Omsko ir Čeliabinsko keistenybės. Sibiras. UFO Page. Lithuanian

Omsko ir Čeliabinsko keistenybės

Omskas – ten, kur Omė susilieja su Irtyšiumi. Šią vietą keliautojas S.U. Remezovas nurodė savo brėžinių knygoje (1701); čia 1716 m. birželį išsilaipino papulkininkio I.D. Bucholco būrys, grįždamas iš nenusisekusios ekspedicijos, ieškojusios Jarkeno smėlinio aukso. Tikslas – čia pastatyti tvirtovę, saugančią naujas Sibiro gyvenvietes; ji baigta 1722 m. O 1768 m. pradėta statyti ir antra tvirtovė. Jos centre iškyla Voskresenskio soboras, pašventintas 1773 m. Jame buvo didžiausia biblioteka mieste ir jis tapo kultūriniu jo centru. Čia tremtyje meldėsi F. Dostojevskis, čia krikštytas dailininkas M. Vrubelis (1856-1910). Kaip įprasta, 1927 m. soboras uždarytas, o vėliau ir 6-o dešimtm. pabaigoje nugriautas. Jis atstatytas 2016 m.

Ir Omskas su savo apylinkėmis – gausiai nusėtas anomaliomis vietomis. NSO pasirodymų pikas – 1989 m. Danguje virš Omsko užfiksuota apie 20 NSO tipų. Kai kurių nuotraukos saugomos vietos ufologo A. Šapovalovo archyve.

Pamėklės muziejuje ir „Gigante“

Pastaba: Tara vadinta Šiaurinė, o deivė Tara buvo miškų ir šventųjų medžių globėja. Jos gatvė prasideda iškart nuo Omsko tvirtovės Taros vartų.

Omsko srities Taros miesto Turgaus aikštėje esančiuose Prekybos namuose dabar randasi Taros Istorijos ir kraštotyros muziejus, o 19 a. pabaigoje, kai jis buvo pastatytas, jame gyveno žmonės – statinys priklausė pirkliams Volkovams ir buvo laikytas vienu iš pompastiškiausių regione. Su laiku jis atiteko J. Orlovui, bet po revoliucijos iš jo jis buvo atimtas, o pats su šeima iš jo iškeldintas. Ir tada iš kambarių, kuriuose gyveno jų šeima su 6-riais vaikais, ėmė sklisti keisti garsai.

Muziejaus sargai paslaptingą jo gyventoją aptiko atsitiktinai. Prieš keletą metų jame suveikė signalizacija; o tada vieną naktį vienai darbuotojai teko budėti naktį – štai tada vaiduoklį ir pamatė pirmąkart: vyrą su barzda senoviniais medžiotojo drabužiais. Kol ji stovėjo sustingus iš nuostabos, jisai pranyko. Ar ten buvo buvęs namo savininkas?

O štai kino teatras „Gigantas“ pokariu buvo baisi vieta. Mieste siautė 40-metės Pelagijos Bieliajevos vadovaujama paauglių gauja, kurios pagrindine žudymo vieta buvo „Gigantas“, kuriame daugiausia rodė filmus vaikams. Gauja nužudė apie 20 vaikų, 9-16 m. amžiaus – dėl vaikiškų drabužių. Tą istoriją dokumentinėje apysakoje „Neapskundžiama“ (2006) aprašė A. Raspopinas. 1947 m. kovą įvyko teismas, o po kelių mėnesių kino teatrą padegė, o 1952 m. buvo nuspręsta jį nugriauti.

Tačiau vaiduokliai neduoda ramybės ir mūsų amžininkams, gyvenantiems buvusio kino teatro kaimynystėje – naktimis barška indai ir kiti panašūs poltargeisto pasireiškimai – raudos ir vaikų žingsniai.

Vienoje Omsko srities Pavlogrado rajono kaimo mokyklų 2018 m. mokiniai pradėjo skųstis poltergeistu: nematoma jėga mėtė ir vartė daiktus, stumdė baldus, braukė mokinių sąsiuviniuose. Mokytojai pradžioje manė, kad taip išdykauja mokiniai, išsigalvodami istorijas, tačiau vėliau patys įsitikino – ir poltergeistas visada prasidėdavo dalyvaujant 5-klasiui Danilui Olesinko. Įsibauginę vaikai nustojo eiti į mokyklą. Tačiau praėjus kiek laiko, tie reiškiniai baigėsi taip pat staiga, kaip ir atsirado.

O tada atvyko mokslininkų ir ekstrasensų grupė, kuriai vadovavo Omsko planetariumo vadovas V. Krupko. Nustatyta, kad poltergeistas atsirado neseniai, prieš pusantro mėnesio, 12-mečiui Danilui lankantis pas senelę, kurią tasai labai išgąsdino. Buvo berniuką nuvedę pas popą, - po to poltergeistas namuose pranyko, tačiau persimetė į mokyklą su dviguba jėga. Anot V. Krupko. Danilas tik katalizatorius, pats neveikiantis poltergeisto ir nėra jo priežastis. Jis net nepajėgus jį valdyti.

Toks atvejis nėra vienintelis. Omske taip jau buvo su 3 berniukais ir 2 mergaitėmis – paskutinė istorija buvo 2011 m. su 11-mete mergaite, gyvenusia su tėvu. Jų namuose buvo beveik viskas sudaužyta.

Okunevo ežerai

300 km į šiaurės rytus nuo Omsko tarp daugybės pelkių yra Okunevo gyvenvietė, greta kurios randasi 5-i ežerai, su gyvu ir negyvu vandeniu. Pagal legendą, tai kosminė dovana žemei, nes jie susidarė iš 5-ių suskilusio stambaus meteorito dalių. Visi jie vienodu atstumu vienas nuo kito ir išsidėstė taip, kad sudaro graikišką didžiąją gama raidę. Tai Šaitano, Danilovo, Urmanoje, Linevo ir Potaenoje.

Anot vietos legendų, prieš daug tūkstančių metų, kai klimatas Sibire buvo šiltas, tose vietose buvo senovės arijų miestas Hanumanas, kurį vėliau, kartu su šventykla Hanumanui, užnešė Šaitano ežero dumblu ir smėliu. Būtent todėl į Okunevą traukia daugybė induistų piligrimų. Beje, Šaitano, kaip ir kiti, ežeras laikomas ir gydomuoju, tvirtinama, kad jo vanduo negenda net kelis metus. Į čia atsikraustė latvė Rozma Rozitis, pas Šri Babadži gavusi Radžni dvasinį vardą, įrengė Šyvos altorių, dabar išaugusį į ašramą, šivaitų vienuolyną – su šventykla.

Ežeras įdomus ir anomaliais reiškiniais. Prie jo, sako, yra nutikę laiko iškraipymų, o taip pat nufotografuoti nežinomo gyvūno pėdsakai. Pasakojama, kad kartą jis užpuolė netgi turistus (taip pat skaitykite Dinozaurai Jakutijos ežeruose). Be to, virš Okunevo pasirodo ugniniai rutuliai, kuriuos visad pajaučia naminiai gyvuliai, pradedantys blaškytis.

19 a. 200 km nuo Okunevo gyveno Piotras Jeršovas, sukūręs nuostabią pasaką „Arkliukas Kupriukas“. Matyt joje minimi 5-i stebuklingi katilai ir yra šie 5-i ežerai. Apie Okunevą kelias knygas parašė M. Rečkinas (viena jų vadinasi „Sibiras išgelbės žmoniją?“, 4 t., 2004-2007). O B. Grebenščikovas sukūrė dainą „Nastasjino incidentas“ (1996).

Skaitinėjau keletą straipsnių, kas yra neišvengiama vakar dienos įvykių Omsko srityje pasekmė. Iš jų svarbūs: „Arkaimas: laikmečių veidrodis", „Slibinai-gundytojai" bei „Omsko ir Čeliabinsko keistenybės" (šis vertingas tik dėl savo meteorų pastebėjimų statistikos). Labai mėgstu minimas vietoves patikrinti žemėlapyje, o tam labai tinka Google maps.
Ieškodamas Arkaimo koordinačių, bakstelėjau ant „Arkaimo apylinkių kalnai: kalnas ‚Šamanicha‘ (žr. >>>>>)". Niekuo neypatingas kalnas, netgi sakyčiau - eilinė kalva. Koordinačių tame forume nėra, tad iškart nereikalingą tab'a išjungiu ir nuklajoju ieškoti toliau. Arkaimo koordinatės yra 52.652645,59.579544. Jas užtinku čia. Deja nėra aukštos raiškos aero nuotraukų.
Tad grįžtu į NSO.LT skaityti sekančio straipsnio.

Ėmiau vartyti „Slibinus-gundytojus". Pripažinsiu, kokį trečią kartą perskaitau šį straipsnį. Tam įtakos turi efektinga iliustracija - nesvarbu, kad su straipsniu ji menkai tesusijusi. Staiga sustoju ties penktąja pastraipa. Patogumo dėlei ją gabaliukais nukopijuosiu į čia. Bus paprasčiau nagrinėti.
„Anot Samaros srities senbuvių, kažkur rytuose yra ‚ypatingas‘ Šichano kalnas. Išvertus iš mordų kalbos tai reiškia ‚šamano užkeikimas‘."
Perskaičius šia eilutę kažkodėl dingtelėjo, jog kažkokį kalną panašiu pavadinimu kažkur mačiau. Staiga pasikuitęs naršymo istorijoje atrandu tai, ką minėjau anksčiau. Kalva, ne kalnas. Bet pavadinimas stulbinamai taiklus. Žinoma, faktas tas, kad į kalno/ kalvos pavadinimą įtraukti Šamano žodį ar dar kokį nors mistiškumą skatinantį senovės pasakojimams yra gana įprasta. Tikriausiai kiekvienoje šalyje yra šimtai kalnų tokiu pavadinimu. Na, bet vis tiek nusprendžiu pasiduoti misticizmo bei paralelių paieškos srovei. Tad išdėstysiu argumentus šių dviejų straipsnių sąsajai.

Dabar, kai jau žinau Arkaimo kordinates (52.652645,59.579544), palyginu jas su Samaros geografine padėtimi (53.280816,50.206146). Tikriausiai nieko keisto ir tame, jog Arkaimas akivaizdžiai rytuose Samaros atžvilgiu. Na šitas sakinys
„kažkur rytuose yra ‚ypatingas‘ Šichano kalnas" sutampa. Atitikimai jau du. Pavadinimas bei geografinė kryptis. Nuo Samaros šiaurės rytuose stūkso ištisa Uralo grandinė, tad nuoroda, jog kalnas stūkso kažkur link tos pusės, kur visa jų grandinė atrodo logiškai.

„Aplink jį plyti ežerai."
Deja aplink Arkaimą ne itin daug ežerų, bet Čeliabinsko sritis jų stygiumi tikrai nesiskundžia.

„Ten gyvena Vandenų dvasia. Atlikus tam tikrą ritualą, ją galima įprašyti atsiųsti arba, atvirkščiai, nutraukti lietų."

O dabar palyginimui tekstas iš straipsnio apie Arkaimą, 13 pastraipa:
„O tai tiesiogiai iliustruoja senąjį arijų mitą apie Agni (Ugnies) dievo gimimą. Jis gimė vandenyje, tamsiame ir paslaptingame. Aukos šulinyje;"

Kažkodėl dingtelėjo, kad legendų pasakojimas bei perpasakojimas galėjo ištrinti tikrąją aukų metimo į šulinį paskirtį, bet palikti akivaizdžią šulinio asociaciją su vandeniu. Taip "slibinų-gundytojų" legendoje galėjo gimti vandenų dvasia. Juo labiau, kad netoli kalno yra viena seniausių atrastų gyvenviečių (Arkaimas), kuriame tokie ritualai šuliniuose ir buvo atliekami. Šis ritualas ir gali ataidėti per tūkstantmečius.

„Padavimas apie nelabojo atskridimą milžiniškos ugninės šluotos pavidalu".
Atsižvelgus į Omsko, Čeliabinsko bei Samaros danguje pasirodančių meteorų statistiką, kuri, beje, kalba tik apie pačius efektingiausius pasirodymus, pasidaro aiškus "slibinų-gundytojų" motyvo atsiradimas mitologijoje.
„Jie kibirkščiuoja virš kamino", -
smulkučio meteoro pralėkimas virš kaimo galėtų sukurti tokį vaizdinį.

Apibendrinus turime štai ką: dėl nepaaiškinamų priežasčių ypatingai aktyvią sritį meteorų atžvilgiu ir per amžius ataidinčią ir susipynusią legendą, kuri savyje išlaikiusi nuorodas į labai senas vietas.