Gali būti, kad piramidėms priskirtinos ir trys smailiosios sopkos Primorsko krašte, greta Nachodkos¹⁾ miesto (taigi, Tolimuosiuose rytuose prie Ramiojo vandenyno, netoli Vladivostoko), prie Partizanskaja upės žiočių. Jos vadinamos Brolis (anksčiau Er-nai-šan), Sesuo (Da-nai-šan) ir Giminaitis. Brolis yra už 3,3 km į šiaurės rytus nuo Sesers (319 m) ir kadaise buvo 320 m aukščio, tačiau dėl akmens gavybos sumažėjo iki 242 m. Abi sopkos primena piramides. Kad jos gali būti dirbtinės kilmės, pirmasis manyti pradėjo studentas Maksimas Jakovenko, kuris nuo 2004 m. į čia surengė kelias ekspedicijas ir manė, kad natūralios kalvos buvo žmonių kiek „patobulintos“.

Jų savita forma (ir net pavadinimai) neabejotinai turėjo būti legendų ir padavimų šaltiniu. 20 a. pradžioje keliautojas ir antropologas Vladimiras Arsenjevas⁴⁾ rašė, kad šios kalvos yra šventos vietos vietiniams – čia melstis atvykdavo ir iš Kinijos ir Korėjos (dabar jau mažai kas meldžiasi, tačiau kai Brolyje sumanė įrengti karjerą, daugelis piktinosi šventos vietos išniekinimu). Senovėje vietiniai laikė, kad kalvos suręstos „seniai iki mūsų“, tačiau neaišku kieno.

Atrodo, kad kasėjai sprogdino Brolio šlaitą tikėdamiesi rasti įėjimą į vidų, nes vietiniai tikėjo, kad viduje kalvos yra vidinės struktūros su skulptūromis. O greta kalvos 6-me dešimtm. Archeologai rado ir įdomių artefaktų, tariau tyrinėjimai nutraukti, kai kalva 7-me dešimtm. tapo karjeru. Ir keista, kodėl kalvą ėmė eksploatuoti nuo viršūnės, o ne, kaip įprasta, iš papėdės – ir teigė, kad kasa kalkakmenį, kai jo čia nėra. Dabar šie dariniai yra saugomi valstybės, tad griaunamoji veikla juose bus apsunkinta.

Gretima lyguma vadinta „Auksine lyguma“, o joje randama senų ąsočių ir kaklelius ir indų liekanas vienas gyventojas Sergejevkos kaime netgi įsirengė nedidelį radinių muziejų. Jas tyrinėjęs Volfgangas Liošas nustatė galimą ryšį su Korėjos piramidėmis (pvz., laiptuotąją Andongo piramide, kuri skiriasi tik tuo, kad mažesnio dydžio). Tokį ryšį sustiprina paminėjimas apie maldininkus iš Kinijos ir Korėjos.

Kadaise šiose vietose buvo įsikūrusi čurčenų valstybė²⁾ (1115-1234) Sučano upės žiotyse buvo viena iš jos 5- ių sostinių, uostas su aktyvia prekyba. Čurčenai garbino Auksinės deivės šventyklą, kurią pastatė dar senesnė tauta, bohajai³⁾. Būtent tada ir kilo legenda, tad tai ne tiesiog kalvos, o titanų supiltos piramidės, sudarančios Sakralinius auksinius rytų vartus.

Kai kurie tyrinėtojai jas priskiria prie rankų darbo kūrinių – iš laikmečio prieš arijus. Jie atkreipė dėmesį, kad jų uolienos nežymiai skiriasi nuo aplinkinių uolienų. Jos sudarytos iš vientiso marmurizuoto kalkakmenio, kuris labai retas natūraliomis sąlygomis. Be to, visos jos lygiabriaunės, kurių dvi briaunos orientuotos į magnetinius šiaurės ir pietų polius, buvusius paskutinio apledėjimo metu.

Ką žinome apie Auksinę deivę? Senovinė legenda byloja, kad priešams apsupus bohajų miestą, karvedys Nachatė įsakė kalno gelmėse paslėpti iš aukso nulietą statulą, o įėjimą užmūryti. Kad apgautų priešą, iš miesto išvežė medinę paauksuotą statulą – gana toli ir taip pat paslėpė. Galbūt kalnų olose paslėpė ir kitas brangenybes...

Beje Istorijos instituto archeologijos skyriuje saugomas tikras senovinis čurčenų skeptras su 9 ar 12 drakonų (panašius dažnai matome fantastiniuose ir mistiniuose filmuose). Atseit jo tol negalima imti į ranką, kol į kitą ranką nepaimsi varinės plokštelės, nes pavojinga gyvybei.

Bet Primorske yra ir kitų paslapčių. Ant Pidano kalno (70 km nuo Vladivostoko, 1333 m aukščio - dabar vadinamas Livado kalno) stovi megalitai, kurie, atseit, skleidžia ultragarsą, o taip pat radijo ir elektros bangas... Tai patvirtino ir parapsichologų matavimai. Kai šiame rajone avarijas patyrė lėktuvas ir du malūnsparniai, ten uždraudė skraidymus.

Jame yra beveik lygi siena (3-6 m aukščio ir 350-400 m ilgio - 1050 m aukštyje), o jos pradžioje – dolmenas. Tad galima spėti, kad siena skiria šventąją dalį nuo pasaulietinės. Bohaja laikais į kalną leista pasikelti tik šventikams, kur jie bendravo su „Aukštaisiais“ – paslaptingais „skraidančiais žmonėmis“.
V. Arsenjevas užrašė su kalnu susijusias legendas, kurių viena byloja apie virš kalno skraidančią moterį, kuri buvo senovės kalną saugojusio šventiko žmona. Matyt ji skirta tam, kad paaiškintų anomalius reiškinius.

Anot Rempelio, senojoje Prancūzijos Monsegiuro tvirtovėje saugoma (perduota apsilankymo ten metu jam ir žmonai Lianai - lankant šv. Michailo bažnyčią Karnake, ją jiems pasakė jos vyresnysis,) Narbonų pranašystė, kad magijos centras 21 a. bus vietovėje, kurios koordinatės 132^o ilgumos ir 43^o platumos – o tai atitinka Pidaną. Ji teigia, kad Pidanas perims Monsegiuro vėliavą ir pokyčių amžiaus pradžioje ten bus pastatytas altorius ir kalnas bus paskutine grandine senojoje magiškoje grandinėje. A. Rempelis ketina ant kalno pastatyti altorių, nes tada, atseit, atsivers įėjimas į tumulus - po kalnu paslėptą dolmeną, kuriame palaidotas vienas „Aukštesniųjų“ (ir dievai mums atskleis paslaptis :) ). Jau dabar ten pasikeldami akmenyse iškala runas – užkeikimą kalno išsaugojimui.

Kalną saugo akmeninis stabas („velnio pirštas“), greta kurio yra ilgas siauras požeminis praėjimas. Viduje randasi kažkokie keisti daiktai, tarp kurių – altorius, gyvūnų iškamšos... Bohajų metraščiuose minima, kad anksčiau šioje vietoje stovėjo šventoji piramidė. Vėliau ją užvertė akmenimis ir pastatė akmeninį milžiną vietos saugojimui.

Požeminis koridorius atveda į olą, kurios aukštis apie 2 m, centre suskaldytas stalas-altorius iš raudono su gyslomis akmens, matyt, rodonito. Ant altoriaus apeiginiai daiktai – akmeniniai ir stikliniai rutuliukai, peiliai, amuletai, gerai išsilaikę iškamšos. Ant sienų – įvairūs piešiniai.

Oloje yra dar vienas siauras praėjimas, padengtas slidžia pliurza. Anot gandų, jis veda prie požeminio ežero su gydomuoju vandeniu, kuriuo gydyti ligoniai. Tolimųjų rytų istorijos, psichologijos ir parapsichologijos akademijos rektorius A. Rempelis ant Pidano kalno rado bohajų akies formos „laimės akmenį“. Anot padavimo, žmogus jį privalo rasti pats, ... kam pasiseks, o kam ir ne... Tuo tarpu netoli Pidano Čugujevsko rajone yra laukymė, kurioje dešimtys tokių akmenų... Ji yra papėdėje kalno, kurio viršūnė tarsi nupjauta, o įduboje teliūškuoja ežeras. Neaišku, iš kur ten vanduo, nes kalne nėra jokių šaltinių, o kritulių beveik nebūna...

Dar viena keistenybė – niekas iš kopusių į Pidaną nesusižeidė, nors lipo ir vaikai, ir pagyvenę. Tuo tarpu kai kurie, apsinakvoję viršūnėje, mirė keista mirtimi – miegant jiems tiesiog sustodavo širdis…
Kai kas Pidaną sieja su 12-ąja „galios vieta“ (anot N. Gončiarovo, V. Makarovo ir V. Morozovo ikosaedro-dodekaedrinės Žemės struktūros teorijos, mūsų Žemė yra kristalinė gardelė. Kristalo briaunų [jos gi - lėjos] susikirtimuose susidaro „galios taškai“).

Tačiau dr. A. Artiomjevas iš Istorijos, archeologijos ir etnografijos instituto yra skeptikas, nes panašių „galios vietų“ rasime kiekviename regione, - ir Pidanas išskirtinis nebent Primorsko kraštui. O ir dariniai jame, anot jo, tai kalnų uolienų iškėlimai, ne daugiau.

Kita vertus, tai buvo Bohajos pakraštys – tad kalno išskirtinė svarba joje neįtikėtina. Jam įdomesnis tik „laimės akmuo“. Bet Čugujevkoje yra net trys senovės gyvenvietės, tačiau apie „laimės akmenis“ mokslininkas negirdėjo – ir jam paantrina žmona Nadiežda, archeologijos skyriaus vadovė. O akmeniniai rutuliai – įprastas dalykas čurčėnų teritorijoje, nes buvo naudojami katapultoms. Kitką laiko tiesiog fantazijomis. Kad ir bohajų legendos, kai jų šaltinių tiesiog neišliko. Susidomėta Bohaja vos prieš kelis metus, kai prie Instituto darbų prisijungė korėjiečiai. Primorske likę bohajų kultūros pėdsakų, jau žinomos ir atkastos 5-ios to laikmečio budizmo šventyklos, tyrinėjami budos. Bet Pidane bohajų senovės paminklų nėra!

O štai jei tikrai rasta ola su piešiniais ant sienų – tai sensacija, nes tokių Primorsko krašte iki šiol nebuvo. Yra „Miegančiosios gražuolės“ ola su iškaltu moters veidu, tačiau linkstama manyti, kad tai falsifikacija. Partizano rajone yra dar viena ola, kurios nišoje pavaizduota rytietiškų bruožų nėščia moteris. Tad daugiau paaiškės kai olą aplankys tikri specialistai... O kol kas tai tradicinis entuziastų ir skeptikų susikirtimas.

Pastabos:

¹⁾ Nachodka - miestas ir uostas Primorsko krašte, prie įlankos Japonų jūroje, 171 km į pietryčius nuo Vladivostoko. Ateina atšaka nuo Transibiro geležinkelio. Įkurtas 1864 m., gulago kalinių dėka 1947 m. atidarytas uostas; per 150 tūkst. gyv. Archeologiniai radiniai rodo čia buvus geležies amžiaus gyvenvietę, priklaususią kriauklelių krūvų kultūrai – kriauklelių sanpila palei jūrą tęsiasi kelis šimtus metrų.

²⁾ Čurčenai - tungusų genties atšaka 10-15 a. gyvenusi Mandžiūrijoje, šiaurės rytų Kinijos ir Primorsko krašto teritorijose (jiems giminingi evenkai). 17 a. ėmė vadintis mandžūrais. (Čžinų [Auksinių] dinastija). Pavadinimo kilmė nėra aiški, nors mandžūrų kalboje daugelyje darinių sutinkama komponentė „džušen“ reiškianti „vergas“.
Jų stambiausia valstybė gyvavo 1115-1234 m., kol buvo sunaikinta mongolų ekspansijos. 15 a. pradžioje čurčenas Isicha Minų Kinijos pavedimus žvalgė Amūro ir Sungario rajoną, kur pastatė stelas, esančias svarbiais čurčenų rašto paminklais.

³⁾ Bohaja (arba Parche) - 698–926 m. gyvavusi mišrios etninės sudėties tungusų-mandžiūrų valstybė Mandžiūrijos, Primorsko krašto ir Korėjos pusiasalio šiaurėje. Vėliau ją užkariavo kidanai. Bohajos įsikūrimą sąlygoje sėslaus būdo (žemdirbystės ir gyvulininkystės) įsigalėjimas. Jį buvo pažangi kultūros požiūriu valstybė – kinų šaltiniai ją apibūdina kaip „klestintį kraštą rytuose“. Svarbiausiu išlikusiu jos paminklu yra princesės Čon Chė mauzoliejus; budistų šventyklose rastos skulptūros ir motyvai atspindi jų meną. Vėliau Bohajos gyventojai ėmė vadintis čurčenais.

⁴⁾ Vladimiras Arsenjevas (1872-1930) – rusų geografas, karininkas, Tolimųjų Rytų tyrinėtojas, savo 1902-07 m. keliones aprašęs knygose „Po Usurio kraštą“ (1921) ir „Dersu Uzala“ (1923). Vienas pirmųjų aprašė nemažai Sibiro floros bei vietinių gyventojų gyvenimo būdą. Jo mokslinių interesų sfera buvo plati: geografija, etnografija, kartografija, statistika, archeologija, geologija, hidrologija, meteorologija, ornitologija, lingvistika... Pagrindinį dėmesį skyrė etnografijai ir archeologijai. 30 m. skyrė Tolimųjų Rytų tautoms, daugiausia udegėjams (dvitomė „Udegė šalis“). Tarp kitų jo kūrinių – apysakos „Per taigą“ (1930) ir „Sichote-Alinia kalnuose“ (1937). Paskutiniais metais už savo karininkišką praeitį caro armijoje imtas šmeižti ir ideologiškai kaltinti.

Papildomai skaitykite:
Kinijos piramidės
Galios vietos: Optina
Slibinai-gundytojai
Piramidžių mistika
Orknėjų Brodgaro valdovas
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Permė: žinios apie anomalinę zoną
Tamsiųjų purvynų jėgos arba kodėl Caricyne daug bildukų
Omsko ir Čeliabinsko keistenybės
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Baikalas ir piešiniai ant uolų
Kaip buvo galima pastatyti piramidę?
Keistai pažįstama, Deja vu
Bokoro rūmai, Kambodža
Neįminta Kalifornijos mįslė
Po majų piramidėmis...
Akvilonijos sfinksas
Languedoko akmenys
Neįprastas akmenukas iš Šiaulių
Paslaptingosios zonos
NSO reikalai TSRS
Vašingtono kurmis
Kijevo paslaptys
Mima kalvos
Megalitai

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis