Minčių valdymo mašina. UFO Page. Lithuanian

Balsai galvoje gali būti tikri

Tyrinėtojai sukūrė technologiją, galinčią nukreipti tokį siaurą garso srautą, kad tik vienas asmuo jį tegirdės. Toks garsas girdimas taip, tarsi ateitų iš čia pat, net jei ir siųstas iš kelių šimtų metrų atstumo. „Ventrilokvistinės“ technologijos išradėjai tvirtina, kad tai gali laisvalaikio pramogoms suteikti naują dimensiją, tačiau jėgos struktūros tiria, kaip ją panaudoti suklaidinti priešininką ar net sukelti jam skausmą.

„Audio Spotlight“ yra viena iš kelių tokių sistemų ir skleidžia vienos kvadratinės pėdos garso spindulį. Ją „Bose“ audio kompanijai sukurti sumanė Joseph Pompei, būdamas MIT Media laboratorijos doktorantu. Jis, trimitu grodamas džiazą naktiniuose klubuose, domėjosi, kaip garso sistemos atgamina ir skleidžia muziką. Jam pasirodė, kad vietoje garsiakalbių, paskleidžiančių visus garsus visose salės vietose, būtų įdomiau, jei vienų instrumentų garsai būtų girdimi vienose salės vietose, o kitų kitose. Jo nuomone, tokios sistemos būtų patogios ir muziejuose, o taip pat automobiliuose, kur keleiviai galėtų klausytis savo pamėgtų radijo stočių.

„Audio Spotlight“ įprastinį audio garsą konvertuoja į aukštų dažnių ultragarsinius signalus (60 kHz), negirdimus žmogaus ausiai (žmogus girdi iki 20 kHz garsus). Sąveikaudami su oro slėgiu jie vėl virsta girdimais garsais. Mat ultragarsinius signalus lengviau fokusuoti ir valdyti, be to jie slopsta lėčiau, tad juos lengviau perduoti tolimesniais atstumais. Panašius sprendimus daro ir kitos kompanijos, pvz., HSS. Jos perduotas signalas buvo aiškiai girdimas už 100 m, tačiau dingdavo, žengus vos pora žingsnių į šalį.

Iš tikro, pirmieji eksperimentai su ultragarsu buvo atliekami po vandenius dar 7-me dešimtm. ir japonų tyrinėtojai padarė pažangą šioje srityje 9-me dešimtm., tačiau nesugebėjo sukurti komercinio šios technologijos panaudojimo.

Garso konvertavimo į ultragarsą mikroschemas gaminti ėmėsi „American Technology“, su JAV armija pasirašiusi susitarimą dėl nekomercinės technologijos sukūrimo, skirtos ... psichologinio karo panaudojimui. Ji turėtų klaidinti priešininkus, manančius, kad kažkas randasi greta. Mažo dydžio transmiteriai būtų sunkiai pastebimi, o klaidinantys garsai sklistų atsimušdami nuo greta esančių paviršių. Be to, „American Technology“ kuria ir galingesnę „Directed Stick Radiator“ technologiją, kurios „akustinis šautuvas“ yra ginklo pavidalo, tačiau vietoje kulkų „šaudo“ aukštų decibelų garsus, sukeliančius diskomfortą ar net ir skausmą. Tokias sistemas galima būtų įrengti ant automobilių ir naudoti maištaujančios minios sulaikymui – kaip pirmo lygio priemonę.

LRAD (tolimojo poveikio garsines sistemas) kaip masinio perspėjimo apie potvynį priemonę „LRAD Co.“ pademonstravo 2016 m. Vimberlio rajone. Tuo tarpu japonų banginių medžiotojai prie Antarktidos savo laivuose įrengia LRAD sistemas kovai su gamtos aktyvistais. Kai kurie aerouostai panašias sistemas naudoja paukščių atbaidymui. Rusija irgi turi savų LRAD sistemų: garsinę patranką „Sirin“ bei į policininkų skydus įmontuotus „Šiopot“ („Šnabždesys“) įtaisus.

^*) Prinzhorno kolekcija pavadinta meno istoriko Hanso Prinzhorno (1886-1933) vardu, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais gavo medicininį išsilavinimą, - ir po karo planavo sujungti šias disciplinas. 1919 m. pradėjo dirbti Heidelbergo psichiatrijos klinikoje, kur plėtė meno programą tarp pacientų. 1922 m. išleido knygą „Protiškai sergančių meniškumas“, kurią gausiai iliustravo kūriniais iš kolekcijos. Iš to kilo Art brute. 1925 m. jis pradėjo dirbti psichoterapeutu Frankfurte, tačiau ne taip sėkmingai. Toliau rašė knygas – bet galiausiai pasitraukė iš viešumos.
Valdžią paėmę nacistai „valė“ meną, naikindami meną, kuris nebuvo „ariškas“. Laimei, Prinzhorno kolekcija buvo paslėpta universiteto saugykloje ir išliko.

^**) Džeimsas Metjusas (James Tilly Matthews, 1770-1815) – hugenotų kilmės Londono arbatos brokeris iš Velso, 1797 m. patalpintas į Betliejaus psichiatrinę ligoninę. Jis laikomas pirmuoju išsamiai dokumentuotu paranoidinės šizofrenijos atveju. Netrukus po 1790-ųjų, „kvepiant“ karui tarp britų ir prancūzų, jis vyko į Prancūziją, kur jam kažkiek pavyko tarpininkauti. Tačiau 1793 m. žirondistus pakeitė jakobinai – ir jis 3 m. praleido kalėjime laukdamas kada, kaip ir kiti, bus giljotinuotas. Tačiau 1796 m. nuspręsta, kad jis „lunatikas“ ir buvo paleistas. Grįžęs į Londoną parašė du laiškus lordui R. Dženkinsonui kaltindamas Vidaus reikalų ministrą išdavyste, o po to, kai Bendruomenių rūmuose pertraukė debatus apšaukdamas Dženkinsoną „išdaviku“, buvo suimtas ir, palaikius pataisos namuose, perkeltas į Betliejaus ligoninę.
1810 m. Dž. Haslamas išleido iliustruotą knygą „Beprotybės iliustracijos“, kurioje detaliai aprašomi Metjuso įsitikinimai ir haliucinacijos. Jis buvo įsitikinęs, kad jį specialios mašinos (pavadintos „oro staklėmis“, Air Loom) skleidžiamais spinduliais kankina nusikaltėlių ir šnipų gauja. Jie sukeldavo „omarų traškėjimą“, kurio metu kraujui cirkuliuoti trukdė magnetinis laukas, „skrandžio lupimą“ ir „apopleksiją su muskato tarka“, kai į kaukolę patekdavo skysčių. Gaujai vadovavo Bilas arba „Karalius“. Be šios gaujos Londone yra ir daugiau jų apsiginklavusių panašiomis „oro staklėmis“, kurių taikiniais buvo politiniai veikėjai. „Spinduliais“ jie galėjo paveikti ir skaityti tarnų mintis.
1814 m. Metjusas buvo perkeltas į privačią Fokso namų kliniką, kur tapo populiariu pacientu. Jo kliedesiai liovėsi ir netgi atrodė, kad jis atgavo sveiką protą – jis padėjo tvarkyti buhalteriją ir sodininkavo iki pat mirties.