprogimų per atstumą matematiniai išvedžiojimai ir bandymų rezultatai“ Anot mokslininko našlės, kitą dieną rankraštį pasiėmė žinomas „Mokslo apžvalgos“ publicistas A.J. Finn-Jenotajevskis^*). Jis žadėjo padaryti rankraščio kopiją, o rankraštį gražinti po kelių dienų.

Vienok, ėjo mėnesiai, o svarbaus rankraščio jis nė nesiruošė gražinti. Kai Filipovo našlė griežtai pareikalavo jį gražinti, jis pareiškė, kad, bijodamas kratos, jį sudegino. Reikalas aiškiai buvo nešvarus. Finn-Jenotajevskis sulaukė Stalino laikų ir 1931 m. buvo represuotas. O kas, jei tarp jo popierių kokiame nors slaptame archyve guli ir Filipovo rankraštis?

M. Filipovas niekada nepasižymėjo pasipūtimu. Jis, neabejotinai, rašė gryną tiesą. Tačiau jau 1903 m. laikraščiuose pasirodė straipsnių, bandančių suteršti M. Filipovo sąžiningumą. Ypač stengėsi „Naujojo laiko“ žurnalistas V. K. Petersenas. Žinutėje „Niūri paslaptis" jis ragino D.I. Mendelejevą nepasisakyti tuo klausimu ir, taip sakant, užtėti tašką ant „i“.

Ir garsusis chemikas pasisakė „S.-Peterburgo žiniose“, tačiau palaikydamas velionį išradėją: „M. M. Filipovo idėjos gali pilnai atlaikyti mokslinę kritiką“. Išspausdintame pokalbyje su prof. Tračevskiu jis pasisakė dar ryžtingiau: „pagrindinėje Filipovo idėjoje nėra nieko fantastiška: sprogimo banga gali sklisti kai ir šviesos ar garso banga“.

Žinomas mokslo populiarintojas Žakas Beržjė^**) buvo įsitikinęs, kad M. Filipovas nužudytas įvykdytas tiesioginiu caro Nikolajaus II įsakymu – kartu sunaikinant ir pavojingą revoliucionierių, ir išgelbstint pasaulį, kybantį ant prarajos krašto... Ž. Beržjė rašė:
„Jei Filipovas būtų spėjęs paskelbti savo metodą, jį, be abejonių, būtų ištobullinę ir panaudoję per Pirmąjį pasaulinį karą. Ir visi stambūs Europos, o gal ir Amerikos, būtų sugriauti. O 1939-45 m. karai? Nejaugi Hitleris, apsiginklavęs Filipovo metodu, nebūtų visiškai sunaikinęs Angliją, o amerikiečiai – Japoniją? Bijau, kad tik mums netektų teigiamai atsakyti. Tad gali būti, kad imperatorių Nikolajų II, kurį visi draugiškai pasmerkė, reiktų priskirti prie žmonijos gelbėtojų...“.

Čia reikia prisiminti ir tai, kad Grotendikas ir Ševaljė^***), 8-me dešimtm. buvo judėjimo „Išgyventi“ lyderiais, bandė, izoliavę mokslą, nutraukti bet kokį mokslo bendradarbiavimą su kariškiais. Juk astrofizikas F. Hoilas kartą tuo aspektu parašė: „Įsitikinęs, kad kokios nors penkios eilutės – ir ne daugiau – gali sunaikinti civilizaciją“. F. Hoilas, be jokių abejonių žinojo, ką gali šiuolaikinis mokslas.

Tad koks dabartinis požiūris į M. Filipovo išradimą? Buvo išsakyta prielaida, kad jis priėjo prie spindulinio ginklo (lazerio) idėjos. Mokslininkai tokios galimybės neatmeta, nors tai ir sukelia nemažai abejonių. Gal viską išaiškins kada nors atsiradę dokumentai.

O gal visa tai tik blefas? Tad pasižiūrėkime į M. Filipovą atidžiau. Jis buvo ir neblogas literatorius – 1889 m. pasirodęs romanas „Apgultas Sevastopolis“ buvo priimtas labai palankiai. Jis įvertino K. Ciolkovskio straipsnį „Pasaulio erdvių tyrimas reaktyviniais įrenginiais“ ir jį atspausdino savo „Mokslo apžvalgoje“. Be to jis į prancūzų kalbą išvertė ir leido pasauliui susipažinti su D. Mendelejevo pagrindinį darbą „Chemijos pagrindai“. Ir dar buvo marksistinių pažiūrų – L. Tolstojus savo dienoraštyje 1900 m. lapkričio 18 d. užrašė: „Aš ginčijausi su Filipovu apie marksizmą; jis kalbėjo labai įtikinamai“. Tad jo laikyti lengvabūdžiu fantazuotoju niekaip neišeina.

Apie tikrovės pavaizdavimą

M. Filipovo kūriniai turi ne tik socialinį, bet ir metodinį pobūdį. Juose nėra pakylėto stiliaus, abstraktaus moralizavimo: jie paprasti ir aiškūs. Anot jo, tikroviškas pavaizdavimas turi sukelti tam tikrą emocinę reakciją, paskatinančią intelektualiam veiksmui. Tai jau pastebima apsakyme „Prometėjas“ (1883), ypač lyginant su straipsniu „Grožis ir tiesa“ (1898), kritikuojančiu L. Tolstojaus estetizmą, kad reikia rinktis tokią išraišką, kuri užkrėstų grožio pajauta. Anot M. Filipovo, menas neturi puošti gamtos: tikrovės idealizavimas ne kokių ten angelų ar didvyrių vaizdavimas. Reikia pačioje kasdieniniame ir banaliame gyvenime rasti momentus, galinčius sukelti rimtus jausmus ir mintis. Meninė tiesa pasiekiama sujungus protą, jausmus ir moralę – meno tikroviškumas nėra tikslus išorinio pasaulio santykių atvaizdavimas.

„Prometėjaus“ siužeto centre menininko ir poeto varžytuvės, - kuris gali geriau atspindėti tikrovę. Dailininkas nusprendė nutapyti paveikslą „Prometėjas“. Jis pasirinko vergą mokytoją, kurį užsiundė įniršusiu pesliu ir taip mitas apie Prometėją realizavosi tikrovėje – ir jis iš natūros nutapė paveikslą. Ši realybė buvo tragiška ir baisi: peslio įniršis, seno žmogaus kančios, skausmas, kraujas.

Žiūrovai visa tai stebėjo tiesiogiai. Tačiau menininkas teptuko pagalba sugebėjo pavaizduoti kažką „aukščiau tikrovės“ ir laimėjo konkursą: „Visos nemalonios, maištaujančios tikrovės sielos linijos buvo patobulintos, šlykštu tapo patrauklu. Sulinkę, iškreipti kančios vergo bruožai virto įkvėpta galingo titano linijos kančia, kuri stojo į kovą su Dzeusu“.

Čia pergalė pasiekta skausmingos vergo mirties kaina. Tad skaitytojui sukeliami moraliniai pojūčiai: puikus paveikslas nesuderinamas su morale menininko nemokumu, kuris už vergo veido neįžvelgė žmogaus veido, kai aukštas tikslas buvo pasiektas žemomis priemonėmis.

Ir aišku, kad šio rašytojo, matematiko, chemiko, ekonomisto ir marksisto negalėjo nepastebėti caras Nikolajus II ir ypač jo žmona Aleksandra, kuri buvo vokietė, - prieš Pirmąjį pasaulinį karą visos caro rūmų paslaptys netrukus tapdavo žinoma vokiečiams. O Vokiečiai tuo metu aktyviai dirbo ties spinduliniu ginklu (ir tai tęsė iki pat Antrojo karo pabaigos!).

O panašūs darbai vyko ir už Atlanto. Juk ir pats M. Filipovas metė užuominą, kad prie šios problemos „brovėsi Amerikoje, tačiau visai kitu ir nesėkmingu būdu“. Tikėtina, kad jis omenyje turėjo N. Teslos bandymus Kolorado Springse; ir būtent tada tasai pademonstravo girliandos įžiebimą neįjungiant į elektros tinklą bei skleidė „pasaulinio telegrafo“ idėją. Net tam skirtą bokštą pradėjo statyti,... bet nugriaudėjo karas ir statybos buvo nutrauktos.

Apie Teslos ir Filipovo idėjas prisiminė tik 7-me dešimtm., kai prasidėjo darbai su lazeriais, o 8-me dešimtm. JAV sėkmingai išbandyta argoninė bomba, kurios veikimo principas toks: kvarco cilindre sprogus dinamito užtaisui suslegiamos argono dujos, kurios ima švytėti. Toji šviesos energija koncentruojama į lazerio spindulį ir perduodama dideliu atstumu. Juo pavyko uždegti aliumininį lėktuvo modelį 1000 m aukštyje. Kalba, kad JAV lėktuvams draudžia skraidyti virš kai kurių rajonų, kur atliekami tokie bandymai. „Žvaigždžių karų“ epochoje manyta, kad tokį ginklą galima bus įtaisyti raketose ir panaudoti prieš kitas raketas ir panaudoti kaip efektyvią priemonę net prieš daugiapakopes raketas, nešančias vandenilines bombas.

Tai rodo, kad Filipovo idėja, nors ir modifikuota, vis tik buvo realizuotina. Jis nežinojo lazerio, tačiau tyrė maždaug milimetro ilgio ultratrumpąsias bangas, kurias gaudavo kibirkštinio generatoriaus pagalba. Apie tai paskelbė kelis darbus – ir dar net šiandien ne visos jų problemos išspręstos. Tad visai įmanoma, kad Filipovas rado būdą energiją sukoncentruoti į siaurą ultratrumpųjų bangų srautą. Tik kaip - liko neaišku...

^*) Aleksandras Finas-Jenotajevskis (1872-1943) - žydų kilmės iš Lietuvos rusų revoliucionierius, marksistas, literatorius, ekonomistas. Žymiausias veikalas – „Šiuolaikinis Rusijos ūkis (1890—1910)“ (1911).
Gimė Kaune, banko tarnautojo šeimoje; studijavo Kijevo un-to fizikos-matematikos fakultete. Dalyvavo 1905–1907 m. Rusijos revoliucijoje. Parašė kelias knygas apie Karlą Marksą ir ekonomiką. Po Spalio revoliucijos susidėjo su menševikais. 1931 m. suimtas, daug kalėjo ir mirė lageryje Karagandos srityje. 1991 m. reabilituotas.

^**) Žakas Beržjė (Jacques Bergier, tikr. pavardė Jakovas Bergeris) – žydų kilmės prancūzų fantastas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas, inžinierius, gimęs Odesoje. 2002 m. įsteigta jo vardo literatūrinė premija. Iš Odesos išvyko 1920 m., o į Prancūziją persikėlė 1925 m. Užsiėmė elektronų stabdymo sunkiajame vandenyje klausimais. Dalyvavo Pasipriešinime ir buvo suimtas. Po karo dirbo slaptoje tarnyboje, Vokietijoje ieškojusioje branduolinio ginklo. Po 1950 m. nusprendė veiklos pobūdį, užsiėmė žurnalistika, išvertė fantastinių kūrinių (įskaitant 1955 m. iįverstą Č. Forto „Prakeiktųjų knygą“). 1960 m. išleido svarbiausią savo kūrinį – „Magų rytmetį“. Nuo 1961 m. leido žurnalą „Planeta“ skirtą ezoterinėms temoms. Tvirtino, kad visose konferencijose, kuriose dalyvavo, matė „žmones juodais drabužiais“, kurie siekia sutrukdyti per greitam žinių plitimui.

^***) Klodas Ševaljė (Claude Chevalley, 1909-1984) – prancūzų matematikas, kurio svariai prisidėjo prie skaičių teorijos, algebrinės geometrijos, klasių laukų ir baigtinių grupių bei algebrinių grupių teorijų vystymo. Vienas iš Burbaki grupės įkūrėjų. Turėjo meninių ir politinių polinkių, buvo įvairių avangardinių grupių nariu. Jo vardu vadinama teorema apie lygčių išsprendžiamumą baigtiniame lauke. Jo matematinai metodai pasižymėjo kraštutiniu abstraktumu. Žinoma istorija, kai jo ir Zariskio paprašė paaiškinti, kas yra linija, prie lentos atėjęs Zariskis nubrėžė kažkokia liniją, o tada priėjo K. Ševaljė ir užrašė F(x,y)=0. Išleido 3 t. „Li grupių teoriją“ (1946-1955), „Fundamentalias algebros koncepcijas“ (1956), „Algebrinės geometrijos pagrindus“ (1958) ir kt.