Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Kokia yra Visata? Sukasi?  

Kviečiame paskaityti: Giodelio metrika - Visata sukasi

Dabartinę fizikos būklę ypač tiksliai apibūdino Senovės Graikijos filosofas Platonas: tarkim, žmonės randasi urve. Iš likusio pasaulio jie temato tik šešėlius, kuriuos ant sienos meta Saulės spinduliai: praeinančių žmonių, žvėrių, šalia urvo augančių medžių ir pan.
Taip ir dabartiniai fizikai priversti statyti nepaprastai galingus greitintuvus (kaip CERN), kad iš atomų nuoskilų juose spręstų apie Visatos pradžią.

Idėją, kad Visata gali plėsti dėl antigravitacinės jėgos (arba kosmologinės konstantos), išsakė A. Einšteinas (nors vėliau tai pavadino „didžiausia mano klaida“).
Atostūmio jėga yra ir pačioje tuščioje erdvėje. Joje esanti energija siekia išplėsti tą erdvę. Ji nestumia planetų viena nuo kitos, o bando išplėsti erdvę tarp jų.

Kai kas (kaip Ernest Sternglass) teigė, kad Visata ne tik plečiasi, bet dar ir sukasi. Ir tas plėtimasis vyksta būtent dėl išcentrinės jėgos. Besisukanti Visata plėsis, kol gravitacijos jėga subalansuos šias inercines jėgas taip stabilizuodama kosmosą. Įdomiausia, kad tai dera su I. Kanto pranašystėmis. Beje, E. Sternglass (1938 m. emigravęs iš Ancient Cosmos understanding Berlyno) 1947 m. buvo susitikęs su A. Einšteinu. Tikėtasi trumpo pokalbio apie infraraudonų spindulių kamerą, tačiau jis vokiečių kalba truko 5 val. – apie fotonų prigimtį, Einšteino nemėgstamą kvantinę mechaniką ir jo nusivylimą bandant kurti vieningą teoriją, jungiančią visas jėgas.

1963 m. E. Sternglass išdėstė savo teorijos eskizą – pagal ją visa materija sudaryta iš elektronų ir pozitronų. Tačiau vėliau tais metais Murray Gell-Mann1) ir George Zweig2) sukūrė kvarkų (trupmenine dalimi įelektrintų sub-atominių dalelių) teoriją – ir E. Sternglass teorija netrukus buvo pamiršta.

Jo dėmesys elektronais ir pozitronais atgijo, kai 1974 m. buvo atrastas J/Psi mezonas, kuris buvo nepaprastai tankus ir nepaprastai ilgaamžis. Jis pažadino E. Sternglass susidomėjimą „pirmapradžio atomo“ (PA) prigimtimi. Tai astrofiziko George Lemaitre3) 3-iame dešimtm. sukurta koncepcija, kad Visata susidarė suskilus pirmapradžiui atomui, kuriame buvo sukaupta visa Visatos masė. Iki tol nebuvo nei erdvės, nei laiko. E. Sternglass‘ui tasai PA buvo elektrono-pozitrono pora, kurioje jiedu ypatingai sparčiai sukosi vienas apie kitą ir savyje turėjo visą Visatos masę. Per daugelį etapų, vykusių milijardus metų prieš Didįjį sprogimą (DS), toji pora perėjo skilimų sekas, sukuriant elektronų-pozitronų „sėklų poras“, iš kurių vėliau išsivystė galaktikos.

Ir tikrai, mokslininkai stebisi, kad Visata elgiasi taip, tarsi ji turėtų gerokai daugiau masės, nei mato žmonės (ir tą trūkstamą masę pavadino „tamsiąja materija“). E. Sternglass spėja, kad „trūkstama masė“ gali glūdėti „sėklų porų“, neišsiplėtusių iškart po Didžiojo Sprogimo, pavidalu.

Kartu E. Sternglass prikelia ir 3000 m. senumo „eterio“, kuriame randasi Visata, sąvoką. Juk stebint šviesą, besielgiančią tarsi banga, reikia tam tikros terpės, kurioje toji banga galėtų sklisti. Tačiau A. Einšteino fotoelektrinė teorija pašalino eterio poreikį. Ji parodė, kad šviesa elgiasi tarsi sudaryta iš dalelių, fotonų. Eterį atmetė ir specialioji reliatyvumo teorija, parodžiusi, kad šviesos greičio neįmanoma išmatuoti eterio atžvilgiu.

E. Sternglass‘o požiūriu, materija sudaryta tarsi iš apskritų verpetų (tarsi kokių dūmų žiedų), kurie juda eteryje. Kaip kad viesulas gali rauti medžius ir vartyti automobilius, taip tie verpetai transformuoja energiją į masę.

Neįrodyta, kad eteris egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad jo nėra. Tiesiog moksle, kaip ir mene, egzistuoja mados. Šiuo metu eteris išėjęs iš mados.

Savo mintis E. Sternglass išdėstė knygoje „Prieš Didįjį sprogimą“ (1997). Jas dabar gali paneigti CERN LHC, kuris 2012 m. vasarą atrado Higso bosoną – o tai netiesioginis įrodymas, kad „oficiali“ teorija yra teisinga. Juk pagal E. Sternglass'o teoriją Higso bosono negali būti. Maža to, COBE palydovo (tyrusio mikrobanginį kosminį spinduliavimą) duomenys 10-ojo dešimtm. pradžioje rodo, kad Visata nesisuka, arba bent jau sukasi nežymiai. Bet ne viskas būna taip, kaip pasirodo iš pirmo karto!
[ beje, tai seka ir iš čia išdėstytų minčių >>>>> ]

Filament soin

Visatoje rasti neįprasti susisukimai

Postdamo astrofizikos inst-to astronomai bendradarbiaudami su kinais ir estais, pirmąkart aptiko stambių Visatos struktūrų sukimąsi, apie ką paskelbė 2021 m. „Nature Astronomy“. Iki šiol kampiniai momentai joms buvo mažai ištirti. Tad straipsnyje nagrinėjama, ar gali suktis galaktinės gijos iš galaktikų, kurių vidutinis ilgis sudaro 160-260 mln. švm. Šios gijos jungia galaktikų spiečius, kuriuos skiria milžiniškos tuštumos. Galaktikos gijose yra traukiamos link gijos galų dėl jungiamų spiečių gravitacinio poveikio.

Tyrinėtojai pasinaudojo SDSS dangaus apžvalgos duomenimis ir išmatavo galaktikų, judančių statmenai gijos ašiai, greitį pagal jų raudonąjį ir mėlynąjį poslinkius, atsirandančius dėl Doplerio efekto – ir pasirodė, kad galaktikos turi spiralinį judėjimą, t.y. sukasi aplink gijos ašį. Tas sukimasis aiškiai nustatomas stebint iš priekio - ir kuo masyvesnis halo gijų galuose, tuo didesnis sukimasis aptinkamas. Tik to sukimosi mechanizmas dar nenustatytas.

Žinoma, kad ankstyvojoje Visatoje nebuvo sukinių. Pagal standartinį modelį, sričių su pertekliniu tankiu atsiradimas kyla dėl gravitacinio nestabilumo. Medžiaga pradeda pertekėti į tokių sričių pusę sudarydama megastruktūras, tačiau tokie srautai buvo be sūkurių. Tad, matyt, sukiniai atsirado vėliau, jau susidarius toms struktūroms.

Patraukli alternatyva  

Rekomenduojame pradžioje paskaityti: Išsiderinusi kosmoso muzika
Paslaptingas "tamsusis srautas"

Jau 1929 m. E. Hubble aptiktas galaktikų išsilakstymas liudijo, kad Visata plečiasi. Ir imta laikyti, kad kadaise sprogusi Visata išsilaksto iš inercijos. Tačiau 20 a. pabaigoje iškart keli astronomai nepriklausomai aptiko, kad tas išsilakstymas tik greitėja – tarsi Visatą iš vidaus stumtų kažkoks nematomas energijos laukas. Ją imta vadinti „tamsiąja energija“. Jos prigimtis iki šiol neaiški, nors išdėstytos bent trys hipotezės, kurių paprasčiausia aiškina, kad tas laukas Visatoje buvo visada, tačiau jis toks, kad jo energija didėja didėjant tūriui. Ir Visatai pasiekus tam tikrą tūrį, tamsioji energija viršijo išsilakstymą lėtinusią gravitaciją – ir išsilakstymo greitis ėmė didėti (tačiau skaitykite apie abejones dėl to greitėjimo).

Bet net ši paprasta teorija daugeliui pasirodė pernelyg dirbtine – ir daugelis ieško paprastesnių alternatyvų. Italų astrofizikas Massimo Villata5) atkreipė dėmesį į antidaleles. Jau 3-io dešimtm. kvantinėje teorijoje, o vėliau ir eksperimentais įrodytas antidalelių egzistavimas. Jos, susidurdamos su įprastinėmis dalelėmis, anihiliuojasi virsdamos spinduliavimo energija. Tik fizikai niekaip negali paaiškinti kodėl, jei Didžiojo sprogimo metu susidarius vienodiems kiekiams materijos ir antimaterijos, aplink matome tik materiją. Great void

Villata atkreipė dėmesį į keistus judėjimus „Vietiniame lape“, gausioje galaktikų sankaupoje. Dvi jo sudedamąsias galima paaiškinti kaimyninių Visatos sričių trauka, tačiau trečioji lieka neaiški. Vilata pasiūlė, kad ji susijusi su už jos esančios „Vietinės tuštumos“, kurioje nėra materijos, atostūmiu. Jis spėjo, kad joje, o taip pat kitose pamašiose tuštumose slepiasi milžiniški antimaterijos kiekiai.

Ir čia iššūkis fizikams. Juk laikoma, kad dalelės ir antidalelės gravitacijos atžvilgiu elgiasi vienodai: dalelės traukia daleles, antidalelės traukia antidaleles. Iš čia išvesta, kad abipusiškai viena kitą traukia ir dalelės bei antidalelės. Vilata sako priešingai – kad dalelės ir antidalelės vienos kitas stumia. O tada tuštumose esanti antimaterija gali versti plėstis Visatą be jokios „tamsiosios materijos“ pagalbos. Apie tai M. Vilata skelbė straipsniuose „Astrophysics and Space Science“ žurnale.

Beje, tokią išvadą padarė ir šveicarų astrofizikas Daganas Haidukovičius6), tik pagal kitas prielaidas. Anot jo, antimaterija slepiasi vakuume. Pagal kvantinę teoriją vakuume gali nuolat ir spontaniškai gimti poros – dalelė ir jos antidalelė. Išbuvę kažkokį nepaprastai trumpą kvantinio gyvenimo laiką jos vėl anihiliuojasi, tačiau spėja truputį stumtelti gravitaciškai – ir visumoje tai sukelia visuotinį plėtimosi greitėjimą.

Kol kas įtariai žiūrima į šias alternatyvas - bet jos tokios gundančios!

2004 m. WMAP zondas atrado milžinišką šaltą „ertmę“, kurios mikrobanginis spinduliavimas 20-45% vėsesnis nei dangaus vidurkis. L. Rudnick’as nusprendė išsiaiškinti šios beveik 1 mlrd. šviesmečių skersmens buvimo priežastis analizuodamas VLA radijo teleskopo Sokore duomenis. 2007 m. rugpjūtį jis paskelbė savo nuomonę, kad ji dėl raudonojo poslinkio efektų, ir nėra tokia vietoje.
Tačiau Laura Mersini-Houghton4) mano, kad tai gali būti kitos visatos „įspaudas“.

Kur kosmose yra šalčiausia vieta?
Už 5000 švm. Kentauro žvaigždyne esančiame Bumerango ūke tėra tik 1oK temperatūra. Ūkas formuojasi mirštant žvaigždei, o toks šaltis kyla žvaigždel labai dideliu greičiu išmetant dujas.

Mes – gigantiškoje tuštumoje?

2017 m. vasarą JAV ir Kinijos mokslininkų grupė padarė išvadą, kad Paukščių tako galaktika randasi gigantiškoje tuštumoje (pavadintoje KBC), kuri, atsižvelgiant į tamsiosios materijos koncepciją, yra tarp nematomų gijų, jungiančių galaktikų sankaupas. Tuštumose regimos materijos tankis yra gerokai mažesnis už vidutinį Visatoje. KBC skersmuo gali siekti apie 1 mlrd. švm. – taigi, tai vienas didžiausių mums žinomų kosmoso darinių. Kad mūsų galaktika randasi joje, 2012 m. pasiūlė R. Keenan’as, A. Barger ir L. Cowie (ji ir pavadinta pagal jų pavardžių pirmąsias raides).

2015 m. Hubble teleskopas KBC tuštumoje atrado galaktiką MCG+01-02-015: jei mes būtume jos vietoje, kitas galaktikas astronomai galėtų aptikti tik atsiradus tobuloms dangaus stebėjimo priemonėms.


Trumpos biografijos

1) Murray Gell-Mann (g. 1929 m.) – žydų kilmės amerikiečių fizikas, dirbęs el. dalelių srityje, Nobelio premijos laureatas (1969). Nepriklausomai nuo George Zweig’o, 1964 m. įvedė kvarko, bet kurių hadronų “statybinių blokų, sąvoką pirmasis nustatydamas SU(3) kvapų simetriją. Kartu R. Feinmanu išvystė V-A silpnosios sąveikos teoriją.

1953 m. jo paskelbtas straipsnis apie el. dalelių keistumus bei žavesį padarė revoliuciją fizikoje. Ji paaiškino tuo metu atrastus kaonus ir hiparonus. El. dalelių klasifikacija atvedė prie kvantinio skaičiaus vadinamo keistumu atsiradimo. Savo darbų pagrindu jis 1961 m. kartu su K. Nizidzima pasiūlė hadronų klasifikaciją, kurią vadino „aštuoneriopu keliu“, nes jo modelyje buvo naudojami el. dalelių oktetai bei analogija su tobulėjimo keliu budizme. Ir įdomu, kad patį kvarkų pavadinimą jis aptiko Dž. Džoiso „Finegano budynėje“, kurioje yra frazė „Trys kvarkai misteriui Markui“.

Jo pomėgis – kolekcionuoti Rytų kraštų antikvarinius daiktus bei stebėti paukščių gyvenimą. Save laiko humanistu ir agnostiku. Taip pat domisi lingvistika ir yra „Britannica“ enciklopedijos redaktorių tarybos narys.

2) George Zweig (g. 1937 m.) – žydų kilmės amerikiečių fizikas.
Gimė Maskvoje. Buvo R. Feinmano mokinys. Nepriklausomai nuo Murray Gell-Mann sukūrė kvarkų teoriją (nors pats juos vadino „aces“ – „tūzais“, nes laikė, kad egzistuoja tik 4 kvarkai, turintys dalinį krūvį ir barioninį numerį). Vėliau dėmesį nukreipė į neurobiologiją ir tyrė garso transformacijas į nervinius signalus žmogaus ausies „sraigėje“. 1975 m. jis atrado tolydžią banginę (cochlear) transformaciją. Nuo 2004 m. ėmė dirbti finansinėje srityje.

3) Monseigneur Georges Henri Joseph Edouard Lemaitre (1894-1966) – belgų jėzuitas, astronomas ir fizikos profesorius Leuveno katalikiškame un-te. Jis vienas pirmųjų iš akademinio sluoksnio pripažino besiplečiančios Visatos teoriją (kas ne visai teisingai priskiriama E. Hubble). Būtent jis pasiūlė „Didžiojo sprogimo“ teoriją, kurią vadino „pirmapradžio atomo hipoteze“ arba „Kosminiu kiaušiniu“. Be to, jis labai domėjosi kompiuterių vystymusi, o taip pat programavimo kalbų klausimais. Įdomu, kad 1951 m. popiežius Pijus XII paskelbė, kad Lemaitre teorija moksliškai įrodo Dievo egzistavimą bei pagrindžia katalikybę.

4) Laura Mersini-Houghton - albanų kosmologė ir teorinės fizikos mokslininkė. Nuo 2004 m. profesoriauja Šiaurės Karolinos un-te. Ji laikosi nuomonės, kad mūsų Visata yra tik viena iš daugelio lygiagrečių visatų. Anot jos, pastebimas anomalijas geriausiai paaiškintų gravitaciniai kitų visatų poveikiai.
Ją ypač domina galimybė generuoti tamsiąją energiją iš už-plankinės fizikos stygų, gravitacijos ir kvantinių laukų iškreivintose erdvėse teorijose.

5) Massimo Villata (g. 1954 m.) – italų astrofizikas ir fantastas; dirba Turino observatorijoje (nuo 1973 m.). jo pagrindinės tyrinėjimo sritys yra ekzogalaktinė astronomija, o taip pat teorinė fizika ir kosmologija. Jis specializuojasi blazarų (galaktikų ypač galingų energetiškai ir kintančių branduolių) tyrinėjime. Yra paskelbęs apie 300 publikacijų. Taip pat Max Wells pseudonimu (paimtu su aliuzija į škotą Dž. Maksvelą) rašo „kietosios“ mokslininnės fantastikos žanre (pvz., „Tamsioji laiko strėlė“, 2012).

6) Draganas Haidukovičius (Dragan S. Hajdukovic, g. 1949 m.) – Juodkalnijos fizikas, astrofizikas, dirbantis CERN (nuo 1992 m.). Buvo Juodkalnijos un-to teorinės fizikos profesoriaus asistentu (1983-1991). Triskart nesėkmingai kandidavo į Juodkalnijos prezidentus. Prisidėjo prie tamsiosios materijos ir energijos, juodųjų skylių bei gravitacinių antimaterijos savybių supratimo, nagrinėjo biologinius antimaterijos aspektus, orientuotus į medicininius taikymus (pvz., vėžio gydymą antiprotonais).

Papildomai skaitykite:
Didysis sprogimas
Visatos mechanika
Tamsioji materija
Apnuoginti singuliarumai
Gyvenimas po mirties
Juodųjų skylių portretas
Nekritinė stygų teorija
Pasikėsinimas į multivisatas
Hadronų koliderio kūrėjas
Bendroji reliatyvumo teorija
Tėkmė: kas atvedė prie LHC?
Juodosios skylės ne tokios jau ir juodos
Giodelio metrika - Visata sukasi
Didysis sprogimas ar Atšokimas
S. Hokingas – nenurimstantis invalidas
Higso bosonas: labai prasta balerina
Erdvės ratilai: Visatos darinių kilmė
Išilginės bangos ir kelionės laike
Laiko ir erdvės atskyrimas
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Kur yra ta paslaptinga X planeta?
Paslaptingas "tamsusis srautas"
Nepaprasti Visatos skaičiai
Juodųjų skylių paradoksai
Orione gimsta žvaigždės
Besiplečianti Visata
Jie buvo pirmeiviais...
Lygiagrečios visatos
Holografinė visata
Ig nobel premija
Rentgenas Visatai
Visatos modeliai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO skiltis
Vartiklis