Civilizacijos: Paskaičiavimai pagal Gindilį. UFO Page. Lithuanian

Kontaktai fantastikoje ir teorijoje

Fantastai didžiąją daugumą nežemiškų civilizacijų vaizduoja gana antropomorfinėmis. Tiesa, kartais pasitaiko kūrinių su nehumanoidinėmis būtybėmis, tačiau ir šios nuo žmogaus dažniausiai skiriasi tik forma, o ne turiniu (Holas Klementas⁶⁾, Vernoras Vindžas, Orsonas Skotas Kardas⁷⁾ ir kt.). Ir visai jau reti kūriniai, kuriuose svetimas protas nesuprantamas, o kontaktas neįmanomas (F. Hoilo „Juodasis debesis“, S. Lemo „Edemas“, „Soliaris“, „Nenugalimasis“, „Fiasko“, P. Votso⁸⁾ „Netikras aklumas“, ...). Paskutinis proto tipas labiausiai tikėtinas, tačiau, su retomis išimtimis, tolimas literatūrai.

Kosmosas – kitokia terpė gyvenimui, kitokia evoliucija, kitoks santykis su tikrove. Kitaip viskas!

Antrąja aplinkybe, verčiančia su nepasitikėjimu priimti kontaktų aprašymus, yra šviesos greitis, ribojantis tarpžvaigždinių skrydžių galimybes. Fantastai primąstė kosminių laivų, skriejančių per nulinę, virš-, po-, super, hiper- ir panašias erdves, vėliau įgavusius mokslinį paaiškinimą „kirmgraužų“ pavadinimu. Tačiau dirbtinės kimgraužos sukūrimui reikia energijos, kurios žmonija dar ilgai (o gal ir niekados) neturės, o natūralios kirmgraužos (jei jos iš viso yra) vargu ar randasi Saulės sistemos pašonėje, tad vargu ar išspęs kelionių tarp žvaigždžių problemą. Evoliucija

Fantastika apie kontaktus vystėsi optimizmo vagoje. Jos paradigma apie kosmosą buvo aiški: civilizacijų ten tiesiog knibžda. O mokslas, iš vienos pusės, tą optimizmą palaikė, tačiau, iš kitos pusės, fantastų viltis žlugdė.

1960 m. F. Dreikas išvedė formulę civilizacijų kiekio įverčiui. Optimistiniu atveju pagal ją gauname kad mūsų galaktikoje jų yra šimtai milijonų – daugiau ar mažiau panašių į mūsiškę.

Tačiau su laiku daugėjo ir pesimistinių įvertinimų. Atsitiktinio gyvo organizmo atsiradimo iš negyvos gamtos tikimybė tokia maža, kad tokiam įvykio reikia laiko, beveik viršijančio Visatos amžių. O be jos dar turi palankiai susiklostyti ir dešimtys kitų veiksnių – suvedant protingos gyvybės egzistavimą vis ne iki nulio. Iš straipsnio į straipsnį šokinėja mintis, kad Žemei neturint masyvaus Mėnulio, stabilizuojančio Žemės ašies sukimosi nuokrypį, gyvybė anksčiau ar vėliau vis vien būtų žuvus. O jei Saulės sistemos išorinėse orbitose nebūtų planetų gigančių, Žemės bombardavimas asteroidais ir kometomis būtų sunaikinęs bet kokią gyvybę dar per pirmąjį jos egzistavimo milijardą metų (nors yra ir straipsnių, tvirtinančių, kad būtent tasai bombardavimas ir paskatino gyvybės atsiradimą Žemėje – tad čia dar viskas labai miglota).

Tinkamos gyvybei Visatos susikūrimas irgi labai mažai tikėtinas laimės dalykas. Jei Planko konstantos reikšmė nuo dabartinės skirtųsi vos keliais procentais, negalėtų susidaryti atomai ir tada nebūtų nei žvaigždžių, nei planetų. Jei nežymiai skirtųsi kosmologinė konstanta (ją dabar vadina tamsiąja energija), visata arba labai sparčiai plėstųsi, ar akimirksniu susitrauktų. Abiem atvejais gyvybei vietos neliktų.

Visa tai sudaro „subtilų suderinimą“ ir leidžia formuluoti stiprųjį antropologinį principą – „Visata egzistuoja, nes joje esame mes“.

Iš jo seka dvi alternatyvios išvados. Pirmoji – Dievas yra ir jis savo valia sukūrė Visatą, kurią mes ir stebime. Tikimybių teorija čia ne prie ko! Mokslas siūlo savo variantą – visatų yra daug; ir jose skiriasi pradinės sąlygos, konstantos ir gamtos dėsniai. Prie tokios išvados fizika priėjo remdamasi įvairiomis idėjomis ir teorijomis. Infliacinis modelis numato nepaliaujamą visatų kūrimąsi (chaotinė infliacija). Stygų teorija leidžia egzistuoti be galo dideliam skaičiui pasaulių, kurių kiekvienas vienodai realus. Kvantinės mechanikos multiversinė interpretacija irgi numato didelio (gal net begalinio) pasaulių skaičiaus galimybę (žr. >>>>>) – tiek, kiek yra Šriodingerio lygties sprendinių. Ji leidžia egzistuoti „lygiagretiems pasauliams“, tačiau egzistavimo nepavyks stebėti; nors paskutiniais metais atlikti su fantastika besiribojantys eksperimentai leidžia spėti esant pasaulių sąveikos galimybę.

1964 m. N. Kardaševas pasiūlė civilizacijų tipų klasifikaciją (apie ją žr. >>>>>), kurią galima ir praplėsti, įvedant ir tokius civilizacijų, kurios gali keisti fizikos dėsnius ir kurti naujas visatas, tipus.

¹⁾ Levas Gindilis (g. 1932 m.) – žydų kilmės rusų astrofizikas, Kosmonautikos akademijos narys, mokslinio-kultūrinio SETI centro vadovas, vienas Tianšanio astronominės stoties (kurį laiką buvęs jos vadovu) ir stambiausio RATAN-600 radioteleskopo Kaukaze, o taip pat RT-70 organizatorių. Tyrinėjo Zodiako šviesą, naktinio dangaus švytėjimą, matavo diskretinių radijo šaltinių srautus, kūrė naujus radijo teleskopus.
Nuo 7-ojo dešimtm. vidurio aktyviai užsiima nežemiškų civilizacijų paieška, signalų į žvaigždes siuntimu. Paskutiniais metais užsiėmė mokslo istorijos ir metodologijos klausimais.

²⁾ Piteris van de Kampas (1901-1995) – olandų astronomas, didesnę dalį gyvenęs JAV. Swarthmore koledžo Sprout observatorijos direktorius (1937-1972). Specializavosi astrometrijoje, nagrinėdamas paralaksą ir santykinį žvaigždžių judėjimą. 7-me dešimtm. sukėlė visuomenės susidomėjimą pranešęs, kad artimiausia Barnardo žvaigždė turi planetų (dabar nustatyta, kad jis klydo).
Buvo talentingas muzikas, puikiai grojęs pianinu, altu ir smuiku, kūręs muziką Charlottesville orkestrui (bei pianinui). Kitu jo hobiu buvo nebylūs filmai, kuriuos demonstruodavo akomponuodamas pianinu.

³⁾Borisas Kukarkinas (1909—1977) – rusų astronomas, dirbęs kintamo ryškio žvaigždžių ir žvaigždžių sistemų sandaros srityse. 1928 m. įkūrė biuletenį „Kintamosios žvaigždės“ ir buvo jo redaktoriumi 49 m. 1928 m. nustatė ryšį tarp kintamų žvaigždžių periodo ir spektrinės klasės. Kartu su P. Parenago sudarė kintamų žvaigždžių charakteristikų katalogą, kartu išleido knygą „Kintamosios žvaigždės ir jų stebėjimo būdai“ (1938). Išvystė galaktikų skirtingų žvaigždžių populiacijų koncepciją, šrogė, kad galaktiniai objektai susidarė skirtingu laiku. 1974 m. išleido monografiją „Rutuliniai žvaigždžių spiečiai“. Dalį darbų skyrė tarpžvaigždiniam šviesos sugėrimui.

⁴⁾ Vasilijus Fesenkovas (1889-1972) – ukrainiečių kilmės tarybinis astrofizikas, akademikas, vienas Rusijos astrofizikų instituto (1923; jo direktorius 1936-1939) ir Alma-Atos Astrofizikos instituto (1941; direktorius iki 1964 m.) steigėjų . Vienas pirmųjų tyrinėjo Zodiako švytėjimą panaudodamas fotometriją ir pasiūlė jo dinamikos aiškinimą. Dirbo kosmologijos, planetų ir Saulės sistemos astronomijos srityse. 1924 m. įsteigė „Astronominį žurnalą“, kurio redaktoriumi buvo iki 1964 m. 1947 m. vyko į Tunguskos meteorito kritimo vietą ir apskaičiavo spėjamą kritusio kūno masę bei orbitą. Tą patį atliko su Sikhote-Alin meteoritu (kritusiu 1947 m.).
Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje, o taip pat mažoji planeta 2208 (atrasta 1977 m.).

⁵⁾ Aleksandras Neifachas (1926-1997) – rusų biochemikas, profesorius, buvo Helsinkio žmogaus teisių grupės nariu. Darbavosi embriologijos srityje: branduolio-citoplazmos santykio ankstyvojoje stadijoje tyrimai, baltymų sintezės genetinis valdymas, branduolių radiacinė inaktyvacija, embriogenezės spartos genetika.

⁶⁾ Holas Klementas (Harry Clement Stubbs) – amerikiečių fantastas, plačiau žinomas Hal Clement vardu, sunkiosios mokslinės fantastikos atstovas. Pirmą apsakymą paskelbė 1942 m., o pirmąjį romaną „Adata“ - 1949 m. Jau pirmuosiuose kūriniuose pasireiškė mokslinio tikslumo siekis. 1953 m. pasirodo ko gero žinomiausias jo romanas „Misija ‚Gravitacija‘“, davęs pradžią ciklui apie Mesklino gigantę-planetą.

⁷⁾ Orsonas Skotas Kardas (Orson Scott Card, g. 1951 m.) – amerikiečių rašytojas, kritikas, rašantis įvairiais literatūros žanrais, tačiau žymiausi darbai iš mokslinės fantastikos. Žinomiausias romanas „Enderio žaidimas“ (1985) ir jo tęsinys „Kalbėtojas mirusiesiems” (1986) – pradėję ciklą, skirtą tarpžvaigždiniam karui ir žmonijos kontaktams su nežemiškoms civilizacijoms. Yra „literatūriškai“ prisidėjęs prie kai kurių kompiuterinių žaidimų kūrimo. Žinomas ir kaip publicistas ir politikos komentatorius su radikaliomis dešiniosiomis pažiūromis – ir buvo aštriai kritikuojamas apie pasisakymus apie homoseksualus ir vienos lyties asmenų santuokas.

⁸⁾ Piteris Votsas (Peter Watts, g. 1958 m.) – kanadiečių hidrobiologas, jūros žinduolių tyrinėtojas, fantastas, specializuojantis sunkiosios mokslinės fantastikos žanre. Geriausiai žinomas Rifterių trilogija („Jūros žvaigždės“, 1999; „Vandens apykaita“, 2001 ir „Bechemotas“, 2 t., 2004) bei romanu „Netikras aklumas“ (2006) apie „pirmąjį kontaktą“, tiriančiu sąmonės prigimtį ir evoliucijos ypatybes, smegenų veiklos klausimus ir skirtumą tarp intelekto ir proto.