Paslaptinga Kogi gentis Kolumbijoje. UFO Page. Lithuanian

Kogiai yra Tairona civilizacijos (apie 10 a.) palikuonys. Ji paliko nuostabius aukso, akmens ir keramikos dirbinius bei stulbinantį iš plytų grįstų kelių tinklą. Prieš 500 m. į Šiaurės Kolumbiją atvykus ispanams, kogiai pasitraukė į Sierra Nevada de Santa Marta, kurią jie laikė „Motina“ arba „Pasaulio širdimi“. Sierra Nevada yra piramidės formos ir iškyla iki 17 tūkst. pėdų aukščio - ir yra atskirta nuo Andų kalnų virtinės.

1536-39-ųjų Quesada žygis palietė tik vakarinius kalnų šlaitus ir apsiribojo pakrante. 1693-ais su misionieriška misija atvyko Kapučinas, kurio dėmesio centru buvo Ika (Arhuako) - į pietus ir vakarus nuo kalnų. Bet ir Kogi patyrė misionierių dėmesį - 1875-ais jėzuitų tėvo Celedon'o veikla privertė didelį kiekį genties pasitraukti į vakarų šlaitus.

Teišliko (1997 m. duomenimis) apie 1600 Kogi genties narių. Jie visą energiją sutelkia minties veiklai (o ne kūno ar asmens). 1988-aisiais Kogi leido BBC žurnalistui Alainui Ereirai susukti apie juos dokumentinį filmą. Jie dabar sunerimę, kad Jaunesnieji broliai griauna ekologinę pasaulio tvarką. Kalnakasyba, vandenų tarša bei kita destruktyvi veikla baigia „uždaryti gyvybės fabriką“, kurį "puola" Saulės ir žvaigždžių pajėgos.

Kogių visuomeninės struktūros viršuje yra Mamas (iš „mamos" arba Saulė), dvasiniai vadovai ir žyniai, kurių mokymas yra įspūdingiausias jų visuomenės aspektas. Mokymas prasideda nuo pat vaikystės ir tęsiasi 18 metų. Jis vyksta specialiose Sierra olose [Olų ir urvų svarbą aiškina ir Porfirijus „Nimfų oloje“]. Tuo metu „moro", būsimieji žyniai, vengia dienos šviesos. Mokymas vyksta dviem etapais (po 9 m.) tarp kurių arba patys „moro", arba mokytojas nusprendžia, ar bus toliau tęsiamas mokslas. Mokytis gali merginos, tačiau per kelias paskutines kartas tik kelios merginos gavo mokymą „senąja dvasia“.

Aprašysime Mamos būrimo būdą.
Prisėdęs kalvos su ritualinėmis kepurėmis ir būrimo taure. Kepurės vaizduoja namus, o apvalus namus virš apvalainos kaukolės yra pačio pasaulio simbolis. Mama savo kepurės name tampa pasauliu, o jo būrimas yra tranzakcija tarp žmogaus, fizinio pasaulio ir Alunos.

Kadangi pasaulyje viskas dalijama į keturias klases, tai ir akmens karoliukai (tuma) yra keturių spalvų: balti (abu, Motina, simbolizuojanti vandenį, pirmapradį dvasios vandenyną), juodi (reiškia dvasią ir „priklauso“ laikui prieš Aušrą, reiškia mirtį), raudoni (žmogaus kraujas, naudojami būrimui ligos atveju) ir žali (augalai ir medžiai, naudojami būrimui dėl augmenijos).

Būrimo tikslas - surasti, kur duoti dovaną. Pasaulio reguliavimo koncepcija - paimti iš vienos vietos ir duoti kitai. Tuma padaryta specialiai būrimui - ji gyva esybė, ji gyva, ji turi sielą, ji yra visa kuo.. Tuma suberiami į taurę (tu-tuma), padaryta iš specialaus moliūgo apačios. Mama išrenka tuma ir duoda dvasinę galią į ten, kur tumos Motina yra, kur vandenų Motina yra, kur būrimo Motina yra. Jis paima vandenį ir išlieja į tu-tumą, kurioje suberta tuma. Jis pašlovina vandenį ir meldžiasi. Dabar jie apvalyti: vanduo, tuma ir tu-tuma.

Tada Mama kalba tumai, jis sako, kad ruošiamės kalbėtis ir įmeta jį į taurę - pakyla burbuliukai, išsilieja kalba ir Mama įsiklauso į burbuliukų žodžius - įsiklauso, ir Mama aiškiai girdi tai, ką reikia.

Vienas pavojaus ženklų - iš kapų grobiami būrimo karoliukai. O jie turi būti saugomi (kaip ir auksinės Motinos) molinėse urnose žemėje. Jie yra jų namai. Keturių tipų karoliukai - kiekvienas savo urnoje. Jose jie privalo būti visada. Mes irgi iškeliausime į urnas, kaip ir visa, kas teigia mus. Dabar kai juos ištraukia iš žemės šaknų, Žemė silpsta. Kai Jaunesnysis brolis išvogs visus rutuliukus, visa išdžius.

Likusi dalis yra paprasti genties nariai, pasiskirstę pareigomis dažniausiai pagal lytį. Abi jos dirba žemės ūkyje, o audimu, medžio apdirbimu, drabužių siuvimu, virvių vijimu ir įrankių gamyba užsiima vyrai. Moterys verda valgį, renka vaisius, pina krepšius ir pintines (mochila). Vyrai ir moterys didesnę dalį praleidžia atskirai. Moterys gyvena su vaikais, o vyrai atskirame būste netoliese arba didesnę laiko dalį praleidžia kaimo nuhue ("pasaulyje" arba vyrų name), kuris yra didžiausias ir sudėtingiausias kaimelio statinys.

Kokos kramtymas yra vyrų užsiėmimas, nors jos krūmus prižiūri ir lapus skina moterys. Labai nešami specialia mochila ir pasidalijama juos paruošus. Koka maišoma su kalkėmis iš pakrantėje surinktų kriauklių specialiame moliūge vadinamame poporo.

Kadangi daug laiko praleidžiama dirbant žemės plotuose esančiuose įvairiuose aukščiuose, tai greitai po aušros kaimas ištuštėję. Paliktų namų, išskyrus ceremonijų, durys užrakinamos sunkiomis, dažnai senovinėmis spynomis (kartais vien sujungiant virvės galus). Tai parodo privataus gyvenimo svarbą, nes spynos nėra apsauga nuo vagysčių, kurios labai retos ir žiauriai baudžiamos (kiekviename name praktiškai tokie pat daiktai).

Seksualinės laisvės nėra: šeima - visam gyvenimui, o skyrybos nepraktikuojamos. Kogi labai drovūs - viešumoje pasirodo tik apsirengę. Net maudytis į upę eina apsirengę. Ypač "slaptai" maudosi Mama - su drabužiais įbrenda į upės vidurį, staigiai pritupia kuriam laikui, atsistoja ir išeina.

Mamas meldžiasi moteriškajai pasaulio sutvėrėjai Gaulcovangui ("gau" - sukurti). Aluna yra visuotinė dvasinė galia, kurioje yra ir iš kurios kyla visi daiktai. Mamas mokymo tikslas yra išvystyti gebėjimą sąmoningai veikti alunoje. Gaulcovangas alunoje sutvėrė Kalguasiza - "visa ko, kas egzistuoja, vaizdus" [Panašumų rasite Hermetiškose vizijose]. Be jų materialioji dalis negali egzistuoti. Jų abiejų papildymas yra Yuluka, kuri išlaiko pusiausvyrą.

Motinos sūnus Serankua sukūrė žmones - tam, kad prižiūrėtų ir rūpintųs pasauliu. Kogi save vadina Kaggaba, t.y "žmonės". Žodis galėjo kilti iš "kaggi", t.y "žemė" [pamašiai Adomas žydų kalba reiškia "žmonija" ir yra kilęs iš "adamah", t.y. žemės, žr. Apie žydų dievo vardo kilmę]. Tačiau Kogi tai reiškia ne vien tai, kad žmonės sukurti iš molio, o kad žmonija yra Žemės dalis. Likusi žodžio dalis "aba" reiškia Motina.

Visa, kas gali būti ir kas bus yra žinoma Motinai. Jei apie juos ji nebūtų turėjusi minties, jų formos nebūtų atsiradę alunoje, - taigi jie negalėtų egzistuoti. Visi dalykai jau buvo - iki prasidedant laikui. [Paskaitykite apie Svajų metą].

Ir dar viena paralelė: Aluna nepaprastai panaši į budistų Dao:
„Tada buvo ka-in kas beformis; jis buvo prieš dangų ir žemę. Be garso, be substancijos, nuo nieko nepriklausąs, nekintantis. Visa apimantis, neišsenkantis. Jį priimti galima kaip visų daiktų motina. Jo tikrojo vardo nieks nežino - mes jam davėme Dao pavadinimą“.
Dao De Čing, XXV

Kaip ir Aluna, Dao apima moteriškąją ir vyriškąją galias, kurios vadinamos Yin ir Yan. Taip pat skaitykite Slaptąją doktriną.

Kogi religija daro įtaką Ika ir Assario tautoms, kurios pripažįsta Kogi pranašumą dėl jų turimų ezoterinių žinių - tokių svarbių Sierra Nevada gentims.

Jie save vadina Vyresniaisiais broliais ir labai domisi kitomis kultūromis, keista kitų elgsena ir ... karštai meldžia savo dievų, kad apgintų kitų tautų jaunesniuosius brolius. Jų kosmologija verčia individualų elgesį derinti su Žmogaus poreikiais ir Gamtos ištekliais. Atsako už pasaulį ne tik atskiras asmuo ar visuomenė, bet visa žmonija.

Taironos civilizacija - senoji, iki-kolumbinė civilizacija Kolumbijoje, Sierra Nevada de Santa Marta regione. Ji jungė kelias santykinai nepriklausomas teritorijas, kurias valdė vietiniai vadai. Piemieji jos paminklai priskiriami 1 a., o suklestėjo 11 a., kai ypač pagausėjo gyventojų. Nuopuolis prasidėjo 16 a., ispan7 u=kariavim7 laikais. Indėnų, gyvenusių greta Tairono kalno, kalba „tairona“ reiškė „kalvė“ – ir anot pirmųjų kronikų, ten buvo įsikūrusios įvairios metalo liejimo dirbtuvės. Jos gyventojai kalbėjo dviem pagrindinėmis čibča kalbų grupei priklausančiomis kalbomis. Ir šio metu ten gyvenančios kogių ir kitos gentys kalba čibčos šeimos kalbomis – ir laikomos tiesioginėmis Tairono kultūros įpėdinėmis. Įvairiomis šių vietovių kalbomis „tairona“ reiškia „vyrai“ arba „tigro sūnūs“.
Žinių apie Taironos civilizaciją nėra gausu. Viena pirmųjų regiono aprašymų 1530 m. parengė Pedro d'Anghiera (1457-1526). Anot jo, Tairono slėnis gausiai gyvenamas, su irigacija. Daugelis gyventojų užsiima žvelyba ir pardoda jūros produktus toliau nuo jūros esančioms sritims. Jų gyventojai parodė aršų pasipriešinimą ispanams, panorusiems moteris ir vaikus paimti į vergiją – ir ispanai patyrė nemažai nuostolių. Vienu geriausiai ištyrinėtų Taironos civilizacijos paminklų yra Siudad-Perdida („prarastasis miestas“), kurį :juodieji archeologai“ atrado 1975 m. Jo centrinė dalis buvo apie 15 ha, o jame gyveno 1500-2400 gyventojų.
Tairono kultūra garsėjo savo juvelyriniais dirbiniais; ankstyviausi aukso dirbiniai priskiriami Neguanchįs epochai (300-800 m.). Manoma, kad auksinius papuošalus naudojo ne vien diduomenė. Nuo kitų iki-kolumbinių kultūrų auksiniai pakabukai („kasikai“) skiriasi detalių detalumu. Figūrėlės vaizduoja vadus ir diduomenę puošniais apdarais ir su masyviomis žvėrių kaukėmis ant veidų.