|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Prabėkime pro įdomias Jakutijos vietas. Reikia atminti, kad pravažiavimo sąlygos
ten tokios, kad tokioje nuošalėje gali būti kas tik nori.
Kolymos trasa, jungianti Jakutską ir Magadaną, - viena keisčiausių pasaulyje. Jos ilgis
2000 km, o dviejose atkarpose, prie Jakusko ir Chandygų, perkėlos keltais (vasarą) arba ledu
(žiemą) nevyksta kitu metu. Pirmaisia į akis krenta, kokia ši trasa tuščia - jos viduryje ištisą
parą kartais nesutiksi jokios mašinos. Reiktų ją, nervų nuraminimui, išbandyti keiksnojantiems
nuolatines spūstis, tik kitas kraštutinumas irgi ne geriau. Bet kosk gedimas tuščiame kelyje
gali baigtis mirtimi. 60o šaltyje variklis greitai atvėsta ir, laukdami pagalbos,
vairuotojai kūrena laužus. Jei šalia nėra miško, laužą sukuria iš mašinų. Sunkvežimių
vairuotojai degina medinius bortus ir šilumą ištempia iki paros; lengvieji automobiliai iki
dugno sukūrenami per kelias valandas. Tai ir stovi nebylūs tie sudeginti likučiai palei kelią - ir
lieka tik spėlioti, ar sulaukė pagalbos jų savininkai.
Be tuščios trasos ir reklaminių skydų nebuvimo, įsimena dulkės. Vasarą nuo dulkių
mašinos net dieną važiuoja pagal prietaisus, o Kamazų geriau nė nelenkti (nematysi ir
savo nosies). Įdomu, kad dulkės kyla ir esant 30-40o speigui. Tačiau trasoje
Už perėjos prasideda Šalčio poliaus slėnis. Jo centru laikoma atkarpa prieš įvažiuojant į
Tomtorą. Ten stovi net dvi metalinės stelos, kurių naujesnioji žymi naują rekordą -
71,2o C. Žiemą tikrai nesinori čia ilgiau užtrukti. O vasarą gali patirti neįtikėtinų
įspūdžių prie vietos ežerų - taip, čia puikiai pažvejosi arba ... būsi sužvejotas - mat kalbama, kad kai kuriuose
ežeruose (Raudonajame, Vartuose, Labynkyro) gyvena pabaisos. 1999 m. spalio-lapkričio mėn.
72-oji "Kosmopoisko" ekspedicija prietaisais ištyrė visą trasą, o ežerus - echolotu. Labynkyro ežere "kažką" pastebėjo.
Ir jau arčiau Magadano, neprivažiavus Miakito, dešinėje randasi dar vienas iš keistų
ežerų - nedidelis Negyvasis (Miortvoje). Anot vietinių, čia netupia paukščiai, nekimba žuvys,
o šalia ežero "baugu". Vairuotojai instinktyviai vengia čia sustoti.
Į Kolymos trasą patekti galite iš Magadano važiuodami į šiaurę, o iš Jakutsko - per
perkėlą į rytus. Į trasos vidurį galima atskristi L-410 lėktuvu iš Jakutsko iki Chandygų (Karštojo
šaltinio aerouostas) arba Oimiakoną (Tomtoro aerouostas). Iš Magadano kartais skrenda lėktuvas iki Susumano ir Sinegoro. 1. Butelio uola
Tai paslaptinga vieta, apie kurią mažai žinoma. Norint ją pasiekti, reikia traukiniu važiuoti
iki Neriungri, tada Neversko keliu 93 km iki Didžiųjų Chatymų. Iki uolos eiti 10 val. pėsčiomis (praverčia vedlys).
Pavadinta dėl savitos sandaros uoliena primena sudaužytą ir supresuotą stiklą. Pagal
vietinių įsitikinimus, uola gydo akių ligas jei priglausi prie jos veidą ir ilgai žvelgsi į pusiau
skaidrią gelmę, paaštrės rega ("galėsi įžiūrėti danguje sklendžiančio paukščio plunksnas").
Ištirta, kad ji sudaryta iš chromdiopsido, artimu smaragdui, anot senovės medikų, gydančio akis.
2. Ygyata upė
Tai Suntarsko uluse esantis Viliujos intakas, kur, pagal liudijimus, dažnai stebėti tarytum
keisti atmosferos reiškiniai, tarytum kažkokių NSO nusileidimas į vandenį. Toks keistas NSO
elgesys paskatino upę pakrikštyti girdykla. Prieš 13 m. čia bandė žvalgytis mokslininkai,
tačiau išvažiavo nieko nepešę
1999 m. A. A. Anfalovas padarė pareiškimą, kad, atseit, 1981 m. rugsėjo 1 d. šios upės
rajone nukrito NSO, vėliau kariškių slapta išvežtas į Kapustin-Jarą arba Novosibirską (čia tarytum kokia "51 zona").
Norint ten nuvykti, reikia atskristi iki Jakutsko (arba Mirno) (arba atvažiuoti traukiniu iki
Neriungri ir iš ten automobiliu iki Jakutsko. Tada žiemos keliu mašina iki Aryylaacho
gyvenvietės. Iš čia vandens keliu arba malūnsparniu. Vasarą gali nuplaukti Viliujos upe iki
Tiubiajo gyvenvietės o iš ten iki vietos. Būtinas vedlys.
3. Mirties slėnis
Viena iš Jakutijos anomalių vietų, garsėjanti blogu žodžiu. Vietiniai vengia čia sustoti, o
tuo labiau nakvoti. Žemėje yra keistų metalinių objektų, kurių kai kurie net išsikiša į paviršių.
Vienoje vietoje arka skleidžia šilumą. Kadaise medžiotojai šaltu metu šalia jos nakvodavo,
Norint ten nuvykti, reikia skristi iki Jakutsko arba Viliusko, o tada iki slėnio malūnsparniu.
Būtina paimti vedlį, net jei ir nusibodo gyventi.
Daugiau apie tai: Ateivių bazė mirties slėnyje?
4. Najachi gyvenvietė
Manoma, kad čia, Ust-Aldano uluse, nuolat vyksta keisti reiškiniai. Prasidėjo paskutinį 20
a. dešimtmetį, kai gyventojai dukart stebėjo keistą dalyką. Dieną, dešimčių gyventojų akyse,
virš ežero susidarė tamsus viesulas, kabojęs virš ežero ir įsisukdamas į jį, tarsi straublys. Tai
pasikartojo 2000 m. liepos 27 d. Atvyko respublikos aplinkosaugos specialistai ir ekologinio-
dvasinio centro "Anastazija" bendradarbiai. Po 12 d. reiškinys vėl pasikartojo ir jį pavyko net
nufilmuoti. Nepavyko paaiškinti, kodėl viesulas nejuda ir kodėl atsiranda be jokių pokyčių
atmosferoje. Tyrimai parodo, kad po tuo ežeru yra dar kitas, dar didesnis, ežeras. Cheminė jo
analizė (po viesulo) parodė, kad jo vanduo sūrus.
Gyvenvietė yra ant Balyjtaach-Ebe ežero kranto. Iš Jakutsko reikia važiuoti automobiliu iki
Kangalaso, persikelti per Leną, pro Sotincus nuvykti iki Borogoncų, o iš ten iki Balyktacho
gyvenvietės. Viso apie 180 km kelio. Nepalankiu sezonu malūnsparniu.
5. Diringo ir Omuluku ežerai
Abu Ust-Aldano uluse esantys ežerai yra idealiai apvalūs, randasi didelės sopkos,
apaugusios tiesiog fantastinės išvaizdos pušimis, viršūnėje. Vanduo nepaprastai skaidrus,
matosi net dideliame gylyje ant dugno augantys dideli dumbliai. Kuo giliau įkiši ranką į smulkų
dugno smėlį, tuo didesnis šilumos pojūtis. Vietiniai įsitikinę: a) ežerai susisiekia; b) juose
gyvena milžiniška balta žuvis daugelis ją matė, tačiau pagauti nepavyko. Ir dar kalba, kad
tos vietos užburtos ir be jų šeimininko Suoruno Omoloono (visada ten esančio, tačiau
nematomo) leidimo niekas negali į ten patekti. Patiks praleis, ne paklysi.
Vykti reikia iš Jakutsko į Sotincus, o iš ten Doidu kryptimi (pėsčiomis arba mašina), o toliau kaip šeimininkas pasakys.
6. Majos taškas
Šioje Megino-Kangalaso uluso gyvenvietėje yra karštas taškas, kuriame
geopatogeniškumas siekia 12 balų. Ten triskart statė namą, ir triskart jis supleškėjo. Iki jos iš Jakutsko mašina tik 60 km. Jo pavadininimas kilo iš jakutų kalbos žodžio menje, kuriuo vadinta vietinė megincų grupė.
Įkurtas 1930 m. apjungus du jakutų ulusus: Meginą ir Rytų Kangalasą. Gyvena per 30 tūkst. gyv. Jo
teritorijoje gausu ežerų, tarp kurių paminėtinas Abalachas su gydomuoju purvu. Čia gimė legendinis
jakutų herojus Vasilijus Fiodorovas-Mančaary, turčių siaubas ir vargšų gynėjas, išdalindamas prisiplėštus
turtus (toks jakutų Tadas Blinda). Padavimai apie jį pasitarnavo pirmiesiems literatūros kūriniams jakutų
kalba. Čia gimė ir keletas Rusijos kino atstovų, o taip pat MA akademikas V. Larionovas (1938-2004),
inžinierius ir Šiaurės problemų inst-to direktorius. 7. Čučuna
Būtent čia, Verchojansko uluso Barylaso apylinkėse Večerki ekspedicija ieškojo sniego
žmogaus čučuno, kurį, atseit, spąstais pagavo vietinis medžiotojas. Keista būtybė pusiau
šuns, pusiau beždžionės kūnu ir galva, primenančia žmogaus galvą, ne kartą minima vietinių pasakojimuose.
Su čučuna susiję daug legendų ir bauginimų (pvz., kad užtiškus jo kraujui, žmogus išprotėja). Kol kas nieko konkretaus neaptikta.
Norint ten nuvykti, reikia skristi iki Verchojansko arba Batagajaus, o tada mašina žiemos
keliu. Vasarą galima nuvykti upe. Iš Jakutsko paviršiniu keliu 1500 km, vandens 2800 km, oru 750 km.
8. Šamano medis
Įvažiuojant į kiekvieną ulusą, pamatome šamano medį. Jo šakos apkabinėtos tūkstančiais
amuletų, skiaučių, kaspinėlių. Ir jei nesustosi bei neužriši savojo, medžiai gali nubausti jų
Žinomiausias šamano medis pakeliui į Oimiakoną. Šalia teka upelis, neužšąlantis net
per didžiausius speigus. Tikina, kad jo vandenį galima laikyti kelis mėnesius ir jo skonis nesikeičia.
Norint jį pasiekti, Kolymos keliu važiuoti iš Jakutsko link Magadano. Vieta: kilometražo
ženklas "1460 km iki Magadano, 145 km iki Chandygos".
Pastaba: "Tikrieji" šamano medžiai taip paprastai neapsireiškia. Jie skiriasi nuo
įprastinių medžių ir iš jų šamanai semdavosi jėgų. Ir su tais medžiais buvo susietas šamano
gyvenimas žuvus medžiui mirdavo ir šamanas. Tą medį jam skirdavo dvasios įšventinimo
metu, jo dėka šamanas galėjo patekti į dangų ar požeminį pasaulį. Jis laikytas ir visos giminės
totemu jos gyvybės medžiu. Prie jo buvo atliekamos apeigos, aukojama.
9. Velnio vartai
Pro juos (kitaip, Velnio dantis) teks važiuoti, jei susiruošėte prie Velnio ežero. Jie yra
tiesiai ant Kolymos trakto, atkarpoje "ant kaulų", kuri pati pagarsėjusi savomis išdaigomis (į
kelią išbėgančiais baltai apsirengusiais siluetais, kaukoles primenančiais krūmais ir pan.).
Tai dvi smailios uolos, tarp kurių ir spraudžiasi traktas. Vairuotojai gali papasakoti daug
visokiausių istorijų apie juos iš dalies, dėl didelio čia įvykstančio avarijų skaičiaus. Ir iškart
už Velnio vartų, zuikio kilpa (kelias taip suvingiuoja, kad galva suksi).
Jei trokštate adrenalino, važiuokite apie 400 km automobiliu iš Jakutsko iki Ytyk-Kiuelio, o
iš ten Chandygų kryptimi. Galite ir skristi į Chandygus ir vykti iš ten. Vieta: kilometražo ženklas 1363 km iki Magadano, 241 km iki Chandygų.
10. Labynkyro ežeras
Jei sumanėte tą velnią pagauti, važiuokite mašina iš Jakutsto arba Magadavo iki Tomtoro,
o tada iki Kuidusuno (1050 km nuo Magadano), o tada 105 km į pietus (pėsčiomis arba malūnsparniu ir į ten kelio nėra). Reikės vedlio.
Labynkyro ežero apžavai
Labynkyro ežero vanduo nepaprastai švarus ir skaidrus, o pats ežeras primena 14x4 km stačiakampį.
Artimiausia gyvenvietė už 105 km. Randasi visai netoli Šiaurės pusrutulio šalčio poliaus, kur šaltis pasiekia 70o,
tačiau kas keisčiausia, Labynkyras užšąla vėliau nei gretimi ežerai. Kartais net esant 60o speigui lieka nemažų properšų.
Velnias
Tačiau didžiausia Labynkyro paslaptis - velnias (anot
jakutų ir
evenkų), apie kurį žinoma vos ne nuo 16
a. Apie jį pasakojama baisių istorijų. Atseit, kartą elnių augintojai nartomis gerokai nuvažiavo ežero ledu.
Vienoje vietoje jie išvydo iš po ledo kyšančius kažkokio gyvūnų milžiniškus ragus. Jie pabandė juos nupjauti,
tačiau kažkas baisus ir milžiniškas sujudėjo, ledas ėmė traškėdamas lūžinėti, ir beveik visas evenkų
karavanas paniro po ledu. Kitą kartą medžiotojas elnio kinkinį pririšo prie kažkokio daikto, kyšančio iš ledo.
Jis užsikūrė laužą, kad sušiltų, aki staiga pasigirdo baisus traškesys: tasai daiktas sujudėjo ir po ledu nusitempė kinkinį.
Būtybė, kurio ilgis apie 10 m, maitinasi ne tik žuvimis, bet ir elniais, šunimis ir net žmonėmis. Vietiniai
pasakoja, kaip kartą velnias išsliuogė į krantą ir vijosi žveją-jakutą, kuris iš baimės numirė.
1921 m. medžiotojai nusprendė padaryti galą pabaisai. Jie elnio odą prikimšo rusenančiomis vilnomis,
kuriomis apsuko anglis ir paleido vandens paviršiumi. Pabaisa susidomėjo ir nurijo tą jauką. Po kurio laiko
Pabaisą matė daugelio ekspedicijų dalyviai. Pirmasis 1958 m. apie ją parašė Jakutijos jaunimas. Po 3 m.
žurnale Aplink pasaulį paskelbti geologo V.I. Tverdochlebovo dienoraščiai, kuriuose minimi dideli gyvūnai
Labynkyro ir Vartų ežeruose. 1953 m. liepos 30 d. įraše skaitome: Daiktas plaukė gana arti. Tai buvo
kažkas gyva, kažkoks gyvūnas. Jis plaukė lanku: pradžioje išilgai ežeru, vėliau tiesiai į mus. Jam artėjant,
mane apėmė keistas sąstingis, nuo kurio per vidų sklido šaltukas. Virš vandens vos vos išsikišęs tamsiai
pilkas gyvūno kūnas, jo akys, o iš kūno kyšojo kažkas tarsi lazda... Matėme tik nedidelę gyvūno dalį, tačiau
buvo nuspėjamas po vandeniu esantis didelis masyvus kūnas.. Tverdochlebovo spėjo, kad tai orka, tačiau ichtiologai jo nepalaikė.
Iki 60-ųjų buvo surengtos kelios ekspedicijos, tačiau nerasta tokio gyvūno buvimo įrodymų. Tačiau vieną
giedrą naktį mokslininkai iš Dubnos Vartų ežere stebėjo į paviršių išplaukusį stambų daiktą ir net spėjo
nufotografuoti jo paliktus vandens pėdsakus. Pėdsakai ėjo palei krantą ir pasibaigė didele apvalia dėme tarsi ten ką tik panėrė stambus gyvūnas.
Vėliau susidomėjimas monstru išblėso. Ilgą laiką prie ežero tegyveno tik pusiau išprotėjęs trockistas
Aljamsas, atbuvęs bausmę tremtyje ir nepanorėjęs grįžti. Jis gaudė žuvį, keisdavo ją su retai atskrendančiais
malūnsparniais į produktus ir degtinę, ir pasakojo tokias istorijas, kad klausytojams nukardavo žandikaulis.
Anot jo, velnias kasnakt surydavo jam atneštą duoklę. 1993 m. Aljamsas sunkiai susirgo ir buvo nuvežtas į
ligoninę, kur šaukė, kad negalima jam palikti Labynkyro, nes jis mirs. Ir tikrai, mirė, kai tik jį atvežė atgal prie ežero.
Tiesa, kiek anksčiau, 1986 m. po ledu prasmego visureigis, kurį šiltu metų laiku pabandė ištraukti narai.
Po vieno panėrimo jie išniro nepaprastai išsigandę. Telieka tik spėlioti, ką ten gelmėje jie išvydo.
Paieškos
1991 m. prie Labynkyro vėl pasirodė ekspedicija, šįkart iš Estijos, kuriai su prietaisais pavyko dugne
nustatyti didelį plyšį bei pastebėti kažkokį nežinomą stambų objektą.
1999 m. rudenį įdomių atradimų teko ir Kosmopoiskui. 39 m gylyje aptiktas vienas nuožulnus įėjimas ir,
tikėtina, du vertikalūs. Jiems buvo keista, kad greta jų 100 m spinduliu nebuvo jokios gyvybės, nė vienos
žuvies. Ant kranto pastebėti keistai pėdsakai, pagal kuriuos galima spėti, kad paslaptingo gyvūno plotis ne
mažesnis nei 1,5 m. Netrukus dingo šuo, ant kranto saugojęs valtį. Tą naktį paryčiais girdėjosi garsus, visai ne žmogiškas, tarsi šėtoniškas juokas.
Vėliau čia atvažiavo ir it TV dok. ciklo Ieškotojai dalyviai su tobuliausiais echalotais ir mažagabaričiu
povandeniniu aparatu Gnomas, kurio akis jau pačioje pradžioje užfiksavo šmėkštelėjusį didelį šešėlį.
Vėliau 42 m gylyje nustatytas stambus objektas, o taip pat plyšys, kai gylio pokytis buvo nuo 40 iki 82 m.
Prie šio plyšio žuvys šalinosi 20-30 m atstumu. Plyšyje Gnomas pamatė daugybę kaulų liekanų. Krante
kasnakt girdėjosi kažkokie bauginantys garsai, kuriuos vieną kartą įrašė su videokamera. Maskvoje
specialistai nusprendė, kad jie nepriklauso jokiam žinomam gyvūnui.
Buvo pabandyti pagauti monstrą tinklu, tačiau kažkas ją sutraukė 49 m gylyje. Tada ją gundė jauku, vietoje plūdės panaudodami
200 litrų statinę. Kaip nustebo dalyviai jos neradę vandens paviršiuje velnias ją nusitempė po vandeniu.
Realūs dinozaurai Beje, Jakutijoje randama ir tikrų dinozaurų palaikų. Pvz., 2019 m. St.Peterburgo mokslininkai paiešką atliko Teete vietovėje netoli Suntaro uluso. Ten jie praleido 8 d. Jie rado kelis kaukolės kaulus, kurie, kaip jie mano, priklausė plėšriems dinozaurams, kaip mano P. Skučas. Iki tol jiems dažnai pasitaikydavo stegozauro dantys. Į tą vietovę 2002-12 m. ekspedicijas rengė P. Kolosovas ir per tuos 10 m. jis surinko unikalią dinozaurų palaikų kolekciją. 11. Vartų (Vorota) ežeras
Čia gyvena ano "velnio" giminaitis, kuris aprašytas gana smulkiai. 1953 m. TSRS MA
Rytų Sibiro filialo geologų grupės vadovas V. Tverdochlebovas dienoraštyje užrašė:
"Daiktas plaukė, ir gana arti. Tai buvo kažkas gyva, kažkoks gyvūnas. Jis judėjo lanku: iš
pradžių skersai ežero, o vėliau tiesiai į mus. Jam artėjant, keistas sustingimas, sukeliantis
šaltuką viduje, apėmė mane. Virš vandens šiek tiek kyšojo tamsiai pilkas kūnas
aiškiai
išsiskyrė 2 simetrinės šviesios dėmės, panašios į gyvūno akis, tačiau buvo galima spėti po
vandeniu esant milžinišką kūną
Sunkiu šuoliu, kiek kilstelėjęs virš vandens, jis liuoktelėjo į
priekį, o tada visai pasinėrė po vandeniu. Nuo jo galvos ėjo po vandeniu atsiradę bangos.
'Žiopčioja nasrais, gaudo žuvį, - šmėkštelėjo spėjimas'".
Ir tai 20 km nuo Labynkyro ežero.
12. Raudonasis (Krasnoe) ežeras
Šio Magadano srities ežero gylis apie 60-100 m, nors vietiniai sako, kad yra "bedugnių"
vietų. Žvejai ir pakrantėje vandens įsipilti sustoję vairuotojai sakosi matę vandens paviršiumi
plaukusį milžinišką gyvūną. Tvirtinama, kad jisai gali slėptis grotuose arba požeminiuose
urvuose, jungiančio jį su kitais vandens telkiniais. Gelmėje ežero vandens sudėtis keista.
Pasakojama, kad įmesti metaliniai daiktai, vos po kelių mėnesių ištraukti tinklais, būna
smarkiausiai surūdiję (to neatsitinka gretimuose ežeruose).
Netikite patikrinkite patys, atvykę Magadano trasa. Pro šalį nepralėksite, nes jis yra 2-3 m nuo kelio.
13. Elyygytgyno ežeras
Šio Čiukotkos ežero "velniui" labiau pasisekė. Sunku rasti kokius nors oficialius
paminėjimus apie jį. Tačiau jis pavadintas Kliglu (tik neaišku, kada ir kas davė šį vardą), o
ežero pavadinimas reiškia "netirpstančio ledo ežeras". Pats ežeras atsiradęs prieš 3-5 mln. metų.
Teks patiems tikrinti atvykite į Anadyrių, tada tris dienas plaukite barža Anadyrio upe iki
Ust-Belaja, o tada visureigiu per tundrą dvi savaitės ir pasieksite ežerą. Tačiau reikiamai neapsirūpinę ir vedlio net nebandykite!
14. Ket-Kapo kalnagūbris
Jakutų kalba keter skraido, o kap iškraipytas žodis, reiškiantis laivas". Pagal
vietinę legendą, labai seniai čia už kalno užsikabino ir sudužo orlaivis. Po šias vietas klajoję
evenkai rinko geležines nuolaužas ir iš jų kalė peilius ir kitus įrankius.
4 dešimtm. čia ieškojo meteorito požymių, tačiau nesėkmingai. 9 dešimtm. toje perėjoje
be pėdsakų dingo keletas tyrinėtojų. Visi jų daiktai ir ginklai rasti tvarkingi, nebuvo tik žmonių.
Jų ieškoję geologai nerado jokių jų pėdsakų. Nuo tada Ket-Kapas laikomas bloga vieta.
Jei ketinate kažką ten rasti, tai kalnagūbris yra Učuro-Čiulbinsko rajone, palei Jakutijos ir
Chabarovsko krašto sieną. Rytuose teka Maja upė, vakaruose ir pietuose Učuro upė,
šiaurėje Aimo upė (ir ten yra Aimo gyvenvietė). Rajonas sunkiai praeinamas, be tinkamo pasiruošimo ir vedlio jį pasiekti sunku.
15. Velnio jurta
Apie jį užsiminta 20 a. pradžioje. 1989 m. folkloristas G. Fedorovas užrašė vietos medžiotojo Vasilijaus
Kirilino pasakojimą, kad tikima, kad jurtoje gyvena medžioklės globėjo Bajanai ičči (dvasia). Kartais ji
išeina ir žmonėms pasirodo raudonos voverės pavidalu. Ten yra lankęsis ir Vasilijus su tėvu. Ant židinio
matė daugybę skudurų ir arklio ašutų kuokštų. Matyt juos atnešė vietiniai, kad pamalonintų dvasią.
Nežinoma, kas pastatė velnio jurtą. Matyt to negalėjo padaryti iki-istoriniai žmonės, nes jie nestatė
akmeninių statinių, o gyveno olose, žeminėse arba palapinėse iš gyvūnų odų. Savo ruoštu, vietos
jukagyrai, lamutai ir tungusai ir dabar tebegyvena elnio odų jurtose, o sacha (jakutai) mediniuose
namuose arba beržinėse jurtose. Dar mažiau įtikėtina versija, kad tai jiečio (sniego žmogaus) buveinė.
Tad tikėtina, kad akmeninį namą pastatė kažkokios nežinomos senovės civilizacijos atstovai.
Papildomai skaitykite:
|
išvysi ir kitokių vaizdų. 145 km nuo Chandygų gali pamanyti, kad papuolei į stebuklingą
mišką. Aplink medžiai apkabinėti dešimtim tūkstančių amuletų ar tiesiog išblukusių skudurėlių.
Tai Šamano medis, šventa Jakutijos vieta. O ties 241 km nuo Chandygų yra Velnio vartai, kai kelias spraudžiasi tarp dviejų uolų.
tačiau vėliau sunkiai susirgdavo ir mirdavo. Viliujos aukštupyje teka Algyj Timirbitas
(Nuskendo didysis katilas), o taip pat yra keletas upeliukų, vadinamų Olguidach (Katilai)
pagal senovės bronzinių katilų (olgujų) pavadinimą. Padavimuose sakoma, kad egzistavo
kažkokios metalinės rogės, kuriose gulėjo "nepaprastai liesi vienakiai žmonės geležiniais
apdarais". 1936 m. čia apsilankę geologai matė iš žemės kyšančią glotnią metalinę pussferę,
kurios metalas priminė varį. 7 dešimtm. medžiotojai pastebėjo iš žemės kyšantį tribriaunį
objektą. Tris sezonus su geologais dirbęs liudininkas sako, kad "katilų" diametras 6-9 m, o
metalas toks tvirtas, kad jo neima metalo pjūkliukas. Jis pats su draugais nakvojo viename
tokiame "katile", po ko vienam nuslinko visi plaukai, o kitam ant nugaros atsirado kraujuojančios kraujosruvos.
negerbiantįjį ir kelionė tokiam nebus palanki. Kaip amuletus palieka monetas, duonos
riekutes, net cigaretes. O ar reikia nupilti degtinės, nuomonės išsiskiria: vieni sako, kad
būtina, kiti tvirtina, kad tada dvasios kvailėja ir pradeda krėsti eibes.
Ši anomali Oimiakonskio uluso vieta spaudoje paminėta jau 1958 m. Spėjama, kad joje
gyvena vietinė "Nesė", paslaptingas būtybė, pagal apibūdinimus primenanti lyg tai priešistorinį pleziozaurą
(gyvenusius prieš 170 mln. m. šiltose 
nudvėsė, nes susidegino skrandį ir buvo išmestas į krantą. Tačiau gyvūnų ir žmonių užpuolimai nesiliovė. Po
kelių metų kolūkietis Piotras Vinokūrovas parsinešė milžinišką žandikaulį su dantimis. Pro pastatytą
vertikaliai, nesunkiai pro jį galėjo prajoti raitelis.
Dar vienas neįprastas artefaktas, atseit, randasi Niurbinsko rajono šiaurėje, dešiniajame Nakyyt
upelio, Chaiynyja intako, krante. Ten ant kranto stovi akmeninė urasa (jurta), turinti angas durims ir
langams. Visi baldai viduje irgi akmeniniai: stalas, kėdė, nartos. Yra ir židinys iš dviejų vertikaliai pastatytų
riedulių. Yra ir virtuvės rakandai ant stalo stovi akmuo panašus į dubenį, ant židinio kitas, primenantis arbatinuką, o į duris atremtas akmeninis kirvis...
Vietiniai šį statinį vadina abaachy balagana (iš 
