Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas. UFO Page. Lithuanian

I.S. Šklovskis (1966):
... tarpžvaigždinės fotoninės raketos, skriejančios reliatyvistiniais greičiais, tikriausiai niekada nebus sukurtos. Kiekvienai epochai būdinga pervertinti savo technines galimybes. [ ... ] Tačiau kontaktų [su nežemiškomis civilizacijomis] nustatymui net fotoninės raketos nėra tinkamos.

Prof. dr. N.S. Kardaševas (1966):
Iš labai spartaus technologijos Žemėje vystymosi seka civilizacijos pasireiškimo kosminiais masteliais galimybė. Pirmiausia tai susiję su milžiniškais energetiniais pajėgumais, kuriuos gali turėti labai išsivysčiusi civilizacija. Pvz., žinoma, kad šiuo metu žmonijos kas sekundę sunaudojama energija yra 4 x 10¹⁹ ergų. Kasmet jos prieaugis per paskutinių 60 m. sudaro po 3-5%. Jei tokie tempai išliks ir ateityje, tai po 3200 m. kas sekundę sunaudotos energijos kiekis prilygtų Saulės energetinei išeigai, t.y. 4 x 10³³ ergų/sek, o po 5800 m. - 10¹¹-os Saulių energetinei išeigai.

Skaičiai atrodo neįtikėtinai dideli lyginant su dabartiniu lygiu, tačiau nėra jokių iš principo neįveikiamų natūralių ar socialinio pobūdžio priežasčių, kodėl energijos sunaudojimo tempas sumažėtų.

Tad prasminga išskirti tris išsivysčiusių civilizacijų tipus:
I tipas – technologinis lygis artimas žemiškam; energijos sunaudojimas apie 4 x 10¹⁹ ergų;
Advanced civilization

II tipas – civilizacija, įvaldžiusi savo žvaigždei prilygstančią energiją; energijos sunaudojimas apie 4 x 10³³ ergų;
III tipo civilizacija, įvaldžiusi galaktikos masto energiją; energijos sunaudojimas apie 4 x 10⁴⁴ ergų;

Laikas, būtinas I tipo civilizacijai kilti sudaro kelis milijardus metų, o perėjimas nuo I prie II tipo tetrunka vos kelis tūkstančius metų, o nuo II prie III tipo (net atsižvelgiant į minimalią gyvybės difuzijos galaktikoje spartą) užtruks ne daugiau nei 10 mln. metų. Tad, atsižvelgiant kad galaktikų amžius per 10 mlrd. m., galima spėti, kad kiekvienoje galaktikoje yra po III tipo civilizaciją. Tad astronominių stebėjimų metu turėtume pastebėti nemažai reiškinių, visai nepaaiškinamų gamtinėmis priežastimis. Tačiau šiuolaikinės astrofizikos duomenys, atrodo, nepateikia jokių tiesioginių nuorodų apie tokius reiškinius.

Iš to galima daryti dvi išvadas: arba civilizacijų atsiradimo tikimybė nepaprastai maža (kad net atsiranda toli gražu ne kiekvienoje galaktikoje), arba technologinio vystymosi lygis stipriai ribojamas kažkokių mums nežinomų priežasčių. Tai, kad III tipo civilizacijos egzistuoja kai kuriose galaktikose, o II tipo civilizacijos nedaugelyje mūsų Galaktikos žvaigždžių, tai eksperimentiniai duomenys, matyt, nepanaikina šios galimybės.

Gali kilti klausimas, ar nebus labai neprotinga didelį energijos kiekį skirti tik ryšiui su II ir III tipo civilizacijomis? Tikrai, ne. bet kuri sistema su vidiniais energijos šaltiniais privalo išspinduliuoti lygiai tiek, kiek tiekia tie šaltiniai, nes kitaip temperatūra toje sistemoje kils. Tad toks spinduliavimas neišvengiamas, o spinduliavimo kodavimui, žinia, jokia juntama energija nenaudojama. Tad jokių papildomų sąnaudų ryšiui nereikia, tad klausimas tėra perduodančios ir priimančios aparatūros sukūrime. Termodinamiškai lygiavertė su tarpžvaigždiniu spinduliavimu temperatūra, kaip žinoma, sudaro nuo kelių iki kelių dešimčių laipsnių, kas atitinka milimetrinių-centimetrinių bangų diapazoną, tad termodinamikos požiūriu dirbtinis spinduliavimas pateisinamas.

Tad galima tikėtis, kad II ir III tipo civilizacijos turi labai galingus siųstuvus. Galima išsakyti kelias prielaidas dėl uždavinių, kurie gali būti sprendžiami tokių sistemų pagalba. Pirmiausia natūralu manyti, kad jos skirtos labiau išsivysčiusių civilizacijų informacijos perdavimui mažiau išsivysčiusioms, t.y. tokių perdavimų tikslas yra optimalus apmokymas. Informacijos mainai tarp labai išsivysčiusių civilizacijų gali vykti mums neprieinamais metodais (pvz., su nepaprastai kryptingų antenų pagalba).

Prof. dr. D.J. Martynovas¹⁾ (1966):
Žmonija savo dar turi nepanaudotas žemės gelmių šilumos ir gravitacinės energijos atsargas. Taip, pvz., net nedidelio žemės drebėjimo energija gerokai viršija vandenilinės bombos sprogimo energiją (atitinkamai 10²⁶ ir 10²⁴ ergai).

Svarstomi įvairūs kelionių į žvaigždes būdai (apie naujų gaimybių aptarimą žr. >>>>>). Žvaigždės mums vis dar yra labai toli ir skydžiai iki jų truktų labai ilgai. Viena išeičių - kartų laivai. Žinomiausias projektas buvo sukurtas „Oriono” (sprogstalaivio) pagrindu. Tokio laivo skersmuo būtų 20 km – praktiškai tilptų nedidelis miestas. Iki Kentauro Alfos skristų 1330 m.

Dar galima išsiųsti asteroidą, kuriame būtų įrengtas atominis variklis, kurio kurui panaudoti paties asteroido ištekliai. Kelionė iki žvaigždžių truktų labai ilgai, gal net pora tūkstančių metų (apie 50 kartų). Traukos palaikymui asteroidas galėtų suktis apie ašį.

Tačiau egzistuoja problema – bendruomenė kartų laive pakeliui gali užmiršti kelionės tikslą, savo kilmę, prarasti susidomėjimą ekspedicija. Tuos klausimus jau aptarinėjo fantastai, žr. pvz., >>>>> bei >>>>>).

Uždarų sistemų tyrimai prasidėjo 8-me dešimtm. netrukus po išsilaipinimo Mėnulyje. TSRS 1968–1972 m. buvo sukurtas BIOS-3. Krasnojarsko akademinio miestelio rūsyje buvo įrengta 14×9×2.5 m apimties patalpa, kurios tūris apie 315 m³. Ją sudarė 4 skyriai. „Ekipažo kajutės“ ir įranga užėmė vieną jų, o likusiose veikė fitotronai, auginantys augalus ir vandens mikrodumblius. Naudotos ypatingos rūšys, pvz., nykštukiniai kviečiai. BIOS-3 buvo atlikta 10 eksperimentų, kurių ilgiausias truko 180 d. Eksperimentatoriams pavyko sukurti visai uždarą dujų ir vandens panaudojimo sistemą. Maitinimas buvo užtikrinamas 80%.

Paskutinį 20 a. dešimtmetį atliktas ko gero žinomiausias „Biosfera-2“ eksperimentas. 1,5 ha užimantis kelių pastatų ir oranžerijų kompleksas buvo įrengtas Arizonoje. Viduje buvo modeliuojamos kelios gamtinės zonos: tropikai, savana, mangrovės ir net vandenynas. Komandą sudarė 8 žmonės: lygiai vyrų ir moterų. Ji palaikė komplekso veiklą ir atlikinėjo įvairius bandymus.

Pirmas etapas truko 2 m. Per metus „kolonistams“ pavyko sutvarkyti produktų gamybą (pirmais mėnesiais jie jautė alkį). Didžiausia problema buvo deguonies mažėjimas, o tada savijauta labai prastėja. Išorėje visi manė, kad jie jau miršta. Mat mikroorganizmai dauginosi sparčiau nei tikėtasi, kas vyko ir su vabzdžiais. Naikinti juos nuodingomis medžiagomis buvo uždrausta – tai galėjo pažeisti sukurtos biosferos balansą. Teko „klastoti“: į visų leisti trūkstamo deguonies kiekį. O tai iššaukė aršią kritiką. Bet deguonies lygis vis tiek tebekrito ir lygiai po 2 m. jis buvo nutrauktas, o pats eksperimentas pripažintas nepavykusiu.

2002 m. JAV antropologas Džonas Muras²⁾ išsakė prielaidą, kad 200 m. trukmės skrydžiui pakaktų nedidelės gyvenvietės apimties – apie 160 asmenų. Išskristų jie šeimomis. Tačiau tokiose nedidelėse bendruomenėse kyla genetinės įvairovės užtikrinimo klausimas. Tai dar labiau išryškėtų, jei dėl kokių priežasčių populiacija gerokai sumažėtų. (taip nutiko su gepardais, kurių tebuvo likę vos keletas, o dabar atsistatė iki 7000 – tačiau dėl artimų giminystės ryšių jei tapo mažai atsparūs ligoms ir laukinėje gamtoje jų palikuonys retai išgyvena ilgiau nei metus).

Dar viena grėsmė – „protėvio efektas“: kai naują teritoriją apgyvendina nedidelė populiacija, kuri neišsaugo viso pradinio genetinio kodo. Antropologas Kemeronas Smitas³⁾ paskaičiavo, kad 150 m. skrydžiui pradinę populiaciją turėtų sudaryti apie 40 tūkst. asmenų, iš kurių bent 23,5 tūkst. būtų jaunatviško amžiaus.

Kita – psichologinė problema, kuri buvo pastebėta ir „Biosfera-2“ eksperimento metu. Krentant deguonies lygiui, komanda pasidalijo į dvi grupes: tvirtinančius, kad reikia nedelsiant palikti eksperimentą, ir esančius už jo tęsimą. Sako, kad konfliktas buvo įsiplieskęs iki tokio lygio, kad jo kai kurie dalyviai iki šiol tarpusavyje nesikalba. O juk jie uždaroje erdvėje praleido vos 2 m.!

¹⁾ Dmitrijus Martynovas (1906-1989) – tarybinis astronomas, GAIŠ direktorius (1956-76). Pagrindinės tyrimų stitys: glaudžios dvinarės sistemos, planetologijas ir kintančio ryškio žvaigždės. Buvo „Astronominio cirkuliaro“ (1941-62) ir „Žemė ir Visata“ (nuo 1965 m.) redaktoriumi. Parašė astronomijos kurso vadovėlį (1988) ir uždavinyną (1986).

²⁾ Džonas Muras (John Hartwell Moore, 1939-2016) – amerikiečių antropologas, Floridos un-to prof. Specializavosi Šiaurės Amerikos indėnų (ypač Didžiųjų lygumų, pietryčių ir Kanados arktinių sričių) etmologijos, demografijos ir socialinėje evoliucijos srityje. Išleido kelias knygas, tarp kurių buvo redaktoriumi knygai „Tarpžvaigždinis kelių kartų trukmės skrydis“ (2003). Buvo „Rasių ir rasizmo“ (2007) enciklopedijos vyr. redaktoriumi.

³⁾ Kameronas Smitas (Cameron M. Smith) – amerikiečių antropologas, Portlando un-to prof.-adjunktas, nuo 1991 m. užsiimantis Žemutinės Kolumbijos upės region archeologija. Pasisako už laukinės gamtos apsaugą. Domisi kosmino įsisavinimo klausimais. Paskelbė daug straipsnių ir išleido mokslo populiarinimo knygų, tarp kurių paminėsime „Dešimt mitų apie evoliuciją“ (2006), „Evoliucijos faktas“ (2011), „Kosmoso antropologijos principai“ (2017). 2012 m. davė interviu „Scientific American“ apie kelių kartų tarpžvaigždines keliones.