20 a. įvairiose šalyse įvairių žmonių atrastas reiškinys, kurio nepaaiškina egzistuojančios teorijos. Jam duoti skirtingi vardai: N. Kozyrevas „laiko emanacija“ W. Reich'as „O-manacija“ arba „orgonu“; R. Blondlot¹⁾ „N-emanacija“; I. Šachparonovas „Mon-emanacija“ A. Gurvičius²⁾ „mitogenetinė emanacija“; A. Čiževskis „Z-emanacija“; A. Veinikas³⁾ „laiko lauku“ ir „M-lauku“; A. Deev'as „D-lauku“; Yu.V. Tszyan Kanchzhen „biolauku“; H. Moriyama „X-agentu“; V. Lensky „daugiapole emanacija“, „radiestesietikine emanacija“, „formuojančia galia“, „tuščiomis bangomis“, „pseudomagnetizmu“; H. Nieper'is „gravitacijos lauko energija“; T. Brown'as „elektrogravitacija“, „penktąja jėga“, „antigravitacija“, „laisvąja energija“. Šį pavadinimų sąrašą galima tęsti be galo...

Po 7-ojo dešimtmečio viduryje atliktų teorinių ir eksperimentinių tyrimų, pvz., V. Baryševskio grupės ir G. Skrotskio (TSRS), A. Abragam'o ir M. Goldman'o grupės (Prancūzija) bei kitų, buvo atrastos ir tiriamos sukinio-sukinio sąveikos tarp sukiniu poliarizuotų el. dalelių su sukiniu poliarizuotais taikiniais, bei atstuminės branduolių sukinių būsenų koreliacijos. Tos sąveikos pavaidintos „pseudomagnetizmu“. Vienu atveju „pseudomagnetizmas“ aiškintas kaip Kulono mainai, o kitais – kaip branduolių sąveikos. Tuo metu vyravo nuomonė, kad sukinio-sukinio sąveikų kitokia prigimtis. Tad aiškaus jų suvokimo nebuvo. Vėliau atlikti teoriniai ir eksperimentiniai tyrimai su el.dalelių grupių sukinio-sukinio sąveikomis tiriant branduolinių sukinių bangas ir branduolinį magnetinį rezonansą.

1977 m. A.C. Tam'as ir W. Happer'is eksperimentiškai parodė, kad du žiedu poliarizuoti lazerio spinduliai traukia arba atstumia priklausomai nuo jų poliarizacijos. Jei kryptis ta pati, spinduliai traukia, o jei priešinga – stumia. Tai kirtosi su kvantinės mechanikos principais – kaip ir 9 dešimtm. A.D. Kirch'o grupės sąveikos proceso tarp sukiniu poliarizuotų protonų ir sukiniu poliarizuoto protonų taikinio tyrimų rezultatai..

Teoriniai rezultatai paaiškinantys Tam-Happer efektą buvo gauti P.C. Naik'o ir T. Pradman'o (JAV), o vėliau P.I. Pronino, J.N. Obuchovo ir I.V. Jakušino (TSRS). Dar vėliau De Sabbata ir C. Sivaram'as (Italija), ir po to E.A. Gubarevas, A.N. Sidorovas ir G.I. Šipovas panaudodami torsioninių laukų teorijas davė teorinį paaiškinimą A.D. Krishn;o ir kitų eksperimentams. Jie rodė taip vadinamos „penktosios galios“ apraiškas. Gali būti, kad pirmasis „penktąją galią“ 19 a. pastebėjo Rusijos fizikos-chemijos draugijos profesorius N.P. Myškinas. 1990-ais De Sabbata ir C. Sivaram'as parodė, kad „penktosios galios“ reiškinys gali būti paaiškinamas torsioninių laukų apraiška.

Įdomu pažymėti bandymus parodančius anomalijas susijusias su giroskopais. Pirmasis tokio pobūdžio bandymus atliko rusas N.A. Kozyrevas. 6-me dešimtmetyje jis atrado, kad giroskopo svorio pokyčiai nuo kampinio greičio ir sukimosi krypties. Vėliau juos patvirtino Baltarusijoje A.I. Veinikas. 1989-ais rezultatus paskelbė H. Hayasaka ir S. Takeuchi, matavę laisvai krintančio giroskopo kritimo laiką. Jie irgi parodo laiko priklausomybę nuo kampinio greičio ir sukimosi krypties (taip pat žr. Visatos švytuoklė). Neįprastą giroskopų elgseną stebėjo S.M. Poliakovas ir daugelis kitų. Tai buvo aiškinama kaip antigravitacijos apraiška. 1991-ais G.I. Šipovas parodė, kad Niutono mechaniką neigia atsirandantys torsioniniai laukai, kuriuos sukuria besisukantys kūnai.

Nuo 6 dešimtm. vidurio iki 8 dešimtm. pabaigos N. Kozyrevas atliko astronominius stebėjimus su naujo tipo sistema. Nukreipus teleskopą į žvaigždę, teleskopo viduje buvęs detektorius registruodavo ateinantį signalą net ir tada, kai pagrindinis veidrodis buvo ekranuojamas metalo lakštais. Tai rodė, kad elektromagnetinės bangos (šviesa) turi kažkokią komponentę, kurios negali ekranuoti metalas. Kai teleskopą nukreipdavo ne į matomą žvaigždės vietą, o į išskaičiuotą tikrąją jos vietą, būdavo fiksuojamas dar stipresnis signalas. Bet tai įmanoma tik tuo atveju, jei žvaigždės spinduliavimas sklinda milijardus kartų greičiau už šviesą. Signalas būdavo pagaunamas ir tais atvejais, kai teleskopas būdavo nukreipiamas į „būsimas“ žvaigždės vietas [žiūrėjimas į ateitį]. Tokius tyrimus apie 1990 m. tęsė Lavrentjevo vadovaujama grupė, o 1992 m. Juos Ukrainoje pakartojo A. Akimovo grupė. Rezultatus traktavo kaip torsioninių bangų aptikimą [torsioniniai laukai gali "užbėgti" į ateitį].

Torsioninių laukų teorijos ištakos siekia 1913 m., kai A. Einšteinas parodė sąryšį tarp gravitacijos ir erdvėlaikio iškraipymų. Apie tą laiką E. Cartan'as spėjo, kad gali egzistuoti ryšis tarp tam tikrų fizikinių reikšmių ir tam tikros geometrinės abstrakcijos, torsiono. Cartan gravitacijos teorija nerado pripažinimo, nes tuo metu sukiniai dar nebuvo atrasti.

Tik 6 dešimtm. pabaigoje-7 dešimtm. pabaigoje buvo padaryti bandymai papildyti A. Einšteino gravitacijos teoriją torsiono sąvoka [T.W. Kibble, D.W. Sciama]. Bet publikacijų pasipylė tik po pirmojo (ir sukėlusio sensaciją) torsioninio poveikio išskaičiavimo. A. Trautman'o ir W. Kopczynski'o publikacijose buvo įrodinėjama, kad erdvėlaikio sukiniai leidžia išvengti kosmologinių prieštaravimų „nejudrios“ Visatos modeliuose. ETC (Einšteino-Kartano) teorija labai išpopuliarėjo.

ETC teorijoje (kuri yra statinė ta prasme, kad sukiniai tik sąveikauja, bet nesklinda) sukinių sąveikos konstanta gravitacinei konstantai G ir Planko konstantai h, ir yra maždaug 27 laipsniais silpnesnė už gravitacinę konstantą – ir nenuostabu, kad daugelis tvirtino, kad stebimi reiškiniai negali būti paaiškinami torsioniniais laukais.

Tačiau buvo sukurtos netiesinės torsioninių laukų teorijos, kuriose besisukantys šaltiniai spinduliuoja. Tada daug dedamųjų nepriklauso nuo G ir h. pvz., G. Šipovo teorijoje torsioninės konstantos reikšmė ne mažesnė už 10-5-10-6.

Torsioninių laukų charakteristikos gerokai skiriasi nuo EM ir gravitacinių laukų. Jie turi ašinę simetriją, o ne centrinę. Yra dešininiai ir kairiniai torsioniniai laukai (priklausomai nuo sukinio krypties). Jei sukinio kampinis greitis yra pastovus, o masė pagal sukinio ašį pasiskirsčiusi tolygiai, ašies svyravimų nėra, sukuriamas statinis torsioninis laukas. Kitais atvejais sukuriamas torsioninis spinduliavimas (torsioninės bangos). Torsioniniai laukai skleidžia informaciją nekleisdami energijos ir pereina per medžiagą su šia nesąveikaudami. Manoma, kad torsioninių laukų sklidimo greitis yra 109 c (c – šviesos greitis).Tačiau torsioninių laukų sklidimas keičia tos medžiagos sukinių būseną – ir tai leidžia juos aptikti. Juos galima ekranuoti medžiagomis, turinčiomis tam tikras sukinių struktūras.

Kadangi visos medžiagos (išskyrus amorfines) turi savitą erdvinę molekulių struktūrą, kurią sudaro ne tik atomų padėtis, bet ir sukinių kryptys, todėl kiekviena medžiaga turi savitą torsioninį lauką. Tarp jų, ir magnetas (nes magnetinio lauko orientacija paveikia elektronų sukinių kryptį) – ką aptiko A. Veinikas. Netgi daugiau, nėra elektrostatinio arba EM lauko, kuris neturėtų torsioninio lauko [ko gero, tų tyrimų pradininku reiktų laikyti N. Tesla, o Rusijoje panašius bandymus darė S. Avramenko, G. Ignatjevas ir kt.].

Magneto torsioninis laukas [šiaurinis polius kuria dešininį, o pietinis kairinį] gali paveikti bet kurią medžiagą. Tada galima paaiškinti ir „vandens įmagnetinimo" reiškinį. Distiliuotas vanduo yra visiškas diamagnetikas, ir jo veikimas magnetu klasikinės fizikos požiūriu yra visiška nesąmonė. Tačiau "vandens įmagnetinimą“ parodo daugelis bandymų. Šiuo atveju, vandenį paveikia ne magnetinis, o torsioninis magneto laukas.

Tad galime išskirti tris torsioninių generatorių [jie patentuoti daugelyje šalių] tipus:
a) naudojančius medžiagas, turinčias tam tikrą sukinių poliarizaciją (kaip magnetai);
b) naudojančius EM arba elektrostatinius laukus;
c) naudojančius medžiagos sukinius (specialiu būdu).

Bet yra ir ketvirtas torsioninių laukų generatorių tipas [penkto tipo generatoriai yra minėtų keturių įvairios kombinacijos]. Juos galima sukurti pakeičiant fizikinio vakuumo geometriją. Kiekvienas kūnas su tam tikra paviršiaus geometrija kuria tam tikrus kairinius ir dešininius torsioninius laukus. Tą [įvairių tyrinėtojų vadinti skirtingai] efektą duoda piramidės, kūgiai [A. Akimovo grupė nustatė, kad stipriausią lauką generuoja „aukso vidurio“ taisyklę (santykis 1:0,618) tenkinantys kūgiai], cilindrai, plokšti trikampiai ir pan. Vienas įdomesnių tyrinėtojų Rusijoje yra entomologas V. Grebenikovas. Jis nustatė tuščių bičių korių poveikį bet kokiems biologiniams objektams – nuo mikroorganizmų iki žmogaus. Tas poveikis priklauso tik nuo korių formos. Tai paaiškina, kodėl laikoma, kad meditacijoms svarbi pastatų forma. Šventyklų špiliai ir kupolai (kaip ir Egipto piramidės) yra torsioninių laukų generatoriai.

3-me dešimtm. A. Gurvičius nustatė, kad ląstelės skleidžia silpną spinduliavimą, kurį jis pavadino „mitogenetiniu“. 7 dešimtm. V. Kaznačejevo grupė tyrė spinduliavimą, kai viena kultūra paveikia kitą. Užkrėstą ir sveiką kultūras jie patalpindavo uždaruose induose palikdami tik optinį kultūrų sąryšį (skaidžią sienelę). Po kurio laiko nykti imdavo ir sveika kultūra. 1973 m. šis reiškinys pavadintas „nuotoline tarpląsteline sąveika“. Aiškinama buvo EM sąveika, bet 9 dešimtm. pabaigoje L.Lupičevo parodė, kad cheminių medžiagų poveikis ląstelėms persiduoda ir metalu ekranavus tiriamas kultūras. Torsioninių laukų naudai kalba tas faktas, kad pavykdavo ekranuoti aliuminiu (kuris kai kuriais atvejais ekranuoja torsionines bangas, kaip nustatė N. Kozyrevas ir kiti).