Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Kas gali būti - tas yra!

Tam, kad būtų įmanomos tarpžvaigždinės kelionės, reikia peržiūrėti fizikos pagrindus. Kas yra „jėga“? Ir koks skirtumas tarp „vykti“ ir „atvykti“? Ir kam „vykti“, jei galima tiesiog „atvykti“?

Savo autobiografijoje garsus fizikas John Archibald Wheeler'is taip apibūdino tikėjimo esmę:
„Kas gali būti - tas yra!“ Ir tada ėjo dar toliau: „Kas gali būti - tas privalo būti!“ Kitaip tarus, „visa, kas neprieštarauja gamtos dėsniams, egzistuoja“.

Pavyzdžiui, pagal reliatyvumo teoriją gali egzistuoti reiškiniai, pavadinti "sliekų angomis" (kitur jas vadina kirmgraužomis) - paslaptingos erdvės-laiko kilpos, "sumezgančios" toli vienas nuo kito esančius Visatos taškus - įsmukę į vieną tokią „sliekų landą“ išnersi Wormhole-sliekange kitoje - galbūt už tūkstančių šviesmečių. Ir nors jokia gyva būtybė tokios kelionės neištvertų - pats tokio reiškinio buvimo faktas „kaitina“ vaizduotę. Ir pagal J. Wheeler'į, - jei sliekangės gali egzistuoti, vadinasi, jos yra [Tokį tunelį pirmąkart savo romane „Kontaktas“ „panaudojo“ K. Saganas].

Kokia paprasta loginė schema. Ir pagal ją - mes nesame paskutinė ir vienintelė ir paskutinioji pasaulio kūrinijos grandis, nes egzistuoja daug tobulesnės (ir protingesnės) būtybės, kurių buvimas neprieštarauja gamtos dėsniams. Ir todėl mokslininkai ieško jų veiklos pėdsakų (skaitykite apie SETI programą). 2007-ais tam buvo skirtas galingiausias radijo teleskopas, susidedantis beveik iš 1000 „mažų“ lėkščių išdėstytų maždaug 1 ha (2,5 akrų) plote. Jei kokio nors dirbtinio nežemiškos kilmės radijo signalo kelyje pasipainios Žemė, ji „išgirs“ jį.

Ar verta tam išleisti milijonus dolerių? Jei bus atrastos kitos civilizacijos,tai bus nepaprasta naujiena. O pagal Wheeler'io teoriją - jos tikrai egzistuoja. Bet kas, jei Wheeler'is klysta?

Prisiminkite daktaro Seuss'o „Grickily Gractus" - paukštį, kuris deda kiaušinius ant kaktusų. Tai buvo pateikta kaip neįmanomo gyvūno pavyzdys. Tačiau egzistuoja nuotraukos iš Bonaire salos, kuriose nufotografuoti paukščiai perintys lizduose ant kaktusų. O Brazilijos Rio Negro upėse gyvena metaliniu balsu dainuojanti Curimata žuvis. Ir tai nėra visų „neįmanomų“ žemiškųjų gyvybės formų pavyzdžiai. O Visata yra didesnė už Žemę - ir ją visą sunku aprėpti mūsų ribotu protu.

Paukščio tako viduryje gali būti milžiniška sliekangė (tunelis erdvėlaikyje, Einšteino-Roseno tiltas) – ir netgi pats Paukščių takas būti „tarpgalaktine transporto sistema“ (ar jau žiūrėjote „Interstellar”?) – skelbia „Annals Of Physics” 2014 m. lapkritį paskelbta studija, kurią rengiant dalyvavo SISSA iš Triesto (Tarptautinė Pažangių studijų mokykla). Eksperimentiškai sliekangių dar neaptikta, tačiau teorinė jų egzistavimo galimybė įrodyta. Praktiškai jas aptikti galima būtų labai atidžiai sulyginus dvi labai panašias galaktikas, pvz., mūsų ir Magelano debesį.

Klasikinės kirmgraužos vadinamos Einšteino-Rozeno tiltais. Iš tikro, tai šių kirmgraužų nėra prasmės panaudoti - dar 7-me dešimtm. įrodyta, kad jei toks tiltas jungia tos pačios visatos skirtingas sritis, tai jis nebus stabilus, t.y. jis užsivers nespėjus net fotonui praskristi.

Tačiau yra „orkaitė“ iš šios situacijos – šio tilto įėjimas ir išėjimas gali būti skirtingose visatose (skaitykite apie multivisatas). Būtent tokį pasaulio vaizdą siūlo Einšteino-Kartano teorija – vienas iš bendrosios reliatyvumo teorijos išplėtimų. Joje kirmgraužos įėjime randasi juodoji skylė, o išėjime – tos antipodas, baltoji skylė. „Baltosios skylės“ – hipotetinės erdvės sritys, į kurias neįmanoma patekti, tačiau kurios nepaliaujamai skleidžia materiją ir spinduliuoja.

Yra dar vienas sprendimas. 1988 m. Kipo Torno ir Maiklo Moriso straipsnyje siūloma Einšteino-Rozeno tilte patalpinti sferą iš egzotinės medžiagos (neigiamo tankio materijos), kuri neleistų kirmgraužai užsiverti. Beje, tokios materijos egzistavimo galimybė neprieštarauja kvantinei teorijai, nes vakuumo energetinio tankio neramumai gali sukurti ir energiją, kuro mažesnė už vakuumo. Daugiau apie tai žr. >>>>>

  • M.S. Morris, K.S. Thorne. Wormholes in spacetime and their use for interstellar travel: A tool for teaching General Relativity// Am. J. Phys. 56, 1988
  • Klibinami fizikos pagrindai

    1999 m. Nobelio premijos laureatas Gerard Hooft‘as 2008 m. parodė, kad gravitacinės jėgos gali egzistuoti erdvėje net ir ten, kur nėra planetų ir žvaigždžių.

    Puthoff‘o šaltinio-lauko schema (2002) aprašo, kaip masės šaltinis gali sukurti gravitacinį lauką. Rueda ir Haisch‘o (2002) šaltinio schema yra vien apie masę. Jie aptaria inercinę masę, masę kaip lauką ir Higso bozoną kaip masės šaltinį.

    H. Bondi (1957) pasiūlė galimybę, kad laukui nereikia masės. Anot jo, masė nėra kritinis elementas gravitacijos teorijoje. Pirma, „kai reliatyvumas yra priimamas vien kaip gravitacijos teorija, faktiškai inercinė ir pasyvi gravitacinės masės neapsireiškė. Tai dera su faktu, gravitacinis pagreitėjimas (bet ne jėga) nepriklauso nuo greitėjančio objekto masės. Antra, aktyvi gravitacinė masė pirmąjį kartą pasirodo kaip integracinė konstanta Schwarzsschild‘o sprendime numatant galimybę, kad ši konstanta gali turėti kitas eksperimentiškai nepatikrintas interpretacijas.

    Hooft‘as žengė kitą žingsnį. Jis teigia, kad materijos nebuvimas jau negarantuoja lokalaus plokštumo, kad nebus greitėjimo. Laukas atskiriamas nuo jo šaltinio. Wagoner‘is (1998) aprašo lokalaus lauko schemą, kaip gravitacinis laukas kyla iš „lokalios analizės“ vedant į platesnę mato teorijų klasę.

    Solomon‘o (2009) schema pasiūlė kitokią lokalią analizę, kai lokalios lauko deformacijos erdvėlaikyje veda prie lokalių el. dalelės deformacijų ir pakeisti dalelės „formą“ priverčiant pasislinkti dalelės masės centrą. Šis poslinkis matomas kaip pagreitis g.

    Džonas Vileris (John Archibald Wheeler, 1911- 2008) – amerikiečių fizikas- teoretikas, JAV fizikų draugijos prezidentas (nuo 1966 m.). Jis sumintijo du terminus, išpopuliarėjusius mokslinėje fantastikoje – „juodoji skylė“ (black hole) ir „sliekangė“ (arba Džonas Vileris simpoziume Prinstono un., 1971 „kirmgrauža“, wormhole), o taip pat „kvantinės putos“ (quantum foam).

    Darbavosi branduolinės fizikos, termobranduolinės sintezės, specialiosios ir bendrosios reliatyvumo teorijų, vieningo lauko bei gravitacijos teorijų, astrofizikos srityse. 1934 m. kartu su G. Breitu sukūrė elektrono-pozitrono atsiradimo susidūrus dviems fotonams teoriją. 1937 m. nepriklausomai nuo V. Heizenbergo įvedė sklaidos S-matricą, skirtą sąveikų aprašymui. Kartu su N. Boru sukūrė atomo branduolio skilimo teoriją, įrodė, kad šiltų neutronų veikiamas skyla retai sutinkamas urano-235 izotopas, o vėliau su kitais matematiškai pagrindė grandininės urano reakcijos galimybę, išvystė branduolinio reaktoriaus veikimo principus (1939). Iškėlė idėją apie Fermi sąveikos universalumą (1948-49), o su D. Hilu* išvystė kolektyvinį branduolio modelį (1953), nuspėjo mezoatomų egzistavimą (1947). Buvo vienas iš geometrodinamikos kūrėjų.

    Laikydamas, kad pozitronai yra elektronai, laike keliaujantys į praeitį, 1940 m. iškėlė „vieno elektrono visatos“ postulatą – kad iš tikro tėra tik vienas elektronas, šokinėjantis laike pirmyn ir atgal. Jo studentas R. Feinmanas laikė, kad sunku tuo patikėti, tačiau pati laiku atgal keliaujančio elektrono idėja jį sudomino ir jis ją įtraukė į savo diagramas.

    Karo metu (1942) prisijungė prie Manhatano projekto, kur kūrė branduolinio reaktoriaus schemas; su R.F. Christy parengė straipsnį, svarbų plutonio išgrynino klausimui (išslaptintas tik 1955 m.). Po karo, 1949 m. prisijungė prie vandenilinės bombos kūrimo.

    1955 m. grįžo prie akademinės veiklos (Prinstone – iki 1976 m.) ir pradžioje tyrinėjo geoną, elektromagnetinė ar gravitacinę bangą. Jis nustatė, kad mažiausias geonas yra Saulės dydžio, tačiau milijonus kartų masyvesnis.

    1990 m. išsakė prielaidą, kad informacija yra fundamentaliąja fizikos koncepcija, pagal kurią („ji iš bito“) visos fizikinės esybės savo esme yra informacinės-teorinės prigimties ir todėl Visata reikalauja mūsų dalyvavimo (realybę sukuria stebėtojai):
    „... visa esatis – kiekviena dalelė, jėgos laukas, net pats erdvėlaikio kontinuumas, savo funkciją, prasmę ir, galiausiai, egzistavimą – net jei kai kuriais atvejais ir netiesiogiai – gauna iš atsakymų, mūsų išgaunamų fizikinių prietaisų pagalba, į klausimus, numatančius atsakymus „taip“ ir ne“, t.y. iš dvejetainių alternatyvų, iš bitų. It from bit simbolizuoja idėją, kad bet kuris fizikinio pasaulio daiktas ar įvykis turi – daugeliu atvejų labai giliai – nematerialų šaltinį ir paaiškinimą: tai, ką vadiname tikrove, galų gale kyla iš „taip-ne“ klausimų iškėlimo ir atsakymų į juos registravimo aparatūros pagalba...“

     

    Deividas Hilas (David J. Hill) – amerikiečių fizikas. Nuo 2005-m. dirbo Energetikos departamento Idaho nac. laboratorijoje, kur buvo atsakingas už laboratorijos mokslo ir technologijų strategiją, apimant branduolinės energetikos, nacionalinio saugumo, švarios energijos sritis. 2014 m. tapo „Terrestrial Energy Inc” valdybos nariu. Žinomas specialistas branduolinių reaktorių ir branduolinio kuro ciklų, saugumo ir avarijų klausimais – jis dirbo su Europos šalimis bei buvusia TSRS (2000-2002). Vadovavo dideliems projektams įskaitant eksperimentinį greitąjį INL reaktorių bei ANL perdarymą.

     

    Gregoras Breitas (Gregory Breit, 1899-1981) – amerikiečių fizikas, gimęs Ukrainoje, Nikolajevo mieste. 1915 m. išvyko į JAV pas anksčiau emigravusį tėvą.

    Darbai skirti branduolinei fizikai, išsisklaidymo teorijai, kvantinei mechanikai ir kvantinei elektrodinamikai, aukštų energijų fizikai ir greitintuvų klausimams. 1925 m. kartu su M. Tuvu radiolokacijos metodais išmatavo jonosferos aukštį. 1934 m. kartu su Dž. Vileriu išvystė elektrono-pozitrono poros atsiradimo teoriją (2014 m. buvo pasiūlytas būdas tam patikrinti). 1936 m. darbui atvedė prie branduolinių jėgų izotopinio invariantiškumo idėjos. Breitas yra vienas iš branduolinio magnetinio rezonanso praktikos pradininkų, kartu su I. Rabi nurodęs, kad atominių pluoštų nukrypimu magnetiniame lauke galima nustatyti branduolių magnetinius momentus. 1947-48 m. paaiškino anomalųjį elektrono magnetinį momentą.

     

     

    Maiklas Morisas (Michael S. "Mike" Morris) – amerikiečių fizikas, Bulerio un-to profesorius. Buvo Kipo Torno studentu; tada paskelbė straipsnius apie keliones laiku per sliekanges. Dabar aktyvus Usenet dalyvis, pasisakantis už mokslinį realizmą ir klasikinė liberalizmą, kartais ginant perteklinį vartojimą.

     

    Paruošė Cpt.Astera's advisor

    Papildomai skaitykite:
    Greičiau už šviesą!
    Papildomas matavimas
    Didžioji ausis įsiklauso
    NASA susidomėjimas antigravitacija
    Juodųjų skylių paradoksai
    Antigravitacija: praeityje ir dabartyje
    Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
    Svetimas vienuolynas pavadinimu „Kosmosas"
    Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
    Tie prakeikti nematomi dalykai
    Antigravitacijos paieškų istorija
    Paranoja skverbiasi giliai
    Holografinė visata
    Tamsioji materija
    CEFAA, Čilė

    Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.

    Animated UFO

    NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

    Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

    san-taka station

    UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

    Review of our site in English

    NSO.LT skiltis
    Fantastikos puslapis
    Vartiklis