Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Sibiriečio fenomenas  

Jevgenijus Berezikovas – rašytojas ir dailininkas, aiškiaregys, keliaujantis po pasaulį ir skaitantis paskaitas apie pasaulio pasikeitimą.

Gimė 1935 m. eigulio trobelėje Tomsko srityje (Sibire). Toliau buvo karas, badas, valkatavimas, vaikų namai, tarnyba armijoje. Ekskavatorininkas, vėliau kriminalinės paieškos darbuotojas, tapęs skyriaus viršininku viename Uzbekistano miestų. Dirbo partinį darbą ir pakilo iki Samarkando srities antrojo KP sekretoriaus posto. Buvojo Kremliuje, kur ne kartą susitiko su L. Brežnevu.

O greta buvo kitas gyvenimas. Kelionės į astralinį pasaulį, kitų pasaulių regėjimai ir bendravimai su jų gyventojais... Toks sunkus kelias Dievo link. Turėjo kelis aukštojo mokslo diplomus, pasigynė teisės mokslų kandidato į daktarus disertaciją, tapo Rusijos rašytojų draugijos nariu, išleido per 35 knygas, nutapė per 1500 paveikslų. Taip tapo Įšventintuoju (į Didžiojo kosmoso paslaptis). Jevgenijus Berezikovas

Matyt, tai kažkoks protėvių paveldas – save jis kildina iš Altajaus šamano Chano, kuris, anot legendos, Žemėje atsirado iš „dangiškosios motinos“. Jų giminėje buvo stipri šamanė Oija, kurią Jevgenijus vizijose išvydo, kai jam buvo penkeri )o pasikartojo, jam sulaukus 23-ių, kai pajuto tarsi skrendąs tarp žvaigždžių). O maždaug būdamas 33 m. amžiaus, vėl apjuto nepaprastą lengvumą ir nuo tada jau keliavo po atsivėrusias erdves. Kelionės tarsi pripildydavo jį energija ir žemiško maisto jam reikėjo vis mažiau. O kartu vis neįprasti darėsi ir jo sapnai – jei buvo pranašiški.

Jevgenijus pabandė piešti, ką pamatė – ir tada su juo subtiliajame pasaulyje susitiko ir davė pamokas Nikolajus Rerichas. Tai jį patraukė prie literatūrinio darbo – parašė apsakymą „Susitikimas su Rerichu“, kuris nebuvo publikuotas daugiau nei 20 m. Tada pradėjo rašyti istorinėmis temomis.

Pirmas sąmoningas kontaktas įvyko 1979 m. Šachrisabzės mieste, kur J. Berezikovas buvo pirmuoju miesto KP sekretoriumi. Jam namuose apsireiškė milžiniškos būtybės, įdėmiai jį apžiūrinėjo, tačiau nekalbėjo. Šviesai užsidegus, jos dingo. Jevgenijus paėmė popieriaus lapą – taip gimė jo pirmasis paveikslas „Jis ir jie“. Vėliau buvo daugiau regėjimų – ir juos jis bandė užfiksuoti. Kartą vizijose pasirodė Žemės rutulys, kurį vijosi baisus padaras, bandantis jį sugriebti. Jam beveik pavyko, Jevgenijus suprato, kad žmonija pavojuje.

Atėjo jo prasiskverbimų į paralelinius pasaulius etapas – kai jis išvydo Visatos atminties banką, kurį jis suvokė kaip fizinį ir filosofinį. Tai buvo ant pjedestalo stovinti poliruota dėžė be dangčio. Jos viduje pleveno švytintis, lėtai besisukantis aukso spalvos rutulys. Atrodė, kad jis sugeria ir spinduliuoja visų protingų kosmoso būtybių mintis. Nuo to momento jo regėjimai dažnai turėjo pranašišką užtaisą.

Ir štai – J. Berezikovas jau 14 m. važinėja po pasaulį skleisdamas žmonėms žinią apie žmonijos perėjimą į Šeštąją rasę. Matyt, tasai perėjimo laikas jau arti, nes Žemėje prireikė Įšventintųjų. Jis ne vienas šioje Žemėje...

J. Berezikovas. 2 etiudas. Poslinkis laike
Iš „Etiudai apie nepažintąjį“

Ne kiekvienas šiuolaikinis žmogus rimtai priima tiek dievus, tiek velnius. Tačiau negaliu atsisakyti minties, kad ne tikėjimas padarė stebuklą, o nepažintasis privertė žmogų priimti tikėjimą.

Apie tai savo knygoje „7 pasakojimai apie tamsiosios epochos pabaigą“ rašė Nikolajus Rerichas. Jis pabrėžė, kad žmonės meldžiasi kažkokiems nežinomiems ir nesuprantamiems dievams. O apie mūsų Vyresniųjų brolių egzistavimą dabar beveik niekas ir nežino. Jevgenijus Berezikovas: Amžinybė, 1985

Senoovės graikų mitologija pasakojo apie dievų ir didvyrių gyvenimą; joje atsispindėjo ne tik tikrovė, bet ir ateitis. Šviesiajame Olimpe gyvenantys nemirtingi dievai pirmą žmonių giminę sukūrė laiminga. Tai buvo aukso amžius. Tada po jo sekė sidabro amžius, tačiau to amžiaus žmonių giminė jau nebuvo tokia laiminga. Žmonės nei jėga, nei protu neprilygo aukso amžiaus žmonėms. Tada dievai sukūrė ir trečią giminę, trečią amžių – vario; šio amžiaus žmonės patys save susinaikino. Tada dievai sukūrė ketvirtą dievams prilygstančių žmonių karalystę: pusdievius, pusiau didvyrius. Tačiau ir jai atėjo galas. Paskutinis penktasis žmonių amžius – geležinis; jis dabar tęsiasi žemėje. Ir dieną bei naktį žmones nepaliauja žudęs liūdnas ir varginantis triūsas. Dievai žmonėms siunčia sunkius rūpesčius. Tiesa, į blogį dievai įmaišo ir gėrio, tačiau vis tik blogio daugiau. Jis viešpatauja visur. Vaikai negerbia tėvų, draugas neištikimas draugui, svečias nesulaukia vaišingumo, nėra brolių meilės, žmonės nesilaiko duotos priesaikos, nevertina tiesos ir gėrio. Griauna vieni kitų miestus, visur viešpatauja prievarta, vertinama tik pasididžiavimas ir jėga. Sąžinės ir teisingumo dievybės paliko žmones; apsisiautę baltais apdarais jos pakilo į aukštą Olimpą pas nemirtingus dievus, o žmonėms paliko tik sunkios nelaimės.

Tai pasakyta prieš tūkstančius mėtų, tačiau senojo mito žodžiai pranašingi. Žmonių ydos gali pergyventi amžius ir jei, pagal mitologiją, „žmogus buvo dievas“, „žmogus buvo pusdievis“, „žmogus buvo žmogus“, tai nauja žmogaus stadija tiesiog nenuspėjama.

Pagal mane, monoperiodas apima ir senuosius laikus, ir pirmuosius mūsų eros amžius, Viduramžius, ir dabartį. Dabar žmonija pereina į vieną įdomiausių laikotarpių – Absoliuto. Kai fizinis ir dvasinis pradai žmoguje susijungs, kai žmogus pilnai apmąstys savąjį „aš“, kai jis paprastame dalyke sugebės įžvelgti sudėtingą, o sudėtingame – paprastą, kai jam visi laikinės būsenos taps vientisomis, kai jis išmoks laisvai prisijungti prie Visuotinės substancijos.

Tačiau tarpo monoperiodo ir Absoliuto laikotarpio yra pereinamasis tarpsnis.

Visuotinė substancija, atsižvelgdama į viduramžiško žmogaus vystymąsi, rado blogio, kurį savo gyvenime kuria pats žmogus, simbolių pateikimo formą, - velnius, miškinius, raganas ir t.t. 18-19 a. sandūroje ta nelabųjų armija ėmė palaipsniui nykti iš žmonių kalbų ir minčių.

20 a. mes vis rečiau apie tai galvojam ir kalbam. Išnyko pasakojimai apie susitikimus su kipšais, kaukais ir kitais nelabaisiais, tačiau juos pakeitė žmonės-velniai. Na kaip kitaip iš bendražmogiškųjų pozicijų galima apibūdinti Hitlerį, Staliną, Pol Potą, Bokasą1). Ir šitie suvelnėję žmonės valdydami valstybes žmoniją įmetė į tikrą pragarą. Aš kalbu apie tuos velniškus žmones, kurie gavo valdymo aukštumas, tačiau buvo rangu ir žemesnių. Kasdiena mums atneša pranešimus apie beprasmes žudynes, patyčias, žiaurumus, prievartą, t.y. apie poelgius, netelpančius į žmogaus kaip protingos būtybės sampratą. Ta tema šiandien mąsto daugelis, tačiau kiekvienas pagal savo galimybes, savo matymą, priklausomybėje nuo savo pažinimo ribų praplėtimo.

1947 m. vasarį aš, būdamas 12-mečiu, pabėgau iš Ačisajaus vaikų namų, kur gyvenau beveik 7 m. Daugumą vaikų po karo pasiėmė tėvai, o aš likau vaikų namuose niekam nereikalingas ir nežinojau motinos likimo. Pabėgau su keliais berniūkščiais – ir ėmėme klajoti po šalį. Taip patekau į Tolimuosius rytus, į Maskvą, tačiau visada sugrįždavau į Vidurinę Aziją. Čia buvo šilta, aš su draugais atsivalgydavome, įgaudavome jėgų ir vėl traukdavome į keliones. Laikas nuo laiko mus sulaikydavo milicija. Anksčiau ir keleiviniuose traukiniuose važinėjo operatyviniai darbuotojai; štai jie mus ir išsodindavo iš traukinių ir siųsdavo į vaikų priimamuosius, iš kur mes, kaip taisyklė, bėgome, vėl apsijungdami į grupes ir tęsėme keliones.

Ir štai kartą traukinyje, operatyvinė grupė į paskutinį vagoną suvarė visus be bilietų: valkatas, smulkius vagišius, vagis ir mus, pacanus, neprižiūrimus. Berniūkščių buvo penki. Tada operatyvininkų vyresnysis, neprivažiavus prie stoties, patraukė stop-kraną, sustabdė traukinį ir visus išsodino tiesiai stepėje. Jau vakarėjo. 4 milicininkai, kuriuos mums priskyrė, daugiausia prižiūrėjo suaugusiuosius. Ir kai milicininkai užsižiopsojo, mūsų penketas paspruko ir, matydami, kad mūsų nepersekioja, mes movėme link artimiausio apgyvendinto punkto. Iki namų buvo nemažas atstumas, o jau temo, ir reikėjo kuo greičiau rasti nakvynę. Galiausiai pastebėjome aukštą pastatą ir suėjome į jį. Viduje buvo labai tamsu. Aš ėjau paskutiniu ir įsitvėriau į einančio priekyje švarką, bandydamas neužkliūti už ko nors. Netikėtai mes sustojome; ir aš pajutau, kaip kažkokia nežinoma, įelektrinta banga trenkė į mano ranką. Aš iškart ją atitraukiau ir iš netikėtumo net sušukau. Vis tik dar kartą ištiesiau į priekį ranką ir pajutau tą pat. Mane tai labai nustebino, tačiau įžiūrėti, iš kur eina energijos srautas nebuvo įmanoma. To metu visi išsitaisė ant grindų gulinčio kilimo.

Ilgai negalėjau užmigti, o vėliau akys pačios savaime užsimerkė, tačiau aš greitai prabudau ir, neatsimerkdamas jutau, kad kažkas žvelgia į mano veidą. Ir nuo to žvilgsnio aš pajutau nerimą. Atsimerkęs pamačiau, kad tiesiai virš manęs, o aš gulėjau ant nugaros, ore sklando žmogaus atvaizdas. Su barzda, padorus, įdėmiai žvelgiantis į mane ir nežymiai besišypsantis. Tada jo veido išraiška pasikeitė. Jis tapo griežtas ir kažkuo priminė šamanės Ojos veidą. Vizija greitai išnyko. Ilgai nesikankindamas užmigau. O ryte aptikome, kad nakvojome Chadžos Achmedo Jasevio2) mauzoliejuje, esančiame Turkestane. Ant marmurinės lentos buvo užrašyta, kad Achmedas Jasavis, sufijų poetas, gimė 1105 m. ir mirė 1166 m. Daugiau nieko apie jį nebuvo pranešama. Mane sukrėtė tai, kad jis man apsireiškė naktį, o ryte, greta kapo, kuriame ilsėjosi Achmedo Jasevio kūnas, pamačiau, kad viskas aplink atrodo kitaip. Tarsi būčiau atsidūręs kažkokioje karalystėje, kitoje epochoje. Patalpa buvo pilna besimeldžiančių žmonių. Jie buvo keistai apsirengę: dryžuotas įvairiaspalviais chalatais, ant galvų čalmos (tiurbanai). Greta stovintys beniukai, kaip supratau, nieko nematė. Mano pasimetimą pastebėjo ir kažkas paklausė:
- Ženka, kas tau?

Daip vėliau sužinojau, mauzoliejų pastatė grėsmingas užkariautojas Timūras Achmedo Jasevio, pamokslautojo ir poeto, šventojo, kurį žino visame islamo pasaulyje, palaidojimo vietoje. Legenda skelbia: Kai atėjo paskutinioji Mahometo, islamo įkūrėjo Alacho malonės dėka, valanda, Pranašas pasikvietė artimuosius ir žmones pasakydamas: „Aš mirštu; kas gali priimti mano amanatą3) – islamo simbolį?“ Iš minios atsiliepė kažkoks Arslan-baabas4), išminčius, kuriam tuo metu jau buvo 300 m. Tuo metu jis jau buvo susipažinęs su 33-ių religijų pagrindais, tačiau pripažino tik islamą. Gavęs išminčiaus sutikimą priimti amanatą, Mahometas pasitraukė pasikalbėjimui su Alachu ir jo pritarimu perdavė amanatą Arslan-baabui. Praėjus 500 m., Arslan-baabas, keliaudamas per stepę, sutiko 11-metį berniuką ir į jį kreipęsis pasakė: „Alacho valia daug metų ieškojau, kam perduoti islamo simbolį amanatą, kurį priėmiau iš paties Mahometo rankų, - ir štai radau tave. Imk šį simbolį, tebūna pašlovintas Alacho vardas ir tavo vardas“.

Ir tikrai, Achmedas Jasevis tapo garsiu islamo pamokslininku, rašė eilėraščius, kuriuose kvietė žmones būti gerais, mokė niekinti gobšumą ir godumą. Poezijos divane „Šventa“ jis dėsto sufijų mokymo pagrindus, dalina gyvenamiškus patarimus, gina teisingumą. Anot padavimo, kai jis pasiekė Mahometo amžių, tai kaip mirusio Pranašo gedulo ženklą paliko Bucharą, kurioje buvo sufijų vyresniuoju, ir persikėlė į Jasus5) (dabartinis Turkestanas), apsigyveno požeminėje celėje ir ten besimelsdamas pragyveno iki mirties. Toje vietoje ir palaidotas.

Musulmonai Achmedą Jasevį laiko antruoju šventuoju (po Mahometo), o Turkestaną – Mažąja Meka. Tačiau visa tai sužinojau gerokai vėliau, o tada man, 12-mečiui paaugliui, teko regėti tai, apie ką net neįtariau. Vizijos tęsėsi ir išėjus iš mauzoliejaus.

Abi gatvės pusės tarsi buvo skirtinguose laikmečiuose. Ten, kur stovėjo gyvenamieji namai ir kiti pastatai, atsivėrė dykvietės, o kur ėjo kelias, netikėtai skersai jo pasimatė senovinis statinys. Aš tarsi vienu metu egzistavau ir praeityje, ir dabartyje. Žvelgiau į tai, kaip sako, išplėtęs akis. Ir toji būsena manęs visai nebaugino, o net atvirkščiai, ji tiek įtraukė, kad aš, atrodo, tą akimirką užmiršau, kad neturiu namų. Po to poslinkis padidėjo, - ir aš išvydau kitas scenas, matyt dar iš senesnių laikų.

Aš tai supratau iš to, kad keitėsi žmonės, kitokia tapo jų apranga, išvaizda, statiniai keitėsi ten, kur prieš minutę nieko nebuvo. Mes ėjome į stotį. Tačiau už geležinkelio bėgių vizijos dingo ir aš sugrįžau į 1947-uosius.

Tą patį vakarą, sėdę į vieną garvežių, su vaikinais pajudėjome iš Turkestano į Semipalatinską. Ir daugiau į Turkestaną niekada negrįžau. O vizija priminė save. Man ypač įsiminė barzdoto žmogaus žvilgsnis, tarsi klausiantis: „Kas tu toksai?“ Ir to vakaro išskirtinumą aš dažnai prisimindavau. Ta detalė, matyt, yra labai svarbi.

Mauzoliejuje, kaip ryte paaiškėjo, mes buvom atsigulę ant meldimosi kilimo. Tuo metu aplink mus didžiuliais būriais skraidė šikšnosparniai. Aš niekad iki tol nebuvau matęs tiek šikšnosparnių. Prieš užmingant aš jaučiau save tarsi sklandantį, o visą mano kūną buvo užpildęs gausmas. Laikas nuo laiko tarsi nusirisdavo kažkokia banga, o aš každodėl tai siejau su skraidančiais šikšnosparniais. Po 10-15 jų vienas po kito su garsais ir cypsėjimais jie pralėkdavo virš mūsų, nupikiruodami žemyn ir vėl pakildami, išskrisdami pro skyles kupole. Ir kaskart, kai šiksnosparniai pralėkdavo virš mūsų, jaučiau bangos smūgį. O vėliau man apsireiškė tai, apie ką pasakojau. Tačiau kai prabudau, negalėjau aptikti nei šikšnosparnių, nei jų lizdų.

Atrodytų, kad tas nutikimas niekaip manęs nepaveikė. Jaučiausi lygiai tokiu pačiu, kaip buvau iki tol. Tik laikas nuo laiko prisimindavau, kas nutiko man Achmedo Jasevio mauzoliejuje Turkestane.

Tačiau aš giliai klydau. Netrukus po Turkestano aš atkreipiau dėmesį į vieną keistą aplinkybę, priminusią apie Achmedo Jasevio mauzoliejų. Tereikėdavo man dešine ranka prisiliesti prie ko nors ar palaikyti delną virš daikto, kad pajusčiau tą pačią bangą.

Dabar, praėjus daug metų, kai kilo poreikis apmąstyti ir susisteminti neįprastus man nutikusius reiškinius, supratau, kad pirmuoju žingsniu buvo šamanės Ojos dvasios įsikūrimas manyje, jei galima taip pasakyti, nes kito termino tam nėra. O antruoju žingsniu buvo poslinkis laike, vėliau pasikartojęs ne kartą.

Paaiškinimai

1) Žanas Bedelis Bokasa (Jean-Bedel Bokassa, 1921-1996) - Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius, pasiskelbęs save imperatoriumi, šalį valdęs 1966-79 m. Save vaizdavo tautos tėvu: uždraudė išmaldos prašymą, poligamiją, kraičio paprotį, moterų genitalijų apipjaustymą... Nepaklūstantiems buvo taikomos žiaurios bausmės, Be to, manoma, kad imperatorius užsiėmė kanibalizmu. Prancūzijos prezidentas V.G. d'Estaing‘as užmezgė draugiškus ryšius su juo, kadangi CAR tiekė prancūzams uraną ir deimantus. 1979 m. buvo nuverstas, pasitraukė į Prancūziją, 1986 m. grįžo ir buvo teisiamas.

2) Chodža Achmedas Jesavis (1093–1166) – tiurkų poetas, sufijus, mistikas, rašęs chakani (tiurkų literatūrine) kalba. Įsteigą pirmąjį tiurkišką sufijų ordiną „Jesevyje“. Jo eilėraščių ciklas „Divan-i Khikme“. Tiurkų tautų laikomas šventuoju. Praėjus 223 m. po jo mirties Timūras virš jo kapo pastatė mauzoliejų.

3) Amanatas - paveldas, užstatas, įkaitas (žmogus), duodamas sutarčiai užtikrinti. Islame bendrąja prasme tai, ką įteikė, patikėjo Alachas, ir ką reikia saugoti.

4) Arystan-Babas (Arslan-baabas) – šventasis Vidurinėje Azijoje. Pagal vieną versiją imamo Muhammad ibn Ali ibn Abi Talib‘o (637-700) palikuonis, pagal kitą – Mahometo bendražygis, įvykdęs Mahometo pavedimą (amanatą). Jo mauzoliejus Otrare (dabar Šaulderio kaimas Kazachstano Turkestano srityje) yra piligrimystės vieta.

5) Jasai – ankstesnis Turkestano pavadinimas. Turkistanas – miestas Kazachstane prie Syr Darjos upės, arti 150 tūkst. gyv. Jo istorija atsekama iki 4 a. Jame yra 4-i mauzoliejai, vienas skirtas Timūro anūkei.

Papildomai skaitykite:
DM=XF
Kur įsikurs siela?
Laiko ciklo pabaiga
Astrologijos kiltis
Botino - žvitrioji akis
Minčių valdymo mašina
Pranašas Nostradamas
Šventasis pranašas Slavikas
Gynybos narkomato telepatai
Keiro – bohemiškasis pranašas
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Soma, gėrimas iš musmirės?
Keistai pažįstama, Deja vu
Gyvenimas 2021 metais
Interviu su A. Zalatoriene
Juodoji Nigerijos magija
Tarp sapno ir tikrovės
Dievų ir žmonių akys
Tarybiniai alchemikai
4-ojo etapo evoliucija
Stebuklingas grybas
Genties pranašystės
Likimo diena?
Burtų ištakos

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis