Stefenas Hokingas – nenurimstantis invalidas. UFO Page. Lithuanian

Hokingas laiko, kad žmogus nėra evoliucijos viršūne ir privalo tobulėti pasinaudodamas mokslo-techninėmis priemonėmis (kiborgizacija, genoterapija ir kt.). Hokingas dažnai nustebina savo pareiškimais. Jis tiki, kad smegenys gali egzistuoti nepriklausomai nuo kūno.

Prof. Hokingas niekada tiesiai nepasisakė apie savo religinius požiūrius, tačiau dažnai naudoja žodį „Dievas“. Išsiskyrimo metu jo žmona Džeinė teigė, kad jisai įsitikinęs ateistas. 2010 m. Hokingas, lygindamas religiją ir mokslą, pareiškė: „Yra esminis skirtumas tarp religijos, pagrįstos dogmomis, ir mokslo, pagrįsto stebėjimais ir logika. Mokslas nugalės, nes jis veikia“. Savo knygoje „Didysis projektas“ Hokingas tvirtina, kad Visatos sukūrimui nereikalingas „kūrėjas“: „Kadangi egzistuoja tokia jėga kaip gravitacija, Visata galėjo ir sukūrė save iš nieko, Savaiminis susikūrimas - priežastis to, kodėl egzistuoja Visata, nes tai, kad mes egzistuojam. Nėra jokios būtinybės Dievui tam, kad „įžiebtų“ ugnį ir priverstų Visatą judėti“. Mokslo populiarinimo filme „Curiosity?“ S. Hokingas bando moksliškai įrodyti, kad Dievas negali egzistuoti.
Hokingas pasirašė „Styvų projektą“, kuris palaiko evoliuciją ir pasisako už kreacionizmo dėstymo uždraudimą valstybinėse JAV mokyklose.

S. Hokingas pastebėjo, kad jis beveik tikras, kad Visatoje egzistuoja nežemiška gyvybė ir tą prielaidą pagrindė matematiškai: „tik skaičiai leidžia apie ateivius mąstyti racionaliai“. Jis tiki, kad svetima gyvybė randasi ne tik planetose, bet ir kitose vietose, pvz., žvaigždėse ar net kosminėje erdvėje. Jis įspėjo, kad kai kurios rūšys gali būti protingos ir kelti grėsmę Žemei: „Jei ateiviai mus aplankytų, pasekmės galėtų būti kaip Kolumbui atradus Ameriką, kas nebuvo labai naudinga vietiniams indėnams“. Jis ragina, kad reikia ne bandyti susisiekti su jais, o slėptis nuo jų, Dž.Vašingtono un-te NASA 50-ųjų metinių proga pasakytoje paskaitoje jis aptarė nežemišką gyvybę, tikėdamas, kad „primityvi gyvybė labai paplitusi, o protingos jos formos nepaprastai retos“.
Jis mano, kad po kelių dešimčių metų žmonių civilizacija virs kuo nors kitu, o žmonės įsikurs ir kitose planetose.

Pagrindinė Hokingo tyrinėjimų sritis – kosmologija ir kvantinė gravitacija. Jo pagrindiniai pasiekimai: Equation of Hawking

1974 m. tarp S. Hokingas ir Kipas Tornas sukirto humoristines lažybas dėl Gulbės X-1 objekto ir jo spinduliavimo prigimties. Hokingas priešingai savo teorijai teigė, kad jis nėra juoda skyle. 1990 m. jis pripažino savo pralaimėjimą, kai duomenys patvirtino ten esantį gravitacinį singuliarumą.

Kartu su kitais pateikė matematinį įrodymą John Wheeler'io beplaukei teoremai – kad bet kuri juodoji skylė pilnai aprašoma trimis savybėmis: mase, kampiniu sukinio momentu ir elektros krūviu. Remdamasis gama spinduliavimo analize, jis iškėlė hipotezę, kad kad po Didžiojo sprogimo susiformavo miniatiūrinės pirmapradės juodosios skylės. Kartu su Dž. Bardeen'u⁵⁾ ir B. Carter'iu⁶⁾, jis pasiūlė 4-is juodųjų skylių mechanikos dėsnius. 1974 m. jis paskaičiavo, kad juodosios skylės turėtų skleisti el. daleles, - tas reiškinys dabar vadinamas Bekenstein-Hawking'o spinduliavimu – tol, kol išeikvoja energiją ir išgaruoja.

1997 m. jau kartu su K. Tornu susilažino su Dž. Preskilu, teigdamas, kad informacijos juodosios skylės spinduliavime neįmanoma aptikti, nes ji išsikiša į lygiagrečią visatą, kuri mums neprieinama. 2004 m. konferencijoje Dubline Hokingas pristatė revoliucinę juodųjų skylių teoriją, kartu pripažindamas, kad jiedu su K. Tornu klydo (nors K. Tornas dėl to su Hokingu nesutaria) – ir padovanojo Dž. Preskilui „Total Baseball“ enciklopediją (taip palygindamas informacijos iš juodųjų skylių nenaudingumą su enciklopedijos sudeginimu). Anot jo, juodoji skylė iškreipia sugertą informaciją, tačiau iki galo jos nesunaikina. Garavimo iš juodosios skylės metu ta informacija išsiveržia.

Su Jim Hartle sukūrė modelį, pagal kurį Visata neturi ribų erdvėlaikyje, Didžiojo sprogimo singuliarumą pakeičiant kažkuo panašiu į Šiaurės polio regioną – niekas negali nukeliauti toliau į šiaurę nuo jo, nes ten nėra ribų. Ir nors pradžioje modelis numatė uždarą Visatą, po diskusijų su Neilu Turoku, nuspręsta, kad modelis neprieštarauja ir atvijos Visatos koncepcijai.

Su Thomas Hertog‘u 2006-ais buvo pasiūlyta „iš viršaus žemyn kosmologija“, kurioje Visata neturi pradinės būsenos, todėl fizikų bandymai išvesti dabartinę jos būseną iš pradinių sąlygų yra bevaisiai. Ji tarsi numato, kad dabartis „pasirenka“ praeitį iš daugelio galimų variantų – ir tai tarsi duoda sprendimą „nepaprastai suderintos Visatos problemai“.

8-me dešimtm. S. Hokingas pabandė atsakyti į, atrodytų paprastą, klausimą: ar juodosios bedugnės turi temperatūrą? Jo analizė atvedė prie jo vardu dabar vadinamos koncepcijos - Hokingo spinduliavimo. Ir jis ne tik parodė, kad juodosios bedugnės skleidžia energiją, bet ir kad jos neįtikėtinai lėtai susispaudžia ir galiausiai sprogsta paskleisdamos gama spindulius.

Tai pagrįsta tuo, kad tuščia erdvė iš tikro nėra tuščia, nors ir neturi masės, el. dalelių ar energijos kvantų. Joje tebėra kvantiniai laukai, kuriems nėra reikalavimo, kad jie turėtų nulinę energiją. Ir jie gali sukurti „virtualių dalelių“ poras, paprastai dalelės ir antidalelės, kurios labai greitai anihiliuoja viena kitą. Tačiau arti juodosios bedugnės yra įmanoma, kad viena jų išsiverš už juodosios bedugnės horizonto – tai ir yra Hokingo spinduliuotė.

Vis tik šis plačiai paplitęs aiškinimas nėra pilnas. Iš tikro tasai spinduliavimas kyla iš to, kaip gravitacija veikia erdvėlaikį. Tuščios erdvės kvantiniai laukai paklūsta Heisenbergo neapibrėžtumo principui. Kdangi gravitacinis laukas išlenkia erdvėlaikį ir veikia lokalią laiko tėkmę, skirtingos erdvėlaikio sritys su skirtingu gravitaciniu iškreiptumu negali susiderinti kvantinių laukų energijos – ir būtent tie energijos skirtumai sukuria „virtualias daleles“.

Bet ar mes galime aptikti Hokingo spinduliavimą?
Hokingas parodė, kad juodosios bedugnės išskiriamos energijos kiekis atvirkščiai proporcingas jos masei. Tad kuo didesnė jos masė, tuo mažesnė jos temperatūra ir skleidžiamos energijos kiekis. Saulės masės juodoji bedugnė gali turėti 10^-8K temperatūrą, o milijono Saulės masių bedugnė – tik apie 10^-14K. Ir, kaip atrodo, kad negali nuolat susidaryti juodosios bedugnės su mase, mažesne už 2,5 Saulių, tai mažų ir „karštų“ juodųjų bedugnių ieškojimas yra beveik beprasmis. Tad, atrodo, kad Hokingo spinduliavimo praktiškai neįmanoma aptikti, nors, vis tik, išlieka viena galimybė. Kai kurie astronomai teigia, kad tebeegzistuoja pirminės juodosios bedugnės, kurios galėjo susidaryti dėl tankio fluktuacijų ankstyvojoje Visatoje. Joms negalioja apribojimai dydžiui, tad lieka tikimybė mažos masės bedugnių egzistavimui. Ir jos gali skleisti pakankamai Hokingo spinduliavimo, kad jį galima būtų aptikti, o kadangi jų gyvavimo laikas trumpas lyginant su stambiomis bedugnėmis, tai jos gali apsireikšti mirdamos gama spindulių pliūpsniais. Stephen William Hawking and girls

O kadangi jos pamažu garuoja, tad juodosios bedugnės nėra amžinos – tik jų išgaravimo laikas labai ilgas, pvz., Saulės masės juodosios bedugnės išgaravimas truks 10⁶⁴ m. (kai Visatos amžius apie 10¹⁰ m.).

1988 m. balandį jis išleido knygą „Trumpa laiko istorija“, tapusią bestseleriu. Vėliau pasirodė knygos „Juodosios skylės ir jaunos visatos“ (1993 ir vėliau 2005 m.), „Pasaulis riešuto kevale“ (2001). 2006 m. su dukra Liusi išleido knygą vaikams „Džordžas ir Visatos paslaptys“.

Tikrą furorą sukėlė jo paskaita Baltuosiuose rūmuose 1998 m. kovą, pateikęs mokslinę prognozę kitam tūkstantmečio, Anot jo, žmogus privalo kuo greičiau persikelti į kitas planetas, nes Žemė žus nuo virusų.

Parengti TV mokslo populiarinimo filmai, kuriuose dalyvavo Hokingas: 6-ių serijų „Stefeno Hokingo Visata“ (1977) ir 3 serijų „Į Visatą su Stefenu Hokingu“ (2010).

Jis atėjo ir išėjo... O kas liko?

Mano viltys buvo redukuotos iki nulio, kai man buvo 21. Viskas nuo tada buvo premija,
interviu „The New York Times“, 2004

S. Hokingas mus paliko 2018 m. kovo 14 d...
Paskutinis didysis fizikas vos spėjo sužinoti apie gravitacinių bangų nustatymą, kurių egzistavimą nuspėjo dar Niutonas, o Einšteinas paskaičiavo jų simetriją. Jų šaltiniu yra bet koks kūnas: tiek žmogaus, tiek dangaus. Tačiau stipriausiai jas skleidžia masyviausi jų – juodosios skylės, taip pakrikštytos Dž. Vilerio. Tereikia kosmose aptikti pora juodųjų skylių, artėjančių dėl gravitacinių bangų skleidimo, - ir pagauti jų bendrą šūksnį susidūrimo metu. Tą schemą jau senai pasiūlė S. Hokingas ir Kipas Tornas.

Šis neseniai (2017) gavo Nobelio premiją, o S. Hokingas nespėjo – kaip kadaise ir Mendelejevas. Teisus buvo gudrusis seniokas P. Kapica: kiekvienas geras fizikas gali gauti Nobelį, jei gyvens pakankamai ilgai. Pats Kapica kantriai laukė 40 m. – ir ją gavo kartu su jaunaisiais reliktinių fotonų atradėjais. Hokingas irgi laukė 40 m. – po to, kai nuspėjo ir paskaičiavo kvantinį juodųjų skylių garavimą. Kol jos didelės – jos vos šiltos. Prarasdamos masę dėl fotonų ir kitų dalelių garavimo jos šyla – ir paskutinė jų gyvenimo akimirka atrodo kaip mažytis sprogimas. Deja, per silpnas, kad teleskopas jį pastebėtų kad ir vos už 1000 km.

Štai ir Nobelio premijos komitetas 40 m. nepastebėjo, kaip garuoja S. Hokingo asmuo – kol tasai, garindamas atradimus ir hipotezes, nevirto iš gyvo žvalaus fiziko į kiborgą – žmogaus ir kompiuterio sąaugą. 25 m. amžiaus jis iš gydytojų sužinojo, kad yra pasmerktas nuolatiniam raumenų paralyžiui. Kol nesustos kvėpavimas – greičiausiai po 5 m.

Tačiau pasmerktas mirčiai fizikas ėmė maištauti. Ne, kausiuos visomis savo smegenų jėgomis - juk jos nepažeistos Mano protas treniruos gęstančius nervus ir raumenis. Rašymą, kalbėjimą ir kvėpavimą pakeisdamas kompiuterio valdomais šių funkcijų analogais... Taip Britanija sukūrė savąjį Aleksejų Maresjevą¹⁾: ne lakūną, o aukščiausio lygio čempioną mokslo sporte. Jo dvikova su likimu truko pusę amžiaus... ir ką jis per tą laiką pasiekė?

Kaip L. Landau ir R. Feinmanas, jis nenorėjo iš fiziko-teoretiko virsti fizikos matematiku, vienodai noriai tiriančio visų įsivaizduojamų fizikinių pasaulių savybes: tiek dvimačių, tiek dešimtmačių. Ne! atomai ir juodosios skylės gerai jaučiasi tik 4-mačiame erdvėlaikyje. Jos išryškina jo geometriją – ir jokios kitos! Taip, hadronai, gliuonų suklijuoti iš kvarkų, yra mums matomiausias juodųjų skylių spinduliavimas. Elektronai, neutrinai ir kiti leptonai – kita to paties spinduliavimo rūšis. Kvarkų skilimai ir abipusiai neutrinų perėjimai sujungia abi sąveikų rūšis – stipriąją ir silpnąją – su elektromagnetine jėga, kurią suvokė dar Maksvelas ir Plankas. Nuo amžių amžinųjų šio trejeto chorui diriguoja gravitacija.

Dabar dirigento vaidmuo išreikštas tik trijų sąveikų kvantų masėse. Fotono ir visų gliuonų masės yra lygios nuliui – užtat „silpnieji“ vektoriniai bozonai šimtus kartų masyvesni už protoną. Ar taip buvo ir Didžiojo sprogimo pradžioje? Jei NE taip, taip kaip buvo valdomas tas superkarštas chaosas? Ar tada veikė gravitino²⁾ - tenzorinių gravitonų spininiai dvyniai, kuriuos kol kas nuspėjo tik matematikai? Net galingiausi greitintuvai šiandien neatsako į tuos klausimus, t.y. mikrofizika tyli. Ką mums gali pasakyti makrofizika?

Jos kvantai iš viršaus neapriboti nei mase, nei dydžiu, nei prasme. 17 a. tokiais kvantais buvo Galilėjaus ir Keplerio, Hiuigenso ir Niutono postulatai. Visi jie – vektoriai, sukūrę fizikinių sąvokų erdvę. Greta vektorių veikė spineriai – t.y. uždaviniai, žadinę Hiuigenso ir Niutono, Leibnico ir Bernulio kūrybinį smalsumą. Spręsdami juos minties galiūnai klijavo gamtos reiškinių atomus-sąvokas į molekules-modelius. Įtraukdami ir savo mokslinės veiklos modelius.

Neįgalus Stivenas Hokingas buvo priverstas daug refleksuoti apie savo mąstymo dinamiką. Tiek biologinio, tiek kompiuterinio: juk tasai užtikrino jo kūno ir smegenų veiklą. Todėl naujasis kompiuterinių programų pasaulis tapo jam broliška gretima visata. Į ten jis perkėlė elektronines-fotonines savo minčių kopijas, kurios pergyvens jų autorių būsimų kompiuterių atmintyje.

Kuo save tame naujajame šauniajame pasaulyje matė kiborgas Hokingas? Kažkuo panašiu į pasaulio Kūrėją – tačiau netobulą, bet nuolat tobulinantį save ir savo kūrinį. Kokius senųjų spinerių - gravitino ar Higso skaliarų - pėdsakus pastebės kosmologai Didžiojo sprogimo reliktuose? Visa tai kol kas neaišku ir net nenuspėjama. Tačiu galima išvysti save – savo asmenybę aktyvaus spinerio vaidmenyje, vėl ir vėl dėstančios visus jai prieinamus vektorius-sąvokas ir spinerius-uždavinius į vientisą fizinio pasaulio dėlionę.

Elektroninių-fotoninių žvaigždžių ir juodųjų skylių kopijų kūrimas prasidėjo senai – kai jaunasis S. Hokingas dar tik vaikščiojo į mokyklą. Tada tituluoti fizikai, Teleris³⁾ ir Ulamas, Zeldovičius ir Sacharovas⁴⁾, jau modeliavo vandenilinius sprogimus tiek Saulėje, tiek Žemėje.

Subrendęs fizikas Hokingas prilygo tiems branduolinio mokslo kūrėjams – ir apšovė juos mūsų Visatos kilmės supratime. Kaip ilgai žmonijos kolektyvinė atmintis išsaugos ryškų šios asmenybės atsiminimą? To niekas nenuspės,... tačiau panašios kopijos – Niutono, Leibnico ir Oilerio – mus supa jau per 300 m.

¹⁾ Aleksejus Maresjevas (1916-2001) – rusų karo lakūnas Antrojo pasaulinio karo metais. Dėl sunkaus sužeidimo jam buvo amputuotos abi kojos. Tačiau lakūnas grįžo į dangų su protezais. Karo metu atliko 86 kovinius skrydžius, numušė 10 priešo lėktuvų: 3 iki sužeidimo ir 7 po. Po karo palaikė gerą fizinę formą.

²⁾ Gravitino - hipotetinė el. dalelė supergravitacijos teorijose, derinančiose bendrąją reliatyvumo teoriją ir supersimetriją. Ji yra fermionų laiko kvantu, hipotetinio gravitono pora. Ji turi nulinį elektrinį, leptoninį ir barioninį krūvius , jo sukinys yra 3/2, paprasčiausiuose teoriniuose modeliuose dalyvauja tik gravitacinėje sąveikoje Laikomas kandidatu tamsiąjai materijai. Gravitino egzistavimas yra vieninteliu eksperimentiškai patikrinamu supergravitacijos numatymu.

³⁾ Edvardas Teleris (Edward Teller, 1908-2003) – vengrų kilmės amerikiečių fizikas-teoretikas, vadinamas „vandenilinės bombos tėvu“. 1935 m. išvyko į JAV, kur Dž. Vašingtono universitete tyrinėjo saulės spindulių energijos kilmę – ir kartu susimąstė apie saulėje vykstančių sprogimų imitaciją žemėje. 1941 m. pakviečiamas dalyvauti „Manheteno projekte“ Los Alamose. 1942 m. vasarą pirmąkart ištaria „termobranduolinės reakcijos“ terminą ir išdėsto idėją apie bomboje atgaminti Saulėje vykstantį procesą. Atominė bomba atliktų tik sprogdiklio vaidmenį. 1946-52 m. Čikagos un-to profesorius, kartu dirba vandenilinės bombos projekte.
Taip pat skaitykite >>>>>

⁴⁾ Andrejus Sacharovas (1921-1989) - sovietų branduolinės fizikos mokslininkas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas, Nobelio premijos laureatas (1975, tačiau jo neišleido iš TSRS jos atsiimti; jo kalbą per įteikimo ceremoniją perskaitė jo žmona). Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje tyrinėjo kosminius spindulius. 1948-ųjų viduryje dalyvavo Igorio Kurčiatovo atominės bombos projekte. 1950-ais Sacharovas ėmė vadovauti vandenilinės bombos kūrimui Sarove. Sacharovas sukūrė priverstinės gravitacijos idėją kaip alternatyvą kvantinės gravitacijos teorijai.
1950-ųjų pabaigoje Sacharovas susirūpino savo darbo moraliniais ir politiniais aspektais. Jis pasisakė prieš branduolinio arsenalo didinimą. 1965-aisjis sugrįžo į fundamentaliuosius mokslus ir pradėjo dirbti kosmologijos srityje, bet ir toliau veikė kaip politinis disidentas. Suimtas 1980-ais ir ištremtas į Gorkio miestą. 1986-ais jam buvo leista sugrįžti į Maskvą.

⁵⁾ Džeimsas Bardynas (James Maxwell Bardeen, g. 1939 m.) – amerikiečių fizikas, žinomas darbais bendrosios reliatyvumo teorijos srityje ir ypač formuluojant juodųjų skylių mechanikos dėsnius. Yra dukart Nobelio premijos laureato Dž. Bardyno sūnus. Buvo R. Feinmano doktorantu ir dirbo su S. Hokingu. Atrado Bardyno vakuumą - tikslų Einšteino lauko lygčių sprendinį.

⁶⁾ Brendonas Karteris (Brandon Carter, g. 1942 m.) – australų fizikas teoretikas, geriausiai žinomas darbais apie juodųjų skylių savybes ir pirmasis įvardijęs ir panaudojęs antropologinį principą šiuolaikine forma. Kartu su V. Izraeliu ir S. Hokingu dalinai įrodė „beplaukę“ teoremą bendrojoje reliatyvumo teorijoje teigiant, kad visos stacionarios juodosios skylės yra pilnai apibūdinamos mase, krūviu ir kampiniu momentu. 1982 m. jis, kartu su J.-P. Luminet‘u sukūrė TDE koncepciją apie žvaigždės suirimą jai praeinant greta supermasyvios juodosios skylės – ją paverčiant „žvaigždiniu blynu“. 2005 m. suformulavo neutroninių žvaigždžių reliatyvistinę elastinių deformacijų teoriją.
Taip pat žr. apie B. Karterio požiūris į nežemišką gyvybę >>>>>