Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Zombių armija
Haičio sostinėje sutemus pamatyti žmonių neįmanoma. Visi bijo zombių. Haičio baudžiamajame
kodekse netgi yra atskiras straipsnis, zombių kūrimą prilyginantis žmogžudystei
Vyriausias Haičio vūdū žynys
Maksas Bovuaras*) kvietė prezidentą Renė Prevalį uždrausti laidoti žemės drebėjimo aukas bendruose kapuose. Tai šalis, kurioje faktiškai
pusė iš 9 mln. gyventojų laikosi vūdū tradicijų ir jiems gyvų mirusiųjų egzistavimas atrodo savaime suprantamas. Todėl ir baimintasi, kad
bendruose kapuose palaidotieji gali atgyti o tai per 150 tūkst. žmonių.
Baisiausia buvo akys. Mirusiojo akys, bet ne aklos, o degančios, išfokusuotos, nieko aplink
nematančios. Veidas baisus, tuščias, tarsi už jo nieko nebūtų. Prieš mane buvo ne vaiduoklis, bet ir ne gyva
būtybė, o vaikščiojantis numirėlis, esantis tarp gyvenimo ir mirties, - taip amerikietis Viljamas Sibrukas
aprašė susidūrimą su Haičio zombiu. Šių būtybių istorija siekia tolimą praeitį ir yra susijusi su juodųjų magų,
bokorų, veikla. Būtent tie burtininkai ir kuria zombius automatus be proto, galinčius judėti, kalbėti, valgyti,
girdėti. Bet suvokti, kas vyksta, bei prisiminti savo praeitį jie negali. Jie nepažįsta artimųjų, giminaičių,
mylimųjų. Tai numirėliai, balansuojantys tarp gyvenimo ir mirties. Bokorai zombius kuria kaip samdinius,
Atrodo, kad viskas aišku. O ir virsmo miltelių sudėtis bendrais bruožais žinoma: amerikiečių etnografui
Devisui Vaidui kartą pavyko jų gauti. Paaiškėjo, kad jį į jų sudėtį įeina kelios žolių rūšys, jūrų rupūžė, geliantis
jūrų sliekas polichetas ir, svarbiausia, adatpilvė žuvis, kurios nuodai pažeidžia smegenų žievę. Tokio gėrimo
reikia išgerti kelis kartus ir tada prarandi sugebėjimą mąstyti ir tegali vykdyti svetimus nurodymus. Tik va dar nė vienam
tiesiogiai nepriklausančiam juodajai magijai asmeniui nepavyko sukurti zombio! O paslaptimis su svetimaisiais vūdū žyniai nesidalina.
Apie masinius mirusiųjų atgaivinimus pasakoja para-tyrinėtojas Aleksandras Kapkovas. Austrijoje mažame
kaimelyje prie Bruko miesto į vietinį ežerėlį įkrito NSO primenantis ugninis kamuolys. Po 15 min. prasidėjo
tikra velniava: iš kapų prisikėlė mirusieji ir nedarnia kolona praėjo per kaimelį matant paklaikusiems jo
gyventojams. Suskaičiuota apie 200 tokių gyvų lavonų. Atvejį tyręs policijos kapitonas prisipažino: Tai buvo
galima palaikyti pokštu, jei ne 60 liudininkų, vietinių gyventojų parodymai. Tai panašu ne į tiesą, o į mistiką.
Iš tardytojų ir medikų sudaryta komisija ištyrė kapus visi jie buvo tušti.
Liudininkas Georges Graberis pasakojo: Pamatęs juos einančius į kaimą, pagalvojau, kad išprotėjau.
Ten buvo įvairių irimo stadijų lavonai. Jų sudūlėję rūbai karojo skutais; visi, tarsi zombiai, sunkiai kilnojo
kojas, Kai pamačiau savo žmoną, mirusią prieš dvejus metus, pradėjau raudoti: ji buvo panaši į nerangią mumiją.
Bet ji net nepastebėjo manęs. Niekas iš jų nieko aplink nepastebėjo. Jie paprasčiausiai ėjo, kol nepasiekė ežero, į kurį įkrito ugninis kamuolys.
O štai kita istorija iš Rusijos. Emilijos Aleksandrovos šeimoje įvyko tragedija mirė jos vienintelis sūnus. Jau
įvyko laidotuvės, praėjo 9 d., vėliau ir 40 d., tačiau motina negalėjo susitaikyti su sielvartu. Jai sakė Laikas
gydo, tačiau tai jos neguodė. ... Po 7 mėn. ji kreipėsi į garsų Rusijos mediumą Grigorijų Grabovojų su
beprotišku prašymu atgaivinti sūnų. Neaišku kaip, bet mediumas tai padarė: 1995 m. rugsėjį jos sūnus grįžo į šį pasaulį.
Pirmoji jį sutiko jo buvusi žmona Tatjana K.: pamatė žmogų nepaprastai panašų į velionį sutuoktinį, lydimą kažkokio jį valdančio vyro.
Prisikėlęs sūnus, kad negąsdintų kaimynų, persikėlė į kitą Maskvos rajoną. Apie buvimą kape jis nieko
neprisiminė, o buvimo ten laiką traktavo kaip sunkią ligą. A. Kapkovas patikrino ta informacija pasitvirtino.
Ir gal toji istorija paaiškina keistą G. Grabovojaus pažadą atgaivinti 2004 m. Beslane teroristų nužudytus
vaikus. Bet jis buvo nuteistas 11 m. kalėti už kaltinimą sukčiavimu.
O juk Rusijoje atgaivindavo mirusiuosius. Iš metraščių žinoma apie gyvų numirėlių apsilankymą Polocke
1092 m. Naktį mieste pasigirdo kojų trepsėjimas. Raiti ir pėsti žmonės ar velniai užkrėsdavo žmones opa,
nuo kurios tie mirdavo, Kai kurie prisikėlėliai buvo nematomi tamsoje matėsi tik žirgų kanopos. Akademikas
B.A. Rybakovas neabejoja tų įvykių tikrumu ir mano, kad tai buvo nematomos mirusiųjų sielos, prikeltos kažkokio galingo burtininko.
O grįžtant prie Haičio, tai yra daug liudijimų apie gebėjimą prikelti mirusiuosius. Amerikiečių rašytoja Zora
Cherston, kuri lankėsi Haityje, pasakoja, kad naktį po mažo berniuko laidotuvių jo šeima buvo pažadinta
triukšmo ir garsaus dainavimo, o taip pat vaiko verksmo, sklindančio iš gatvės. Pro langą šeima pamatė
grėsmingą procesiją, kurios gale ėjo jų neseniai miręs berniukas. Būtent jis garsiai verkė, o jo išvaizda buvo
tokia baisi, kad net motina pabijojo išeiti iš namų. Po tos nakties berniuko sesuo išprotėjo.
Tačiau dar nepaprastesnis nutikimas įvyko 1909 m., kai mirė žavi mergina Marija. Po 5 m. mokyklos
draugai ją pamatė vieno namo lange! Namo šeimininkas atsisakė ką nors aiškinti. Merginos tėvas nusprendė
pats tirti. Policija nutarė atkasti kapą, o jame nustebę liudininkai pamatė skeletą, gerokai didesnį už merginą, tačiau aprengtą jos drabužiais!
Vyriausias Haičio vūdū žynys Maksas Bovuaras pasmerkė masinį žemės drebėjimo aukų laidojimą:
Su žmonėmis elgėsi kaip su šiukšlėmis, nepriimtinai ir nepagarbiai. Jis žurnalistams pasakojo, kad pagal
vūdū laidojimas tęsiasi 9 d,: Mes surenkame mirusiojo šeimą, draugus ir priešus. Visą tą laiką valgome ir
gyvename kartu. Kiekvienas, galintis ką nors papasakoti apie mirusįjį, gera ar bloga, kalba. Po to laidojame
kūną, tačiau siela pasineria į jūros dugną metams ir dienai arba 7 metams ir dienai. Per tą laiką ji apsivalo.
Svarbu žinoti, kad mes tikime reinkarnacija ir tuo, kad žmogus 8 kartus gimsta moterimis ir 8 kartus vyru.
Todėl gyvenimo tikslas pažinimas. Po to visi be išimties susijungia su Dievu ir rūpinasi visa gyvybe Visatoje.
M. Bovuaras sako, kad visi pasakojimai apie vūdū žynius, kenkiančius žmonėms pasinaudojant lėle, -
melas: Vūdū nemoko, kad kažkam reikia kenkti. Turim aiškią nuostatą, kaip reikia gyventi, sėdėti, valgyti,
vaikščioti. Tai leidžia haitiečiams pagal eiseną atpažinti vienas kitą bet kur pasaulyje. Anot jo, iškreiptą
požiūrį į vūdū suformavo krikščionybė ir Vakarų valstybės. Tik vūdū dėka Haičio sala tapo valstybe.
Nepriklausomybę pavyko gauti tik magiškų apeigų, įvykusių Bua-Kaimane 1791 m. rugpjūčio 14 d., dėka. Bet
ispanai, prancūzai ir amerikiečiai niekada mums neatleido dėl nepriklausomybės ir padarė viską, kad
maksimaliai apsunkintų mums gyvenimą. Europiečiai ir amerikiečiai įsivaizduoja, kad jų religijos geresnės nei afrikiečių. 1980 m. pabaigoje amerikiečių etnografas Devis Vaidas nutarė gauti tų pačių miltelių, kuriais iš paprasto
žmogaus galima padaryti zombį. Papirkęs vieną žynį, jis jų gavo ir nusprendė juos išbandyti su savimi.
Išsitepė milteliais ir atsidūrė transe, o tada jį ištiko klinikinė mirtis. Haičio gydytojai nustatė mirtį ir liepė jį
palaidoti. Amerikietis kape atgijo ir savo kailiu patyrė visas palaidoto gyvu kančias. Gerai, kad šalia duobę kasė duobkasiai ir išgirdo jo dejones.
Taip jisai atgimė iš naujo. O moraliai nepatikimą žynį, jam pardavusį miltelių, baisia mirtimi nubaudė kolegos. Vūdū Vūdū Haityje praktikuojama nuo 18 a. pabaigos, tačiau tik 21 a. pradžioje pripažinta religija lygiomis teisėmis su kitomis. Tą 2003 m. balandį
patvirtino Haičio prezidentas J.-B. Aristide (pats būdamas kataliku).
Sakoma, kad 90% haitiečių praktikuoja vūdū, o jų 95% tiesiog kviečia dvasias, kad paprasčiausiai padėtų išgyventi gana sunkiu laiku.
Vūdū gimė 18 a. susipynus į Haitį atgabentų afrikiečių tikėjimams su daugybe vietinių
dievukų bei ispanų atneštos krikščionybės dogmomis. Afrikiečių (greičiausia Jorubos, Kongo,
Fono genčių) kalba vudū reiškia "dvasia". Todėl religija niekad ir neturėjo aiškios dievų hierarchijos.
Žynys, kuriame įsikūnija dvasia, pajėgus padaryti bet ką, kas tik šaus į galvą. Mat vudū
apeigos ne tik triukšminga, grėsmingai šūkaujant ir gausiai kraują naudojanti ceremonija.
Tai ir labai reali bei galinga įtaiga, kuriai tikintieji negali atsispirti.
Žynys gali paveikti, net nužudyti vien švelniai paliesdamas ranka, ištardamas žodį ar
tiesiog pažvelgdamas. Jam be vargo pavyksta sukelti nužiūrėtai aukai transą; ir toji atliks bet
ką. Stebina ir nepaaiškinamas žynių gebėjimas žmogui sukelti klinikinę mirtį. Ir netgi tokį
žmogų žynys užkasa, o po kelių dienų atkasa ir atgaivina naujam gyvenimą.
Tikėjimas vūdū toks stiprus, kad JAV invazijos metu pagrindinis pasipriešinimas buvo ne
partizanai, o žyniai ir burtininkai. Daugeliui Amerikos karių teko diagnozuoti visišką nervų
pakrikimą. Haityje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje kasmet registruojamos mirtys, kurias aiškina prakeiksmu. Ar ne keista tai girdėti 21 a.?
2004 m. centrinėje Port-o-Princo aikštėje, įžeistas besilinksminančio prancūzų kvatojimo,
žynys minios akivaizdoje jį prakeikė. Jau po 15 min. prancūzas gulėjo negyvas. Medikai
konstatavo staigų veiklos sutrikimą. Neurofiziologai sakytų, kad kerai ir veikia, ir neveikia.
Egzistuoja "nežinomo pavojaus sindromas", kurio pasireiškimas gali būti labai stiprus. Kas
vyksta smegenyse žmogaus, įsitikinusio, kad jį puola paslaptinga galia? Suaktyvėja neuronų
baimės žiedas, smegenys pradeda gerokai aktyviau dirbti. Per kelias sekundes signalas apie
gręsiantį pavojų pasiekia sąmonę. Tai tarsi amžinybė, tačiau limbinė sistema. Atsakinga už
žmogaus emocijas, sureaguoja, žaibiškai. Staiga pakyla kraujospūdis, o antinksčiai išskiria
adrenaliną. Į smegenis paduodama daugiau noradrenalino, didinančio organizmo, didinančio
organizmo jautrumą. Žaibiškai užblokuojami smegenų centrai, atsakingi už nevalingus
judesius. Kaip tik todėl netikėto pavojaus akivaizdoje žmogus akimirkai sustingsta ir sulaiko
kvėpavimą. O nuo išgąsčio galima ir numirti. Baimė gali sukelti insultą ar visuotinį paralyžių.
Spazmai sukelti aritmiją ar net visai sveikos širdies trūkį. Neapibrėžto pavojaus sukeltas
siaubas mirtiną agoniją sukelia kur kas greičiau nei kokio realaus, konkretaus dalyko baimė.
Mat lengviau priešintis tam, ką žinai. Tad pavojingiausias tas priešas, kuris tūno vaizduotėje. Ji ir valdo visą organizmą. *) Maksas Bovuaras (Max Gesner Beauvoir, 1936-2015) Haičio biochemikas ir vyriausiasis hunganas (vūdū žynys), Supreme Servitur. š-me dešimtm. Niujorke studijavo chemiją, o vėliau iki 1962 m. studijas tęsė Sorbonoje. Dirbdamas JAV domėjosi steroidais, eksperimentavo sintezuodamas hydrokortisoną (kortizolio hormoną) iš augalų. Gavo hekogenino išgavimo iš augalų lapų (jį turėjo iki 1993 m.). Tačiau, mirus tėvui, 1973 m. grįžo į Haitį, kur tapo vūdū žyniu, namuose Mariani kaime įsteigė Le Peristyle de Mariani hunfūrą (vūdų šventyklą), tačiau nesutarė su valdančiąja Duvaliero šeima. Tačiau hungano statusas apsaugojo jį nuo galimos prievartos. Vėliau 1986-ais jis įsteigė Bode Nasyonal, kaip priešstatą po Duvaliero vykusiai dechoukaj prievartai. 1996-ais Vašingone įsteigė The Temple of Yehwe, organizaciją afroamerikiečiškos religijos propagavimui. Šalies ati (vyriausiuoju žyniu) jis tapo 2008 m. Vūdū ištakos Žodis 'vodoun' kildinamas iš 'vodu', reiškiančio 'dvasia' Vakarų Afrikos Dahomey karalystės Fon kalba. 18 a. kreolai (creoles) (ispanų ar prancūzų kilmės) žodį transformavo į 'vaudau'. Vėliau atsirado variantai: voudou, voudoun, voodoo ir hoodoo. Vūdū yra ne tik religija, bet ir gyvenimo būdas. Dievai vadinami loa arba 'mysteres', o Aukščiausioji būtybė, sukūrusi pasaulį, 'Gran met'. Loa tėvas yra 'Danbhalah-Wedo', kitaip Didžioji gyvatė. Ji seniausia iš protėvių, nekalba, o tik šnypščia. Valdo žemės vandenis. Legba yra Saulės dievas ir dvasinis globėjas. Aida-Wedo yra vaivorykštė, iškylanti iš žemės vandenų ir yra Danbhalah žmona. Ji irgi gyvatė, maitinasi bananais ir gyvena daugiausia vandenyje. Ja puošiamos vūdū šventyklos. Ji mėnulio deivė, legba žmona. Legba yra Rytai, nes iš ten teka Saulė. Jis valdo vartus, tvoras ir įėjimus. Jokio kito loa negalima prašyti atidaryti durų apeigų metu. Jis valdo kitų dvasių veiksmus. Vadinamas Papa. Tapatinamas su Šv.Petru, saugančiu dangaus vartus, kuriam Kristus įdavė karalystės raktus. Legba taip pat globoja kryžkeles ir yra burtų globėjas. Kita svarbi dievybė yra Ogou Fer arba Ogoun, karo ir ginklų, metalo apdirbimo, išminties ir ugnies, dvasia. Tapatinama su Šv.Jurgiu. Kita loa grupė yra guedes. Tai įvairios mirties, išėjimo, ištvirkavimo, kapų ir kapinių dvasios. Gyvenimo palaikymas ir atnaujinimas, vaikų priežiūra. Dažnai vadinama Guede Nibbho arba Nimbo (taipogi baronas Cimetiere arba Samedi - šeštadienis, mirties diena). Vaizduojamos tamsiais apsiaustais ir aukštomis skrybėlėmis. Simboliai - karstai ir falai. Kunigai vadinami hunganais (vyrai) ir mambomis (moterys), esantys tarpininkais su loa. Jų simbolis yra asson, apeigų barškutis iš pailgojo moliūgo. Papildomai skaitykite:
|