Prieš pat mirtį Ben Rich'as, buvęs „Lockheed Skunkworks“ vadovas, siauram ratui skirtoje paskaitoje pareiškė: „Jau turime priemones kelionėms tarp žvaigždžių, tačiau tos technologijos nuslėptos slaptuose projektuose ir reikia Dievo pastangų, kad jas kada nors gautų žmonija... Viską, ką galite įsivaizduoti, jau žinome, kaip sukurti“.

1956 m. britų tyrimų kompanija „Aviation Studies Ltd.“ parengė ataskaitą apie elektrogravitacines sistemas, kurioje nagrinėjo įvairius graavitacijos valdymo aspektus. Jie elektrogravitacinio variklio panaudojimą apibūdino taip:
„Elektrogravitacinės varomosios jėgos esmė yra labai stiprus teigiamas elektrinis krūvis vienoje transporto priemonės pusėje ir neigiamas – kitoje. Variklio pagrindas yra kondensatorius ir jo gebėjimas išlaikyti krūvį (K-skaičius) yra efektyvumo užtikrinimas. Orą laikant 1, dabartiniai dialektrikai gali pasiekti 6, o bario aliuminato gali tai gerokai padidinti, bario titano oksidas (deginta keramika) gali duoti 6000 ir yra vilties pasiekti 30 000, ko pakaktų viršgarsiniam greičiui“.

Tačiau dėl T. Brauno darbų (jie minimi ir >>>>> bei >>>>>), jame pareikšta tai, kas, ko gero, tebegalioja ir šiandien: „Vienas sunkumų 1954-55 m. buvo aviacijos nenoras rimtai pripažinti elektrogravitaciją. Vien pavadinimo pakako atbaidyti žmonėms“.

Tačiau žurnalas „The Aviation Report“ pateikė nemažai nuorodų į projektus, susijusius su antigravitacija. 1954 m. jo prognozės skambėjo taip: „... progresas lėtas. Tačiau yra požymių, kad Pentagonas yra pasirengęs remti plačią įrenginių aibę, kad būtų gauta geresnis pažinimas... Pirmasis diskas turėtų būti užbaigtas iki 1960-ųjų“. Minėtos „Glenn Martin“, „Convair“, „Sperry-Rand“, „Sikorsky“, „Bell“, „Lear Inc“, „Clarc Electronics“, „Lockheed“, „Douglas“, „Hiller“ kompanijos, o taip pat AT&T, „General Electric“, „Curtiss-Wright“, „Boeing“, „North American“...

Matome, kad tuo metu dėmesys antigravitacijai buvo didelis. Tai kas nutiko, kad jis dingo ištisus 4 dešimtm.? Tačiau 1995 m. L. Davenport'as paskelbė savo darbų rezultatus, kurie patvirtino Brauno pasiekimus. Prancūzijoje J. Naudino laboratorija paskelbė duomenis apie antigravitacinio “keltuvo” variantą. Pasirodė ir kitų pranešimų. O 2002 m. M. Evans'o ir P. Anastasovskio ir kt. straipsniai jau padėjo teorinius pagrindus antigravitacijos reiškiniams elektrodinamikos srityje.

Tačiau dar anksčiau, 1994 m. M. Alcubierre parodė, kad kelionės didesniu už šviesos greitį yra, iš principo, galimos ir nepažeidžia reliatyvumo teorijos principų (apie tai žr. >>>>> ). Vėliau tai analizuodamas SETI (žr. >>>>> ) paradigmos, teigiančios mūsų negalėjo aplankyti nežemiškos civilizacijos dėl BRT, kuri neleidžia judėti greičiau už šviesą, rėmuose H. Puthoff'as^*) padarė išvadą, kad vis tik tai įmanoma.

Kiti šios srities atradimai susiję su Kazimiro efekto numatomu nulinio taško arba vakuumo energija. Pagal jį, dvi labai arti esančios metalinės plokštelės traukia viena kitą dėl kvantinių fliuktuacijų disbalanso. Išvadas iš šio reiškinio H. Puthoff'as skelbė keliuose 9-ojo dešimtm. pabaigos straipsnyje. Apie tai daug rašė ir T. Bearden, aprašydamas ir įvairias galimas tos energijos panaudojimo galimybes. Nuo pat Teslos laikų, mokslininkai žinojo apie tą energiją, tačiau pusę amžiaus nedrįso apie ją kalbėti.

Ji susijusi su fundamentaliais klausimais: Kas palaiko Visata? Iš kur elektronas gauna energijos sukimuisi aplink branduolį? Netgi atrodo, kad būtent elektrono sukimasis suteikia atomui masę bei inertiškumą (žr. B. Haisch). Tai suteikia galimybę paaiškinti Biefield-Brown efektą. Gali būti, kad aukštos įtampos laukas sukuria elektromagnetinį barjerą, blokuojantį atomo struktūrą ir neleidžia jau sąveikauti su nulinio taško lauku. Tai sulėtina elektronų judėjimą ir taip sumažina giroskopinį poveikį, atomo masę bei inertiškumą, - ir judėjimas tampa lengvesnis.

1993 m. LaViolette savo straipsnyje aptarė B-2 bombonešį ir galimą jo antigravitacinį variklį, paremtą T. Brauno principais. 2001 m. kovo 9 d. privati “The Disclosure Project” organizacija surengė spaudos konferenciją, kurioje be NSO stebėjimų, buvo aptariama ir antigravitacijos, nulinio taško energijos technologijos ir ateivių laivų atkūrimo (ARV) projektai. Joje buvęs Oro pajėgų seržantas Dan Morris dėstė:
„NSO ya tiek nežemiški, tiek žmogaus sukurti. Taigi, vaikinai, kurie užsiima NSO, nemiegojo, - ir Townsend Brown buvo vienu mūsų, kurie beveik visi buvo vokiečiai. Tačiau turėjome problemą. Turėjome įslaptinti tai, ką Brown darė su elektromagnetine antigravitacija“.

Toliau jis aptarė nulinio taško energiją: „Taigi, jei turėsite vieną tų įtaisų, kuris yra apie 16 colių ilgio ir apie 8 colių, jo nereiks prijungti prie elektros. Tie įrenginiai nieko nedegija, Jokios taršos. Jis niekad nesusidėvi, nes nėra judančių dalių. Judėjimą sukelia elektronai, gravitaciniame lauke, elektriniame lauke, ir jie stumia priešinga kryotimi, aišku?“

„Dr.B.“ (vardas neatskleistas, nes jis tebedirbo toje srityje, ir beveik visą gyvenimą dirbęs su slaptais projektais) sakė:
„Antigravitacija. Dėl jos man tekdavo vykti į Malibu esančią ‚Hughes‘. Jie vykdė ... stambius antigravitacinius projektus. Aš jiems daviau idėjų, nes jie nupirko visą mano įrangą. Tačiau Amerikos visuomenė niekad negirdėjo apie tai... Tas skraidantis diskas turėjo nedidelį plutonio reaktorių elektros gamybai, varančiai tas antigravicines plokštes. Mes taip pat turime kitą varomosios jėgos lygį, kuris vadinamas virtualiuoju lauku, hidrodinaminėmis bangomis...“.

„A.H.“, dirbęs „Boeing“, pateikė nemažai įdomios informacijos:
„Dauguma mašinų veikė varomi antigravitacijos arba elektrogravitacijos. ... Galiu pasakyti, kad per 15 m. turėsime automobilius, kurie levituos naudodami tas technologijas. Su tuo dabar dirbame 51 rajone.“.

Kapitonas Bill Uhouse, 10 m. tarnavęs Kariniame laivyne, o po to 4 m., jau būdamas civiliu, bandė egzotinį eksperimentinį skraidymo aparatą. O kitus 30 m. dirbo slaptuose projektuose antigravitacinių sistemų inžinieriumi. Jis sakė:
„iki 1958-ųjų nebuvo [skraidančio disko] simuliatoriaus. Naudotas simuliatorius buvo nežemiškos kilmės laivas, 30 m [skersmens], sudužęs Kingmane, Arizonoje, 1953 ar 1952 m. … Mes dirbome su 6 konensatoriais, kurių kiekvienas buvo įkrautas milijonu voltų... Ten nebuvo jokių langų. Vienintelis būdas stebėti tebuvo filmavimo kameros ir video įrašymo įranga. ... Per 40 m. ... tikrų aparatų ... buvo du ar trys tuzinai; ir įvairių dydžių“.

Brad Sorenser sakėsi Nortono Oro pajėgų bazės angare matęs tris skraidančias lėkštes:
„Ten buvo trys skraidančios lėkštės kabančios virš grindų – nebuvo kabelių nuo lubų, kurie jas laikytų, ir nusileidimo įrangos apačioje – tiesiog kabojo, pleveno virš grindų.... Mažiausias buvo tarsi varpo formos. Visi buvo panašios formos ir proporcijų, tik skirtingų dydžių...

Taigi, tas aparatas, kurį jie vadino Ateivių Reprodukuotu Aparatu, taip pat vadintas „Flux Liner“. Šis antigravitacinis variklis – skaidanti lėkštė – buvo vienu iš trijų Mortono Oro pajėgų bazės angare. [Jo] sintetinė matymo sistema [naudojo] tą pačią technologiją kaip „Apache“ helikopteriuose: jei [pilotas] nori pasižiūrėti atgal, jis gali pasirinkti tą kryptį ir į ten pasisuks kameros. {Pilotas] šalmo priekyje turi nedidelį ekraną, kuriame pateikiamas alternatyvus vaizdas. Jis [taip pat[ turi akinius ... tad, kai žvalgosi, gauna puikų trimatį vaizdą išorėje, nors iš tikro nėra langų. O kodėl jie neturi langų? Taigi, matyt todėl, kad įtampa, kuri naudojama tuose aparatuose, buvo kažkur tarp pusės milijono ir milijono voltų“. Jis dar pridūrė, kad „generolas su trimis žvaigždutėmis pasakė, kad tie aparatai pajėgūs skristi šviesos greičiu ir dar greičiau“.

Aišku, šie ir daugelis kitų paminėjimų, neįrodė, kad JAV sėkmingai įsisavino antigravitacines technologijas. Tačiau jie liudija, kad labai tikėtina, kad darbai šioje srityje yra vykdomi.