Idėją, kad žmonės kilo iš ateivių, viena pirmųjų išsakė teosofijos įkūrėja Jelena Blavatskaja, nors jos okultiniame pasaulyje ateiviais buvo dievai arba dvasios, o dievai arba dvasios – ateiviais. O ufologijos pradininku reiktų laikyti amerikietį Čarlzą Fortą, 1919 m. išleidusio „Prakeiktųjų knygą“, kurioje laikraščio reporteris surinko daug pasakojimų apie stebėtus anomalius reiškinius (varlių lietus, NSO, astronominius fenomenus, Bermudų trikampį, laikytus išnykusiais fantastinius gyvūnus) ir bandęs juos racionaliai paaiškinti.
Jis padarė išvadą, kad mus stebi kažkokios labai išsivysčiusios būtybės, atskridusios iš kitų planetų. Apie tokią galimybę „Pasaulių kare“ jau buvo užsiminęs H. Velsas, tačiau Fortas pabandė literatūrinę fantastiką susieti su tikrove. Ir nors kritikai Fortą vadino „mokslo priešu“, tačiau daugelis populiarizatorių mielai sujuo bendradarbiavo. H. Gernsbekas noriai jo knygų ištraukas spausdino savo žurnaluose.

Dabar papasakosime kaip „artimų trečio tipo kontaktų“ temą perteikė tarybiniai autoriai.

N. Kopylovo apsakyme „Nematomieji“ (1926) iš kosmoso gelmių atvyksta miniatiūrinis laiviūkštis su mikroskopiniu ekipažu. Su „proto broliais“ bando užmegzti kontaktą, tačiau šie dėl nežinomos priežasties žūsta...

O Aleksandro Bobriščevo-Puškino apsakyme „Užskridęs svečias“ (1927) Žemę aplanko ateivis-humanoidas, Visatoje keliaujantis be jokio kosminio laivo, o nuo mirtino tuštumos poveikio jį apsaugo specialūs fluidai, kuriuos skleidžia jo paties kūnas...

Michailo Prusako^*) apysakos „Žemės svečiai“ (1924; 1927) pirmieji puslapiai primena H. Velso „Pasaulio“ karų pradžią: prie Los Andželo nusileidžia marsiečių sviedinys, atvyksta keisti sutvėrimai su metaliniais paramsčiais. Tačiau šįkart jie yra taikūs, o kultūrinių mainų eigoje paaiškėja, kad jie ateistai bei komunistai – būtent toji santvarka įsigalėjo Marse.

Aleksejus Volkovas apsakyme „Svetimi“ (1928) aprašo reptilijas, disko formos laivu atvykusias iš tolimo ūko (daugiau žr. >>>>>). S. Klenčo apsakyme „Iš Visatos gilumos“ maskviečiai susiduria su kentaurais – milžinais iš Jupiterio klasės planetos prie Kentauro Alfos.

Michailo Volkovo apsakyme „Bairo-Tunas“ (1929) du žemiečiai atsitiktinai susiduria su didžiagalviu marsiečiu pirmuoju kosminio laivyno, sprunkančio iš mirštančio Marso, laivu.

Aleksandro Jaroslavskio “Visatos argonautuose” (1926) okultizmas teosofine dvasia susimaišęs su įsivaizdavimu apie tarybinės liaudies ekspansiją į kosmosą. Aprašomas Gorianskio, jo žmonos Elenos ir berniuko Mukso skrydis į Mėnulį reaktyviniu “radžio” laivu. Ten Elena patenka į spiritualistinį transą, o Gorianskis regi, kaip tamsiai rožiniame Mėnulio granite ryškėja aukso spalva spindintis užrašas:

“Nebijok, aš ne dvasia, ne šmėkla!.. aš toks pat gyvas, mąstantis, besidžiaugiantis, kaip ir tu! Tik aš vyresnis už tave, gerokai vyresnis: juk man jau per dešimt tūkstančių metų! Aš kalbu su tavimi iš tolimo pasaulio ir padedu tau, mes mudu abu – viena. Tačiau mes nuėjome neišmatuojamai, nesuskaičiuojamai toliau į priekį lyginant su jumis, žemės broliai. Aš galio daryti radžio kiek noriu, bet tai nesvarbu! yra kitos jėgos, nesuskaičiuojamas kiekis jėgų, kurių dalį kada nors pažinsite, ir kurios nepalyginamai galingesnės už radį; visos jos – vienos pasaulinės jėgos, apie kurią mes žinome, apraiška. Tos jėgos pagalba dabar kalbuosi su tavimi per atstumą, kurį šviesa nuskrieja per šimtus milijonų metų...

Planetos negyvena atskiro gyvenimo – visos jos susiję tarp savęs didingiausia traukos jėga, kurios esmė dar ilgai bus nesuprantama jums. Be to, tarp jų nuolat teka srautai, kaip kraujas organizme. Šviesos judėjimas – tikroji Visatos kraujo apytaka; planetų kūnai keičiasi spinduliais tarsi bučiniais... Smulkiausios nepajuntamos dulkelės – gyvybės gemalai ir bakterijos – šviesos spindulių spindulinio spaudimo pagalba iš vienos planetos pernešamos į kitas – planetos apvaisina viena kitą.

Turime Indijos legendą, kad ryžiai ir kviečiai nukrito iš dangaus, - tai teisinga: ne tik ryžiai ir kviečiai, tačiau daug, labai daug kitų dovanų jūs gavote iš kitų planetų, tačiau daugiausia gavote iš savo Mėnulio, kur jau buvo protingos būtybės ir civilizacija, kai įkaitusi jauna Žemė dar buvo maža saule.

Kai tik pradėjo vėsti žemė, Mėnulyje atsirado drąsuolių, kurie aparatais, panašiais į tavo raketą, ir kitais, kurių sandara tau nesuprantama, nuvyko į ją. Tačiau ir jiems buvo sunki kova su stichija... ir daug jų žuvo, ypač nuo Žemės bakterijų.

Tačiau vėl ir vėl skrido aparatai iš Mėnulio į Žemę ir pagaliau joje įsitvirtino ateiviai: Žemė tarsi tapo Mėnulio kolonija.

Marsiečiai pas atlantus. “Visatos jūreiviai“

Jūsų legenda apie Adomą turi pagrindą; ir kai Žemėje atsirado žmogbeždžionė, joje jau buvo civilizuoti išeiviai iš Mėnulio ir abi rūšys vystėsi lygiagrečiai.

Tačiau su laiku Mėnulio gyventojams atsivėrė didesnės ir įdomesnės perspektyvos; susisiekimas su Žeme nutrūko ir ją ėmė užmiršti ir tik retkarčiais surengdavo ekspedicijas.

Peru mitas apie švelnų blyškų Gvetcagė, skandinavų padavimai ir sagos apie šviesiaveidį Baldūrą, kinų mitai apie iš Mėnulio atskrendančius drakonus – prisiminimas apie juos.

Beveik visur ir visada aukštai civilizuoti ateiviai ateina į valdžią. Jie gimdo senąsias civilizacijas. Beveik vienu metu Atlantidoje, Kinijoje ir Egipte atsiranda garo mašina, aeroplanas ir elektra. Jų tuometinės civilizacijos beveik prilygsta jūsiškei, tačiau buvo labiau izoliuoto pobūdžio. Jūsų legenda apie dievišką valdžios atsiradimą priskiriama tai epochai. Faraono titulą – „dangaus sūnus“ - tuomet suprato betarpiškai, nes jie ir jų artimiausi padėjėjai buvo, iš tikro, nežemiškos (Mėnulio) kilmės ir jie patys bei visi aplinkiniai žinojo apie tai...

Dvi rasės pas jus Žemėje: viena paprasta, grubi, žemiška, gimsta, gyvena ir miršta, visa panirusi į kasdieninius rūpesčius, galvojanti tik apie juos: tačiau miglotas prisiminimas apie gimtąją planetą dar išliko kitoje: jis verčia žvalgytis į žvaigždes, jis kalba apie saldžią beprotybę, jis išbraižė išdidžių romėnų užrašą „Sic itur ad astra“, skelbiantį, kad kultūros kelias veda į žvaigždes...

Nesistebėk, kad čia rašau tavo gimtąja kalba: kalbų pagrindas yra vienas visai jūsų planetų sistemai, ir aš rašau mintis, jas perteikdamas tavo suprantamos kalbos raidėmis, naudodamasis energija, nepalyginamai greitesnei už šviesą, panašią į trauką – dar nežinoami jums Žemėje.

Mėnulis yra mums tik sandėliavimo punktas, kosminiu uostu, - laikinomis kapinėmis tiems iš mūsų (mes juk senai įveikėme senatvę ir mirtį), kuris panorės neilgam pailsėti nuo gyvenimo, pavargęs nuo nemirtingumo, kad atgimtume ateityje.

Kada nors, mano broli, ir jūs įveiksite senatvę, mirtį, erdvę ir laiką ir spalvingose, žaismingose – planetose – saulėse kartu su mumis, nes ir jūs taip pat – Visatos piliečiai.

Tu pirmasis pradėjai pergalę prieš tarpplanetinę erdvę, tu pirmasis atskridai pas mus; grįžk į Žemę, tegu paskui tave veržiasi šimtai raketų, šimtai naujų laivų į pirmą jums stotį erdvėje – Mėnulį, ir toliau – į žvaigždes ir saules, į neaprėpiamas Visatos platumas; žinokite – jūs neturite priešų, išskyrus mirtį, erdvę ir laiką; juos nugalėję, patirsite meilę.

Viešpataukite gamtai visada ir visur! Visatos vandenyne mes laukiame jūsų! Lik sveikas, mano broli! Sveikinimai Žemei!”

Jaroslavslio bandymas reanimuoti okultinį padavimą per „paleokontakto“ idėją (apie ją žr. >>>>>) buvo unikali ir vėliau nebuvo išvystyta.
Tačiau ji įsitvirtino kūrybinės inteligentijos protuose ir bent jau tarybinėje ufologijoje tapo pagrindine ir daugiasiužete tema. Kaip pavyzdį galima pateikti Boriso Anibalo apysaką „Visatos jūreiviai“ (1940), skirtą skrydžio į Marsą aprašymui. Pasiekę Raudonąją planetą, trys tarybiniai mokslininkai ten randa apleistus ir smėliu užpustytus miestus, - Marso civilizacija dėl nežinomos priežasties žuvo, o dabar, tarp negyvų griuvėsių ir mašinų, trapių skeletų, ten laksto maitėdos. Žemiečiai tiria griuvėsius, randa senovės Atlantidos (!) gyventojo dienoraštį, neatmenamais laikais iš Žemės atgabentą į Marsą. Pakeliui į namus vienas ekspedicijos narių iššifruoja rankraštį ir sužino, kad Marso civilizacija žuvo dėl „mėlynosios mirties“ epidemijos ir kad marsiečiai rengėsi persikelti į Žemę, tačiau nesuspėjo pasistatyti kosminių laivų eskadros...

Anibalo marsiečiai visiškai atitinka dabartinių „žaliųjų žmogeliukų“ vaizdinį. Jie maži, pliki ir didžiagalviai. Taigi, tasai vaizdinys atsirado tikrai ne vakar...

[ Pastaba: minėti kūriniai trumpai aprašyti ir čia >>>>> ]

---

^*) Michailas Prusakas - tarybinis rašytojas, antireliginio turinio kūrinio „Gyvenimo medis“ (1929) ir kelių ateistinių straipsnių autorius. Taip pat parašė fantastinį romaną „Žemės svečiai“ (1924), aprašantį kontaktą su nežemiečiais – o viršelį jam sukūrė I. Francūzas (1896-1991), buvusių vienu Lenino mauzoliejaus ir Raudonosios aikštės Maskvoje autorių.

Papildomai skaitykite:
Lenino marsiečiai
Nežinomi kosmonautai
Stalinas ir NSO
Žodis apie Gagariną
Žygis prieš intelektą
NSO prigimtis moksliškai
NSO tyrinėjimai Rusijoje
Ufa: "Sutvėrėjo" žemėlapis
Lenino bendražygė Krupskaja
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Permė: žinios apie anomalinę zoną
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Blavatskaja. Apie skaičių septyni
Omsko ir Čeliabinsko keistenybės
Rusų fantastai apie Marsą
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Nuo lakūnės iki ufologės
Lenino mauzoliejaus mistika
Svajokliai prieš imperiją
Daktaro Filipovo atradimas
Žmogaus misija kosmose
H. Velso pranašystės
Baikonūro tremtyje
Raudonoji ... planeta
Tunguskos sprogimas
Mūšis dėl Veneros

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT saitas
Vartiklis
Fantastikos puslapis