Minčių valdymas. UFO Page. Lithuanian

Smegenų plovimas

Šiaurės Korėjoje 1952 m. sausio 13-ąją buvo pašauti amerikiečių pilotai K.L. Enochas ir J.S. Quinn‘as, patekę į nelaisvę. Po 4 mėn. jie prisipažino Šiaurės Korėjoje platinę juodligę, vidurių šiltinę, cholerą ir marą. Jų prisipažinimą po kelių mėnesių patvirtino dar ir pulkininkas F.H. Schwable, kurį į nelaisvę taip pat buvo paėmę korėjiečiai. Jis paliudijo, kad pilotai mėtė bakterijas iš įvairių aukščių virš didesnių ir mažesnių miestų, o jų tikslu buvo civiliai. Tuo remiantis, komunistai apkaltino Vakarus naudojus bakteriologinį ginklą.

Be to, 1950-53 m. Korėjos kare kai kurie nelaisvėje buvę amerikiečių kariai perdėtai liaupsino komunistinę ideologiją ir kritikavo amerikietišką kapitalistinį gyvenimo būdą. Kai kurie teigė buvę JAV šnipai, tad savo nelaisvę laikė visai teisėta. Be to, atseit, su jais buvo elgiamasi gražiai ir pagarbiai. Tačiau faktai buvo kitokie. Jie nebuvo šnipai, o kartu kalėję kiti kariai pasakojo, kad jie buvo mušami, rankas ir kojas surakindavo grandinėmis, jiems neduodavo maisto ir neleisdavo miegoti.

JAV pasklidus pirmiesiems pasakojimams apie keistai paveiktus karius, 1950 m. rugsėjo 24 d. „Miami Daily News“ E. Hunteris²⁾ paskelbė straipsnį, kuriame pirmąkart panaudojo smegenų plovimo sąvoką. Jis rėmėsi pokalbiais su komunistų dezertyrais, „perprogramuotais“ būnant nelaisvėje Kinijoje ir rašė, kad kinai metodą vadino xi-nao, kas reiškia „plauti protą“. Vėliau šią temą jis gvildeno keliose knygose. Jis teigė, kad „tikslas yra taip pakeisti protą, kad žmogus taptų gyva lėle, žmogumi-robotu, tačiau išoriškai nepasikeistų“.

CŽV ėmėsi tirti šį nerimą keliantį reiškinį 1950 m. tam įkūrusi specialų padalinį, kuriame programoje MK-ULTRA vykdyti projektai kodiniais pavadinimais „Bluebird“ ir „Artichoke“ (ir kiti). Operacija oficialiai sankcionuota 1953 m. ir tęsėsi iki 1973 m. CŽV manė, kad amerikiečių kariai buvo paveikiami vaistais arba narkotikais, tad ji eksperimentavo tirdama narkotikų poveikį žmogui. Tiriamieji net nežinojo dalyvaujantys eksperimente – jiems duodavo LSD arba meskalino ir buvo stebima jų elgsena. Dažnai tai buvo kaliniai; kitus eksperimentus vykdė viešnamyje – jų klientams į gėrimus pridėdavo LSD ir stebėdavo pro užtamsintą stiklą. Taip pat buvo eksperimentuojama su hipnoze. Galiausiai, buvo bandoma įstatyti mikroschemas, tačiau tie bandymai dažniausiai žlugdavo. Tik kartą pavyko implantuoti čipą katei, tačiau po valandos toji buvo suvažinėta. Smegenu plovimas

Galiausiai prieita išvados, kad nei narkotikais, nei hipnoze žmogaus mąstymo ir pažiūrų pakeisti neįmanoma, o veiksmingomis priemonėmis yra fizinis ir psichinis smurtas. O tai kėlė nerimą, kad pakanka vien tokio paprasto būdo. Ir tuo metu smegenų plovimo atvejų vėl padaugėjo – tuo pradėjo užsiimti naujos religinės sektos, o vėliau perėmė ir teroristinės grupuotės.

Žinias apie smegenų plovimą į knygą „Smegenų plovimas: slapta minčių valdymo istorija“ (2006) surinko D. Streatfeild‘as³⁾; joje aprašoma, kaip 50 m. valdžiažmogiai ieškojo būdų, kaip žmogų paversti gyvu robotu.

O smegenų plovimas TSRS pradėtas taikyti dar 3-me dešimtm. 1917 m. į valdžią atėjęs V. Leninas suprato, kad nebus įmanoma visus įtikinti pritarti sovietų valdžiai. Jis į Kremlių pasikvietė I. Pavlovą, kuriam įsakė žinias apie sąlyginius šunų refleksus pritaikyti žmonėms. Pavlovui tai nebuvo labai sunku: žmogų, kaip ir šunį, galima „programuoti“ ir valdyti baudžiant ir apdovanojant. Po 3 mėn. I. Pavlovas pateikė 400 psl. apimties ataskaitą – tačiau ji taip ir nepasirodė už Kremliaus sienų.

J. Stalinas 1930-38 m. vykdė politinį valymą – pasitelkęs teismo procesus susidorodavo su priešininkais iš aukštų komunistų partijos sluoksnių. Kaltinimai buvo sufabrikuojami, o įtariamiemiems taip išplaunamos smegenys, kad jie prisipažindavo dėl įvairių nebūtų nusikaltimų. Pvz., E. Goltzmann‘as⁴⁾ įtikinėjo: „Mes ne tik žmogžudžiai, bet ir žmogžudžiai fašistai“. Ir nebuvo jokių požymių, kad jie būtų kankinti.

O po gero dešimtmečio išgarsėjo Vengrijos arkivyskupo J. Mindszenty⁵⁾, Vengrijos katalikų galvos ir galimo popiežiaus Pijaus XII įpėdinio, istorija. Jis veikė Vengrijos komunistinio režimo opozicijoje, tad komunistai negalėjo jo pakęsti; tad nutarta su juo susidoroti.

1948 m. lapkričio 19 d. jo asmeninis sekretorius A. Zakaras ėjo namo iš rytinių pamaldų. Prie jo netikėtai privažiavo automobilis, iššoko trys vyrai tamsiais kostiumais ir įtempė sekretorių į mašiną. Po 5 sav. Zakaras pasirodė arkivyskupo rezidencijoje – sutrikęs ir išsiblaškęs, o jį lydėjo būrelis slaptosios policijos agentų, kuriuos Zakaras nedvejodamas nuvedė tiesiai prie rūsyje paslėptų konfidencialių Mindszenty dokumentų.

Visi buvo nustebę – kodėl lojalusis Zakaras išdavė arkivyskupą? O netrukus atėjo ir Mindszenty eilė; jis buvo suimtas, o po 5 sav. teisme pasirodė visai pasikeitęs. Jis lingavo ir prisimerkęs kalbėjo monotoniniu balsu be pauzių. Jis prisipažino planavęs pučą, turėjusį peraugti į trečiąjį pasaulinį karą. Dar prisipažino pavogęs Vengrijos karūną, nes norėjęs ja karūnuoti Otto fon Habsburgą Rytų Europos imperatoriumi. Vienas amerikiečių agentas sakė: „Kažkokiu būdu jie atskyrė jo sielą“.

¹⁾ MKUltra - slaptas CŽV projektas „Mokslinės žvalgybos biure“ nuo 6-o dešimtmečio, trukęs beveik 70-ųjų. Jo metu buvo nesilaikoma žmogaus teisių. Po dokumentų išslaptinimo paaiškėjo, kad JAV buvo suinteresuota LSD panaudojimu kariniams tikslams. Kadangi pasiekti didesnį efektą buvo sunku, armija prarado susidomėjimą. JAV Kongresui ištyrus programą; ji buvo oficialiai sukritikuota.

²⁾ Edvardas Hunteris (Edward Hunter, 1902–1978) – amerikiečių žurnalistas, rašytojas, žvalgas, išgarsėjęs antikomunistiniais rašiniais. 3-4 dešimtmečiais apie 10 m. dirbo Japonijoje ir Kinijoje; aprašė antrąjį Italijos ir Abisinijos karą (1935-37) – ir abiem atvejais pažymėjo psichologinius kariavimo metodus (beje, ir Hitleriui ruošiantis Antrajam pasauliniam karui).

³⁾ Dominykas Strytfeildas (Dominic Streatfeild) – anglų žurnalistas ir rašytojas, kuris specializuojasi kariniais ir saugumo klausimais. Jo pirmoji knyga buvo „Šilko kelias geležinkeliu“ (1997); antrojoje knygoje „Kokainas: neautorizuota biografija“ (2006) aprašo kokaino vartojimo evoliuciją. Kitos knygos: „Smegenų plovimas: slaptoji minčių valdymo istorija“ (2006), „Pasaulis po rugsėjo 11-os“ (2011).

⁴⁾ Eduardas Golcmanas (1882-1936) – rusų revoliucionierius, Pirmojo Maskvos proceso (1936) dalyvis.

⁵⁾ Jožefas Mindsentis (Jozsef Mindszenty, 1892-1975) – vengrų kardinolas, Estergomo arkivyskupas (nuo 1945 m.). Aktyvus 1956 m. sukilimo dalyvis. Už aktyvumą užsitraukė komunistų pyktį ir 1945 m. gruodžio 26 d. buvo suimtas ir pripažintas kaltu už išdavystę ir šnipinėjimą nuteisiant kalėti iki gyvos galvos. Prasidėjus 1956 m. sukilimui Imrė Nadia jį paleido, o sukilimą nuslopinus pasislėpė JAV ambasadoje Budapešte, kurioje išgyveno 15 m. Tik 1974 m. jam buvo leista išvykti į Vieną.