Panspermija - kosmoso sėklos. UFO Page. Lithuanian

Virš daugelio Egipto šventyklų įėjimų vaizduojamas sparnuotas kiaušinis.

Alchemikai „scintillae“ sąvoka žymėjo „šviesos sėklų“ sąvoką.
„Scin“ reiškia „skleisti“. Jos susidėjo iš 4 elementų ir jas skleidė Dievo dvasia kaip Pasaulio siela.

Meteorituose, kurie, spėjama, kilę iš Marso, randama bakterijų pėdsakų (žr. >>>>>).
1996 m. trumpam pagarsėjo meteoritas ALH 84001, pamanius, kad jame yra mažyčių mikroorganizmų.

Idėja: Tarpžvaigždinės kelionės truktų nepaprastai ilgai. Laive pasikeistų kelios žmonių kartos.
O siekiant sumažinti kuro sąnaudas, „krovinys“ turėtų būti kuo mažesnis.
Į tarpžvaigždinę kelionę galima būtų siųsti tik moteris ... su spermos banku.

40 mln. amžiaus gintaro gabale buvo rasta Bacillus sphaericus sporų, kurios skystyje su maistinėmis medžiagomis atgijo. Taigi, bakterijų sporos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką.

DNR atradėjas Fransis Krikas manė, kad mes esame kitų, kadaise atvykusių (ar gyvenusių) „sodininkų“ sėjos vaisius. „Negalima atmesti galimybės, kad kai kuriose planetose gyvybė gali būti dirbtinės kilmės. Galima net tarti, kad toks ‚gyvybės pasodinimas‘ yra normali kosmose pasklidusių labai išsivysčiusių civilizacijų praktika“, I. Šklovskis (kartu paskaitykite Kaip mus darė).

Panspermijos idėjos vystymasis

Panspermijos idėja kilo jau gana senai, ją išsakė dar Aristotelis, o vėliau G. Leibnicas, tačiau tik 20 a. pradžioje imti kurti jos moksliniai modeliai. Tarkim, ją rasime ir prancūzo E.-J.-F. de Sales-Guyon de Montlivault „Apie Mėnulio susidūrimą su Žeme ir palydovų bendrai su jų planeta, pagal buvusį jūrų karininką“(Conjectures sur la reunion de la lune a la terre, et des satellites en general a leur planete principale, par un ancien officier de marine, 1821), spėjusio, kad „sėklos“ iš Mėnulio pažadino gyvybę Žemėje.

Vokiečių gydytojas H.E. Richteris¹⁾ pabandė papildyti Darvino teoriją suderinant su panspermijos idėja. Flamariono knyga apie gyvenamų pasaulių gausą (1864), jam pasiūlyta švedo J.J. Bercelio²⁾, Meteoro įžambus kritimas įkvėpė mintį, kad iš kitų gyvenamų pasaulių į Žemę galėjo atkeliauti gyvybės „sėklos“ (1865 m.). Jis pabrėžė faktą, kad meteorituose randama anglies – ir tai laikė organinės gyvybės liekanomis. Jis rašė:
„Beribė erdvė yra užpildyta (o korektiškiau, apima) susidarančiais, bręstančiais ir mirštančiais dangaus kūnais. Subrendusiais laikome tuos, kurie gali palaikyti organinę gyvybę. Organinę gyvybę Visatoje laikome amžina. Ten visad buvo gyvybė; ji visad plito gyvų organizmų pavidalu: nuo ląstelių iki iš ląstelių sudarytų individų“. Richterio idėjas 1872 m. populiarioje paskaitoje vėl prikėlė F. Konas. Tačiau plačiausiai žinoma tai išdėsčiusi lordo Kelvino Edinburgo Britų asociacijos prezidentinė kalba 1871-ais.

Tačiau „anglingi chondritai“ yra rečiausia meteoritų forma ir tik 20 a. 7-me dešimtm. analitinės galimybės leido nustatyti sudėtingesnius komponentus. Tad jie buvo gerokai aplenkę savo laikmetį. M. Kelvinas su kolegomis iš Smitsono instituto gavo 1950 m. Kentukio valst. nukritusio Murėjo meteorito fragmentą ir 1960 m. sausį pradžioje Pirmajame Kosmoso mokslų simpoziume Prancūzijoje] pranešė, kad apie „sudėtingų organinių medžiagų buvimą meteorituose, kurių kai kurios atrodo unikaliai dera su gyvybės procesais“. Tarp jų buvo medžiaga nepaprastai panaši į citoziną, vieną ir 4-ių DNR sudedamųjų. Tačiau pažymėtina, kad nebuvo jokių amino rūgščių pėdsakų. Kelvinas padarė išvadą, kad įmanomos prebiotinės formos nežemiškuose dangaus kūnuose.

Niujorko MA susirinkime 1961 m. B. Nagy, W. Meinschein'o¹¹⁾ ir D. Hennessy¹²⁾ komanda paskelbė, kad anglingame meteorite, 1864 m. nukritusiame Prancūzijoje netoli Orgeuilio, yra „parafininių hidrokarboninių” gyvų organizmų požymių. Juos palyginę su gyvuliniais produktais, tokiais kaip sviestas, jie padarė išvadą, kad jie rodo biogeninę veiklą bei kad „už Žemės ribų vyksta biogeniniai procesai bei egzistuoja gyvos formos“. Po 3 savaičių J. Bernalis¹³⁾ sureagavo „Nature“ žurnale, kad tai tik rodo, kad meteorituose „gali būti organinės kilties medžiagos, o ne ne kad ji privalo [ten] būti“. Bet tai rodo, kad meteoritai gali būti medžiagos, reikalingos pirmosios gyvybės Žemėje susidarymui, šaltiniu.

Net iškilus tam prieštaravimui B. Nagy ir mikrobiologas G. Claus (iš Floridos un-to) padarė kitą stulbinantį pareiškimą, kad dviejuose jų tirtuose meteorituose (Orgeuilio ir Ivuna¹⁵⁾) buvo penki „organizuotų elementų“ tipai, pagal struktūrą „primenantys fosilinius dumblius“. Tai buvo plačiausiai diskutuojamas tvirtinimas – ir E. Anders'as¹⁴⁾ bei F. Fitch (iš Čikagos un-to) parodė, kad bent jau dalis rezultatų buvo dėl priemaišų. Nemažai straipsnių „Nature“ 1962 m. kovo numeryje teparodė, kaip sunku aiškinti tas nuotraukas. J. Bernalis palaikė mikrofosilinę hipotezę, tačiau H. Urey buvo skeptiškesnis. Nors iki 1975 m. pats B. Nagy priėjo nuomonės, kad tai tik „tolima galimybė“, išvadų įvairovė rodė gyvybės kilties klausimas liko problematiškas. Amžiaus pabaigoje, ypač po atradimų Marso uolienose, buvo siūloma patikrinti G. Claus ir B. Nagy darbus.

Pasigavęs tą idėjas, švedų chemikas S. Arenijus⁴⁾ sukūrė vientisą radiacinės panspermijos sistemą (1884-1908) – apie „gyvybės sporų“ keliones nuo planetos prie planetos, kai Saulės (o taip pat ir žvaigždžių vėjo) nešamos bakterijų sporos galiausiai pasiekė Žemę. Anot jo, jos galėjo persikelti iš Veneros planetų suartėjimo metu. Juk neseniai rusų fizikas P.N. Lebedevas⁵⁾ buvo eksperimentiškai patvirtinęs šviesos slėgį ir jo veikimą pademonstravęs su pataisų (Lycopodium) sporomis. Pagrindinis jo darbas buvo 1895 m.: „Gyvybė Žemėje atsirado iš mikroorganizmų ar augalų sporų, atneštų iš kitų planetų šviesos slėgio ar meteoritų dėka“. Jis atliko skaičiavimus įrodydamas, kad uraganai ir ugnikalniai gali pakelti dujas į didelį aukštį, iš kur šviesos slėgis gali jas nudreifuoti į kitas planetas. O jei juos erdvėje „pasigaus“ kometa ar meteoritai, transportas gali būti ir greitesnis.

Radiacinės panspermijos šalininkais buvo Ferd. Konas³⁾, H. Helmgolcas, J. Libichas⁾, Dž. Tomsonas [lordas Kelvinas] ir kt. Ją kritikavo K. Saganas⁷⁾, J. Šklovskis ir kt., teigdami, kad ilgai keliaudamos kosmine erdve, sporos gautų dideles kosminės radiacijos dozes, pražūtingas sporoms. Įdomu, kad pats vakuumas su artima absoliučiam nuliui temperatūra nelaikytas didele kliūtimi, nes sporos yra sustabdytos gyvybinės veiklos būsenoje (anabiozėje) ir atgyja tik pasiekę Žemę. Bet M.D. Nusinovas⁸⁾ su mikrobiologu S.V. Lysenka parodė, kad ir vakuumas yra rimta kliūtimi: jame ląstelės sprogsta, nes dalis vidinio jų vandens ima garuoti pernelyg sparčiai. Ląstelės apvalkalas daugiausiai sudarytas iš medžiagų, neišleidžiančių vandens garų, kurie sukelia slėgį, suplėšantį apvalkalą. Tai nutinka pradinėje kelionės stadijoje, kai ląstelę įkaitina Saulės (žvaigždės) spinduliai.

M. Kalvinas pasiūlė litospermijos (litos - „akmuo”) variantą, teigdamas, kad biologinę medžiagą į Žemę galėjo užnešti meteoritai. Kol kas įtikinamo patvirtinimo dar nepateikta. Meteorituose terasta aromatinių medžiagų bei riebiųjų rūgščių bei kitų sieros ir chloro junginių bei įvairių amino rūgščių. Apie nežemišką amino rūgščių kilmę liudijo dešinės jų asimetrijos buvimas (Murėjaus ir Murčisono meteorituose – vienodai abiejų pusių, Orgeilo ir Ivuno meteorituose – daugiausia dešiniosios), kai gyvuose Žemės organizmuose tėra tik kairiosios optinės asimetrijos amino rūgštys (nors tokio vienodumo priežastis tebėra neaiški, nors būtent ji pastūmėjo senų idėjų apie panspermiją atgaivinimui).

Litosferos atmaina susijusi su kometomis išdėstyta F. Hoilo ir S. Vikremasingės¹⁰⁾ knygose „Gyvybės debesis“ (1978) ir „Ligos iš kosmose“ (1978-79), teigiant, kad daugelį globalių epidemijų (pvz., 1918 m. gripo) kilo atneštos kometų ir į Žemę pateko su nuo jų atsiskyrusiais mikrometeoritais. Ši teorija susilaukė daug kritiko, pvz., anglas D. Taileris, Harou Klinikinių tyrimų centro vadovas, recenzijoje Hoilo knygai „Nature“ žurnale rašė, kad Honkongo gripo epidemiją žymiai geriau aiškinti asmeniniu žmogaus sugebėjimu perduoti infekciją kitiems nei jos „pasėjimu“ iš kosmoso.

Be to, litospermija sunkiai paaiškina gyvybės atnešimo iš kitų žvaigždžių sistemų galimybes stipriai apribodama gyvybės skleidimą vienos planetų sistemos ribose.

Lordas Kelvinas: „Kai dvi didelės masės susiduria erdvėje, aišku, kad didelė jų dalis susilydo, tačiau taip pat aišku, kad daugeliu atvejų didelis skeveldrų kiekis bus išmestas visomis kryptimis, daugelis kurių gali patirti ne didesnį poveikį, nei uolienos griūties metu ar sprogdinant paraku. Ar negalėjo nutikti, kai mūsų žemė susidūrė su kitu panašiu dydžiu kūnu, kaip dabar pati Žemė padengtu augmenija, daug didelių ir smulkių gabalų, nešančių sėklas, augalus ir gyvus gyvius pasklisti erdvėje. Tad tikime, kad dabar ir nuo neatmenamų laikų yra daug gyvenamų pasaulių be mūsiškio. Tad labai tikėtina, kad kosmose skraido nesuskaičiuojamas sėklas nešančių meteorų akmenų kiekis. Jei šiuo metu Žemėje nebūtų gyvybės, vienas toks nukritęs akmuo, ką laikome visai natūralia priežastimi, galėtų padaryti pradžią jos pasidengimui augmenija. Puikiai suprantu, kad daug priekaištų galima išsakyti šiai hipotezei. Nebandysiu daugiau jūsų kantrybės jais šia proga. Tik manau, kad į juos galima atsakyti“.

Deja, negalime palaikyti lordo Kelvino optimizmo. Pirmiausia ginčytina, ar gyvi organizmai išgyventų dviejų pasaulių susidūrimą. Toliau, krisdami meteoritai patiria didelį poveikį, ir gyvos sporos gali prarasti jų gyvybinę galią. Be to, meteoritai greičiausiai yra kitokios struktūros nei paviršiaus uolienos. Augalai paprastai auga dirvoje, o tie krintantys gabalai neabejotinai suskilinėtų ir sudegtų atmosferoje. Be to, tokie susidūrimai yra nepaprastai reti kosmose, tad mažai tikėtina, kad po jų susidūrimo kažkur toli kosmose smulkios sėklos būtų pasiekę Žemę.

Dar viena panspermijos versija susijusi su Žemės kilmės teorija, kad Žemė susiformavo iš šaltų kosminių dulkių ir todėl jos paviršius nebuvo smarkiai įkaitęs. Pvz., L. Bergas¹⁶⁾ spėja, kad taip ji galėjo gauti ir „gyvybės sėklą”. Bet L.M. Muchinas¹⁷⁾ ir M.V. Gerasimovas [Kosminių tyrimų inst-to laboratorijos vedėjas] įrodinėjo (MA pranešimai, 1978), kad kosmose susidarę organinės molekulės praktiškai negalėjo nepažeistos atsidurti Žemėje.

1973 m. anglų fizikas F. Krikas ir amerikiečių biochemikas L. Orgelas iškėlė variantą, kad gyvybės atsiradimas Žemėje yra tikslingos nežemiškos civilizacijos veiklos rezultatas. Atseit, „sėklas’ atgabeno kosminis aparatas [daugiau apie tai „Žemė ir Visata“, nr.1, 1979 (rus.)]. Anot jų, vienu argumentu yra gausus retų metalų (įskaitant molibdeną) kiekis visose gyvybės formose. Bet, anot L.M. Muchino (ten pat), molibdenas nei Žemės plutoje, nei jūros vandenyje pagal koncentraciją niekuo neišsiskiria iš kitų elementų. Kitu argumentu buvo visos gyvasties Žemėje genetinio kodo vientisumas (kurio paaiškinimo irgi nėra), tad buvo postuluotas gyvybės atsiradimas iš vieno vienintelio pirmapradžio mikroorganizmo.

Susijusi yra atvirkštinės panspermijos teorija, irgi pirmąkart iškelta F. Kriko ir L. Orgelo, o vėliau išvystyta amerikiečių M. Meotnerio¹⁸⁾ ir G. Matloffo¹⁹⁾. Jos esmė – žemiškos genetinės medžiagos pasiuntimas į kitų žvaigždžių planetas. Pagrindine prielaida tokiai misijai būtų siekis išsaugoti mūsų genetinį kodą Žemės susinaikinimo pavojaus akivaizdoje (pvz., branduolinės katastrofos atveju). Būtų sukurti specialūs tarpžvaigždiniai aparatai, varomi „Saulės burių“, ir pasiekiantys nemažą greitį (0,1-0,00001 šviesos greičio), į numatytas žvaigždes neštų maždaug po 10 kg „naudingo krovinio“ su maždaug 10¹⁵ įvairių mikroorganizmų, skrydžio metu esančių anabiozės būsenoje. Kadangi visa kelionė truktų apie 1 mln. m., tai reiktų atrinkti labiausiai radiacijai atsparius mikroorganizmus. Jie būtų supakuoti į atskiras kapsules, kurių kiekvienoje būtų po tūkstantį mikroorganizmų (beje, skirtingų rūšių). Tada, pasiekę “taikinį”, imtų daugintis tik tie mikroorganizmai, kuriems labiausiai tinkamos sąlygos. Siekiant padidinti mikroorganizmų patekimo į planetą tikimybę, mikroorganizmus prie paskirties žvaigždės reiktų paskleisti maždaug 0.2 a.v. pločio juostoje.

^*) Zodiako šviesa – silpnas dangaus švytėjimas (platus kūgio formos šviesos puoštas nukreiptas į Žemę) ties horizontu vakaruose, užgesus vakaro prieblandai, ir rytuose prieš aušrą. Švytėjimas eina per Zodiako žvaigždynus ir platėja Saulės link. Saulei priešingoje ekliptikos dalyje matoma atošvaistė – difuziškai švytinti 10°x30° dydžio dėmė. Zodiako šviesa kyla dėl Saulės šviesos išsklaidymo lęšių formos dulkių sankaupose ekliptikos plokštumoje. Šį paaiškinimą 1683 m. pasiūlė Kasini, pirmasis pateikęs mokslinį reiškinio aprašymą.

Nors gyvybės kosmose paieškos vyksta jau seniai, madingas terminas „astrobiologija“ pirmąkart panaudotas Alma-Atos astronomo Gavrilo Tichovo 1953 m. išleistos knygos pavadinime. G. Tichovas ilgus metus ieškojo augalijos požymių nuo Marso paviršiaus atspindėtoje Saulės šviesoje ir astrobiologija faktiškai laikė astrobotanika.

Phoenix Mars Lander iškastame grunte (tranšėja neformaliai vadinama Dodo-Goldilocks) matosi balta medžiaga – tai ledas iš vandens. Dešinėje nuotraukoje (po 3 d.) matosi, kad ledo dalis išgaravo.

NASA nežemiškos gyvybės paieškas vykdo nuo 1959 m. Lengva Nobelio premijos laureatės Joshua Ledenberg‘o ranka, ta mokslo kryptis pavadinta egzobiologija. Tačiau 1995 m. NASA direktoriaus pavaduotojas Wesley Huntress nusprendė, kad tinkamesnis yra „astrobiologija“, tai paaiškinęs „Populiariojoje mechanikoje“: „Egzobiologija nebuvo labai aiškus ir neapėmė Žemės organizmų tyrinėjimų, be kurių neišspręsi gyvybės kosmose problemų... Ir supratimo neturėjau, kad tas žodis jau seniausiai sugalvotas Tarybų Sąjungoje“

W. Huntress iki 1990 dirbo NASA JPL kosminės chemijos srityje specializuodamasis jonų chemija ir planetų atmosferomis. Jo komanda buvo pripažinta už tarpžvaigždinių debesų, kometų ir planetų atmosferų cheminės evoliucijos tyrimus. Tada vadovavo NASA Saulės sistemos tyrimų skyriui, o 1993 m. tapo NASA direktoriaus pavaduotoju. Dabar yra Vašingtono Kernegio ins-to geofizikos laboratorijos garbės direktorius.

Planetologus labai domino 1984 m. gruodį Antarktidoje rastas 2 kg meteoritas ALH 84001 (žr. daugiau Marso emisaras). Įrodžius, kad jis kilęs iš Marso, kai kurie mokslininkai įtarė, kad jame yra Marso mikroorganizmų veiklos pėdsakų. „Su to susidomėjimo nežemiška gyvybe banga ir pradėjome astrobiologijos programą“. Ji buvo vykdoma NASA Ames tyrimų centre Kalifornijoje. 1998 m. ten įsteigtas NASA astrobiologijos ins-tas. Jo veiklos sritis apima tiek Žemės gyvybės atsiradimo klausimus, tiek potencialiai gyvenamų pasaulių paieškas bei bendrų biologinės evoliucijos problemų tyrimus. Jo direktoriaus Karlo Pilčerio nuomone, 21 a. mokslinis pažinimas yra integruotas, apimantis daugelį disciplinų.

Mintis, kad esant tinkamoms sąlygoms, gyvybė atsiranda visur, yra labai patraukli i paplitusi tarp astrobiologų. Jie tikisi, kad iki 2012 m. kosminis „Keplerio“ teleskopas surinks pakankamai

PAR rasta požeminės bakterijos „Desulforudis audaxviator“, milijonus metų gyvenančios 3 km gylyje urano rūdų rajone. Radiacija vandenį paverčia vandeniliu ir vandenilio peroksidu, reaguojančiu su sieros piritais, išlaisvinančiu sierą, o siera ir vandenilis tampa energijos šaltiniu bakterijoms.

informacijos, leisiančios spręsti apie potencialiai tinkamų gyvybei planetų pasiskirstymą mūsų aplinkoje. Tačiau „noriu perspėti dėl perdėto pasitikėjimo sensacingais pranešimais... Aš laikau, kad jis [vanduo] nebūtinas ir gyvybė gali atsirasti ir kituose skystuose tirpikliuose. Beje, panašią išvadą padarė ir pranešimo ‚Organinės gyvybės planetų sistemose apribojimai‘, parengto prieš 3 m., autoriai“, sako K. Pilčeris.

K. Pilčerio nuomone, gyvybės paieškos strategija remiasi faktu, kad gyvos būtybės keičia aplinką. Pvz., Žemės deguonies kiltis yra biologinė. „Jei tirdami kokį dangaus kūną pastebėsime neįprastą medžiagų pasiskirstymą jo paviršiuje ir atmosferoje, kurių negalima paaiškinti fizikinėmis cheminėmis ar geologinėmis priežastimis, bus galima įtarti, kad tai įtakota gyvybės. Yra ir kitų metodų, tačiau šis, pagal tikimybę, pagrindinis. Laikykime, kad mūsų Galaktikoje yra 100 mlrd. žvaigždžių. Labai nerizikuojant galima spėti, kad ketvirtadalis jų turi vieną ar kelis kietus palydovus. Man sunku patikėti, kad tarp šių kūnų neatsiras daugybės panašių į mūsų Žemę. Tegu jų ne milijardai, o tik milijonai – vis tik tai lygu milijonams galimybių biomolekulių atsiradimui ir evoliucijai. Todėl suprantama, kad gyvybės reikia ieškoti ne tik Saulės sistemos, bet ir tolimajame kosmose“.