Žemės kolonizacijos dalyviai. UFO Page. Lithuanian

Serendipiška nežemiečių paieška

2016 m. rudenį išėjo filmas „Atvykimas“, kuris sužadino domėjimąsi bendravimo su nežemiečiais klausimais. Jame lingvistė iššifruoja atvykėlių simbolių kalbą ir užkardo kinų ketinimą užpulti ateivių laivą, išprovokuotą žodžio „ginklai“ klaidingo supratimo. O mums belieka suprasti, kad jie tam ir atvyko, kad su mumis pasidalintų savo kalba (kuri, faktiškai, ir yra „ginklas“ arba „priemonė“, keičianti supratimą apie laiką) ir praneštų, kad po 3000 m. jiems prireiks mūsų pagalbos.

Filmas nusisekė, tiek meniniu, tiek komerciniu požiūriais, tačiau dėl jo mokslinės-filosofinės pusės nuomonės išsiskyrė. Vieni klausė: o ko gi mes galime išmokyti nežemiečius per 3000 m. ir kur garantija, kad per tą laiką mūsų pačių civilizacija nesusinaikins? Kiti laikė, kad bus ko mokyti, nes to imsis tie, kurie protingesni – mašinos su dirbtiniu intelektu. O štai treti žvelgė išvis pesimistiškai, laikydami kad šiuo metu žmonija visai nepasiruošusi kontaktui, kuris baigtųsi katastrofa.

Ir pesimistų gretose atsidūrė Setas Šostakas¹⁾ iš SETI instituto, savo interviu paaimanavęs, kad Žemės vyriausybės neturi aiškaus plano bendravimo su nežemiečiais plano, o „veiksmų protokolai atikus [nežemiečius]“ dar paskutinį 20 a. dešimtmetį buvo sukurti paties S. Šostako – ir nuo tada jų niekas daugiau neskaitė.

Dar 1960-ais F. Dreiko intuityvaus įžvalgumo, t.y. serendipiškumo²⁾, dėka buvo pasiūlyta formulė, nusakanti potencialiai galimų kontaktui civilizacijų skaičių su daugeliu nežinomųjų. Jos serendiniškumas ne tame, kad ji netikėtai gali padėti rasti nežemišką civilizaciją (iš visų kintamųjų nustatyti reikšmes galima tik 3-ims: R – naujų žvaigždžių, susikuriančių per metus, kiekis; f_p - žvaigždžių, turinčių planetas, dalis; n_e - žvaigždžių, turinčių tinkamas sąlygas gyvybei atsirasti, dalis), o tame, kad gali padėti gauti neribotą finansavimą. Ir jis atsirado iš J. Milnerio ir M. Cukerbergo pusės – skyrus 100 mln. dolerių „Breakthrough Listen“ projektui.

Senovės legendos bei istoriniai šaltiniai (kaip Biblija, „Ramajana“, „Mahabharata“, rusų šaltiniai ir kt.) pateikia daug užuominų, kad, atseit, kadaise atskrido kažkokie „žmonės iš žvaigždžių“, kurį laiką nugyveno Žemėje ir vėl išskrido į žvaigždes. Suakmenėję žmonių basų ir apsiavusių kojų atspaudai greta dinozaurų pėdsakų randa geologiniuose sluoksniuose (žr. 10 keistų radinių o taip pat >>>>> ). Iš to galima spėti, kad žmonės Žemėje gyvena jau labai nuo seno arba ją lankė gilioje senovėje (apie tai žr. >>>>> ).

Ir štai Toljačio ufologai, vadovaujant Tatjanai Makarovai, regresinio transo metu netikėtai susidūrė būtent su tokiais faktais. Jo dalyviai prisimena gyvenimo ypatybes kitose planetose ar erdvėlaiviuose, - tačiau kitokioje humanoidinėje bendrijoje. Ir tai nebuvo „kontaktuotojai“, o paprasti miestiečiai, tik smalsūs ir neretai skeptikai tuo klausimu.

Pvz., 20-metis dalyvis vardu Ivanas, perkeltas į laiką, kuris buvo 5 m. iki jo gimimo, staiga pasijuto esąs kosminiame laive, kuriuo skridę atrodė „beveik kaip žmonės“, tik apsirengę skafandrais su šalmais. Ivanas juto esąs tokiu kaip kiti ir lygiu jiems. Tačiau vėliau jis nemokėjo ar nepanoro perteikti savo perėjimo į žmogiškąją savo būtį momentą – ir atsisakė dalyvauti kituose seansuose. Beje, Ivanas nuo vaikystės kiek skyrėsi nuo kitų vaikų, tad tyrinėtojai spėja, kad jo prigimtis tik pusiau žmogiška.

Kitą dalyvę Olgą į Žemę pasiuntė su kažkokia misija, kurios esmė – kažkaip parengti žmones naujiems santykiams, kitokiam gyvenimui, - tai įvyks netrukus ir tai suplanuota. Olga irgi kiek skiriasi – ji nekomunikali ir labiau mėgsta „bendrauti“ su gyvūnais.

Neretai dalyvių pasakojimuose pasitaiko dalyvavimo Žemės kolonizavimo gilioje senovėje motyvai. Pvz., Sergejus apsako apie Rusijos Šiaurės gyventojų susitikimą su disko formos skraidymo aparato pilotais, įvykusį prieš tūkstantį metų. Sergejui atrodė, kad tai netikra, nes atviros pilotų vietos švytėjo. T. Makarovai ir jos kolegai pavyko atrasti paminėjimą, kad Šumero civilizaciją įkūrę ateiviai savo odą tepdavo antiseptiniu tepalu, sukeliančiu nežymų odos švytėjimą.

O štai Jevgenijus prisiminė apie savo gyvenimą senovės slavų gyvenvietėje. Ta tauta iš lūpų į lūpas perdavinėjo prisiminimus apie protėvius, nusileidusius iš dangaus kvazigyvais kokoniškais aparatais. Vienu tų protėvių buvo ir pats Jevgenijus, tik jis priklausė trečiai kolonizacijos bangai. Jo nuostabai kolonizuojama vieta atrodė taip: tai buvo apvali sala, kurioje visąlaik buvo diena, salą supo pusiau kanalas, pusiau jūra, nuo kurios nusitęsė 4 žemynai. O kitą planetos pusę, jis jautė, dengė ledai ir sniegynai. Taigi ne kitaip – tai Hiberborėja!