“1992 m. gegužės pradžioje du mūsų kolegos ėjo ta pačia „S“ zona. Atėjo iki dviejų proskynų susikirtimo, dviese pasiliko prie „dvynių sankryžos“. Girdi, kažkas eina proskyna iš ten, iš kur patys atėjo. Mato, link jų eina figūra, ir joje kažkas nejuntamai pažįstama. Figūra priartėja, tačiau nepriėjusi maždaug pusantros dešimties metrų, išsipučia, kažkaip išsišakoja ir dingsta.
Dėl visa ko pasitraukė į proskynos

Junichi Yaoi, Nippon televizijos tinklo darbininkas, prisimena anapusinio pasaulio apsireiškimą vieną 1972 m. pavakarę. Jis drybsojo ant tatamio spoksodamas į viršų ir planuodamas kitos savaitės darbus. Staiga lubose pasirodė veidas, tarsi iš projektoriaus. Vaizdas buvo gąsdinantis – maždaug 25 m. vyro veidas pasruvęs kraujais, tekančiais iš kaktos. Jis turėjo būti miręs prieš daug metų. Plaukai buvo kuokštu ir samurajų diržu. Yaoi apstulbo. Po 10 min. figūra dingo ir jis galėjo pajudėti.

kraštą – trečio sulaukti. Staiga naujas blyksnis visai greta. Ir vėl žingsnių garsas. Tik garsas, tačiau šįkart be vaizdo. Ir tada vienam topteli: „Klausyk, o juk tai buvo tavo žingsniai! Auliniai tavo ir eisena!“

Tiesiog mūsų akyse susidarė geras tamsaus rūko gniužalas ir pradėjo formuotis į stambų, dviejų metrų ūgio, panašus į gorilą siluetas. Spektaklio pabaigos nelaukėme: akžkaip panorome greitai-greitai, kojelėmis-kojelėmis ir tolyn nuo tos vietos. Tai ir buvo padaryta. Ilgai ginčijomės apie tai, kas tai buvo iš tikro – „inferninė struktūra“, tiesiog holograma (bet kas tada buvo originalu?), ar, blogiausiu atveju, kolektyvinė haliucinacija. Taip nieko ir nesugalvojome. Ir bendrai, juodų ir baltų žmogaus pavidalo figūrų, kartais pasirodančių žmonėms, nebijantiems naktimis vaikščioti po zonas, aprašymų mūsų archyve nemažai

1988 m. gegužės viduryje su draugužiu per lauką ėjau prie aikštelės. Pasiekus vidurį, draugužis bakstelėjo man į šoną. Lauko gale buvo vidutinio tankio rūkas. Viršutinė jo riba buvo pora metrų virš medžių, o apatine apie metrą nuo žemės. Per jį nuo kapinių iki miškelio lauke ėjo ilgas tamsus koridorius (be rūko). Juo plaukė figūros baltais plevėsuojančiais drabužiais, tarsi vaiduokliai, maždaug du metrai nuo žemės, o jų ūgis buvo apie 4 m. Galiausiai „jie“ liovėsi persikeldinėti – ir mes nuėjome toliau, aptardami tai, ką pamatėme.

Haliucinacijų pasaulyje

Kažkur prieš sulaukiant 90-ies žinomas istorikas Hugh Trevor-Roper‘is^*) (1914-2003), o tada ir Glantono lordas Dacre, pastebėjo, kad regėjimas nuolat blogėja. Būdamas trumparegis jis, iš pradžių, į tai nekreipė dėmesio. Bet nustačius glaukomą ir kataraktą ir pradėjus regėti "nebūtus dalykus", jis pradėjo manyti, kad eina iš proto: „Negaliu matyti daug, bet tai, ką galiu, tampa vis fantastiškiau“.

88 m. amžiaus, buvęs Oksfordo šiuolaikinės istorijos profesoriumi bei Kembridžo Peterhouse mokytoju, jis gyveno vienas, nes žmona Aleksandra, feldmaršalo Earl Haig‘o dukra, su kuria išgyveno per 40 m., mirė 1997 m. Paskutinius 3 m. negalėjo skaityti be akinių. Jo brolis akių chirurgas Patrikas jam pasakė, kad jo problema neurologinė, o ne oftalmologinė, ir kad jis kenčia nuo smegenų veiklos suprastėjimo. Tačiau jis nėra išprotėjęs, gyvena vienas, pats bando ruošti maistą. 2000 m. jam pasiūlė atlikti akių operaciją, tačiau įspėjo, kad gali visiškai apakti. Jis supanikavo.

O viskas prasidėjo maždaug 1998-ais. Pradžioje pasirodė ore besisukiojančios nedidelės apvalios kaleidoskopinių spalvų dėmės. Taip pat visur jis matė tamsių kvadratinių dėmių „nėrinius“; jį erzino jų netvarkingumas, jie buvo estetiškai įžeidžiantys ir jų neturėjo būti. Tai buvo pirmas etapas, o antras prasidėjo, kai jis pradėjo matyti judančius vaizdus, blokuojančius tikrovę.

Pirmiausia jis išvydo dviračių lenktynes, kuriomis iki tol visai nesidomėjo – vaizdai buvo gyvi ir realistiniai. Jie kartojosi be galo ir truko apie mėnesį. Joms pasibaigus, prasidėjo naujas scenarijus – žirgų lenktynės, kurios buvo jo gyvenamo dalimi, jis mėgo žirgus. Žirgai buvo grynaveisliai ir buvo malonu juos stebėti, kai dviračių lenktynės buvo visai pabodusiomis. Haliucinacijos buvo ryškesnės vakarais ir trukdavo apie pusvalandį. Jos netrukdė – kol nepradėjau galvoti, kad einu iš proto.

Tada jos darėsi vis paslaptingesnėmis. Žvelgdamas pro langą, ėmiau regėti vaizdus, tik šiek tiek susijusius su ten esančiu kraštovaizdžiu; pvz., medžiai buvo su lapais, kai jų ten (žiemą) nebuvo, ar sėdėjau prie stalo, o pro šalį lėkė vaizdai, tarsi važiuočiau traukiniu. Vieną naktį, „pravažiuodamas“ gyvenamą rajoną, išvydau aikštę su renesanso stiliaus kolonada ir įvairiomis architektūrinėmis fantazijomis. Kartais namuose atsirasdavo papildomi laiptai. Spalvos būdavo neįtikinamos – kažkoks iliuzijų ir tikrovės mišinys, kai jis negalėjo atskirti, kas kur.

Iš pradžių Dakro lordas apie savo būklę papasakojo šeimai ir artimiems draugams. Bet kai apie tai pasakė gydytojams, nustebo, kiek mažai jie žino. Vienas iš jų pasakė, kad su laiku prie aklumo pripras ir viskas susitvarkys. Ir pradžioje jis haliucinacijas priėmė susitaikydamas su jomis. Tačiau jos darėsi vis labiau groteskiškomis ir keliančiomis nerimą. Kartą jis pabandė išvalyti savo protą nuo jų išeidamas į sodą, tačiau jis buvo pilnas milžiniškų medžių. Jis čiuopė kelią lazdele, bet vis tiek atsitrenkė į realų medį. Teko pasiduoti ir grįžti į vidų.

Jis sako, kad tarp 2000-ųjų gruodžio ir 2001-ųjų birželio buvo „labai blogas laikotarpis“, turėjo kelis labai nemalonius atvejus, tačiau du ypač įstrigo atmintyje. Pirmuoju buvo kai jis atvyko į Didkoto geležinkelio stotį ir joje jau rado savo traukinį į Oksfordą. Jis norėjo į jį lipti, tačiau jam kilo įtarimas, ar tame kelyje jis yra, tad paklausė stoties viršininko, kuris pasakė, kad traukinys į Oksfordą netrukus atvyks.

Antrasis jį išgąsdinęs nutikimas įvyko jam grįžus iš Padingtono 2-ą valandą nakties po paskaitos Londone. Pakeliui į namus jis paklydo ir atsidūrė begaliniame tunelyje. Ir jis žinojo, kad pro šalį pravažiavo kelios tikros mašinos, tačiau jis baiminosi, kas galėtų jose sėdėti, tad pasitraukdavo į šešėlį. Galiausiai viena mašina sustojo, iš jos išlipo ... tikras policininkas ir jį parvežė namo. Jis nusprendė, kad toliau taip tęstis negali.

Tada dar vienas šviesaus proto gydytojas įvardijo jo būklę – Čarlio Boneto sindromas. Kai tai gavo pavadinimą, jam pasidarė aišku, kad tai neurologinė problema. Jis ėmė aiškintis apie tą šveicarų natūrfilosofą, kurio vardu pavadintas tas sindromas – jis pirmasis jį identifikavo, kai juo susirgo jo tėvas. Ir juo serga daugiau žmonių, nei apie tai manoma. Paprastai, tasai sindromas dar vadinamas „Liliputo haliucinacijomis“, nes regimi vaizdai yra sumažinti, tačiau Trevoro-Roperio atveju jie buvo visai tikroviški.

Tada jam ėmė sektis. Galiausiai ryžosi kataraktos pašalinimo operacijai, kuri, laimei, buvo sėkminga. Jis matė gerokai geriau ir gyvenimas palengvėjo. Savo ankstesnę patirtį vertina pozityviai. Nors haliucinacijos dar pasikartodavo, jis tikėjo, kad jos galiausiai išnyks.

Jis sako: „Dabar žinau viską apie vaiduoklius“, tai, atseit dalinio Čarlio Boneto sindromo padariniai.