Maria Sabina ir Psilocibinas. UFO Page. Lithuanian

Trūksta paliudijimų apie Psilocybe grybų naudojimą Europoje, nors archeologas Jeremy Dronfield'as²⁾ mano, kad juos naudojo neolito laikų airių megalitų statytojai. Tuo tarpu Amerikos žemyne nemažai artefaktų nurodančių grybų naudojimą. Kai kuriuose 16-17 a. rankraščiuose, aprašančiuose actekų kultūrą, minimos apeigos, kurių metu naudoti haliucinacijas sukeliantys grybai. Jie naudoti ir Montesumos karūnavimo metu. Šias jų savybes žinojo ir Meksikos majų žyniai, o Pietų Amerikos indėnai statė akmenines grybų skulptūras. Vadinamųjų „grybų akmenų“ rasta El Salvatore, Gvatemaloje (100 m. pr.m.e. - 300 m.) ir Meksikos kalnų srityse. Tai grybų formos skulptūros, ant kurių koto išraižyti dievų veidai. Dauguma jų yra 30 cm aukščio. Kolumbijoje rastuose (iš 100-350 m. laikotarpio) aukso raižiniuose vaizduoti objektai gali būti identifikuoti kaip grybai - kaip ir meksikiečių mene (nuo 300 m.) bei actekų ikonografijoje. Ypač iškalbinga 16 a. Šočipilio⁴⁾, „Gėlių valdovo“, statula. Jos postamentas išpuoštas grybais, kurie identifikuoti kaip Psilocybe aztecorum, sutinkamo tik prie Popocatepetl'io ugnikalnio, prie kurio ir rasta statula. Šočipilio kūnas papuoštas ir kitais psichotropiniais augalais, įskaitant tabaką ir „ryto žaros“ žolę.

Haliucinogeninių grybų žinoma apie 25 rūšys, o iš jų 75% yra Psilocybe genties, - kaip P. Caerulescens, P. Semilanceata, P. Pellialosa, P. Cubensis. Veiklioji jų medžiaga yra psilocibinas, kurio turinčių grybų yra dar keturiose grybų gentyse: Conocybe, Panaeolus, Stropharia ir Copelandia. Bet grybai turi ir psichotropinio poveikio isilocino (artimo psilocibinui). Strofaria ir Psilocybe grybuose rasta tokios atmainos kaip triptaminas ir kt. turinčios antikoaguliacinį poveikį fibrinogeno tirpalams.

Psilocybe (glotniagalvių) gentyje yra apie 20 rūšių, augančių visame pasaulyje: nuo Grenlandijos iki Tierra del Fuego, esančios piečiausiame Pietų Amerikos krašte, o taip pat Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje ir Zelandijoje. Dauguma jų saprotrofai - auga dirvoje, ant nudžiūvusių šakų ir augalų, randami pjuvenose, pelkių samanynuose, durpėse, mėšle. Daugelio rūšių bendrumas - auga drėgnose vietose, todėl priskiriamos helofitinei grupei. Jų spalvos - rausvai rusvos, gelsvos ar alyvų spalvos.

Pelkėse auga tamsiai rudi P. Alrobunnea, kurių varpelio formos kepurėlė yra 3-5 cm. Lakšteliai ant koto stori, rusvai pilki su baltais krašteliais. Skonis ir kvapas kaip ridiko ar miltų. Auga tarp kiminų. Ten pat sutinkami ir drėgnoji glotniagalvė (P. Paupera), smulkus grybas su rusvai ruda kepurėle.

1944 m. sausį pamėlynuojantys P. natalensis rasti PAR Natalio karvių ganyklose. Psilocybino ir baeocystino (kurio, vienok, santykinai mažai) kiekis yra didžiausias mažiausiuose vaisiakūniuose - beveik kaip P. cubensis ar P. samuicensis (iš Tailando). Kitos rūšys (pvz., Inocybe aeruginascens ar P. semilanceata) šios medžiagos turi žymiai daugiau.

Nuo 1979 m. šiaurės vakarinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje palei Kolumbijos upę randami pamėlstantys P. azurescens grybai. Jie yra vieni stipriausių haliucinogeninių grybų, veiksmingesni už P. Bohemica (iš Čekijos).

Psilocibino, psilocino ir aeocystino rasta Galerina steglichii, smulkiuose pamėlstančiuose grybuose iš Vokietijos.

Tik šiame šimtmetyje sužinota apie Meksikos indėnų grybų kultą. 4-me dešimtmetyje antropologas Robert Weitlaner'is³⁾ įsigijo šių grybų, kuriuos ištyrė etnobotanikai Blas Pablo Reko ir Richard Schultes, vėliau juos identifikavęs kaip Panaeolus (o ne Psilocybe). Weitlaner'io duktė 1939 m. dalyvavo grybų apeigose, bet jų neragavo. Po Antrojo pasaulinio karo jais susidomėjo etnomikologas R. Gordon Wasson'as¹⁾ su žmona Valentina, aplankę Meksiką 1953 m., kai Robert Graves laiške jiems nurodė egzistuojant grybų kultą. 1955 m. Wasson'as sutiko meksikietę Mazatec žiniuonę Maria Sabina, tapusią jo vadove į šv. grybų paslaptis.

Vėliau Maria Sabina buvo įkalinta, nes patraukė neturtingų hipių dėmesį, išgirdusių apie grybą iš Wasson'o ir kitų autorių straipsnių. Wasson'as buvo labai sukrėstas, kad jo susidomėjimas Sabinai sukėlė papildomų kančių.

Tačiau hipiai nebuvo pirmieji atkreipę dėmesį į šv. grybą. Tai padarė CŽV 1955 m.; po pirmųjų straipsnių, CŽV pakvietė Wasson'ą bendradarbiauti. Jie norėjo grybus panaudoti karo tikslams. Wasson atsisakė. Bet CŽV neatlyžo ir į kitą ekspediciją paskyrė James Moore. Tik 1979 m. kai buvo atskleista CŽV veikla, Wasson'as sužinojo, kokį vaidmenį ekspedicijoje turėjo Moore.

¹⁾ Robertas Vosonas (Robert Gordon Wasson, 1898-1986) – amerikiečių etnomikologas, rašytojas, bankininkas (buvo „J.P. Morgan&Co” viešųjų ryšių viceprezidentu). Finansuojant CŽV, pasižymėjo indėliu etnobotanikos ir antropologijos srityse, nors moksliniai tyrinėjimai jam tebuvo hobiu.
Etnobotanikos tyrinėjimus pradėjo 1927 m., kai per jų medaus mėnesį žmona Valentina Katskilo kalnuose (šiauriniai Apalačai Niujorko valst.) atsitiktinai rado grybų, labai panašių į augusius jos tėvynėje Rusijoje. Nuo tada sutuoktiniai daugelį metų rinko ir apibendrino duomenis iš mikologijos su kitomis mokslo sritimis: istorija, kalbotyra, mitologija, religijotyra... 1953 m. jie surengė ekspediciją į Meksiką, kad ištirtų, kaip vietiniai naudoja grybus magijos ir religininių apeigų tikslais; ir jie tapo pirmaisiais baltaodžiais, dalyvavusiais mazatekų slaptose grybų apeigose. 1958 m. mirus žmonai ir išėjus į pensiją iš „J.P. Morgan&Co” banko, tęsė tyrinėjimus ekspedicijose Tolimuosiuose rytuose (Naujoji Zelandija, Tailandas, Indija ir kt.). Reguliariai skaitė paskaitas apie etnomikologiją.

²⁾ Jeremija Dronfieldas (Jeremy Dronfield, g. 1965 m.) – Velso archeologas, rašytojas, biografas. Pradėjo darbą archeologu Kembridžo un-te, nagrinėjo senovės airių priešistorinį meną ir religiją, paskelbė kelis straipsnius, tačiau vėliau pradėjo rašytojo karjerą . Jo pirmuoju romanu buvo detektyvas „Skėrių ferma“ (1997). Tačiau jo „Alchemiko mokinys“ (20ąę) apie žydų mergaitę iš Maltos Antrojo pasaulinio karo metu buvo priimtas kritiškai. Rašo ir vaikams bei ne grožinius kūrinius. Apie Antrąjį pasaulinį karą parašė „Berniukas, nusekęs tėvą į Aušvicą“ (2019). Iš biografinių kūrinių paminėtini „James Barry: moteris aplenkusi laiką“ (2016, su M. du Preez), „Labai pavojinga moteris“ (2015, apie rusų šnipę, su D. McDonald) ir kt.
1995 m. jis atliko klinikinius bandymus su įvairiomis suvokimą pakeičiančiomis priemonėmis (LSD, kanapėmis, meskalinu, „magiškais grybeliais“ ir pan.) su kenčiančiais nuo migrenos, kokaino vartotojais ir kitais, lygindamas jų regėjimus su šablonais uolų ir megalitų piešiniuose Airijoje. Jo modelis subjektyvios vizijos sukėlimui buvo iš dviejų dalių: sensorinis sukeliamas fizinio ar nuotolinio poveikio bei vizijos, sukeliamos cheminio povekio ar patologijų. Labiausiai atitiko „magiškų grybelių“ (nesunkiai randamų Airijos miškuose) sukeltos haliucinacijos ir nepakenčiantys blyksinčios šviesos ir sergantys migrena.
žr. J. Dronfield. Migraine, light and hallucinogens: the neurocognitive basis of Irish megalithic art//Oxford Journal of Archaeology, May 2007, 14(3), p.261-275

³⁾ Robertas Veitlaneris (Robert J. Weitlaner, 1883-1968) – austrų metalurgijos inžinierius. 1909 m. emigravo į JAV, kur dirbo didžiausiose JAV plieno gamyklose. 1922 m. su šeima persikėlė į Meksiką, kur „La Consolidada“ plieno kompanijoje dirbo iki 1939 m. Ten pradėjo dažnas keliones į Otomį ir vėliau, nuo 1934 m., į Činanteką, Vakarų pasauliui „atrasdamas“ psilocilo genties grybus. Tad, išėjęs į pensiją, dirbo etnologu Antropologijos ir istorijos inst-te. Vėliau, nuo 1940 m., mokė indėnų kalbų. Paskelbė arti 100 darbų.

⁴⁾ Šočipilis (Xochipilli) – actekų menų, žaidimų, šokių, gėlių ir dainų dievas. Jo vardą sudaro nahuatlių kalbos žodžiai xochitl („gėlė“) ir pilli („princas“ arba „vaikas“). Jis taip pat laikomas ir homoseksualizmo bei vyrų-prostitutų globėju (kas gali būti susiję su jo toltekiška kilme). Vaizduotas su oyohualli talismanu, esančiu ašaros formos pakabuku iš perlamutro. Jo garbei buvo švenčiama „atsisveikinimo su gėlėmis“ šventė, kurios metu buvo aukojami žmonės.
19 a. viduryje Popokatepetlio ugnikalnio šlaite buvo rasta šio dievo statula iš 16 a. (dabar esanti Meksiko Antropologiniame muziejuje), kuri, mokslininkų nuomone, parodo haliuciogeninių grybų naudojimą.