Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Koka Kogi gentyje
Tai kraštas, kuriame Gabrielis Garsija Markezas parašė Šimtą metų vienatvės. Papildomai paskaitykite:
Nedidelės 1-2 m. aukščio kokos krūmų plantacijos yra prie visų Kogi genties gyvenviečių. Jų pakepintus lapus (sumaišius su trupučiu kreidos) kramto Kogi vyrai. Krūmus prižiūri irgi vyrai, tačiau lapus skina moterys. Laikas nuo laiko šventykloje vyrai pakaitina kokos lapus - specialiame dviejų ąsų moliniame dubenyje. Vis dar žali ir vos vos drėgni kokos lapai suberiami į mažą drobinį maišelį, kuris "kabalduoja" po dešine ranka. Susitikę ir pasilabinę vyrai visada pasikeičia žiupsniais kokos lapų. Kreida padeda įsisavinti alkaloidą kokainą. Ją Kogi pasigamina degindami pakrantėje surinktas jūrų moliuskų kriauklelias (mažame tiglyje ant rūpestingai parinktų atramų). Balti milteliai suberiami į specialų ritualinį indelį, kurį, padarę skylutes dangtelyje, nešiojasi vyrai. Visi indeliai yra tokie patys, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas lazdelei, kuria iš jo paimama kreida. Kiekviena giminė ją (20-30 cm ilgio) darosi iš skirtingo medžio. Pagal keletą požymių kogiai lengvai nustato, kokiai giminei priklauso lazdelės savininkas. Neabejotinai gili yra indelio ir lazdelės simbolika. Mituose pati Motina įvedė kokos kramtymo praktiką, nes savo pirmagimiui sūnui įdavė kreidos indelį. Kiti mitai sako, kad koka pirmąkart buvo rasta besiplaikstančiuose merginos plaukuose ir ją naudoti ji leido tik savo tėvui. Tačiau pavydus ir įtarus jaunuolis pasivertė paukščiu (nužiūrėjęs, kada ji maudosi) ir išniekino ją. Sugrįžęs namo ir vėl atvirtęs į žmogų bešukuodamas plaukus jis rado dvi koka sėklytes. Indelis yra moteris. Per vestuves Mama (šventikas) dovanoja kreidos indelį tardamas: "Aš tau duodu kreidos indą - tu gauni moterį". Tada Mama įteikia lazdelę ir liepia su ja padaryti skylutes indelio viršuje - taip simbolizuojamas mergystės praradimas.
Koka naudojama ir šamanų ritualuose, kur ji padeda šamanui pasiekti transo būseną, kurioje jie kalbasi su dvasinėmis gamtos jėgomis. Koka užėmė svarbią vietą inkų bendruomenėje. Jų naudojimas buvo kontroliuojamas, nes laikyta, kad jų lapai yra ypatingi. 1499 m. dominikonų misionierius Thomas Ortiz'as apžiūrėjo kokos plantacijas. Užkariautojų gretose nuomonės apie koka išsiskyrė - bažnyčia stengėsi ją uždrausti kaip artimai susijusią su inkų tikėjimu, o kiti laikėsi nuomonės, kad jos lapų kramtymas padeda pavergtiesiems iškęsti sunkias darbo sąlygas (mta, užforsintas darbas). Be to, jų verslas davė papildomas pajamas. Koka lapai naudojami ir šiandien - kaip k`intu senosioms dievybėms. Taip pat panaudojamos ir jų gydomosios savybės - svaigstant ar skaudant galvai, gerklės uždegimų gydymui ar sutrikus virškinimui. Jų antpilas geriamas kenčiant nuo soroche arba aukštumų ligos. Jie naudojami kompresams sergant reumatu ar patempimams. Daugelyje inkų bendruomenių žiaumojami koka lapai. Dažnai tam naudojami maži "llipa" rutuliukai su kai kurių augalų pelenais, pvz., bolivinės balandos (quinua). Juose esanti kreida išlaisvina alkoholoidus bei karotiną, tiaminą, riboflaminą, geležį ir kalcį. Tai turi stimuliuojantį poveikį įveikiant nuovargį, alkį, troškulį ir t.t. Koka turi 14 alkoholoidų, kurių žinomiausias yra kokainas. Koka lapai panaudojami daugybėje gaminių - sausainiams, cigaretėms, dantų pastoms, gėrimams, (kaipgi, Coca-Cola nuo 1903-iųjų savo sudėtyje neturi jokios kokos). Be to, koka kramtymas daro mažiau žalos nei alkoholis ar tabakas. Jose Angel Escalante**) (su nuoroda į kečujus (quechua) arba inkus) teigia: koka lapai kvailina, ... bet tarp tūkstančių indėnų tėra tik keli nevisapročiai - o jie visi juos žiaumoja. Kiek kokos lapų reikia sukrimsti, kad susidarytų gramas kokaino? *) Jukunai - indėnų gentis šiaurės rytų Kolumbijoje, gyvenanti Miriti- Parana, Caqueta intako, baseine. Apie 1000 gyv.; kalba aravakų šeimos kalba. Jiems pavadinimą suteikė baltieji, apsilankę maždaug prieš 200 m., - jis ilęs iš yuko, kuris reiškia pasakotojai. Save jie vadina kiaulių žmonėmis, žolių žmonėmis arba gyvačių žmonėmis priklausomai nuo regiono su savo mitiniais protėviais. Archeologiniai tyrinėjimai rodo juos gyvenus ten nuo 5 a. 16-17 a. portugalai juos vertė dirbti plantacijose.19 a. kilus kaučiuko bumui, juos perkildinėjo į kaučiuko stovyklas. Jukunai aktyviai priešinosi tiek ginkluotai, tiek šamanistiniais būdais. 20 a. 9-me dešimtm. regione nelegalia pradėjo užsiimti ginkluotos gaujos, taip pat aukso ieškotojai, sukeliant papildomą įtampą. **) Chosė Eskalantė (Jose Angel Escalante Fuentes, 1883- 1965) Peru žurnalistas ir politikas. Atstovavo indėnus. 1940 m. vadovavo perujiečių delegacijai į Indėnų kongresą Meksikoje. 1927 m. vasario 3 d. paskelbė straipsnį Peru sukėlusį karštus ginčus (tai tapo žinoma kaip polemica del indigenismo). Toje esė jis pasiūlė išnagrinėti įtampą tarp Andų regioninės kultūros ir nacionalistinėmis tendencijomis. Kvaišinantys augalai 1753-iais švedų natūralistas Carolus Linnaeus sukūrė pirmą augalų klasifikavimo sistemą, išvardinęs 10 tūkst. rūšių. Bet 1847-ais anglų botanikas John Lindley jau vardijo apie 100 tūkst. Dabar jų jau skaičiuojama apie 750 tūkst. Wade Davis (Gyvatė ir vaivorykštė) spėja apie 10% jų esant valgomus (botanikas ieškojo augalo naudojamo Haičio vūdū burtininkų žmonių pavertimui zombiais). Tik apie 150 cirkuliuoja pasaulinėje komercijoje. Ir apie 20 jų naudojami visame pasaulyje. Tačiau keli tūkstančiai naudojami gydymui. Apie 150 jų turi haliucigeninių savybių. Ar tai nebuvo lengviausias būdas pirmykščiam žmogui bendrauti su dvasiniu ir anapusiniu pasauliu? Afrikoje Gabone Iboga iš stebukų šeimos tebėra naudojamas. Azijoje durnaropė, kanapė ir musmirė (amanita muscaria) (žr. "Soma, gėrimas iš musmirės?") tebevaidina svarbų vaidmenį. Pietryčių Azijoje, ypač Naujojoje Gvinėjoje, vizijų sukėlimui naudojama nemažai augalų, pvz., Agara medžio žievė. Viduramžiais Europoje raganavimui naudoti Toro obuoliai, mandragora, drignės ir šunvyšnė. Taip pat ir stiprus haliucigenas skalsės, grybelis, rugių parazitas, iš kurio A. Hofmann'as išvedė LSD. Ir vis tik daugiausia jų (apie 120) naudota Vakarų pusrutulyje. Neginčytinai Peyotes kaktusas yra svarbiausias. Tačiau iki šiol Meksikos apylinkėse religiniuose ritualuose tebenaudomas grybas, kurį actekai vadino Teonanacatl (Dievo mėsa, žr. Manos beieškant). Jų šiandien tebenaudojama apie 24 rūšių. Actekų naudotas ir Ololiuqui, Ryto žaros, sėklos. Dar daugiau jų yra pietų Amerikoje pustuzinis brugmansias (datura), San Pedro ir Luna kaktusai, kai kurios Piri-Piri, aukštikalnių žolės, rūšys. Jų galima nusipirkti Ekvadoro, Peru ir Bolivijos turguose. Haliucigeninė ayahuasca arbata leidžia "matyti" pacientų vidų. Nu-nu daromas iš džiovintų laukinio tabako lapų ir Macao šeimos karnos pelenų pridedant kitų augalų lapų. Šviesiai žali milteliai įpučiami į nosį. Sapo jutimų sustiprinimui, prieš gripą, nėštumo nustatymui, embriono būklei nustatyti, nėštumo nutraukimui. Didesnėmis dozėmis patirti gyvūnų bendravimą tarpusavyje. Literatūra: Ololiuhqui, ryto žara
Francisco Hernandez'as, Pilypo II 1570-1575 m. pasiųstas į Meksiką tirti vietinių vaistų, savo Rerum Medicarum Novae Hispaniae
Thesaurus sen Plantarum, Animalium Mineralius Mexicano sum Historia skyriuje Apie Ololiuhqui rašo:
Dabar populiarus sinonimas Turbina corymbosa. Iki 1959 m. vienintelis straipsnis apie jo cheminę struktūrą buvo farmakologo suomio C.G. Santesson (1937 m.). 1955 m. jas išbandė psichiatras H. Osmond'as. V.J. Kinross-Wright, kuriam sukėlė 4 val. apatiją. 1958 m. bandymai su 8 savanoriais neparodė jokio poveikio. Pasirodė, kad aktyvi medžiaga identiška alkaloidams iš skalsių, liserginei rūgščiai ir lisergino rūgšties hydroxyethyolaminui ir chemiškai labai artimi lisergino rūgšties diethylamidui (LSD). Susidomėjimas jomis greit atslūgo, nes haliucinogeninis poveikis ne toks stiprus, o dominuoja psichinės tuštumos, depresijos ir nerimo pojūčiai. Papildomai paskaitykite: Parengė Cpt.Astera's advisor Papildomi skaitiniai:
|