Siūlome paskaityti ir Pasikėsinimas į multivisatas  
Lygiagrečiųjų visatų burbuliavimas  

Praėjo laikai, kai mokslinę fantastiką ir mokslą skyrė šimtmečiai. Dabarties laikais, vos spėja rašytojas išleisti knygą, o fantastika jau tampa realybe. Ko gero, tik visiškai užsispyrę skeptikai vis dar širdimi nepriima stulbinančių šių dienų mokslinių atradimų, kurie dar tik vakar atrodė vaizduotės tvariniais. Tad gali būti, kad vis dar neatskleistos paslaptys, priskiriamos mistikai ar pseudomokslams jau žengia į mokslo prieangį.

1989 m. „Daily telegraph" korespondentas pareiškė: „Teorija apie begalinių paralelinių visatų egzistavimą... vis labiau pripažįstama fizikų gretose“.
Taigi, toji idėja, kilusi iš senovės induistų ir graikų tikėjimų, tačiau prireikė daug laiko, kol idėja buvo įtraukta į oficialią fiziką.

Pastaba: Jos dar vadinamos daugybinėmis arba paralelinėmis...

Ar įsivaizduojate, kad kitas „Jūs“ skaito šį puslapį? Jis irgi gyvena planetoje, kuri vadinama Žeme, kuri sukasi Saulės sistemoje tarp kitų 8-ių planetų? To kito asmens gyvenimas visiškai identiškas Jūsų gyvenimui. Tačiau jūs ir toliau skaitote šį straipsnį, o jam, galbūt, jis pasirodė neįdomus ir jis nuėjo klausyti muzikos.

Tai atrodo neįprasta ir keista, tačiau atrodo, kad mums teks susitaikyti su šia idėja, nes ja tikėti verčia astronominiai stebėjimai. Pagal paprasčiausią kosmologinį modelį mums identiška galaktika yra kažkur už 10 laipsniu 10²⁸ (10¹⁰²⁸) metrų. Tai nepaprastai toli, tačiau nuo to nepasidaro mažiau realu. Šis atstumas paskaičiuojamas remiantis tik paprastu tikimybių skaičiavimu padarius vienintelę prielaidą, kad erdvė yra begalinė (arba bent jau pakankamai plati) ir daugmaž vienodai užpildyta materija – tai, ką patvirtina naujausi stebėjimai.

Begalinėje erdvėje galimi net mažiausiai tikėtini dalykai. Joje yra be galo daug kitų gyvenamų planetų, tarp kurių yra begalės tokių, kuriose gyvena visiškai identiški mums žmonės – tapatūs mums savo išvaizda, atsiminimais – kurie išgyvena visus įmanomus mūsų gyvenimo variantus. Tačiau tikriausiai niekada nepamatysite šių savo kopijų. Toliausia, ką galite pamatyti yra atstumas, kurį šviesa nukeliavo per 14 milijardų metų po „Didžiojo sprogimo“. Tolimiausi mums matomi objektai yra už 4 x 10²⁶ metrų – šis atstumas nusako mūsų stebimą Visatą ir jis dar vadinamas Hubble tūriu, mūsų horizonto apimtimi arba tiesiog mūsų Visata. Tikėtina, kad kitų "mūsų" visatos yra tokio pat dydžio sferos, supančios jų gyvenamas planetas. Tai paprasčiausias lygiagrečių visatų pavyzdys. Kiekviena tokia visata yra tik maža multivisatos dalis.

Ir multivisatos koncepcija remiasi tokiomis laiko patikrintomis teorijomis kaip bendroji reliatyvumo teorija bei kvantinė mechanika. Išskiriami keturi lygiagrečiųjų visatų tipai. Ir jau neklausiama, ar multivisata egzistuoja, klausiama, kiek ji turi lygių.

Pirmasis lygis: Anapus stebimo horizonto

Tai paprasčiausias lygiagrečių visatų tipas. Jų egzistavimui tereikia sąlygos, kad erdvė yra begalinė. O kai ji begalinė, visa, kas tik yra įmanoma, tampa tikra – ir visai nesvarbu, kaip mažai tai tėra tikėtina.

Mūsų stebima Visata dabar apie 42 milijardai šviesmečių (šis atstumas didesnis nei 14 milijardų metų, praėjusių nuo Didžiojo sprogimo, nes Visatos plėtimasis pailgino atstumus). Ji kasmet išsiplečia vienu šviesmečiu – atstumu, kurį šviesa nueina per metus. Toliau yra begalinė erdvė, kurią mums dar tik bus lemta išvysti ateityje. Ir greičiausiai mirsime nepamatę savo antrininko, tačiau, iš principo, jei Visatos plėtimasis bus parankus, mūsų be galo tolimi palikuonys galės juos pamatyti per nepaprastai galingus teleskopus (tačiau ir to nepavyks, jei Visatos plėtimasis ir toliau spartės).

Pirmasis lygiagrečių visatų lygis pagrindžiamas labai paprastai. Kodėl erdvė negali būti begalinė? Ar yra kur nors ženklas, ant kurio būtų parašyta: "Čia erdvės pabaiga"? Ir net jei taip, tai kas yra toliau? Nors, tiesą sakant, Einšteino gravitacijos teorija tokią, atrodytų intuityviai aiškią, viltį užginčija. Erdvė gali būti ir baigtinė, jei ji yra išgaubta arba turi savitą topologiją. Tuščiavidurės sferos, žiedo ("barankos") ar Brecelio sausainio formos erdvė gali būti baigtinė ir neturėti ribų. Kosmoso foninio spinduliavimo buvimas rodo, kad tokia galimybės nėra negalima. Tačiau dauguma įrodymų tai neigia. Begalinės erdvės modeliai labiausiai atitinka stebėjimų duomenis.

Aptariama ir tokia galimybė, kad erdvė yra begalinė, tačiau materija tėra baigtinėje jos srityje (populiarus "salos" modelis). Kai šio modelio išplėtimas yra koncepcija, kad materija yra išsidėsčiusi plačiai fraktaline struktūra. Abiem šiais atvejais visa erdvė ten, kur nėra materijos tėra paprasčiausiai tuščia (ir ten tikrai nėra gyvybės). Tačiau naujausi galaktikų pasiskirstymo stebėjimų duomenys bei mikrobanginis foninis spinduliavimas rodo, kad materija daugmaž vienodai pasiskirsčiusi stebimoje Visatoje. Ir jei tarsime, kad ši tendencija išlieka ir už mūsų stebimos Visatos ribų, tada anapus mūsų stebėjimo horizonto knibžda galaktikos, žvaigždės ir planetos.

Lygiagrečiose pirmojo lygio visatose veikia tokie pat fizikos dėsniai, tačiau skiriasi pradinės sąlygos. Anot šiuolaikinių teorijų, Didysis sprogimas išdrabstė materiją aplink atsitiktinai ir bet koks įmanoma sandara yra galima. Laikant, kad mūsų Visata yra įprastinė, leidžia tikėtis, kad mūsų asmens identiška kopija yra kažkur už 10 laipsniu 10²⁸ (10¹⁰²⁸) metrų. Maždaug už 10 laipsniu 10¹¹⁸ metrų yra visa identiška mūsiškei Hubble tūrio Visata

Šie maksimaliai galimi atstumai (mūsų asmens identiška kopija greičiausiai yra gerokai arčiau) paskaičiuojami remiantis visomis galimomis mūsų Visatos kvantinėmis būsenomis laikant, kad jų temperatūra neviršija 10⁸ pagal Kelviną. Tokiomis sąlygomis į Hubble tūrio sferą galima sutalpinti 10¹¹⁸ protonų. Kiekviena šių dalelių gali toje vietoje arba jos ten nebūti – iš čia gauname 2 laipsniu 10¹¹⁸ (padauginus iš Visatos pločio ir grubiai suapvalinus – gauname 10 laipsniu 10¹¹⁸, t.y. 10¹⁰¹¹⁸) galimų protonų išsidėstymų. Didesniu atstumu visi galimi protonų išsidėstymai jau turi kartotis. Panašius skaičius gauname pritaikę termodinaminius ar kvantinės gravitacijos principus.

Pabandykime tai pailiustruoti paprastu pavyzdžiu. Tegu mūsų Visata yra plokščia (dvimatė; skaitykite apie Visatos topologijas >>>>>) ir sudaryta tik iš 4 elementariųjų dalelių. Tada šios dalelės gali išsidėstyti 2⁴ = 16 variantų. Jei egzistuoja daugiau nei 16 tokių visatų, tada kai kurios jų yra identiškos.

Stebėjimų duomenys patvirtina, kad erdvė nutįsta už mūsų stebimos Visatos ribų. WMAP (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe) palydovas atliko mikrobanginio kosmoso fono spinduliavimo fliuktuacijų matavimus (piešinys kairėje). Didžiausia fliuktuacijos reikšmė tėra tik pusė laipsnio – o tai rodo, pritaikius geometrijos taisykles, kad erdvė yra arba nepaprastai plati, arba begalinė. [Reikia atkreipti dėmesį, kad kai kurie kosmologai, įdubą grafiko kairėje pusėje laiko užuomina, kad erdvė vis gi gali būti baigtinė).

Šalia šito, WMAP ir 2dF Galaxy Redshift Survey nustatė, kad erdvė, dideliais atstumais nuo mūsų, yra užpildyta materija tolygiai, kas reiškia, kad labiausiai tikėtina, kad kitos visatos yra panašios į mūsų.

Šio lygio multivisatos lygis naudojamas kosmologinių teorijų įvertinimui (nors tai tiesiogiai ir labai retai įvardijama). Pavyzdžiui, pažiūrėkime, kaip kosmologai panaudojo kosmoso fono mikrobanginį spinduliavimą, kad atsisakytų baigtinės sferinės Visatos modelio. Karštos ir šaltos šio spinduliavimo sritys turi specifinius dydžius, kurie priklauso nuo erdvės kreivumo. Šiuo metu visos stebėtos tokios sritys yra per mažos, kad tenkintų sferos formą.

Vidutinis "dėmės" dydis yra skirtingas skirtingiems Hubble tūriams, tad galima bandyti teigti, kad "mūsų" Visata mus "apgaudinėja" – ji gali būti sferos pavidalo, tačiau su neįprastai mažomis "dėmėmis". Todėl kosmologai sako, kad sferinį modelį atmeta su 99,9% tikimybe, kas, iš esmės, reiškia, kad mažiau nei viename iš 1000 Hubble tūrių "dėmės" yra tokios mažos, kokias mes ir stebime.

Nors lygiagrečių visatų ir negalime išvysti, tačiau galima spėti jas esant ir apibūdinti tikimybinį jų pasiskirstymą – pritaikyti tai, ką matematikai vadina "matu". Mūsų visata turi būti "išmatuota" kaip viena labiausiai tikėtinų. Jei būtų kitaip, mes gyvename neįmanomoje Visatoje, o tai reiškia, kad visa teorija yra įtartina.

Antrasis lygis: skirtingi infliaciniai burbulai

Susipažinote su pirmojo lygio multivisata? O dabar pabandykite įsivaizduoti begalinį pirmojo lygio multivisatų skaičių. Be to, jos gali turėti skirtingus erdvėlaikius ir skirtingas kosmologines konstantas. Toks variantas galima pagal šiuo metu populiariausią amžinai chaotiškos infliacijos teoriją.

Infliacijos teorija yra Didžiojo sprogimo teorijos išplėtimas leidžiantis paaiškinti daugelį stebėjimais paremtų faktų, pvz., kodėl Visata tokia didelė ir kodėl taip tolygiai užpildyta materija. Tai galima paaiškinti nepaprastai sparčiu erdvės plėtimusi pačioje Didžiojo sprogimo pradžioje. Tokį erdvės išsiplėtimą numato daugelis elementariųjų dalelių teorijų ir patvirtina stebėjimai.

Frazė „amžinai chaotiška“ apibūdina tai, kas vyksta nepaprastai plačiais mąstais. Erdvė kaip tokia plečiasi ir tai darys amžinai, o šio proceso metu susikuria nauji multivisatų burbulai, tarsi burbuliukai kylančioje duonos tešloje. Tie burbulai tversis amžinai – ir kiekviena jų yra naujos pirmojo lygio multivisatos užuomazga. Ją užpildo materija, kurią tveria energijos laukas, kuris palaiko infliaciją.

Tie burbulai yra daugiau nei be galo toli nuo mūsų ta prasme, kad mes niekada nenusigausime į juos net amžinai keliaudami šviesos greičiu. Taip yra todėl, kad tarpas tarp dviejų gretimų burbulų plečiasi sparčiau nei galite per jį keliauti. Tad net mūsų tolimos ateities palikuonys niekada neišvys savo antrininkų antrojo lygio multivisatose (kaip beje ir pirmojo lygio, jei Visatos plėtimasis ir toliau spartės).

Antrojo lygio multivisatos gerokai įvairesnės nei pirmojo lygio. Šiuolaikinėje fizikoje dominuoja požiūris, kad erdvės išmatavimai, elementariųjų dalelių savybės ir fizikinės konstantos nėra susaistytos fizikos dėsnių ir yra pasekmė procesų, vadinamų simetrijos sugriuvimu. Manoma, kad kadaise mūsų Visata buvo 9-ių matavimų. Vėliau trys jų pateko į infliacijos procesus ir virto tais trimis matavimais, kuriuos dabar turime. Likusių šešių mes stebėti negalime, nes jos arba virto mikrolygyje su žiedo ("barankos") topologija arba visa materija apribota 9-i6 matavimų erdvės trimačiame paviršiuje (membranoje).

Taip buvo sutrikdyta pradinė 9-ių matavimų simetrija. Chaotiškos infliacijos metu kvantinės fliuktuacijos gali sukurti kito tipo simetrijas susidarančiuose burbuluose – kai kurie jų gali būti keturmačiai, o dar kitose būti tik dvi, o ne trys, kvarkų generacijos, o dar kituose veikti stipresnės kosmologinės konstantos.

Kitas būdas, kaip gali susidaryti antrojo lygio multivisatos, yra susijęs su visatų susikūrimo ir sunykimo ciklu. Moksliniu požiūriu pirmasis 4-me dešimtmetyje šią idėją iškėlė Richard C. Tolman'as, o neseniai Prinstono universitete ją vystė Paul J. Steinhartas, o Kembridžo universitete – Neil Turokas. Jie siūlo įvesti antrąją trimatę membraną, turi visiškai lygiagreti mūsų, tik su poslinkiu į aukštesnius išmatavimus. Toji lygiagrečioji visata iš tikro nėra visiškai atskira visata, nes ji sąveikauja su mūsiške. Tačiau šių visatų derinys – praeitis, dabartis ir ateitis – kurį sudaro tos membranos, gali suformuoti multivisatą su įvairove, panašia į sukuriamą infliacijos metu. Dar vieną idėją pasiūlė Lee Smolin'as iš Waterloo Perimetro instituto – kai multivisatos mutuoja ir kuriasi per „juodąsias skyles“.

Nors negalime sąveikauti tiesiogiai su kitomis antrojo lygio multivisatomis, galima spėti jas esant iš nepaaiškinamų sutapimų, atsirandančių mūsų Visatoje. Tarkime, viešbutyje gaunate 1980 kambarį, kurio numeris sutampa su jūsų gimimo metais. Koks sutapimas, tariate sau. Tačiau pamąstę nusprendžiate, kad anoks čia sutapimas – viešbutyje yra šimtai kambarių ir tokios mintys net nebūtų jums kilę, jei būtumėte gavę kitą numerį. Iš čia – jei ir visiškai nieko nežinote apie viešbutį, galite spėti jame esant kitus kambarius, kad pateisintumėte tą sutapimą.

Atrodo, kad atributai, nustatyti simetrijos pažeidimo metu, yra tiksliai suderinti. Nežymiai pakeitus jų reikšmes gautume visiškai kitokią visatą. Jei protonas būtų sunkesnis 0,2%, jis suskiltų į neutroną ir atomai nebūtų stabilūs. Jei elektromagnetinė jėga būtų silpnesnė 4%, nesusidarytų vandenilis ir nebūtų mums įprastų žvaigždžių. Jei silpnoji branduolių sąveika būtų dar silpnesnė, vandenilio nebūtų, o jei stipresnė, supernovos nepaskleistų sunkiųjų elementų į tarpžvaigždinę erdvę. Jei kosmologinės konstantos būtų didesnės, Visata nupūstų save greičiau nei susidarytų galaktikos.

Pagal antrojo lygio multivisatų teorijas fizikai niekada negalės nustatyti šių konstantų iš pirminių principų. Jie tegalės skaičiuoti tik tikimybinius pasiskirstymus. Rezultatai bus tiek bendri, kiek derės su mūsų egzistavimu.

Trečiasis lygis: daug pasaulių kvantinėje erdvėje

Pirmo ir antro lygio multivisatų pasauliai yra toli nuo mūsų. Tačiau dabar aprašysime pasaulius, kurie yra greta mūsų – atsirandančius pagal prieštaringąją kvantinės mechanikos daugelio pasaulių interpretaciją, kad atsitiktiniai kvantiniai procesai priverčia visatą atsišakoti į daugybę kopijų.

Kvantinė mechanika konkrečią būseną aprašo ne klasikinėmis sąvokomis, tokiomis kaip greitis ar koordinatės, o bangų funkcija. Pagal Šriodingerio lygtį, toji būsena sukasi laike begalinio matavimo Hilberto erdvėje. Pagrindinis klausimas – kaip susieti tą bangų funkciją su tuo, ką realiai matome. 3 dešimtmečio fizikai išvystė koncepciją, kad bangų funkcija "sukrenta" į kažkokią konkrečią padėtį, kai kažkas stebi reiškinį (prisiminkite Šriodingerio katino problemą).

Ir tik 1957 m. Prinstono studentas Hugh Everett III parodė, kad "sukristi" nebūtina. Pagal jį įprastinė realybė skyla į daugybę persidengiančių realybių, kurios ir sudaro trečiojo lygio multivisatą. Šią koncepciją lengviau suprasti, apmąstant du skirtingus matymus: a) išorinį fiziko, studijuojančio matematines lygtis (tarsi paukščio iš aukštai stebinčio kraštovaizdį); b) stebėtojo, gyvenančio lygčių aprašytame pasaulyje (tarsi varlė, gyvenanti kraštovaizdyje, kurį stebi paukštis).

Iš paukščio perspektyvos, trečiojo lygio multivisata yra paprasta. Tai tik viena bangos lygtis. Ji tolygiai sukasi laikui bėgant be jokių atsišakojimų ir išsilygiagretinimų. Šios abstrakčios besisukančios funkcijos determinuotame abstrakčiajame pasaulyje yra daugybė lygiagrečių įprastinių šakų, nuolat atsišakojančių ir susijungiančių.

Iš varlės taško, stebėtojas suvokia tik nedidelę šios pilnos realybės dalį. Jis gali stebėti savąją pirmojo lygio multivisatą, tačiau negali matyti trečiojo lygio savo kopijų. Kai stebėtojas daro pasirinkimą (toliau skaityti šį puslapį ar naršyti kitur), iš paukščio taško "varlės" pasaulis atsišakoja į skirtingas kopijas – vienoje puslapis skaitomas, o kitoje ne. Tačiau iš varlės taško, kiekviena varlės kopija visiškai nieko nežino viena apie kitą ir išsišakojimą suvokia kaip atsitiktinumą – su tam tikra puslapio skaitymo tęsimo ir jo neskaitymo tikimybe.

Kaip bebūtų keista, tokia pati situacija pasireiškia ir pirmojo lygio multivisatoje. Jūs vis dar skaitote šį puslapį, o jūsų antrininkas tolimoje kitoje visatoje jau liovėsi jį skaityti. Vienintelis skirtumas tarp pirmojo ir trečiojo lygio antrininkų tėra, - kur jis randasi. Pirmojo lygio antrininkas gyvena įprastoje trimatėje erdvėje, o trečiojo lygio – kitoje daugiamatės Hilberto erdvės kvantinėje šakoje.

Didžiojo sprogimo metu fluktuacijos kvantiniame lygyje pradinių sąlygų negeneravo visiškai atsitiktinai. Iš tikro, jos generavo visų įmanomų sąlygų, kurios egzistuoja tuo pačiu metu, rinkinį. Tik vėliau jos išsiskyrė į atskiras kvantines šakas. Skirtingų kvantinių šakų pasiskirstymas tam tikrame viename Hubble tūryje yra identiškas pasiskirstymui skirtinguose Hubble tūriuose vienoje atskiroje kvantinėje šakoje.

Tad iš tikro III lygio multivisatos nieko papildoma nesuteikia lyginant su I ir II lygiais – tik didesnį identiškų visatų kiekį. Tačiau iš jų galima padaryti įdomių išvadų. Pavyzdžiui, atsakymas į klausimą "Ar visatų skaičius didėja?" yra NE. Iš paukščio taško, egzistuoja tik viena kvantinė visata. Iš varlės taško, egzistuoja skirtingos visatos, t.y. skirtingi Hubble tūriai.

Ketvirtasis lygis: Kitos matematinės struktūros

1, 2 ir 3 lygio multivisatų pradinės sąlygos ir fizinės konstantos gali skirtis, tačiau pagrindiniai gamtos dėsniai lieka tie patys. Tačiau kodėl turėtume ties tuo sustoti? Kas būtų, jei leistume kisti dėsniams? Jei Visatoje veikia tik klasikinės mechanikos dėsniai? Jei laikas nėra tolydus, o šokčioja kvantais. O jei visata tėra tuščias dodekahedronas? Visa tai leidžia IV lygio multivisatos.

Ir kad tai nėra vien teorinės sapalionės, leidžia spėti egzistuojantis glaudus ryšys tarp abstrakčių samprotavimų ir stebimos realybės. Matematiniai objektai yra vienodi visiems, kurie juos tyrinėja. Teorema teisinga nesvarbu kas ją beįrodinėtų – žmogus, kompiuteris ar ... delfinas.

Tačiau egzistuoja dvi priešingos matematikos ir fizikos atitikimo paradigmos, siekiančios Platono ir Aristotelio laikus. Pagal aristoteliškąją, fizikinė realybė yra tikroji, o matematiniai modeliai tėra tik praktinės jos aproksimacijos. Pagal platoniškąją, matematinės struktūros yra tikroji realybė, kuria stebėtojas suvokia netiksliai. Kitais žodžiais, jos skiriasi tik tuo, ką imti pagrindu – varlės (aristoteliškasis) ar paukščio (platoniškasis) požiūrį. Dabartiniai fizikai labiau linkę prie platoniškosios paradigmos.

Matematinė struktūra yra abstrakcija, netintanti esybė, esanti anapus erdvės ir laiko.Jei istorija būtų filmas, tai toji struktūra atitiktų ne vieną kadrą, o visą juostą. Tarkime, kad pasaulis sudarytas iš taškinių dalelyčių judančių trimatėje erdvėje. Keturmatėje erdvėje, iš paukščio perspektyvos, tų dalelių trajektorijos sudarytų susiraizgiusius spageti. Jei varlė mato daleles judančias pastoviu greičiu, tada paukštis mato tiesiog besivejančius spageti. Jei varlė mato dvi besisukančias daleles, paukštis mato du vienas apie kitą spirale apsivejančius makaronus. Varlei pasaulis aprašytas Niutono dėsniais, paukščiui – matematinėmis struktūromis.

Platoniškoji paradigma kelia klausimą, kodėl pasaulis yra toks; aristoteliškajai tai beprasmis klausimas – Visata tiesiog yra. Platonistas negali liautis stebėtis, o kodėl ji negali būti kitokia. Kodėl pasaulis atitinka tik šią matematinę struktūrą? Tarkim, kad fiziškai egzistuoja visos įmanomos matematinės struktūros. Kiekviena jų yra atskira lygiagrečioji visata. Šios multivisatos elementai randasi anapus erdvės ir laiko. Didesnioji jų dalis neturi stebėtojų. Tai kraštutinis platonizmas, kurį kosmologas J.D. Barrow^*) pavadino „pi danguje“, filosofas R. Nozick'as vaisingumo principu, o filosofas D.K. Lewis modaliniu realizmu.

IV lygio multivisatos leidžia padaryti patikrinamas prielaidas.

Visatų žvėryno apibendrinimas

Anot švedo M. Tegmarko, mes gyvename kosmologijos Aukso amžiuje – atradimas veja atradimą, kyla naujos idėjos ir teorijos. 2014 m. teleskopu BICEP2 aptiktos gravitacijos bangos, kilč pirmomis Didžiojo sprogimo akimirkomis. 2014 m. pavasarį išleista ir M. Tegmarko knyga „Mūsų matematinė visata“, apžvelgianti visas lygiagrečių visatų teorijas.

1. Pirmo lygio visatos atsiranda todėl, kad erdvė infliacijos procese plečiasi iki begalybės. Jos, iš esmės, yra mūsų stebimo kosmoso variacijos, kurias skiria tik pradinės sąlygos. Tad už mūsų regimo horizonto nusitęsia begalinis Daugiapasaulio „žvėrinčius“.
2. Antro lygio visatose el. dalelės sąveikauja tokiais būdais, kad net įsivaizduoti negalime. Jose skiriasi ir fundamentaliosios konstantos.
3. Trečio lygio visatos atsirado kvantinių efektų pasėkoje. Atseit, anot ir H. Evereto, viskas, kas gali nutikti kvantiniame pasaulyje, būtinai įvyksta. Tad leistini ir alternatyvūs scenarijai – kiekvienas savoje visatoje. Ir čia nėra jokio atsitiktinumo – tik būtinybė!
4. Ketvirto lygio visatos yra Tegmarko naujovė, atsiradusi iš klausimo: „kodėl visi gamtos reiškiniai aprašomi matematikos pagalba?“. Tad kyla pojūtis, kad pati Visata yra matematika grynu pavidalu. Ir tada Tegmarkas padarė prielaidą, kad kiekvieną matematikos teiginį atitinka sava visata. Bet kuri formulė yra fundamentaliu gamtos dėsniu – bet kitoje, nepanašioje į mūsų visatoje. Visos matematinės struktūros yra realios – visas pasaulis yra atgijęs skaičius. Tai verčia prisiminti pitagoriečius, teigusius, kad „visa yra skaičius“.

Baigiamasis žodis

„Multiversumas“ (ir gretutiniai „megaversumas“, „metaversumas“, „omniversumas“, „ultraversumas“) sutinkami garsių 19 a. antros pusės - 20 a. pirmos pusės filosofų kūriniuose: V. Džeimso (1842-1910), E. Blocho (1885-1977), H. Rikerto (1863-1936), nors jie terminui suteikdavo visai kitą prasmę. 8-me dešimtm. žodis palaipsniui pereina į gamtos mokslininkų žodyną. Ir štai – per paskutinius 5 metus (2010-2014) pasirodo per 150 straipsnių, kurių pavadinime ar reziumė minima toji sąvoka.

Bet kam to reikia? Pirma, tai leidžia geriau suprasti mūsų Visatą, pvz., kodėl tokios fundamentaliųjų konstantų reikšmės. Multiversumo idėja išsprendžia antropologinį paradoksą – Visata tarsi specialiai sukurta tam, kad joje galėtų gyventi Žmogus. Kai įvairių pasaulių daugybė, neišvengiamai turi būti ir toks, kuriame gyvename.

Ir ar tai mokslas, jei esame uždaryti savojoje „belangėje“ ir tegalim fantazuoti žvelgdami į sieną – „o kas ten už jos“. Dar 4-o dešimtm. pradžioje K. Poperis mokslo ir pseudomokslo atžvilgiu pasakė: „Jei mokslo teiginiai turi sąryšį su tikrove, jie gali būti falsifikuoti; jei jie negali būti falsifikuoti, tai jie neturi sąryšio su tikrove“.

Tai kaip falsifikuoti multivisatų teoriją, t.y. kokios galimybės ją paneigti eksperimentais, įrodyti jos klaidingumą. Vienas argumentas – ji logiškai išvedama iš kitų pripažintų teorijų.

Siūlome paskaityti ir Pasikėsinimas į multivisatas  

---

^*) Džonas Barou (John David Barrow, g. 1952 m.) – anglų fizikas-teoretikas, kosmologas, matematikas, mokslo populiarintojas bei dramaturgas-mėgėjas. Nuo 1999 m. Kembridžo un-te vadovavo „Tūkstantmečio matematikos projektui“, kurio tikslas buvo pagerinti matematikos ir jos taikymų supratimą, mokymą ir mokymasi. Kartu su F.J. Tipleriu parašė „Antropologinį kosmologinė principą“ (1986) apie idėjų (ypač protingo sumanymo ir teleologijos) bei astrofizikos istoriją. Pradedant „Kairiąją sutvėrėjo ranka“ (1983) parašė per 20 knygų, skirtų plačiajai publikai, kurioje ir filosofiškai pažvelgia į kosmologijos klausimus.

Papildoma literatūra:

1. M. Tegmark. M. Rees. Why is the CMB Fluctuation Level 10^-5// Astropgysical J., vol. 499, No 2, June 1998
2. M. Tegmark. Is "The Theory of Everyting" Merely the Ulyimate Ensemble Theory? // Annals of Physics, vol. 270, No 1, Nov 1998
3. J. Garriga. A. Vilenkin. Many Worlds in One // Physical Review, vol. D64, No 043511, July 26, 2001
4. M. Rees. Our Cosmic Habitat, 2001
5. A. Linde. Inflation, Quantum Cosmology and the Anthropic Principle // Science and Ultimate Reality: From Quantum to Cosmos, ed. J.D. Barrow, P.C.W. Davies, C.L. Harper, 2003

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Visatos modeliai
Visatos mechanika
Sprogimai Visatoje
Holografinė Visata
Lyginamoji kosmologija
Papildomas matavimas
Planeta su skyle
Nepastovios konstantos
Mokslininkai apie NSO
Kvantinio pasaulio katinai
Pasikėsinimas į multivisatas
Stabilios būsenos teorija
Visatos pirmapradis karštis
Kokia yra Visata? Sukasi?
Tėkmė: kas atvedė prie LHC?
Antigravitacijos paieškų istorija
Ar egzistuoja lygiagretūs pasauliai?!
Naujos galimybės žvaigždėlaivio pavarai
Stivenas Hokingas – nenurimstantis invalidas
Higso bosonas: labai prasta balerina
Šriodingerio katinų dresiravimas: kvantiniai kompiuteriai
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Kas padėjo tamsiosios materijos supratimui
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Kaip vyko perėjimas iš nieko į būtį?
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Tamsioji materija ir energija
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Kaip sukurti laiko mašiną?
Jie degino eretikus, ar ne?
Nepaprasti Visatos skaičiai
Vieningo lauko teorija
Hadronų koliderio kūrėjas
Demiurgai: Kaip bėga laikas?
Šiluminė Visatos mirtis
Juodųjų skylių paradoksai
Nekritinė stygų teorija
Besiplečianti Visata
Antigravitacija
Didysis sprogimas
Erdvės ratilai

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis