Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas. UFO Page. Lithuanian

Prof. dr. N.S. Kardaševas (1966):
Iš labai spartaus technologijos Žemėje vystymosi seka civilizacijos pasireiškimo kosminiais masteliais galimybė. Pirmiausia tai susiję su milžiniškais energetiniais pajėgumais, kuriuos gali turėti labai išsivysčiusi civilizacija. Pvz., žinoma, kad šiuo metu žmonijos kas sekundę sunaudojama energija yra 4 x 10¹⁹ ergų. Kasmet jos prieaugis per paskutinių 60 m. sudaro po 3-5%. Jei tokie tempai išliks ir ateityje, tai po 3200 m. kas sekundę sunaudotos energijos kiekis prilygtų Saulės energetinei išeigai, t.y. 4 x 10³³ ergų/sek, o po 5800 m. - 10¹¹-os Saulių energetinei išeigai.

Skaičiai atrodo neįtikėtinai dideli lyginant su dabartiniu lygiu, tačiau nėra jokių iš principo neįveikiamų natūralių ar socialinio pobūdžio priežasčių, kodėl energijos sunaudojimo tempas sumažėtų.

Tad prasminga išskirti tris išsivysčiusių civilizacijų tipus:
I tipas – technologinis lygis artimas žemiškam; energijos sunaudojimas apie 4 x 10¹⁹ ergų;
Advanced civilization

II tipas – civilizacija, įvaldžiusi savo žvaigždei prilygstančią energiją; energijos sunaudojimas apie 4 x 10³³ ergų;
III tipo civilizacija, įvaldžiusi galaktikos masto energiją; energijos sunaudojimas apie 4 x 10⁴⁴ ergų;

Laikas, būtinas I tipo civilizacijai kilti sudaro kelis milijardus metų, o perėjimas nuo I prie II tipo tetrunka vos kelis tūkstančius metų, o nuo II prie III tipo (net atsižvelgiant į minimalią gyvybės difuzijos galaktikoje spartą) užtruks ne daugiau nei 10 mln. metų. Tad, atsižvelgiant kad galaktikų amžius per 10 mlrd. m., galima spėti, kad kiekvienoje galaktikoje yra po III tipo civilizaciją. Tad astronominių stebėjimų metu turėtume pastebėti nemažai reiškinių, visai nepaaiškinamų gamtinėmis priežastimis. Tačiau šiuolaikinės astrofizikos duomenys, atrodo, nepateikia jokių tiesioginių nuorodų apie tokius reiškinius.

Iš to galima daryti dvi išvadas: arba civilizacijų atsiradimo tikimybė nepaprastai maža (kad net atsiranda toli gražu ne kiekvienoje galaktikoje), arba technologinio vystymosi lygis stipriai ribojamas kažkokių mums nežinomų priežasčių. Tai, kad III tipo civilizacijos egzistuoja kai kuriose galaktikose, o II tipo civilizacijos nedaugelyje mūsų Galaktikos žvaigždžių, tai eksperimentiniai duomenys, matyt, nepanaikina šios galimybės (skaitykite apie Fermi paradoksą).

Gali kilti klausimas, ar nebus labai neprotinga didelį energijos kiekį skirti tik ryšiui su II ir III tipo civilizacijomis? Tikrai, ne. Bet kuri sistema su vidiniais energijos šaltiniais privalo išspinduliuoti lygiai tiek, kiek tiekia tie šaltiniai, nes kitaip temperatūra toje sistemoje kils. Tad toks spinduliavimas neišvengiamas, o spinduliavimo kodavimui, žinia, jokia juntama energija nenaudojama. Tad jokių papildomų sąnaudų ryšiui nereikia, tad klausimas tėra perduodančios ir priimančios aparatūros sukūrime. Termodinamiškai lygiavertė su tarpžvaigždiniu spinduliavimu temperatūra, kaip žinoma, sudaro nuo kelių iki kelių dešimčių laipsnių, kas atitinka milimetrinių-centimetrinių bangų diapazoną, tad termodinamikos požiūriu dirbtinis spinduliavimas pateisinamas.

Tad galima tikėtis, kad II ir III tipo civilizacijos turi labai galingus siųstuvus. Galima išsakyti kelias prielaidas dėl uždavinių, kurie gali būti sprendžiami tokių sistemų pagalba. Pirmiausia natūralu manyti, kad jos skirtos labiau išsivysčiusių civilizacijų informacijos perdavimui mažiau išsivysčiusioms, t.y. tokių perdavimų tikslas yra optimalus apmokymas. Informacijos mainai tarp labai išsivysčiusių civilizacijų gali vykti mums neprieinamais metodais (pvz., su nepaprastai kryptingų antenų pagalba).

Prof. dr. D.J. Martynovas¹⁾ (1966):
Žmonija savo dar turi nepanaudotas žemės gelmių šilumos ir gravitacinės energijos atsargas. Taip, pvz., net nedidelio žemės drebėjimo energija gerokai viršija vandenilinės bombos sprogimo energiją (atitinkamai 10²⁶ ir 10²⁴ ergai).

Kelionės holografiniu principu

Taip pat skaitykite Holografinė Visata

Kitą neįprastą kosminės kelionės galimybę suteikia holografinės Visatos modelis. Štai Luko Skaivokerio nuotykiai „Žvaigždžių karuose“ prasideda tada, kai robotas ore sukuria trimatį princesės Lėjos, prašančios padėti Obi-vanui Kinobiui, vaizdą. „Žvaigždžių kelyje“ R. Barklėjus pasirodo hologramos pavidalu. „Gyvybės linijos“ serijoje jis padeda Liuisui Zinermanui - jo holografinę matricą perkeldamas į Jupiterio stotį. O vėliau ir savo matricą perkelia į „Vojadžerį“.

Atstumai iki žvaigždžių iš tikro nemaži. Tai gal į jas pasiųsti „skaitmeninę sielą“, siūlo fizikas ir futurologas Mitio Kaku. Anot jo, bio- ir nano- technologijos tai leis padaryti jau 22 a. Iki to laiko galės atsirasti ir kiborgai – pusiau žmonės, pusiau robotai. Dirbtinis intelektas gali prilygti žmogiškajam,... ir gali tekti robotams įstatyti specialias mikroschemas, neleidžiančias pavergti žmonijos. O dar geriau, jei žmonės ir robotai dirbs skirtinguose pasauliuose (bet šie vis tik gali kada nors atskristi atgalios).
O „skaitmeninę sielą“ vietoje savęs galima pasiųsti kiek norima toli į kosmosą – juk jai niekas nebaisu, bei vakuumas, nei radiacija. Po 20 min. ji atsidurtų Marse, po valandos – Plutone. Visatą ims įsisavinti gryna sąmonė. Gali būti, kad būtent tokiu būdu nežemiečiai jau ir tiria kosmosą.

D. Bomas laiko, kad pasaulis sudarytas kaip nesuardomas vientisumas, kurį galima suprasti įsisavinus holografijos principus, nes jais remiasi Universumas. Mat kiekvienas hologramos dalis turi savyje viso atvaizdo vaizdą („suvyniojimo“ principas), tik dalis yra mažiau nuodugni ir ją galima apžiūrėti iš mažesnio kiekio kampų. Holografija

D. Bomas, remdamasis kvantine fizika, nurodo, kad šios matematiniai dėsniai, taikomi visai materijai, gali aprašyti tokį judėjimą, kuriame vyksta nenutrūkstamas visumos suvyniojimas į kiekvieną atskirą sritį kartu su (vėl) srities išvyniojimu į visumą (halo-judesys). Taip kiekviena dalis susijusi ne tik su visuma, bet ir su kitomis sritimis. Šiuo atveju atsisakoma mechanistinio išorinio ryšio. Tad pasaulio, kaip daiktų struktūros, tvarka tampa antrine ir kyla iš gilesnės vidinės tvarkos.

M. Talbotas⁴⁾ („Holografinė Visata“) laiko, kad būtent holografiniu modeliu galima paaiškinti praktiškai visus paranormalius reiškinius, visas mistines patirtis (įskaitant keliones laiku). Jis rašė:
„Holografinėje visatoje, - visatoje, kurioje mažiausias pokytis gali reikšti arba gyvenimą, arba mirtį; kurioje daiktai taip nesuvokiamai susiję tarpusavyje, kad sapnas apie skarabėjų gali iššaukti skarabėjaus atsiradimą tikrovėje, o ligos atsispindi delnų linijose, - mes turim spėti: kiekviena pasekmė turi daugybę priežasčių. Kiekvienas ryšis sukelia dešimtis sekančių ryšių arba, Vitmeno žodžiais, Visi daiktai savo esme yra viena.“

Šioje srityje ima darbuotis vis daugiau tyrinėtojų. Kenetas Ringas jo pagalba paaiškino klinikinės mirties reiškinį, - kaip žmogaus sąmonės perkėlimą iš vieno holografinės tikrovės lygmens į kitą. Stanislavas Grofas⁵⁾ tvirtina, kad klasikiniai neurofiziologiniai smegenų modeliai nepatenkinami ir tik holografinis modelis pajėgus paaiškinti tokius faktus, kaip aiškūs archetipinės patirties ar kolektyvinės pasąmonės pasireiškimai, o taip pat neįprastus psichikos reiškinius, stebimus vadinamųjų sužadintų sąmonės būsenų metu.
O argi ne apie panašius dalykus (tik kitais žodžiais) K. Kastanedai aiškino Don Chuanas, sakydamas, kad mūsų pasaulis ir mūsų „sveiko proto“ suvokimai apie gana smarkiai skiriasi.

Fredas Alanas Volfas⁶⁾ teigia, kad holografiniu modeliu galima paaiškinti vadinamąsias astralines projekcijas - sapnus, kuriuose matomas pats sapnuojantis; atseit, tai vizitai į lygiagrečias tikroves. Deividas Pitas⁷⁾ („Tiltas tarp materijos ir sąmonės“, 1987) sako, kad Jungo sinchronizmai (dažni sutapimai tiek subjektyviai svarbūs, kad negali būti laikomi grynu atsitiktinumu). Atseit jie yra „tikrovės audinio praplyšimai“ – o tai kad jie tokie reti, tik rodo, kaip mes nutolome nuo bendro Visatos Sąmonės lauko ir aukštesniųjų tikrovės lygių (aukštesniųjų pasaulių).

Karlas Pribramas⁸⁾ holografinę smegenų struktūrą nustatė tyrinėdamas atmintį. Buvo manoma, kad atmintis įspausta konkrečiose smegenų vietose (engramų teorija⁹⁾), tačiau pasirodė, kad konkreti atmintis nelokalizuojama, o kažkaip paskirstyta po visus smegenis kaip vientisa visuma (po nemažos smegenų dalies pašalinimo paciento atmintis taps miglota, tačiau jis jos nepraras visiškai.

Piteris van Heerden‘as laiko, kad asociatyviosios atminties pagrindas yra holografinis vaizdų atpažinimas. Pagal holografinį modelį smegenys amatematiškai konstruoja objektyvią tikrovę apdorodami iš kito matavimo (iš už erdvės ir laiko) ateinančius dažnius. Kuo ne kosminė kelionė?!
Įdomūs ir vadinamieji subtilūs sapnai - kai sapnuojantis lieka budrus ir suvokia, kad miega. Jie irgi gali būti vizitais į lygiagrečias visatas – mažytės hologramos, esančios gerokai platesnėje, kosminėje hologramoje. S. Grofas įvedė terminą „transpersonalus“, kad juo apibūdintų reiškinius, kai sąmonė išeina už įprastų asmenybės ribų. Jis laiko, kad tai pasireiškia holografinėje visatoje.

Svarstomi įvairūs kelionių į žvaigždes būdai (apie naujų galimybių aptarimą žr. >>>>>). Žvaigždės mums vis dar yra labai toli ir skydžiai iki jų truktų labai ilgai. Viena išeičių - kelių kartų laivai. Žinomiausias projektas buvo sukurtas „Oriono” (sprogstalaivio) pagrindu. Tokio laivo skersmuo būtų 20 km – praktiškai tilptų nedidelis miestas. Iki Kentauro Alfos skristų 1330 m.

Dar galima išsiųsti asteroidą, kuriame būtų įrengtas atominis variklis, kurio kurui panaudoti paties asteroido ištekliai. Kelionė iki žvaigždžių truktų labai ilgai, gal net pora tūkstančių metų (apie 50 kartų). Traukos palaikymui asteroidas galėtų suktis apie ašį.
Daugiau galimų variantų pateikiama straipsnyje Tarpžvaigždiniai skrydžiai...

Tačiau egzistuoja problema – bendruomenė kartų laive pakeliui gali užmiršti kelionės tikslą, savo kilmę, prarasti susidomėjimą ekspedicija. Tuos klausimus jau aptarinėjo fantastai, žr. pvz., >>>>> bei >>>>>).

Uždarų sistemų tyrimai prasidėjo 8-me dešimtm. netrukus po išsilaipinimo Mėnulyje. TSRS 1968–1972 m. buvo sukurtas BIOS-3. Krasnojarsko akademinio miestelio rūsyje buvo įrengta 14×9×2.5 m apimties patalpa, kurios tūris apie 315 m³. Ją sudarė 4 skyriai. „Ekipažo kajutės“ ir įranga užėmė vieną jų, o likusiose veikė fitotronai, auginantys augalus ir vandens mikrodumblius. Naudotos ypatingos rūšys, pvz., nykštukiniai kviečiai. BIOS-3 buvo atlikta 10 eksperimentų, kurių ilgiausias truko 180 d. Eksperimentatoriams pavyko sukurti visai uždarą dujų ir vandens panaudojimo sistemą. Maitinimas buvo užtikrinamas 80%.

1972 m. „uždaros sistemos“ BIOS-3 eksperimente dalyvavo 3 „bionautai“ (L.V. Kirenskio Fizikos inst-to darbuotojai). Buvo atgaminama viskas, oras ir vanduo (specialių valymo priemonių pagalba buvo sugražinama 95% vandens). Maisto atžvilgiu sistema buvo uždara dalinai: Bionautai augino daržoves ir kviečius, iš kurių kepė duoną. Augalinis maistas sudarė iki 50% raciono. Baltymų trūkumą papildydavo „konservais“.

Paaiškėjo, kad vienu pagrindiniu maisto šaltiniu gali būti kviečiai, kurių išauginimo trukmė – apie 70 d. Kad jų būtų pastoviai, atskiruose skyriuose sėjami kas 2 savaitės. Grūdus malė rankiniu malūnėliu, kepant duoną vietoje sviesto naudojo irgi čia užaugintą viksvuolės gumbus.

Deja didelė šios biomasės dalis maistui netinkama – šiaudus gana sudėtinga perdirbti dėl ypatingos cheminės sudėties ir didelio kiekio lignino. Tačiau juos galima panaudoti substratui – dirvos pakaitalui. Tačiau problema – lėtas jo skaidymasis, tačiau jį pagreitina jų cheminis apdorojimas (specialioje kameroje su elektra veikiant vandenilio peroksidą). Tačiau tam reikia didelio vandenilio peroksido kiekio, kurio pasigaminimui reikia didelių energijos sąnaudų. Be to, taip apdoroti šiaudai pamažu pažeidžia dirvos substratą, po kiek laiko padarantį jį netinkamu. Išeitis buvo rasta – šiaudus dalija perpus: vieną dalį mineralizuoja, o kitą – į substratą sudeda be apdorojimo, išsaugant substrato struktūrą.

Paskutinį 20 a. dešimtmetį atliktas ko gero žinomiausias „Biosfera-2“ eksperimentas. 1,5 ha užimantis kelių pastatų ir oranžerijų kompleksas buvo įrengtas Arizonoje. Viduje buvo modeliuojamos kelios gamtinės zonos: tropikai, savana, mangrovės ir net vandenynas. Komandą sudarė 8 žmonės: lygiai vyrų ir moterų. Ji palaikė komplekso veiklą ir atlikinėjo įvairius bandymus.

Pirmas etapas truko 2 m. Per metus „kolonistams“ pavyko sutvarkyti produktų gamybą (pirmais mėnesiais jie jautė alkį). Didžiausia problema buvo deguonies mažėjimas, o tada savijauta labai prastėja. Išorėje visi manė, kad jie jau miršta. Mat mikroorganizmai dauginosi sparčiau nei tikėtasi, kas vyko ir su vabzdžiais. Naikinti juos nuodingomis medžiagomis buvo uždrausta – tai galėjo pažeisti sukurtos biosferos balansą. Teko „klastoti“: į visų leisti trūkstamo deguonies kiekį. O tai iššaukė aršią kritiką. Bet deguonies lygis vis tiek tebekrito ir lygiai po 2 m. jis buvo nutrauktas, o pats eksperimentas pripažintas nepavykusiu.

2002 m. JAV antropologas Džonas Muras²⁾ išsakė prielaidą, kad 200 m. trukmės skrydžiui pakaktų nedidelės gyvenvietės apimties – apie 160 asmenų. Išskristų jie šeimomis. Tačiau tokiose nedidelėse bendruomenėse kyla genetinės įvairovės užtikrinimo klausimas. Tai dar labiau išryškėtų, jei dėl kokių priežasčių populiacija gerokai sumažėtų. (taip nutiko su gepardais, kurių tebuvo likę vos keletas, o dabar atsistatė iki 7000 – tačiau dėl artimų giminystės ryšių jei tapo mažai atsparūs ligoms ir laukinėje gamtoje jų palikuonys retai išgyvena ilgiau nei metus).

Dar viena grėsmė – „protėvio efektas“: kai naują teritoriją apgyvendina nedidelė populiacija, kuri neišsaugo viso pradinio genetinio kodo. Antropologas Kemeronas Smitas³⁾ paskaičiavo, kad 150 m. skrydžiui pradinę populiaciją turėtų sudaryti apie 40 tūkst. asmenų, iš kurių bent 23,5 tūkst. būtų jaunatviško amžiaus.

Kita – psichologinė problema, kuri buvo pastebėta ir „Biosfera-2“ eksperimento metu. Krentant deguonies lygiui, komanda pasidalijo į dvi grupes: tvirtinančius, kad reikia nedelsiant palikti eksperimentą, ir esančius už jo tęsimą. Sako, kad konfliktas buvo įsiplieskęs iki tokio lygio, kad jo kai kurie dalyviai iki šiol tarpusavyje nesikalba. O juk jie uždaroje erdvėje praleido vos 2 m.!

¹⁾ Dmitrijus Martynovas (1906-1989) – tarybinis astronomas, GAIŠ direktorius (1956-76). Pagrindinės tyrimų stitys: glaudžios dvinarės sistemos, planetologijas ir kintančio ryškio žvaigždės. Buvo „Astronominio cirkuliaro“ (1941-62) ir „Žemė ir Visata“ (nuo 1965 m.) redaktoriumi. Parašė astronomijos kurso vadovėlį (1988) ir uždavinyną (1986).

²⁾ Džonas Muras (John Hartwell Moore, 1939-2016) – amerikiečių antropologas, Floridos un-to prof. Specializavosi Šiaurės Amerikos indėnų (ypač Didžiųjų lygumų, pietryčių ir Kanados arktinių sričių) etmologijos, demografijos ir socialinėje evoliucijos srityje. Išleido kelias knygas, tarp kurių buvo redaktoriumi knygai „Tarpžvaigždinis kelių kartų trukmės skrydis“ (2003). Buvo „Rasių ir rasizmo“ (2007) enciklopedijos vyr. redaktoriumi.

³⁾ Kameronas Smitas (Cameron M. Smith) – amerikiečių antropologas, Portlando un-to prof.-adjunktas, nuo 1991 m. užsiimantis Žemutinės Kolumbijos upės region archeologija. Pasisako už laukinės gamtos apsaugą. Domisi kosmino įsisavinimo klausimais. Paskelbė daug straipsnių ir išleido mokslo populiarinimo knygų, tarp kurių paminėsime „Dešimt mitų apie evoliuciją“ (2006), „Evoliucijos faktas“ (2011), „Kosmoso antropologijos principai“ (2017). 2012 m. davė interviu „Scientific American“ apie kelių kartų tarpžvaigždines keliones.

⁴⁾ Maiklas Talbotas (Michael Coleman Talbot, 1953-1992) – amerikiečių rašytojas, kurio knygose sugretinamas senovės misticizmas su kvantine mechanika ir pateikiamas pasaulio modelis, pagal kurį fizinė Visata iš tikro tėra holograma. Tam jis remiasi D. Bomo ir K. Pribramo tyrinėjimais. Anot jo, telepatija, ekstrasensoriniai jutimai ir kiti paranormalūs reiškiniai yra to holografinio tikrovės modelio produktas. Gyvenime viešai demonstravo esąs gėjus. Jo knygos: „Misticizmas ir naujoji fizika“ (1980), „Anapus kvantų“ (1986); romanai: „Bog“ (1986), „Nakties dalykai“ (1988) ir kt.

⁵⁾ Stanislavas Grofas (Stanislav "Stan" Grof, g. 1931 m.) – čekų kilmės psichiatras, vienas transpersonalinės psichologijos bei psichodelinės terapijos pradininkų. Sukūrė holotropinio kvėpavimo metodą. Nuo 1961 m. pradėjo sisteminius LSD tyrinėjimus. Po 1969 m. JAV vadovavo „Spring Grove“ eksperimentui (LSD poveikio psichiniams ligoniams). S. Grofas skyrė du sąmonės tipus: hilotropinį (įprastą, susijusį su kasdiene veikla) ir holotropinį (siekiantį pilnatvės ir egzistencijos totalumo; jis būdingas neįprastoms sąmonės būsenoms, pvz., psichotropinėms), antrąjį siedamas su budistine namarupa koncepcija – atskiros, individualios, iliuziorinės savasties. Kartu jis laikosi požiūrio, kad pasaulį kuria ir prižiūri Absoliutus protas, atskitriems individams išlaikant tapatumą su šaltiniu, o taip pat tarpusavyje.Tokio holotropinio išgyvenimo dėka žmogus gali susitapatinti su kuo nori – nuo molekulės iki Absoliutaus proto. Žmogaus siela nemirtinga ir išgyvena daugybe persikūnijimų kildama link tobulesnių būties formų.

⁶⁾ Fredas Volfas (Fred Alan Wolf, g. 1934 m.) – žydų kilmės amerikiečių fizikas teoretikas, specializuojantis kvantinės fizikos srityje. Tiria sąryšį tarp fizikos ir sąmonės; populiarina mokslą. Jo knygos: „Atlikti kvantinį šuolį“ (1981), „Sapnuojanti Visata“ (1994), „Mąstymas ir materija“ (2000), „Laiko šuoliai ir erdvės sąsūkos“ (2011). Jis pasirodė keliuose moksliniuose ir paramoksliniuose filmuose.

⁷⁾ Deividas Pitas (Francis David Peat, 1938-2017) - anglų holistinis fizikas ir rašytojas, tyrinėjęs kieto kūno fizikos ir kvantinės fizikos pagrindų srityse. 2000 m. įkūrė ir yra Pari naujojo mokymosi centro Italijoje direktorius. Daugelį metų dirbo kartu su D. Bomu, kartu parašė knygą „Mokslas, tvarka ir kūrybingumas“ (1987), o vėliau parašė D. Bomo biografiją (1997). Nuo 1965 m. gyvendamas Kanadoje organizavo mokslininkų diskusijų su indėnais būrelius.1996 m. persikėlė į Italiją. Rašė mokslo, meno ir dvasingumo klausimais.

⁸⁾ Karlas Pribramas (Karl H. Pribram, 1919-2015) – austrų kilmės amerikiečių gydytojas, psichologas, ir neurofiziologas. Į JAV persikėlė 1927 m. Buvo vienu iš smegenų veiklos holografinės koncepcijos autoriumi, besiremdamas D. Bomo idėjomis. Tarp žinomesnių jo knygų – „Smegenų kalbos“ (1971). Savo holonominį smegenų modelį išdėstė knygoje „Smegenys ir suvokimas“ (1991). Joje jis tvirtina, kad greta signalų, perduodamų dideliais traktais, bet per smulkių atšakų tinklą (pvz., dendritus), bei jas supančiais dinaminiais elektriniais laukais.

⁹⁾ Engrama (iš gr. - vidinis užrašas) - buvimas tam tikroje būsenoje, kognityvios informacijos vienetas smegenyse; informacijos įsiminimo (atminties) priemonė. Terminą 20 a. pradžioje įvedė vokiečių biologas R. Zemonas. Tikslios engramų vietos ieškoma jau dešimtmečiai.