TSRS susidomėjimo NSO banga pasiekė su pavėlavimu. Vienu pirmųjų ėmusių nagrinėti užsienietiškus šaltinius buvo Maskvos Maisto pramonės technologijų inst-to Automatikos katedros dėstytojas Jurijus Fominas¹⁾, 6-o dešimtm. pabaigoje šia tema skaitęs paskaitas, Netrukus prie jo prisijungė ir daugiau entuziastų, tačiau Maskvos planetariumo pozicija šiuo atžvilgiu buvo labai neigiama.

Tad J. Fomino ir jo vienminčių iniciatyva (bent jau vieša) pasibaigė 1961 m., kai jis „užsirovė“ ant garsaus fiziko Levo Arcimovičiaus²⁾ pikto užsipuolimo „Pravdoje“:
„Nėra nė vieno fakto, rodančio, kad virš mūsų skraido paslaptingi materialūs objektai, gavę ‚lėkštučių‘ at ‚bliūdelių‘ pavadinimą. Visi pokalbiai ta tema, dabar plačiai paplitę, teturi vieną šaltinį – nesąžiningą ir antimokslinę informaciją, Maskvoje perskaitytą kai kurių visai neatsakingų asmenų“.

J. Fominas 1956 m. Politinių ir mokslo žinių skleidimo draugijoje pradėjo skaityti paskaitas apie kosmosą ir aerokosmines technologijas. Jis gavo prieigą prie bibliotekų specialiųjų fondų, kuriuose rado informacijos apie NSO tyrinėjimus JAV. Taip jis savo paskaitas pradėjo paįvairinti „skraidančių lėkščių“ pasakojimais. Jo paskaitos populiarėjo, jį kviesdavo į kitas organizacijas – kai kur jas įrašydavo, o paskui plito jų kopijos. Tai skatino jį sistematiškiau užsiimti šiuo klausimu, tuo labiau, kad kai kurie klausytojai patys pateikdavo savo istorijos - taip jis sudarinėjo savą liudijimų archyvą. Jo veikla truko ištisus 5 m.

1967 m. išmušė F. Zigelio „žvaigždžių valanda“. Tuo metu Maskvoje įsikūrė NSO tyrinėjimų grupė, - ir jis tapo jos vadovo pavaduotoju, užsiimdamas lakūnų ir kitų asmenų liudijimų rinkimu. Laiškai ateidavo pundais; tarp jų buvo ir iš akademinių sluoksnių, pvz., docentas Krasuncevas iš Rostovo srities minėjo Dono pakrantėje su sūnumi matęs du šviesius taškus, „labai panašius į pirmus dirbtinius Žemės palydovus“:
„Pradžioje nusprendėme, kad tai lėktuvo signalinės šviesos, tačiau vėliau atsisakėme tos minties, nes nesigirdėjo jokio garso. Kai tie taškai skrido virš mūsų, iš vieno jų išsiveržė oranžinių kibirkščių spiečius ar liepsna. Jisai, nukreiptas skersai skrydžio trajektorijos 1-2 sek. įgavo pjautuvo formą ir toliau skrido nekeisdamas formos. Pasirodžius pjautuvui vienas taškų pakeitė kryptį ir nuskrido beveik tiesiai į rytus“.
Krasuncevai nusprendė, kad visa tai vyko kosmose. Po kelių dienų docentas iš draugų sužinojo, kad toks reiškinys buvo stebėtas ir Šachtų mieste.

1967 m. spalį NSO skyrius atsirado DOSAAF kosmonautikos komitete. O F. Zigelis lapkričio 10 d. pasisakė TV ir paprašė žiūrovų pranešti jam apie visus įtartinus reiškinius. Deja, gautų duomenų jis nespėjo apdoroti, nes skyrių netikėtai uždarė – ir vėl čia „ranką pridėjo“ L. Arcimovičius: jo MA bendrosios ir taikomosios fizikos skyrius išleido įsaką smerkiantį NSO tyrimus.

Kai 1973 m. Dž. Chainekas Čikagoje įsteigė NSO tyrimų centrą, tos žinios įkvėptas F. Zigelis prie MAI įsteigė naują iniciatyvinę grupę, bet vėl susidūrė su kietu pasipriešinimu ir buvo priverstas palikti „Žinijos“ draugiją. Toliau sekė 1977 m. įvykiai Petrazavodske (apie juos skaitykite >>>>>), pasitarnavę pretekstu pradėti Valstybinę NSO tyrimų programą (apie ką žr. >>>), užbaigtą 1990 m. Kartu aktyvėjo ir visuomeninių organizacijų veikla: Sankt-Peterbuge, Žemutiniame Novgorode, Kijeve, kur leidimą išdavė Ukrainos MA prezidentas Borisas Patonas³⁾.

Ko gero pačiu žinomiausiu ufologija besidominčiu žmogumi tuo metu buvo kosmonautas Pavelas Popovičius. Jis tapo 1984 m. prie VSNTO įsteigtos anomalių reiškinių tyrimų komisijos vadovo Vsevolodo Troickio pavaduotoju.
Pradžioje komisijos darbas buvo plačiai nušviečiamas žiniasklaidoje, tačiau viską sugadino straipsnis laikraštyje „Trud“ apie tai, kaip Estijos aviacijos lėktuvo TU-134 ekipažas stebėjo neįprastą vytintį objektą, lydintį skrydį iš Minsko į Taliną. Atseit, objekto materialumą patvirtino Talino aerouosto dispečeris, jį užfiksavęs savo lokatoriuje. Kilo skandalas, komisiją apkaltino antivisuomenine veikla, jos nariai patyrė spaudimą ir turėjo pasitraukti iš viešumos. 9-o dešimtm. komisiją likvidavo, o jos archyvas dingo po vandentiekio avarijos. Tačiau tai nesustabdė P. Popovičiaus, kuris 1991 m. įsteigė Visasąjunginę ufologų asociaciją, užsiėmusią nežemiškų gyvybės formų tyrinėjimu. Kosmonautas tvirtino, kad dukart stebėjo trikampės formos NSO iš keleivinio lėktuvo skrisdamas iš Vašingtono su MA delegacija.

P. Popovičius rašė KGB ir du mėnesiai iki TSRS subyrėjimo 1991 m. spalio 23 d. gavo čekistų atsakymą, kad jie neužsiima informacijos apie NSO rinkimu, tačiau gauna žinių apie tokių reiškinių stebėjimus iš kitų organizacijų ir piliečių. Kartu kosmonautui įteikė ir dokumentų paketą.

Aktyvia NSO entuziaste buvo ir pirmoji P. Popovičiaus žmona Marina, parašiusi apie ufologiją ne vieną knygą ir teigusi, kad NSO matė 3 kartus, iš jų pirmą kartą 1962 m. Pamyro kalnuose. Ji manė, kad skaidančias lėkštes matė visi kosmonautai, tačiau tik nedaugelis turėjo drąsos tai prisipažinti.

Ateiviais tikėjo ir P. Popovičiaus kolega Aleksejus Gubariovas (pasisakęs žurnale „Technika jaunimui“). Kosmonautas Jurijus Malyševas sakė, kad neigti NSO reiškinių neįmanoma, nes juos stebėjo dešimtys tūkstančių asmenų:
„Tačiau fizikinė reiškinio prigimtis lieka neišaiškinta. Net jei ateivių Žemės rajone nėra, ir jų vizitas kada nors įvyks, jie, greičiausia, neiškart kontaktuos su mūsų civilizacija. Ko gero pradžioje mes tapsime vienpusio tyrinėjimo objektu, o ne abipusio bendravimo. Vadinasi, ateiviai elgsis panašiai kaip dabartiniai NSO“.
Jo tvirtinimu, modeliuojant kosminius skrydžius, tiriamos ir situacijos, kai kosmonautai gauna „ateivių siuntinį“.

Apie tolimesnius tyrinėjimus TSRS skaitykite  NSO tyrinėjimai Rusijoje >>>>

1990 m. NSO klausimas palietė ir valstybės vadovą. Balandžio 26 d. Michailas Gorbačiovas Sverdlovske susitikinėjo su „Uralmaš“ gamyklos darbininkais, kurie nepraleido progos paklausti jo, ar vyriausybė užsiima NSO. Prezidentas atsakė, kad egzistuoja tuo užsiimantys mokslo kolektyvai. Tačiau atrodo, kad NSO problema jį nelabai domino.

Naujas ufologijos pliūpsnis kilo paskutinį 20 a. dešimtmetį – žiniasklaidoje pasipylė publikacijos, neretai visai be pretenzijų į moksliškumą.