Skraidančios lėkštės rimtas verslas: Interviu su W. Smith from Canada. UFO Page: Lithuanian

Amerikiečių C.W. Fitch'o ir George Popovitch'iaus pokalbis su W. Smith'u^*)
Iš knygos Frank Edwards. Flying saucers serious business, 1967

Smith: Taip, ir didelius. Mūsų Kanados grupė apie 1960 m. liepos 1 d. surinko nemažai labai keisto metalo. Jis svėrė tarp 1000 ir 1500 kg. Daug triūsėme nustatydami to metalo kilmę. Pradžioje nustatinėjome, kas jis nėra. Tai nebuvo joks dalykas nukritęs į žemę nei iš lėktuvo, laivo ar malūnsparnio. Spėjome tai buvus dalimi labai didelio variklio, atskriejusio į Saulės sistemą - nežinome kada, bet išbuvusio ilgai kosmose prieš nukrentant ant paviršiaus. Tai spėjome pagal mikrometeoritus rastus jo paviršiniame sluoksnyje. Tik buvo neaišku, jis atskriejo prieš kelis ar kelis šimtus metų.

F.: Sakote laikęs apie toną ar pusantros nežinomos kilmės metalo?

Kontaktas

Kosmose ieškome proto brolių,
Ateivių iš tolimų planetų; -
Gal iš neįsivaizduojamų tolių
Jau atskrido prieš daugelį metų?

Tarytum su jais pažįstami...
Tarytum su jais giminingi...
Ir net skruzdės nuo namo sienos
Tiriančiai žvelgia akys mielos.

Delfinai kažką savitai kikena...
Apie ką? Kas ten juos supras?
Gal irgi savo brolius šnekina,
Tik vis neranda su jais kalbos.

Ką ten delfinai!
Štai jau dešimtis metų gyvena
Kaimynai tam pačiam name,
O kontakto iki šiol dar nėra!

S.: Būtent. Negalime šiuo metu daryti prielaidų. Ir mes nesielgėme netinkamai. Laikėme, kad nežinome, kas tai yra.

F.: Man patikimas draugas sakė, kad 1952-ais jūs kontradmirolui Knowles parodėte skraidančios lėkštės gabalą.

S.: Taip, tikrai. Aplankiau Knowles su gabalu, kuris 1952 m. liepos mėn. buvo atplėštas nuo mažos skraidančios lėkštės (netoli Vašingtono) su kulkosvaidžio kulkų skylėmis. Parodžiau jį admirolui. Tai buvo metalo gabalas mano smiliaus dydžio, kurį man trumpam laikui perdavė jūsų Oro pajėgos.

F.: Ir kaip apie tą gabalą prie Vašingtono... Ar jis skyrėsi nuo įprastų medžiagų? Ar jame buvo kažkas neįprasta?

S.: Oh, tai ištisa istorija. Pilotas persekiojo apie 60 cm skersmens švytintį diską.

S.: Taip. Man tai pasakė. Švytintis fragmentas atitrūko ir pilotas matė jį žibant žemės paviršiuje. Jis pasiuntė pranešimą radiju ir į vietą atvyko žvalgų komanda. Tas daiktas vis dar žibėjo, kai jį rado maždaug po valandos. Svėrė apie 500 g. Man davė apie trečdalį jo. Jį mačiau.

S.: Tai buvo rūdys. Iš tikro jis buvo magnio ortosilikatas. Jį perpynė mikrono storio tūkstančiai sferų.

S. (šypsodamasis): Apgailestauju, ponai, bet daugiau pasakyti negaliu. Tik tiek galiu pridėti, kad pateko į labai slaptos tarnybos rankas. Atsakymą turite rasti patys.

^*) Vilbertas Smitas (Wilbert Brockhouse Smith, 1910-1962) – Kanados radijo inžinierius, ufologas. 1939 m. pradėjo dirbti Kanados Transporto departamente, kur tęsė darbus susijusius su radijo transliavimu ir prisidėjo prie techninių aspektų patobulinimo. 1950 m. pradėjo NSO tyrimams skirtą „Magneto projektą“, kuriam laboratorijas ir priemones suteikė Tansporto departamentas, 1954 m. rugpjūčio 10 d. nutraukęs paramą (toliau vykdomas tik privačiai). Jis 1953 m. Shirley užutekyje prie Otavos įrengė pirmąją pasaulyje skraidančių lėkščių stebėjimo stotį, kurios mediniame namelyje buvo gama spindulių skaitiklis, magnetometras, radijo imtuvas, gravitometras. 1954 m. prietaisai užregistravo neįprastus trikdžius, tik dangų dengė tirštas rūkas ir nieko nesimatė danguje. Bet 1952 m. Kanados vyriausybė įkūrė specialų komitetą, skirtą NSO klausimams („Second Storey“ projektas), kurio nariu buvo ir V. Smitas. 1957 m. jis buvo paskirtas Kanados Radijo reguliavimo tarnybos prižiūrėtojutoju, atsakingu už radijo naudojimą (įrangos standartus, relėjines sistemas, transliavimą ir kt.).
1959 m. sausio 11 d. konferencijoje Otavoje pareiškė: „Žinoma egzistuojant įvairius [NSO] daiktus, kurie įslaptinti ir neprieinami plačiajai visuomenei“.

^**) Donald Edward Keyhoe (1897-1988) – JAV Karinio jūrų laivyno aviatorius, žurnalistas ir rašytojas, rašęs apie aviaciją ir apsakymus, 6-me de6imtm. tapęs ufologu, teigiančiu, kad JAV vyriausybė privalo vykdyti tinkamus tyrinėjimus apie NSO. Didelio pasisekimo sulaukė jo knyga „Skrydis su Lindberg“ (1928) apie Č. Lindbergo skrydį. 1956 m. įsteigė komitetą oro reiškinių tyrinėjimui NICAP (iki 1969 m.), keidusią laikraštį „The UFO Investigator“. 1973 m. išleido paskutinę savo knygą apie NSO „Ateiviai iš kosmoso“, kurioje išdėstė mintis apie operaciją „Jaukas“, skirtą privilioti ateivius, kad jie nusileistų į Žemę. Vėliau ufologijos srityje mažai reiškėsi, galbūt dėl pašlijusios sveikatos.

UFO Library saugomi interviu arba paskaitų įrašai apie „kontaktus“. Čia pateikiama ištrauka apie brazilo Jefferson Souza patirtį.

Jeff Souza savo pirmąjį kontaktą turėjo 1979-ais, kai jam tebuvo 13 m. Prisiminimai apie jį išsislapstė jo atminties kertėse. 20 kontaktų su ateiviais per kitus 10 m niekada pilnai neatstatė jų. Tačiau tie metai buvo pilni jaudinančių įvykių, sudariusių vieną įspūdingiausių kada nors užrašytų istorijų apie kontaktą su ateiviais.

Jaunasis brazilas buvo apdovanotas gabumais ir intuicija. Jis studijavo ir užbaigė vieną medicinos mokyklos semestrą prieš baigiant pagrindinę mokyklą.

Su dviem nežemiečių rasėmis Jeff susidūrė Brazilijoje, Argentinoje ir JAV. Tačiau vietos nėra svarbios lyginant su to, ką jis sužinojo, gelme.

Kilnūs veganiečiai ir verslūs umitai išmokė Souza apie technologijas ir gyvenimą visose planetose daugiau, nei jis galėjo įsivaizduoti. Jis buvo transportuotas erdvėlaiviu šviesos [antigravitacinių spindulių?] pagalba. Kelionės metu jis kentėjo nuo neįprastos reakcijos – nukrito visi jo plaukai. Jo laikrodis sugesdavo kiekvieno kontakto metu.

Jeff Souza buvo apklausiamas kontaktų su ateiviais specialistų. Jo atmintis hipnozės pagalba buvo atgaivinta iki pirmojo kontakto, tačiau atsakymai apie jį buvo vien portugalų kalba. Tuo metu Jeff‘as nekalbėjo angliškai.

Tai, ką jis sužinojo, labai įspūdinga. Atsakymai į klausimus apie laiką, erdvę, materiją, energiją, gyvenimą ir dvasingumą lengvai liejosi iš jo burnos. Visa liudijo apie kontaktus su ateiviais praeityje ir dabartyje.

Jo apklausa ir įrašai aprašo jo daugelį fizinių kontaktų, pateikiančių iki šiol nežinotą informaciją apie kelias ateivių rases (žr apie ateivių rases >>>>>), tame tarpe paslaptingus ir baugius pilkuosius. Iš Jeff‘o sužinojome septynias rases [tikėtina, humanoidus ir/ arba roplių?], Žemės pavadinimą pas ateivius, požeminę jų bazę Mirties slėnyje ir ar ateiviai gali išgydyti AIDS.

Galutinė išvada iš jo kontaktų – turime išmokti Jeff Souza‘i duotas pamokas, nes mes griauname savo planetą, ir jei mes nepasikeisime, tai net draugiški ateiviai nepajėgs mūsų išgelbėti.

Mes matome, aiškų ryšį tarp Mirties slėnio požemius, kuriuose gyvenant pranešama neo-graikus [?] hav- musuvus, su žmonių bendrijomis „Vega“ ir „Ummo“, kurios, kaip pamatysime vėliau, iš kitų kontaktuotojų, ura „federacijoje“ su kitomis žmonių kolonijomis ar civilizacijomis iš Banginio Tau, Eridano Epsilon, Kentauro Alfa, Plejadžių ir kitur.

Nors Jefferson Souza tvirtina, kad buvo susitikęs su nusileidusio laivo umitais, būtent veganiečiai dažniausiai leido jam keliauti jų laivu. Būtent veganiečiai parodė jam kompleksą po Mirties slėniu, kurių salės buvo mylių pločio ir turėjo atskirus sektorius, pritaikytus įvairių Federacijos atstovų, naudojusių bazę savo operacijoms Žemėje, gravitaciniams, oro ir aplinkos poreikius. Aiškiai hav-musuviai buvo labai užimti paskutinius kelis tūkstančius metų, jei tikėsime Souza liudijimais.

Be šių, Souza sužinojo apie kitas dvi ateivių rūšis, esančias tam tikrame konflikte su humanoidais, su kuriais turėjo kontaktus. Viena jų buvo „vabzdžių“ rasė, o kita – ropliažmogiai. Antrieji buvo aukšti, ropliškos išvaizdos ir atrodė esą viršesnė už žemesnius ropliškus „Pilkuosius“. Anot Souza, yra bent trys „Pilkųjų“ tipai:
1) besidauginantys kiaušiniais inkubatoriuose; 2) besidauginantys klonavimu; 3) besidauginantys poliemblionais.