1799 m. spalio 3 dienos haliucinogeninių grybų poveikis – pirmasis detaliai aprašytas Anglijoje. Vyriškis, įvardintas kaip JS, rudenį Londono Žaliajame (Green) parke rytais rinkdavo mažus grybus ir kepdavo pusryčiams sau, žmonai ir vaikui. Bet tą rytą, praėjus valandai po grybų valgymo, pasaulis tapo keistas. Jis matė juodas dėmes ir spalvų pliūpsnius, neteko orientacijos, stovėti ar vaikščioti buvo sunku. Šeima skundėsi skrandžio spązmais ir šalčiu kūne, jiems tirpo galūnės.

Jis spėjo, kad apsinuodijo grybais ir išėjo į gatvę pagalbos, bet už 100 jardų pamiršo kur ir kodėl eina. Laimei, pro šalį ėjo gydytojas Everard Brande, ėmęsis gydyti JS ir jo šeimą. Padėtis buvo tokia keista, kad ją aprašė „Medical and Physical Journal“. Simptomai kilo ir slūgo bangomis, pulsas ir kvėpavimas darėsi sunkus ir trūkčiojantis. Visi baiminosi, kad miršta. Jauniausiojo, 8 m. amžiaus Edward'o, suvalgiusio nemažai grybų, simptomai buvo keisčiausi – jį suimdavo nepaliaujamo juoko protrūkiai. Atrodė, kad jis kitame pasaulyje, iš kurio sugrįždavo tik šnekėdamas nesąmones. Į klausimus atsakydavo taip arba ne nepriklausomai, ko buvo klausiamas.

E. Brande diagnozavo kaip „poveikį įprastos musmirių rūšies, iki tol nelaikytos nuodinga“. Šiandien galime apibūdinti tiksliau – tai buvo „magiškasis grybas“, glotniagalvė (Psilocybe semilanceata), rudenį gausiai auganti Anglijos kalvose, plynėse, golfo laukuose ir kitur. Tik 6-me dešimtm., Albert Hoffman'ui sukūrus LSD, atkreiptas dėmesys į grybų, turinčius psilocibino (chemiškai artimo LSD).

Tačiau yra kitas šaltinis, žinojęs grybus, kaip priemonę pereiti į kitą pasaulį. 19 a. daugelyje meno [pvz., Džono Fitzgeraldo miegančiųjų, kuriuos supa gobliniškos būtybės, paveikslai] ir literatūros kūrinių grybai ir šungrybiai buvo siejami su elfais, piksiais (žaliaisiais žmogeliukais), ertmėmis kalvose ir kelionėmis į pasakų šalį. Ar tai nėra užuomina į senovėje buvusius ritualus, panašius į Sibiro ir Amerikos šamanų? Tai kartu parodo, kad „grybų kultas“ Europoje nėra atvežtinis iš „Naujojo pasaulio", o turi gilias vietines tradicijas. Raganų nuodai minimi tokiuose klasikos šaltiniuose, kaip "Auksinis asilas". Medikai ir žolininkai senai žinojo narkotines tokių augalų kaip šunvyšnės (belladonna) ar opiumo aguonų savybes. 18 a. išgirsta apie tolimesnių kraštų tradicijas – rusų tyrinėtojai aprašė musmirių naudojimą Sibire, kapitonas Kukas stebėjo kava-kava ritualą Polinezijoje… 1762 m. Karlas Linėjus sudarė pirmą toksiškų augalų sąrašą, į kurį įėjo opiumas, kanapės, durnaropė, drignė ir tabakas. Pamažu tokių augalų tyrimas tapo mokslo dalimi. Įdomu pasekti požiūrio į grybus kitimą Britanijoje. Pradžioje, medicinos ir botanikos šaltiniuose, „fungi“ buvo šalinamasi siejant su mėlo krūvomis ir nuodais; romantizmo eilėraščiuose ties jais vis dar tvyro mirties kvapas („jauni grybai, kaip lavono skruostai“, Keats). Vėliau (pvz., Th.Keihtley „Fėjų mituose", 1850) juos imama aukštinti. Keihtley nurodo velsiečių ir galų pavadinimus grybams, galinčius iškviesti elfus ir Puką (Puck, airiškai Pooka; įdomu, kad Airijoje galų slangu grybai yra „pukiai", pookies). Tie pavadinimai siejami su Airijos „fėjų grybais", „tais mažais gležnais fungi, su kūgiškomis kepurėlėmis, augančiais taip gausiai". Toks aprašymas artimiausias … glotniagalvei.

Skulptūra Niujorko Centriniame parke

Tačiau buvo dar vienas grybas, kuris neabejotinai turėjo būti siejamas su pasakų pasaulių – raundonviršė baltais taškučiais išmarginta musmirė (Amanita muscaria). Musmirių šeimai priklauso ir ruda "panteros kepurėlė" (Amanita pantherina) bei ypač nuodinga „mirties kepurėlė" (Amanita phalloides). Bet, skirtingai nuo glotniagalvės, musmirėse aktyvi medžiaga kita – tai alkaloidų muskarino, muskimolo ir ibuteninės rūgšties mišinys, sukeliantis apsvaigimą, dezorientaciją, seilių pagausėjimą, prakaitavimą, galūnių tirpimus, vėmimą, raumenų mėšlungius, mieguistumą ir pan.

Musmirės savybės buvo gerai žinomos, bet jos laikytos nuodingomis ir naudotos užmušant muses [pažįstu aistringą Varėnos grybautoją (identifikuosiu ją tik vardu, Dana), kuri musmirę naudojo kaip priemonę širdžiai sustiprinti. Kai miške pasidarydavo bloga, ji truputį užkąsdavo musmirės. Tad musmirės, kaip nuodingo grybo, samprata nėra visuotinė]. Tad jos jungė grožio ir pavojaus motyvus. 1837 m. lenkų keliautojas Jozefas Kopekas aprašė nutikimą Kamčiatkoje, kur gyveno pora metų. Jis susirgo gripu ir vietinis gyventojas jam pasakė apie „stebuklingą“ grybą, galintį išgydyti. Jis suvalgė pusę jo ir sapnavo ryškius malonius sapnus (patrauklius sodus, kuriuose viešpatavo vien grožis ir malonumai; kur baltai apsirengusios moterys jį maitino vaisiais ir uogomis, puošė gėlėmis). Pabudęs po ilgo miego, jis suvalgė kitą pusę ir vėl užmigo, panirdamas į kitus pasaulius, prisimindamas vaikystę, draugus ir net spėdamas ateitį.

Kopeko tekstas leido iš naujo peržiūrėti Europos folkloro ir kultūros faktus. Geriausias pavyzdys yra minėjimas, kad 8-10 a. vikingai prieš mūšį išgerdavo musmirių nuoviro ir po to kaudavosi kaip apsėsti. Tai greičiausia yra 18 a. „išmislas“ [greičiausia po švedų prof. S. Odman'o 1784 m. knygos], nes sagose ir Edose neminimi jokie augaliniai stimuliatoriai. Tačiau 19 a. pabaigoje mokslininkai (kaip norvegų botanikas F.S. Schübeler’is priėmė Odmano spėjimą kaip įrodymą.

Tačiau yra dar vienas labai įdomus kūrinys – tai L. Kerolio „Alisa stebuklų šalyje“ (1865 m.). Ar ji nėra įkvėpta žinių apie grybų haliucinogeninį poveikį (o gal ir asmeninės patirties)?

Pranirusi pro triušio olą, Alisa randa ant grybo sėdintį mėlyną vikšrą, rūkantį kaljaną ir nekreipiantį „nė mažiausio dėmesio į Alisą ar į ką nors kitą“ (čia ir toliau cituojama pagal 1991 m. liet. leidimą), vėliau prabilusį „tingiu, mieguistu balsu“ ir paaiškinusį, kad grybo „iš vienos pusės atsikandusi augsi, iš kitos – mažėsi“. Alisa, ragaudama to grybo patiria keistas transformacijas, - tai išaugdama iki debesų, tai nepaprastai sumažėdama. Ir vėliau knygoje kelis kartus ji „užvalgo“ grybo: įeidama pas karalienės namą, prieidama kiškio valdas ir, prieš įeidama į slaptą sodą su auksiniu raktu. Nenuostabu, kad knyga nuo 1960-ųjų minima psichodelinėje literatūroje, iš kurios įsimintiniausias Jefferson Airplane himnas „Baltasis triušis“, su tokiais žodžiais „viena piliulė padidins, kita piliulė sumažins, bet motinos duotos nieko nedarys“.

L. Kerolio domėjimasis tais dalykais galėjo būti susijęs ir su jo sveikata – jis turėjo nemigą ir migreną, kurias bandė gydyti homeopatiniais vaistais, dažnai išgautais iš tokių augalų kaip kurpelė ir šunvyšnė. Jo bibliotekoje buvo kelios medicininės knygos, tarp jų ir Carperter Psicikos fiziologija" (1874) bei Anstie "Stimuliatoriai ir narkotikai" (1864). Jis lankėsi Londono Šv.bartolomėjaus ligoninėje, kad stebėtų anesteziją chloroformu.

Bet nors L. Kerolis (tikroji pavardė Charles Dodgson ir jis turėjo 7 seseris) ir gėrė saikingai (ir net pasisakė prieš alkoholio draudimą), bet buvo didelis tabako priešininkas bei skeptiškai pasisakė savo laiškuose apie opiumo naudojimą tonizuojančiuose gėrimuose. Tačiau žinoma, kad prieš pradėdamas rašyti "Alisą", jis apsilankė Bodlėjaus bibliotekoje, kuri buvo gavusi M.Cooke "Septynias miego seseris" (1860), narkotikų apžvalgą, kurioje buvo skyrius apie musmires "Sibiro tremtis", kuriame aprašomi jos poveikio simptomai: "Dydžio ir nuotolio nesuvokimas... Šiaudas ant kelio virsta baisiu daiktu kaip alaus statinė ar ąžuolo kamienas, kurį reikia peršokti". Ar tame nėra panašumo su Alisos nuotykiais?

Glotniagalvė, Psilocybe Semilanceata

Psilocybe verčiant iš graikų kalbos reiškia "plika galva", tuo tarpu Semilanceata sudaryta iš dviejų lotyniškų šaknų - "semi-" (pusė) ir "lancea" (ietis). Savo pavadinimą gavo iš smailo gauburiuko ant kepurėlės, kuris gerokai išskiria jį iš kitų grybų. Daugelio vadinama 'stebuklinguoju' arba 'išsilaisvančia kepurėle'.

Jo ūgis apie 5-10 cm, kotas plonas, jaunų grybų tiesus, o senstant iškrypsta. Kepurėlės kraštai visada užlenkti į vidų, nors kai kurių suaugusių grybų kepurėlė gali būti ir visai plokščia (nors tai būna ir labai retai). Spalvų variantų labai daug - net greta augančių grybų atspalviai gali kisti nuo šviesios smėlio spalvos iki tamsiai rudos. Spalva priklauso nuo daugelio veiksnių - drėgmės, dirvos, greta augančių augalų. Dažnai auga grupėmis po 10-20. Dygsta nuo rugpjūčio iki lapkričio, iki pat pirmųjų šalnų.

Surasti jį reikia mokėti. Auga atvirose vietose - laukuose, pievelėse, laukymėse, kirtimuose. Tačiau neauga „sukultūrintose“ pievose. Slepiasi tarp žolių ir sunku pamatyti. Mėgstamiausia vieta prie kelių metų senumo žolių kuokštų. Auga simbiozėje su tam tikrais augalais (varpiniais). Grybų gali rasti lauke, kur auga vien „paprasta žolė“, o šalia, kur auga kitokios žolės (dobilai ar pienės), jo nerasi ir su žiburiu. Suklysti juos renkant labai sunku, nes nėra į juos panašių nuodingų grybų augančių laukuose. Blogiausiu atveju atsiperkama skrandžio darbo sutrikimu.

Žiemai grybus galima džiovinti, nors tada išsaugoma tik 60% psilocibino. Tad geriau juos užšaldyti, tačiau atšildytus reikia nedelsiant suvartoti, nes jie greitai praranda poveikį. Geras konservantas yra medus. Grybus reikia susmulkinti ir sumaišyti su medumi. Didžiausias psilocibino priešas yra deguonis, ir medus neleidžia jam veikti grybų. Poveikis pajuntamas nuo 7-12-os grybų. Geriausia „doze“ laikoma šviežių 30 grybų (džiovintų būtų 50). Karlas Kastaneda mini, kad juos rūkė, bet tai šimtu procentų neįtikina, nes psilocibinas suyra esant aukštai temperatūrai. Tad geriau juos suvartoti įprastai - virtus. Reikia atminti, kad „pilnas pilvas“ blogai įsisavina psilocibiną. Yra manančių, kad efektyvesnis paruošimo būdas yra sutarkuoti juos tarka ir suberti į šviežiai išspaustų citrinos sulčių stiklinę, leisti „prisitraukti“ ir tada išgerti. Poveikis prasideda kažkur po 40 min. Gali labai pykinti. Artimiausias giminaitis P. pellicusola beveik nesiskiria, tik neturi gauburėlio. O ir auga šalia. Esminis skirtumas, kad P. pellicusola gerokai silpnesnio poveikio - tad juos rinkti galima, tačiau skaičiuoti ruošiant „dozę“ neverta.

¹⁾ Timotis Liris (Timothy Francis Leary, 1920-1996) – amerikiečių psichologas, rašytojas, skatinęs psichodelinių medžiagų panaudojimo terapeutinei praktikai tyrimus. Sukūrė programinę įrangą psichologiniams testams. Harvardo un-te 1960–62 m. vykdė eksperimentus Psilocibo projekto rėmuose, tarp jų „Konkordo kalėjimo” ir „Marsh’o koplyčios“ eksperimentus. Juos tęsė ir uždraudus LSD – tam paaukojo karjerą ir akademinę reputaciją („LSD guru“ vardas hipių tarpe). Tai atvedė prie jo rezultatų nutylėjimo srityse, kuriose ji siejami su kitais tyrinėtojais. Nuo 1965 m. prasidėjo problemos su teisėsauga – jį kelis kartus suėmė kaltinant narkotikų saugojimu iki pat 1969 m., kai jį išteisino. Tada jis iškart kandidatavo į JAV prezidentus konkuruodamas su R. Reiganu. 1970 m. jis vėl suimtas už marichuanos saugojimą ir nuteistas 38 m. kalėti. Rugsėjį jis pabėgo ir persikėlė į Alžyrą, kur jį globojo „Juodosios panteros“, o tais pat metais persikėlė į Šveicariją, bet, negavęs prieglobsčio, bėgo į Afganistaną, kur iškart oro uoste suimtas ir gražintas į JAV, kur kalėjo iki 1976 m. 9-me dešimtm. susidomėjo kompiuteriais ir sukūrė kelias programas.
Mirė nuo prostatos vėžio. Buvo ilgametes krionikos šalininkas ir buvo pasirašęs sutartį su krionikos kompanija, tačiau neužilgo prieš mirtį persigalvojo. 7 g jo pelenų 1997 m. balandžio 21 d. „Pegaso“ raketa buvo iškelti į Žemės orbitą, kur išbuvo 6 m. kol sudegė atmosferoje.

²⁾ Rikas Strasmanas (Rick Strassman, g. 1952 m.) - amerikiečių psichiatras. Po 20 m. pertraukos buvo pirmuoju atgaivinusiu psichodelinių, haliuciogeninių ir enteogeninių medžiagų, o taip pat DMT (1990-95) tyrimus su žmonėmis. Parašė populiarią knygą „DMT: dvasinė molekulė“ (2001), kurioje apibendrino savo tyrinėjimus. Įkvėptas ankstyvųjų LSD patirčių, susidomėjo budizmu ir 20 m. studijavo dzen budizmą, buvo įšventintas į Vakarų budizmo ordiną, kuriame vedė meditacijos grupę. Jis laikė, kad DMT patirtys labai artimos Hebrajų biblijos pranašysčių modeliui. Tačiau kai kurie jo eksperimentų dalyviai pastebėjo, kad kitos patirtos esybės primena vabzdžius ar ateivius. Tad jis iškėlė hipotezę, kad DMT patirtys gali sukelti ateivių pagrobimo pojūčius.

³⁾ N,N-DMT (N,N-Dimethyltryptamin) - natūraliai stipriausia haliucinogeninė medžiaga žmogaus kūne, taip pat ir daugelyje augalų. Savo struktūra ir poveikiu junginys artimas psilocibinui. Šį haliucinogeną religiniams tikslams naudoja Pietų Amerikos šamanai. Pirmąkart susintetintas 1931 m.; grynas DMT tai įvairių gelsvų atspalvių kristalai. Kol kas nežinoma, kodėl kankorėžinė liauka gamina DMT. Teigiama, kad dimetiltriptaminas sukelia sapnus; išsiskiria prieš pat mirtį.

⁴⁾ Viljamas Ričardsas (William A. Richard) – amerikiečių psichologas, užsiimantis psichotropinių medžiagų (LSD, DPT, MDA, psilocybino) poveikio tyrimais. 1999 m. jis su R. Griffiths’u po 22 m. pertraukos atnaujino psilocybino tyrinėjimus. Žinoma jo knyga „Šventasis pažinimas: psichodelikai ir religinės patirtys“ (2015).

⁵⁾ Diazoto monooksidas– bespalvės ir praktiškai bekvapės dujos; jos nedegios, nėra toksiškos, nesukelia alergijų, tačiau įkvėptos mažomis dozėmis gali sukelti isteriją ar nekontroliuojamą juoko priepuolį, dėl ko dar vadinamos juoko dujomis. Dujos veikia atpalaiduojančiai ir migdančiai, dėl to seniau buvo naudojamos medicinoje kaip anestezijos priemonė. Nuo 20 a. 8-o dešimtm. šias dujas imta taikyti pramonėje: aviacijoje ir autotechnikoje.

⁷⁾ Erikas Deivis (Erik Davis, g. 1967 m.) – amerikiečių žurnalistas, rašytojas, kurio rašiniai varijuoja nuo roko kritikos, kultūrinių analizių iki ezoterinio misticizmo. Ko gero geriausiai žinomas knyga „Techgnosis: mitas, magija ir misticizmas informacijos amžiuje“ (1998) bei veikla kontrkultūros srityje: „Degantis žmogus“, judėjimas už žmogaus potencialo vystymą, F.K. Diko rašinius.

Papildomai skaitykite:
Manos beieškant
Kur įsikurs siela?
Grybai ir grybavimas
Mažojo elnio pėdsakai
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Stebuklingas grybas
Gyvenimas 2021 metais
Nuodai, skalsės ir kanapės
Kirilas Bulyčiovas. Kita laukymė
Keiro – bohemiškasis pranašas
A. Huxley. Suvokimo durys
K. Kastaneda. Dono Chuano mokymas
Blaivumas ir intoksikacija religijose
Pavelas Podzorovas. Apie grybų naudą
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus
Voveraitės ir jų sesutės
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Soma, gėrimas iš musmirės? 
Keistai pažįstama, Deja vu
Čenelingas ir rašymas
Fairwater paslaptis
Grybai, grybai
Apie čerauninkes ir raganas
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Oda teskiria kūną ir dvasią
Šamanų ratu einant
Vorų pramotė pagrobė ugnį
Teofilis Gotjė. Hašišas
Lunatizmas ir pilnatis
Koka Kogi gentyje
Pranašas Nostradamas
Sibiriečio fenomenas
Ateities vizijos
Sielos klajonės

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis