… daug kas girioje grybauja. Žiūrėk, tai kelmučių ant nudžiūvusios eglės šakų prismaigstė voverė. Jaunų kazlėkų paskanauja šernas. O baravykus renka ... stirnos. Nuo ligų (kirmėlių) raudonosiomis musmirėmis gydosi barzdotas briedis...

Musmirė Lietuvoje

M. Gimbutienė laiške amerikiečių etnomikologui R.G. Vosonui rašė, kad „atokiuose rajonuose A. muscaria naudojamas vestuvių puotose, kur jo deda į degtinę“. Be to, „lietuviai paruošia nemažus kiekius džiovintų grybų ir siunčia juos į Tolimuosius rytus, Laplandiją, kur tie panaudojami šamanų apeigose“. Anot Vosono, tai vienintelis jam žinomas raudonosios musmirės panaudojimas Rytų Europoje.

Grybai ir medžiai
Grybai (grybiena) ne tik padeda medžiams gauti medžiagų, bet ir bendrauti su kitais medžiais – netgi perduoti jiems mikroelementus, cukrus, vandenį ir kt. Medžiai „kalbai“ naudoja izotopus – ir taip kitiems medžiams praneša, kad barsto sėklas, o mirštantys medžiai kaimynams atiduoda medžiagas.

Psichodelikos pamokos sapnuose

Savo esė rinkinyje „Alcheminiai tyrinėjimai“ (1967) K. Jungas išsakė mintį, kad didžiausios gyvenimo problemos „niekada negali būti išspręstos, o tik iš jų išaugta“. Psichodelinis renesansas jau čia ir jis plečiasi. Klinikiniai gydytojai, dvasinių bendruomenių vadovai ir kiti pradeda naudoti įvairias psichodelines priemones gydant viską – nuo depresijos iki egzistencialistinio nerimo. Tyrimai rodo, kad pagrindiniu gydančiu mechanizmu yra „mistinė patirtis“: susidūrimas su nenusakomu, su tuo, kad viskas ir niekas, arba tuo, kad jūs, kaip diskreti esybė, visai nesate. Taigi, psichedelikai gydo žmones tarsi išplėsdami į kažką daugiau, nei jie manė esą. Turintys daugybinių kentėjimų patiria palengvėjimą nuo sukeltų tektoninių perspektyvos poslinkių.

Tačiau tai kelia tam tikrų klausimų. Jei psichodelikai mus supažindina su sąmonės sritimis, prie kurių negalime racionaliai prieiti – nes jos pernelyg svetimos, pernelyg plačios, per daug paslaptingos – ką mes turime daryti ten įgytomis įžvalgomis?

Be integracijos psichodelinė patirtis šiek tiek panaši į atostogas, kuriose esate savo gerąja versija – atidūs vaikams, sutuoktiniui, esate žaismingas ir spindite išminties perliukais, sklidini kūrybiškumo – tik tam, kad grįžę namo pamatytumėte, kad to atostoginio „aš“ negalite išlaikyti visąlaik ir jam užtrenkiate duris. O integracija čia laikome suvirškinimo, asimiliacijos ir apmąstymo mechanizmus, kuriuos žmogus gali užleisti vėliau, peržiūrinėdamas atrastus vidinius brangakmenius, atvertus psichodelikų poveikyje.

Vien patirties nepakanka pasikeitimui – reikia sąmoningai apsispręsti panaudoti tai, ką išvydome, pajutome ir sužinojome. Turime suprasti išgyvenimus gana giliame lygmenyje, kad, religijotyrininko Hjustono Smito žodžiais tariant, mūsų pakitę būsenos taptų pakitusiais bruožais. Tam mums būtina savanoriškai paklusti mūsų racionaliosios sąmonės atjungimui, t.y. turime išsilaisvinti nuo ego pozicijos, tvirtinančios: „Esu tik tuo, kuo save laikau, o tai, ką žinau, yra viskas, ka reiktų žinoti“. Padėdami atsisakyti racionalumo, psichodelikai įgalina mus prisiminti pirmąją kalbą – iracionalumo kalbą.

Žinoma sena patarlė: tai, kam priešinatės, išlieka. Dalyko neigimas pasitarnauja jo įamžinimui (kaip bandymas negalvoti apie rožinį dramblį sukuria rožinio dramblio vaizdinį vaizduotėje). Vis tik kaip mus interpretuoti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana nelogišku ir labai sensacingu?

Ir čia atsiranda galimybė analizuoti post-psichodelinius sapnus, tikintis, kad jie, tarsi duonos trupiniai, padės išeiti iš miško. Jie tampa tokiais intensyviais. Mat psichodelkai perpina dvi asmenybės realijas: racionaliąją ir iracionaliąją, juslinę ir neįsisąmonintą, loginę ir emocionalią, sąmoningą ir pasąmoningą. Dėl psichodelinių išgyvenimų intensyvumo mes galime tapti iliuzijos, kad pasiekėme daugiau nei yra iš tikro, aukomis. Reikia nustatyti tikslią smūgio prigimtį ir laiku pakišti minkštą pagalvę, kad užtvertume kelią vėl atgautoms gelmėms.

Sapnai nėra logiški. Jie mums parodo kitą mūsų pačių pusę, nuo mes taip karštai atsisakėme vydamiesi šiandienybės paaiškinimą. Tai palaiminga tamsa, mėnuliškas protas, pasąmoninga. Sapnai psichodelikai padeda pasąmonišką paversti sąmoningu – ir teisingai įsisąmoninti padeda įlieti šviesos į išdžiūvusias nuo racionalumo sielas. Gal taip bus užglaistytas šiuolaikybės skilimas...