Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Druidiški pasivertimai  

Keltų mituose galime išskirti 4-ias pavidalo pakeitimo priežastis: Bausmė; išgyvenimas, apsisaugojimas ir giminės pratęsimas. Kartais sakmė apima kelias jų, pvz., Velso legenda apie LLew LLaw Gyffes.

LLeu virsta ereliu

Lleu Llaw Gyffes - veikėjas Velso mitologijoje, pasirodantis pasakojime apie Gvinedo karalių Math fab Mathonwy - apie jo gimimą, vedybas, mirtį, prisikėlimą ir sosto gavimą. Jis buvo karys ir burtininkas, glaudžiai susijęs su dėde Gvidionu. Vardas Lleu išvestas iš proto-keltiško žodžio Lugus, kurį kai kurie laiko kilus iš proto-indoeuropietiškos šaknies „*leuk-“ – „šviesa“.
Jo žmona buvo Blodeuwedd, kuri pradėjo meilės nuotykius su Penlyno valdovu Gronw Pebr‘u, - ir jiedu sumanė nužudyti Lleu. Tačiau šio nebuvo galima nužudyti nei dieną, nei naktį, nei viduje, nei lauke, nei jojantį, nei einantį, nei apsirengusį, nei nuogą. Tad Blodeuwedd apgaule iškvočia Lleu, kad jį galima nužudyti tik ietimi, auštant, užmetus tinklą.
Pervertas Gronw‘o sviestos ietis, Lley virsta ereliu ir nuskrenda. Gvidionas jį atseka tupintį aukštai ąžuole. Giedodamas engynioną, jis nuvilioja jį iš ąžuolo ir gražina žmogaus pavidalą, o tada drauge su Matu jį išgydo. Kaunantis su Gronw‘u, šis paklausia Lleu, ar gali tarp savęs ir Lleu ieties patalpinti didelį akmenį. Lleu leidžia, sviedžia ietį, kuri perveria akmenį ir nužudo Gronw‘ą. Tada Gvidionas paverčia Blodeuwedd pelėda, o galiausiai LLeu užima Gvinedo sostą.

Kaip ir Amerikos indėnai, daugelis britų genčių tvirtino kilusios iš dievų, medžių ar gyvųjų. Buvo paplitęs tikėjimas gyvūnų dvasiomis ir gebėjimu pasiversti gyvūnais. Kartais tai atliekama savo valia, kaip Cian‘as4) pasivertė šernu, kad paspruktų nuo priešų, o kartais kiti paversdavo burtais, kaip Gwydion‘as1) buvo paverstas vilku.

Didysis airių didvyris Tuan‘as3) (kilęs iš Partholonijos dievų) savo dvasinio vystymosi kelyje perėjo per eilę formos pasikeitimų. Jis į gyvenimą galėjo pažvelgti iš daugelio pusių.

Villainos Velso dievas Gilfaethwy virto elniu ir sužinojo, ką reiškia būti medžiojamam ir persekiojamam, kai išprievartavo Goewin‘ą. Vienas druido tikslų buvo pasiekti tokį išminties lygį ir ištrinti žmogaus sąmonės ribas.

Daugelis dvasių apibūdinamos kaip sidhe. Viktorijos laikų rašytojai suplakė sidhe sąvoką su mažųjų elfų sąvoka. Originaliose sakmėse sidhe yra didelės būtybės, klajojančios po kraštą. Jų yra daugybė rūšių, kaip Gwragedd Annwn5), gyvenančios ežeruose ir įgaunančios gulbių formą, mėsėdis ožiakojis Gwyllion'as2), gyvenantis kalnuose, kilniaširdžiai ruoniažmogiai, Roane6).

Dėl išgyvenimo ir atgimimo

Velso legenda apie Taliesin, kuris kaip Gwion Bach, pavirsdavo įvairiais gyvūnais slėpdamasis nuo deivės Ceridven pykčio. Gwion virto kiškiu, žuvimi, paukščiu ir galiausiai kviečio grūdu. Ceridwen irgi keitėsi - virto kurtu, ondatra, sakalu ir višta, kuri, sulesusi grūdu virtusį Gwion, tapo nėščia ir pagimdė Taliesin'ą. Tuanas šernas

Ši legenda turi panašumų su airių sakme apie Tuan Mac Cairill. Tuan buvo Partholon'o (vienos iš 5 airių tautos vado) anūkas. Jis buvo vienintelis likęs savo genties atstovas saloje gyvenęs kaip elnias, šernas, vanagas ir pagaliau lašiša, kurią pagavęs žvejys pateikė Cairill žmonai, kuri pastojo ir pagimdė Tuan'ą.

Ir Tuan'as, ir Taliesin'as viską atsiminė iš ankstesnių pavidalų. Ir abudu atvirto žmogumi patekę į moters kūną ir šiai pastojus [gal dėl to druidai ir draudė kai kurį maistą, kad nepastotum nuo jo]. Bet tai nebuvo reinkarnacija, nes veikėjas išlaikydavo savo tapatybę.

Kai Blodeuwedd ir jos mylimasis pabandė nužudyti LLew, šis pavirto ereliu. Gwydion rado jį tupintį ant šakos su nuo jo krentančia mėsa, kurią rijo kiaulė. Gwydion druidiška burtų lazdele jį vėl atverčia žmogumi. Nubausdama Blodeuwedd, ją paverčia pelėda.

Transformacija kaip bausmė

Ossian motina druido Fer Doirche buvo paversta elne. Jis jai gimsta tebesant elne ir visą gyvenimą turėjo elnio sruogą, - ten, kur jį palaižė.

Fianna susiduria su motina medžioklėje, bet ši sugeba jam parodyti tikrąjį pavidalą ir išvengia, kad Ossian ją nušautų.

Lir vaikai buvo paversti gulbėmis jų pamotės Aoife, nes ši jiems pavydėjo Lir meilės. Jie jomis buvo ilgus metus, kol pagaliau atgavo žmonių formą ir mirė pasenę ir nuvargę.

Velso sakmė apie Math ap Mathonwy, kuriam Gwydion'as su broliu Gilfaethwy sudarė sunkumų, pradėję karą su Pryderi, Annwn karaliumi. Tai galėjo nustumti Math nuo Goewin. Gwydion nužudė Pryderi, o Gilfaethwy išprievartavo Goein. Math juodu pavertė elniais - patinu ir patele. Kaip pora jie taip gyveno iki mirties, kai vėl transformavosi šįkart į šernus ir sulaukė daug palikuonių. Dar vėliau gyveno kaip vilkai.

Lugh tėvas Cian Mac Cainte aptiko sūnaus priešai. Cian sudrožė sau burtų lazdele ir virto šernu. Vienas Lugh priešų Brian Mac Tuirenn išjuokė brolius, kad šie neatskiria tikro šerno nuo druidų šerno. Tad juos pavertė skalikais, kurie puolė persekioti Cian ir mirtinai jį sužeidė. Miręs jis vėl atgavo žmogaus formą.

Škotų aukštikalnių folklore yra specialus užkeikimas asmens transformacijai, fith-fath (fee-faw) dainelė. Alexander Carmichael'as sako, kad jis naudotas, kai reikėjo eiti nepastebimam - dažniausiai kaip gyvūnui. Medžiotojas juo galėjo naudotis medžioklėje, nes padėdavo pritykoti prie laimikio ir šį slėpti nuo galinčių pavogti.

Stebuklingu debesiu gaubiu tave -
Iš šuns, iš katės,
Iš karvės, iš žirgo,
Iš vyro, iš moters,
Iš jaunuolio, iš merginos,
Ir mažo kūdikio.
Kol atgal sugrąžinsiu.

Tas „debesis“ gali būti dievo Manannan galių iškvietimas. Ta jūrų dievas, savo skraiste valdęs miglas ir rūkus. Toji skraistė buvo išskleista tarp Fionn ir Fae tad jiedu galėjo užmiršti vienas kitą. Tad užkeikimu prašoma, kad asmuo būtų uždengiamas Manannan apsiaustu.

Matthew randa sąryšį tarp fith-fath ir airių lorika užkeikimų. Jie fith-fath verčia „elnio veiksniu“ ir panašų vertimą taiko airių feth-faidha. Feth-faidha yra ir kitos dainelės, vadinamos „Šv. Patriko šarvu“, pavadinimas. Tą „šarvą“ airių šventasis naudojo, kad suklaidintų karaliaus Loegaire karius - pasiversdamas kartu su savo palyda elniais.

Pasakėlės iš Longdeldale

Legenda apie du įsimylėjėlius, kuriems tėvas uždraudė susitikinėti, pasakęs, kad geriau „atiduos velniui“. Jiedum vienok, paskyrė pasimatymą nuošalioje vietoje. Bet iškart prisistatė velnias savo dalies. Jis įsiuto, kai mergina atsisakė eiti su juo ir nusivijo įsimylėjėlius per dykynę. Jis jau buvo bečiumpąs merginą, kai staiga pasirodė keista šviesa ir dundantis balsas tarė „Sustok!“. Sulenkta velnio ranka, griebianti merginą, sustingo, o įsimylėjėliai išnyko su šviesa.

1906 m. legendą perdavęs Thomas Middleton‘as užtikrino, kad fėjos juos padarė laimingais ir jiedu vis dar pasirodo prie Etherow‘o krantų kaip dvi gulbės. O velnio ranka virto akmeniu. Tai kelias, vadinamas Velnio alkūne (Devil's Elbow).

Taip pat pasak Thomas Middleton‘o, Longdeldale visada buvo gausu gyventojų, užsiimančių magija. Vienas jų gyveno Mossy Lea, netoli Glossop‘o, ir laikytas didžiausiu po Merlino. Jis tapo žinomas kaip Daktaras Faustas. Vieną dieną jį aplankė velnias, ir Daktaras iškvietė varžytis lenktynėse romėnų keliu per dykynę. Velnias sutiko, nes jo žirgas buvo greičiausias karalystėje.Norėdamas duoti Daktarui šansą, leido išjoti pirmam. Lenktynėse velnias greitai pavijo Daktarą ir kvailiojo tampydamas Daktaro arklį už uodegos. Jis taip įsijautė, kad nepastebėjo, kad jie kertą gryno vandens upelį. Jis iškart pralaimėjo, nes žinoma, kad velnias, sekdamas ką nors per tekantį vandenį, netenka galios. Velnias įsiuto ir išrausė ilgą griovį, vadinamą Velnio griova. Romėnų kelias šalia jos pavadintas Daktaro Vartais.

Blogiausias daiktas Longdeldale yra prieš 20 m. rasta statulėlė, „Mažylis su tėčio ragais“. Ji užrakinta muziejaus fonduose, nes manoma, kad kas ją turi, tam atneša nelaimę. Tai bjauri maža figūrėlė iki liemens, trumpomis rankomis, kurios nulaužtos. Jos didelė galva su maža skylute viršuje ir dideliu ragu, plačiomis akimis ir snapu. Ji buvo rasta Hollingworth‘o konservatorių klubo rūsyje. Buvo nudažyta žaliai, raganavimo spalva. Ikiromėniško laikmečio keltų galvos buvo trikampiu veidu ir migdolų akimis. Tuos bruožus turi ir „Mažylis“, bet jis nėra keltiškos kilmės. Yra manančių, kad ji atvežta iš Afrikos...

Taip pat skaitykite: Odos pakeitimas kaip dvasios ir kūnos dvilypumo simbolizmas

Kai kurie paaiškinimai:

Gvidionas ir Gilfaitis prievartauja Gevina 1) Gvidionas (Gwydion) - Velso mitologijoje magas senovinėje (6 a.) „Medžių karo“ poemoje, Gilfaičio (Gilfaethwy) brolis. „Mabinogione“ vadinamas dievo Dono sūnumi, tad gali būti dievu arba pusdieviu. Jis padeda Gilfaičiui išprievartauti Gevinos, merginą, laikančią Gvinedo karaliaus Mato pėdas. Tai sužinojęs Matas juodu paverčia gyvūnų poromis. Gvidionas metams tampa elniu, tada – šernu ir galiausiai vilku. Gilfaitis analogiškos rūšies patele – ir kasmet jų palikuonys siunčiami Matui.

2) Gvilionai (Gwyllion) – velsų kalbos žodis, turintis daug prasmių, tarp jų ir „vaiduokliai, dvasios“ bei „nakties klajokliai“ (o taip pat – kalnų „fėjos“). Viena jų atmainų yra moteriškos dvasiso, mėgstančios paklaidinti keliautojus bei keliančios siaubą savo kvatojimu. Atbaidomos metaliniais peiliais, kurių vien spindėjimo pakanka atbaidymui.

3) Tuanas (Tuan mac Cairill) – airių mitologijoje atsiskyrėlis, išlaikęs ankstesnių reinkarnacijų atmintį. Jis vienintelis išgyvenęs marą (arba Tvaną). Per eilę atgimimų gyvūnais (elniu, lokiu, vanagu, lašiša, kurią suvalgius pagaliau atgimė Tuanu) jis išgyveno iki krikščioniškų laikų. Jis aprašomas 11 a. rankraštyje.

4) Kienas (iš airių cian – „ilgas, ištvermingas, tolimas“) - airių mitologijoje (aukščiausiojo senovės) dievo Lugo tėvas. Viename pasakojimų jis buvo nužudytas Tuireann‘o sūnų, kai bandė pabėgti pasivertęs šernu.

5) Gvragedas Anunas (Gwragedd Annwn) – velsiečių mituose vandens dvasios, neretai pasirenkančios mirtinguosius savo sutuoktiniais. Jos gali būti atpažintos iš neįprasto elgesio - pvz., raudojimo per vestuves ar juoko per laidotuves. Anot vienos legendų jos gyvena nuskendusiame mieste. Ir turi gerus gydymo sugebėjimus. Jos gali keisti kūno formą pasiversdamos paukščiais – dažniausiai gulbėmis.
Anunas - velsiečių mituose Anapusinis pasaulis.

6) Roanai (iš galų kalbos: Roane arba Selkies) – aukštikalnių škotų tikėjimuose ruoniažmoniai – sausumoje žmonės, o jūroje – ruoniai. Padavimuose vyrauja meilės istorijos – žmogus nežino įsimylėjęs roaną arba sužinojęs slepia ruonio odą, taip neleisdamas atvirsti ruoniu. Panašių istorijų turi ir kitos tauros – švedai, činukiai indėnai (ir net tą patį motyvą turi lietuvių Eglė žalčių karalienė).

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Botino - žvitrioji akis
Druidų žmonių aukojimai
Ankstyvasis spiritualizmas Anglijoje
Priešistorinė Stounhendžo obervatorija Anglijoje
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Oda teskiria kūną ir dvasią
Moteris su dviem leopardais
Slaideriai ir Atkurta atmintis
Australijos Svajų metas
Tie prakeikti nematomi dalykai
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Tikrieji Žemės astronautai
Ženklų paslaptys laukuose
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Apie čerauninkes ir raganas
Š. Amerikos indėnų kosmologiniai mitai
Baubas, maumas ir babaušis
Čenelingas ir rašymas
Vilkolakiai Viduramžiais
Helovyno istorija
Gyvosios ugnys
Jie tebegyvena!?
Sielos klajonės

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis<.P>