|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Nuodai
Senovės Romoje vienąkart buvo apkaltinta 170 moterų dėl apnuodijimų užkeikiant. Ir tai tik dalis veiklos apkerint krikščionis. Atseit jos užnuodydavo šulinius ir miltus, o taipogi duris ištepdavo nuodingais tepalais. Garsiausias augalinis nuodas yra kurarė, atpalaiduojantis raumenis ir uždusinantis. Jo pagrindinis komponentas yra dtubokurarinas. Strichninas išgaunamas iš kavernos ir veikia priešingai - stimuliuoja nervų sistemą ir sukelia mirtinus spazmus. 
Bulviniai (solanaseae), tkie kaip drignė (hyoscyamus), šunvyšnė (atropa belladonna) ar madragorai, atseit irgi naudoti iš amžių glūdumos. Vienas efektyviausių jų panaudojimo būdų - makštyje. O durnaropę (irgi bulvinių šeimos) vadina Šiaurinės žvaigždės šv. gėlele. Jos preparatai sukelia ypač gilų miegą - ir todėl labai vertinti nusikaltėlių ir magų. Senovės Indijoje vagių gaujos ir prostitutės ją vadino dhatureas. Meksikos indėnai yaqui durnaropių tepalu tepė genitalijas, kojas ir pėdas ir tikėjo, kad tada skraido. Kolumbijos čibča genties moterims duodavo durnaropių prieš sudeginant su šeimininkais. Peru kečua indėnai ją vadino huaca (kapas), nes manė, kad ji padeda nustatyti tikslią protėvių kapų vietą. Togo raganų medžiotojai durnaropę, sumaišytą su žuvų nuodais, duodavo įtariamiems raganavimu, kad nustatytų kaltus. Kai kurios vakarų Afrikos moterys iki šių dienų augina vabalus, maitina juos durnaropėmis, jų išmatas įmaišo į maistą, kad atsikratytų nepageidaujamų vyrų. Senovės Romoje tam tikslui naudojo rupūžes. Fungus (fungi - grybai) pavadinimas kilo iš įsitikinimo, kad rupūžės nuodus gamina, ėsdamos nuodingus grybus - iš čia angliškas šungrybių pavadinimas toadstool (rupūžės krėslas). Verdama aliejuje rupūžė lengvai išskiria nuodus, išplaukiančius į paviršių. 16 a. italai išmoko rupūžės nuodus išgauti druska, kuriuos po to įberdavo į maistą. 18 a. rupūžių nuodų dėdavę į patrankų sviedinius. Viduramžių kariai į varžovų odą slapta įtrindavo Bufo vulgaris, paprastosios rupūžės, išskyrų. Skalsės Haliucinogeniniai ar psichodeliniai preparatai yra pagaminti iš augalų ar gyvūnų, arba susintetinti. Jų sukelti poveikiai dažnai pavadinami kelione. Vienas stipresnių yra LSD (lysergic acid diethylamide), dažnai pavadinamas tiesiog "rūgštele" (kyslota). Kitas - psilocibinas. Marihuana ir iš jos išgaunamas hašišas yra silpni haliucinogenai.
Amazonijoje būdavo įkvepiama "leguminous epena" (Piptadenia peregrina ir Virola calophylla) ruošinio, kurio sudėtyje yra dimethyltryptamino. O bufeteninas išgaunamas džiovinant Buvo alvarius, Sonorano dykumų rupūžės išskyras. LSD gaminamas sumaišant diethylamidą su lisergine rūgštimi, išgaunama iš parazitinio rugių grybelio - skalsių; bet gali būti ir sintetinamas. Visi šie haliucinogenai struktūriškai artimi serotoninui, atsakingam už impulsų perdavimą neuronuose. Skalsės yra grybas augantis rugių ir kitų javų varpose. Jos per 50 m. plačiai naudojamos gydymui ir farmacijoje. Kartu jos yra stiprus nuodas ir jos alkaloidai stipriai veikia nervų sistemą paveikiant neuro-transmitinę funkciją. Jų tyrimai leido šveicarų chemikui Albertui Hofmann'ui atrasti LSD, iš skalsių išskirtą medžiagą, sąveikaujantį su serotoninu (vieną iš neuro-transmiterių). Tuo tarpu tradicinėje medicinoje jų ekstraktai veikia kitą neuro-transmiterį, dopamininą, kurio trūkumas yra pagrindinė Parkinsono ligos priežastis. Žinomiausias vaistas iš skalsių yra "Sandoz' Parlodel" (bromokriptinas). Šio tipo vaistai laikyti "nešvariais" dėl daugybės šalutinių poveikių. Mat dauguma (bet ne visi) skalsių pagrindu pagamintų vaistų turi šalutinį seksualumą skatinantį poveikį. Tuo tarpu dauguma serotonino gausinančių vaistų (naudojamų klinikinės depresijos gydymuose) mažina seksualumą. Toks poveikio skirtumas susijęs su dopamino ir serotonino receptorių vietomis. Vienose jų yra poveikis, kitose ne (ar net priešingas). 1966 m. LSD buvo uždraustas. *) Nahuatliai (arba Nahua) centrinėje Meksikoje gyvenanti indėnų tauta, kalbanti jutų-actekų kalbų šeimai priklausančiais nahuatlių kalbos dialektais. Jų yra apie 2,7 mln. gyv. Naua verčiamas aiškus, suprantamas, regimas, o nauat aiškiai, suprantamai kalbantis. Manoma, kad anksčiau ji gyveno pietvakarių JAV ir šiaurės vakarų Meksikoje (Aridoamerikos), tačiau apie 500 m. atsiskyrė nuo kitų jutų ir patraukė į pietus, kur sudarė įtakingas actekų ir toltekų kultūras, taip pat kitas mažesnės kultūras. Laikui bėgant jie asimiliavosi su vietinėmis tautomis bei atvykėliais iš Europos. O Salvadore išliko nahua grupė, vadinama pipilais. Dauguma nahua žmonių verčiasi žemės ūkiu. Kanapės rytuose ir Biblijoje
Apie tai truputį rašyta ir straipsnyje Netikėtas Jėzaus Kristaus galių aiškinimas, L.rytas, 2003 m. sausio 7 d., Nr. 4. Rusai kasinėjo Turkmėnijos Karakumų dykumoje, vietovėje, senovėje vadintoje Margiana. Ten rado nemažai 2 tūkst. pr.m.e. statinių. Pietų Gonur sudarė įtvirtintą gyvenvietę. Joje buvo didelė šventykla (su ugnies aukuru) sudaryta iš dviejų dalių - viešos ir slaptos. Viename kambarių rasta 3 moliniai indai. Mayer-Melikyan nustatė juose esant kanapės ir Ephedra liekanų. Kitur rasta 10 molinių grūstuvų, kurie, kaip atrodo, kartu su koštuvais galėjo būti naudoti sulčių spaudimui iš šakelių, stiebų ir lapų. Kitame kambaryje rasta nemaža talpa su nemažu kanapių kiekiu. Tad ši šventykla galėjo būti pagrindinė entheogeninio gėrimo tiekėja visai Margiana sričiai. Panašūs indai rasti ir Toguluk'o 1 kasinėjimų vietoje. Toguluk'o 21 rasta indų su Ephedra liekanomis, bet šįkart derinyje su aguonų galvutėmis. Kiti artefaktai nurodo, kad buvo atliekami tam tikri ritualai. Ant cilindrinio antspaudo pavaizduota būgnininkas, akrobatas ir du žmonės beždžionių galvomis. Panašu, kad apeigose naudotos kaukės, vaizduojančios gyvūnus. Tai leidžia spėti haoma buvus psichotropinių medžiagų mišiniu - vienu atveju kanapės ir Ephedra, o kitu opiumo ir Ephedra. Papildomai skaitykite:
|
