Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Menas matyti tolimą praeitį  
Daugelis senųjų kultūrų turėjo vizijų regėjimo apeigas, kai įšventinamasis likdavo vienas gamtoje vyresniųjų parinktoje vietoje. Ten jį turėjo aplankyti vizija – paukštis, gyvūnas, akmuo ar net vėjas ar vanduo. Vizija priklauso nuo jos siekiančio asmens, bet ji susijusi ir su vieta.

Pompeii destruction Vienu nedaugeliu žmonių, galėjusių matyti praeitį, buvo 19 a. amerikiečių mokslininkas Dantonas bei jo žmona Elizabetė. Jų šeimos relikvija tapo gabalėlis Pompėjos vulkaninio tufo. Istorinis eksperimentas atliktas dalyvaujant sekretoriui. Elizabetė paėmė tą relikviją, užsimerkė... Sekretorius užrašė jos žodžius: „Kol kas regėjimo nėra. Bandau išsiaiškinti to priežastį. Atrodo, kad ten didelis kalnas ir turiu užversti galvą aukštyn, kad pamatyčiau jo viršūnę. Tas kalnas vulkaninis; ir ten, prie viršūnės – dūmai, akmenys, pelenai ir dulkės, beveik vientisa masė. Visa tai išmetama dideliu atstumu“ susidaro vertikalus stulpas, primenantis aukštą kaminą, ir štai jis subyra į šonus! Išmetamas kiekis milžiniškas. Tai nepanašu į lavą ir sklinda tarytum didelis juodas debesis, tarsi ritasi, panašiai į potvynį. Vos galiu patikėti, kad tai tikra. Atrodo taip, tarsi būtų ketinimas viską aplink palaidoti“. Štai jis slenka – liejasi, plinta, putoja, ritasi kalno šlaitu dideliu juodu srautu – ir tebesilieja ilgą laiką. Vaizdas tiesiog prislegia...“

Ji nupasakojo klaikų Pompėjos gyventojų, kuriuos klojo tamsioji masė, siaubą. Profesorius jai padavė kitą gabalėlį iš tos pačios vietovės. Ji papasakojo apie minias aikštėje, susirinkusias dar iki išsiveržimo, ir ėmė žvalgytis po namus... Štai jos rankoje gabalėlis iš po išsiveržusios medžiagos sluoksnio. Ji persikelia į įvykių pradžią, nupasakoja amfiteatrą: moteris arenoje atlieka akrobatinius pratimus ant šuoliuojančio žirgo nugaros. Vyras paklausė, ar buvo amfiteatre žmonių, kai prasidėjo išsiveržimas. Ji atsakė, kad buvo, spietėsi prie vartų, kai išgirdo riksmus gatvėse. Visa sujudo. Žinia plito, visų žvilgsniai buvo prikaustyti prie ugnikalnio. Tada nutiko baisiausia. Užėjo purpurinė prieblanda. „Aš dabar viršuje, iš čia galiu matyti aiškiau. Mieste žmonės bėgioja visomis kryptimis. Neša senius, nusilpusius, ligonius. Kai kurie vežimuose – priekyje. Visi bėga ir eina kuo galima sparčiau, kad, matyt, daugiau nebesugrįžtų. Tarp jų keli dengti vežimai – jie atrodo keistai“.

Kito bandymo metu profesorius davė Elizabetei gabalėlį švino rūdos. „Prieš mane, į šiaurės rytus ir į šiaurę tęsiasi, - kalbėjo Elizabetė, - dideliu atstumu yra metalo gysla, kurios uoliena, kiek galiu spręsti, primena šią rūdą. Didelės uolos tolumoje – iš tos pačios uolienos. Tačiau tai neatrodo vientisa tankia mase, uolienos atrodo suskaidytos į didžiulius netaisyklingos formos luitus, ne netvarkingai susigrūdusius vienas ant kito, o glaudžiai supakuotus, be to tarpai tarp jų užpildyti smėliu arba dulkėmis. Aplink .. tūkstančiai tokių luitų, tokių, kaip šis gabalėlis. Tačiau pagrindinis nesusipratimas yra šių luitų artumas kasinėjimams – ir tuo pat metu į juos nekreipiamas dėmesys“.

Deltonas žinojo, kad jo žmona niekada nematė šachtų ar jų aprašymų. Tada jis dar neįsiklausė, kaip arti tiesos jos žodžiai. Tai paaiškėjo tik aplankius švino kalnakasybos rajoną šiaurės vakaruose. Sieringas švinas (galenitas) buvo netaisyklingų luitų, kurie glaudžiai supakuoti, o tarpai užpildyti moliu arba ochros dulkėmis.

Anglų keliautojas P. Fosetas*), Pietų Amerikos džiunglėse ieškojęs Atlantidos ir ten žuvęs 3-me dešimtm., rašė: „Turiu 10 colių aukščio statulėlę iš juodojo bazalto. Tai žmogaus figūra, prie krūtinės laikanti Percy Fawcett hieroglifais išrašytą plokštelę; tokie pat rašmenys yra ant juostos, apsuktos aplink delnus. Man statulėlę davė seras Raideris Hagardas, kuris ją įsigijo Brazilijoje, ir esu tvirtai įsitikinęs, kad ji rasta viename iš užmirštų miestų.

Ši akmeninė statulėlė turi keistą savybę: kas ją paima į rankas, iškart pajunta elektros srovę, kylančia ranka aukštyn, - jutimas toks stiprus, kad kai kurie žmonės skuba padėti statulėlę. Šio reiškinio priežastys man nežinomos. Britų muziejaus specialistai nesugebėjo man paaiškinti šios statulėlės atsiradimo“.

Fosetas tikėjo menu regėti praeitį. Nepažįstamas žmogus paėmė tą statulėlę į rankas ir pradėjo rašyti: „Matau didelį netaisyklingos formos kontinentą, nusitęsiantį nuo Afrikos šiaurinio kranto iki Pietų Amerikos. Jame kyla daugybė kalnų ir vietomis matosi ugnikalniai, tarytum pasirengę išsiveržti. Augmenija gausi – subtropinė ar tropinė.

Žemyno Afrikos pusėje gyventojų negausu. Žmonės tvirtai sudėti, neįprasto, sunkiai apibūdinamo tipažo, tamsia oda, tačiau ne negroidai. Jų skiriamieji požymiai – iškilūs skruostikauliai ir veriančiai spindinčios akys. Sakyčiau, kad jū moralė galėtų būti geresnė, o tikėjimas artimas stabmeldystei. Matau kaimus ir miestus, rodančius gana aukštą civilizacijos lygį, ten yra kažkokių išdažytų namų, kuriuos laikau šventyklomis.

... Matau save persikėlusį į žemyno vakarinę dalį. Augmenija čia vešli, - sakyčiau, tanki, - o gyventojai gerokai kultūringesni nei rytuose. Vietovė labiau kalnuota; meniškos šventyklos daugiausia iškaltos uolose; jų išsikišę fasadai remiasi į kolonas, papuoštas meniškais raižiniais. Žmonių, panašių į šventikus, virtinės įeina ir išeina iš šventyklų; jų vyriausiasis žynys arba vadas ant krūtinės turi plokštelę, tokią kaip statulėje, kurią laikau rankoje. Šventyklų viduje tamsu; virš altoriaus matosi didelės akies atvaizdas. Žyniai priešais akį atlieka užkeikimo apeigas, be to visas ritualas yra okultinio pobūdžio, susijęs su aukojimų sistema – gyvūnų arba žmonių“.

Toliau aiškiaregys matė, kaip vyriausias žynys paėmė tokia statulėlę ir perdavė kitam – liepęs ją saugoti ir savo laiku perduoti savo įpėdiniui. O miestai Atlantidos vakaruose gausiai apgyvendinti. Gyventojai skirstomi į tris grupes: valdančiuosius, viduriniąją klasę ir varguolius. Aiškiaregys minėjo ir užsiėmimus magija, girdėjo balsą: „Sužinok likimą, kuris skirtas savimi pasitikintiems! Jie laiko, kad kūrėjas pavaldus jų įtakai ir yra jų valdžioje, tačiau atėjo atpildo diena. Laukti jau neilgai – žiūrėk!“

Ir štai nubudo vulkanai; visa žemė dreba nuo jų trenksmų. Jūra kyla tarsi uragano metu ir didelės sausumos dalys vakaruose ir rytuose dingsta po vandeniu. Žemyno centras užtvindomas, tačiau dar matomas. Didžioji dalis gyventojų arba nuskendo, arba žuvo drebėjimų metu. Žynys, gavęs statulėlę, bėga į Atlantis by Kircher kalnus ir ten slepia šventenybę, o tada patraukia toliau į rytus. Kai kurie žmonės išplaukia valtimis, kiti skuba į kalnus, kur prie jų prisijungia bėgliai iš šiaurės ir pietų.

Ir štai vėl girdisi balsas: „Atlantidos bausmė bus lemtimi visiems, kurie išdrįs sudievinti valdžią!“ Ai6kiaregys sak4, kad negali tiksliai nurodyti katastrofos datos, bet tai įvyko gerokai iki Egipto iškilimo; ji vėliau buvo užmiršta ir prisiminimai apie ją teišliko mituose. O šis stabas gali atnešti nelaimę tam, kuris nėra su juo susijęs giminystės ryšiais.

Amerikos gydytojas ir rašytojas Džozefas Bjukenenas buvo vunderkindu, 6 m. amžiaus mokėsi geometrijos ir astronomijos. 12 m. amžiaus įstojo į teisės mokyklą, o vėliau baigė Luisvilio un-to medicinos fakultetą. Sulaukus 18 m. amžiaus (19 a. viduryje) pokalbio metu vyskupas Dž. Polkas pasakė, kad visada jaučia vario skonį, kai prisiliečia prie varinių daiktų. Tai paskatino Bjukeneną daryti bandymus su senoviniais daiktais ir bandymais matyti praeitį. Jis pastebėjo, kad žmona gali prisiminti įvykius, susijusius su įvairiais daiktais. Ji užsimerkdavo ir pro jos akis imdavo plaukti ryškūs vaizdai. Bet ir vunderkingui šio reiškinio aiškinimas buvo kietas riešutėlis.

Vidinis balsas: nesupainiokite su pilvo urzgimu!

Prisimenate tuos anekdotus, kuriuose veiksmas nukreipiamas su „Ir vidinis balsas jam sako: ....“ Skeptikų nuomone, vidinis balsas – tik išmislas, pasiteisinimas. O kaip iš tikro? Ir kas gi žino?! Ir kas kalba mūsų viduje – dievas ar demonas?

Štai 1673 m. Prancūzijos šiaurėje esančiame Sen-Malo gimė Renė Trouin, Sieur du Guė, vėliau tapęs bretonų korsaru Renė Duguay-Trouin (1673-1736), piktadariu piratu, užgrobusiu apie 300 prekybinių ir 60 karinių laivų. O vėliau tapusiu Liudviko XIV admirolu. Jį lydėjo neįtikėtina sėkmė – ir nors manoma, kad piratai gyvena trumpai, jis sulaukė 63 m. amžiaus. Ir štai kokį užrašą jis paliko neužilgo prieš savo mirtį:
„Palieku filosofams paaiškinti ištakas ir esmę to vidinio balso, kuris dažnai lėmė mano sėkmę ar nesėkmę. Jei jie jį priskirs kažkokiam mane saugojusiam džinui, gyvai ar karštai vaizduotei, o gal pačiai mano sielai, kuri tam tikrais momentais praminka pro ateities miglas, aš nesupyksiu ant jų už tokį paaiškinimą. Tačiau aš savyje nejaučiu nieko daugiau nei tą tylų, tačiau suprantamą ir, sakyčiau, atkaklų balsą, ne kartą pranešusį man įvyksiančių įvykių dieną ir aplinkybes“.

Ir kaip suprantate, nei filosofai, nei kitokie mokslininkai taip ir nesugebėjo įminti seno pirato užduotos mįslės.... kai ir neįtikėtinos A. Hitlerio sėkmės mįslę – jisai dar Pirmojo pasaulinio karo metais pradėjo „tiesiai į galvą“ sunkiai suprantamus įsakymus, ne kartą išgelbėjusius jam gyvybę.

Bet vidinis balsas ne visada palankus vien blogiečiams. Štai 1952 m. geologinės ekspedicijos prie Jenisiejaus metu nutiko keistas nutikimas su būsimu kino režisieriumi A. Tarkovskiu**). Kaip papasakojo V. Kurilenko, kartą, Tarkovskiui miegant trobelėje, jis triskart išgirdo balsą: „Dink iš čia!“ Ir nors pradžioje jis į jį nekreipė dėmesio, po trečio perspėjimo nutarė netampyti likino už ūsų. Jis pakinkė žirgą ir vos nujojęs 100 m pamatė, kaip vėjo gūsis ant trobelės užverčia didelė pušį. Mirtis būtų buvusi beveik neišvengiama...

Taip pat skaitykite  Ateities vizijos    

Pranašiška Marko Tveno vizija

Kai Samiuelis Klemensas (pasirašinėjęs Marko Tveno slapyvardžiu) svečiavosi pas seserį, jam prisisapnavo, kad jo brolis Henris guli metaliniame karste, jam ant krūtinės padėta baltų gėlių puokštė su viena raudona rože viduryje. M. Tvenas pradžioje pamanė, kad brolis tikrai mirė, tačiau tą mintį vijo šalin, - ir tik kitą dieną pasipasakojo seseriai.

Tuo laiku, apie 1850 m. Tvenas su broliu dirbo ant plaustų Misisipėje, tarp Sent Kuiso ir Naujojo Orleano. Po kelių savaičių po to sapno, broliai skirtingais garlaiviais grįžinėjo į Sent Luisą. Henris plaukė "Pensilvanija", jame sprogo garo katilas ir beveik visi keleiviai žuvo; tame tarpe ir Henris.

Beveik visi žuvusieji buvo palaidoti mediniuose karstuose, tačiau Henriui Sent Luiso gyventojai susimetė metaliniam karstui. Per laidotuves Tvenas pamatė, kad viskas iki smulkmenų sutampa su sapnu, tik gėlių nebuvo. Tačiau prie karsto priėjo moteris ir padėjo Henriui ant krūtinės baltų gelių, su rože vidury, puokštę.


*) Persivalis Fosetas (Percival Harrison Fawcett, 1867- apie 1925 m.) - britų generolas-leitenantas, kartografas ir keliautojas, garsus kelionėmis po Amazonijos džiungles, kur ieškojo Eldorado.
Pirmą kartą į Pietų Ameriką išvyko 1906 m. Ten išgirdo išgirdo mitą apie „dingusį miestą“. 1925 m. jis, gavęs finansinę paramą, su sūnumi Džeku ir jo draugu Reiliu vėl išvyko į Braziliją, siekdamas rasti „miestą Z“, kurį manė esant kažkur Mato Grose. Iš kelionės jis negrįžo, apie jo likimą nežinoma. Apie jį yra M. Jemcevo ir E. Parnovo apysaka „Paskutinė pulkininko Foseto kelionė“, 2003 m. Rusijoje išleistas dokumentinis filmas „Inkų aukso prakeiksmas“, o 2013 m. susuktas filmas „Dingęs miestas Z“ (rež. Dž. Grėjus).
Visą gyvenimą Fosetas tikėjo užmirštais miestais P. Amerikos selvoje. Jo surinkti duomenys leido spėti, kad tem egzistavo aukšto lygio civilizacija, kurią jis laikė Atlantidos civilizacija. Tokias mintis ypač skatino 18 a. „Rankraštis nr.512”, kuriame buvo aprašomas portugalų lobių ieškotojų1753 m. atrastas užmirštas miestas Baijos provincijoje. Materialiu tos civilizacijos buvimu jis laikė turimą 25 cm aukščio juodo bazalto statulėlę.

**) Andrejus Tarkovskis (1932-1986) – rusų kino režisierius, scenaristas, aktorius, kino teoretikas, teatro ir operos vadovas. Jo filmams būdingos metafizinės temos, ilgos apimtys ir itin estetiški vaizdai. Garsūs jo filmai: „Ivano vaikystė“ (1962), „Andrejus Rubliovas“ (1966), „Soliaris“ (1972), „Veidrodis“ (1975), „Stalkeris“ (1979). Paskutiniai du filmai buvo susukti Italijoje ir Švedijoje: „Nostalgija“ (1983), „Aukojimas“ (1986).

Papildomai skaitykite:
Ateities vizijos
Kogi telepatija
Miegas ir sapnai
Sibiriečio fenomenas
Doppelganger efektas
Ką rodo laiko rodyklė?
Juodoji Nigerijos magija
Gyvenimas 2021 metais
Tikrieji Žemės astronautai
Mūsų smegenys ir yra Visata
Spiritualizmo apžvalga: Mesmeras ir kt.
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
Baltieji vandenys: legendos ištakos
„Nuojautų biuras“ ir Barkeris
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Keiro – bohemiškasis pranašas
Moteris su dviem leopardais
Heisenbergo mistinė patirtis
Apie čerauninkes ir raganas
Banginių pranešimas žmonijai
Šventasis pranašas Slavikas
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Kada bus Armagedonas?
Nuo Quanta prie Qualia
Minčių valdymo mašina
Tarp sapno ir tikrovės
Čenelingas ir rašymas
Dievų ir žmonių akys
Fairwater paslaptis
Žvilgsnis ir žodis
Druidiški pasivertimai
Pranašas Nostradamas
Tolimasis poveikis
Genties pranašystės
Sielos klajonės
Vūdū ištakos
Hipnozė

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis