|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
EBR reiškinys
Visata sklidina muzikos, - ne tiesiog garsų, o garsų harmonijos. Vaiduoklių orchidėja CD įrašyti 79 elektroniniai balsai.
EBR tai Elektroninių Balsų Reiškinys, keisti ir paslaptingi nežinomos kilmės garsai, kuriuos
skleidžia įvairūs elektroniniai įrenginiai. Kai kas laiko juos demoniškos ar šėtoniškos kilmės,
kiti nežemiečių bandymais komunikuoti, o kai kas tiesiog paprasta radijo interferencija.
Tie garsai pasireiškia įvairiomis formomis: gali kalbėti įvairiomis kalbomis (poliglotai),
dainuoti ar daryti pranešimus. Jie įsiterpia į radijo transliacijas ir gali pavadinti jus vardu ar
kalbėti kaip tyrinėtojui. Juos galima išgirsti telefonuose, TV programų metu, darant įrašus. Kai
kurie, kaip atrodo, mėgsta dialogus, atsakinėti į klausimus ar pateikti slaptą informaciją. Įrašuose jie dažnai skamba fone.
Ko gero, pirmuoju žmogumi, spiritualizmo seansuose ėmęs taikyti techniką, buvo anglas
radijo mėgėjas Deividas Vilstonas. 1915 m. jis sukonstravo prietaisą, reaguojantį į elektros
impulsus, ir sujungė jį su galvanometru. Birželio 10 d. galvanometras ėmė registruoti
nereguliarius elektros signalus, atitinkančius Morzės abėcėlę. Tai truko net 8 min. Gautas
tekstas buvo: Labai sunku prasiveržti
Laukite žinių 5 dienas ir 6 vakarus. Apie tolimesnio Vilstono bandymus žinių neišliko.
Atrodo, kad pirmuosius EBR įrašus 5 dešimtm. pabaigoje padarė Drayton Thomas,
tirdamas mediumo Gladys Osborne Leonard sugebėjimus. Viename jų jis vėliau atpažino kaip
savo tėvo balsą. 6 dešimtm. pradžioje reiškinį, kartu su psichologu Raymond Bayless, ėmė
tirti Attila von Szalay, dažnai ore aplink girdėdavęs garsus. Jis mikrofoną patalpino ruporo
viduje, o laidą išvedė prie magnetofono ir garsiakalbio. Netrukus jie pradėjo girdėti
šnabždesius ir juos įrašė. Tai aprašė 1956 m. J. of the American Society for Psysical Research.
6 dešimtm. pabaigoje Fridrichas Jurgensonas*) įrašinėjo paukščių balsus miške. Perklausydamas jis
aptiko keistus iškraipytus tarsi žmonių balsus. Vienas jų pasirodė panašus į mirusios motinos
balsą. Motina sakė: Fridrichai, mano mažasis Fridrichai! Ar girdi mane?.
Įsigilinęs į tuos balsus, jis nustatė, kad jie kalba skirtingomis kalbomis.
Tiesa, tie balsai darė daug sakinių struktūros, kirčiavimo ir kitų klaidų.
Keisčiausia, kad balsai tarsi atsakinėjo į jo komentarus. Tad
F. Jurgensonas ėmė įrašinėti klausimus, o vėliau juostose ieškojo atsakymų į juos. 4 m.
tyrinėjimus jis aprašė 1964 m. savo knygoje Balsai iš Visatos (Roesterna Fraen Rymden).
Bet vėliau EBR buvo primirštas. 7 dešimtm. tyrinėjimus tęsė latvių psichologo K. Raudive
surinkta grupelė, įrašiusi tūkstančius "balsų" (net 72 tūkst. balsų - tarp jų ir Majakovskio),
daugiausia skirtingomis kalbomis dažniausiai vienas žodis latviškai, du vokiškai ir baigdavosi žodžiu prancūziškai. Ji irgi išleido knygą
"Negirdimas virsta girdimu", 1971 m. išverstą į anglų kalbą (kartu su juosta) pavadinta
"Nuostabi bendravimo su mirusiaisiais praktika".
Susidomėjimas EBR atgimė 8 dešimtm., kai buvo išleista nemažai knygų šiuo klausimu
(W.A.Welch, P.Bander, S.Rogo ir R.Bayless, L.Schmid). Sara Estep knygoje "Amžinybės balsai" (1998) aprašė
savo 15 m. tyrinėjimų rezultatus. Ji siekė gauti kuo daugiau informacijos apie gyvenimą "ten".
Ji užmezgė kontaktus net su mums nematomų kitų "Erdvių" kalbėtojais (ji ne vienintelė tai praneša ir kiti tyrinėtojai).
Sara pasakoja, kad pradėjusi tyrinėjimus, penkias dienas jokių balsų nepagavo. Netekusi
kantrybės šeštą dieną ji tiesiog išrėkė klausimą: "Sakykit pagaliau, koks tas jūsų pasaulis?".
Išklausiusi juostą ji netikėtai išgirdo atsakymą: "Jis puikus".
JAV įkurta Elektroninių balsų reiškinio tyrinėtojų asociacija, kurios vadovai Tomas ir Liza
Batleriai šioje srityje dirba jau virš 15 m. Juos užsiimti šia veikla paskatino Saros Estep knyga
"Amžinybės balsai". Batleriai pasakoja, kad ir jiems pradžioje nesisekė pagauti balsų. Tačiau
vieną rytą Liza pabudo tarsi su kažkieno įteigta mintimi, kad apie įrašinėjantį įrenginį reikia
išdėlioti jų pačių surinktus akmenukus. Vėliau klausydama įrašo Liza buvo sukrėsta išgirdusi
sakant: "Akmenėliai padėjo!" Ji suprato, kad mirtis tėra tik fizinė. Todėl Batleriai knygą pavadino "Nėra mirties ir nėra mirusiųjų".
Tyrimai tęsėsi 9 dešimtmetyje. Tyrinėtojai pradėjo gauti pranešimus apie mirusiuosius, kurių atvaizdai pasirodydavo
televizoriuose (K.Schreiber su M.Wenzel). Labiausiai žinomi tyrinėtojai M. ir J. Harsch-
Fischbach, 1987 m. gavę geros kokybės vaizdus iš televizoriaus. Dar vėliau pasirodė video vaizdai.
1980 m. vokiečiui Klausui Šraiberiui pavyko pagauti mirusios ir kitų artimųjų atvaizdus TV
ekrane. Jis prie televizoriaus, nustatyto į laisvą kanalą, prijungdavo vaizdo kamerą. Šioje
srityje daug metų eksperimentavo vokiečių inžinierius Adolfas Gomezas su žmona Roza.
1989 m. gruodžio 4 d. Pellingen'o ligoninėje mirė Rozos tėvas. Tos dienos rytą, jai įjungus
kompiuterį, ekrane netikėtai pasirodė užrašas "Mirtis!" Po pusvalandžio jai pranešė apie tėvo
mirtį. Vėliau ji pasiūlė vyrui pabandyti užmegzti ryšį su tėvo per TV ar kompiuterį. Ilgai tai
nesisekė, tačiau 1990 m. gruodžio 26 d., Adolfui nustačius laisvą kanalą ir, kaip visada
pasisveikinus su anuo pasauliu ir paprašius leidimo kalbėtis su Matiju Šmitu, po kelių minučių
triukšmas ekrane dingo ir aiškiai pasirodė Rozos tėvas. Kambaryje buvo ir Roza, jų duktė,
uošvė ir draugas Fricas Malkgolfas. Roza susijaudinusi sušuko: "Tėti, tai tu?" Tuoj pasigirdo
aiškus Matijo balsas: "Aš jus matau ir noriu kalbėtis". Kontaktas truko kelias minutes, tačiau
dėl susijaudinimo šūksnių jokios informacijos negauta
1991 m. gegužės mėn. iš Diuseldorfo
atvyko sesuo Brigita. Abi moterys, įjungusios net dviejų imtuvų laisvus kanalus, ieškojo
kontakto. Po 25 min. Gomesas bet kitame kambaryje išgirdo aiškų Rozos tėvo balsą:
Aš čia, man viskas gerai. Sveikinu jus, dukrelės! Brigita netikėdama šaukė: Tėti, ar čia tu? ir kiekvienąkart gaudavo patvirtinimą.
Neįtikėtiniausias dalykas buvo 1984-1986 m. K. ir D. Webster'ių gaunami pranešimai
(viso 250) kompiuteryje Doddlestone, mažame Anglijos kaimelyje. Juos siuntė" Thomas
Harden, gyvenęs
1545 metais. Su jais maišėsi grupės, besivadinančios 2109, pranešimai.
Neaišku, ar jie iš ateities, ar nežemiečių. Tai aprašyta 1989 m. išleistoje knygoje Vertikalioji plokštuma. Norite patikrinti visai nesunku. Tereikia geros kokybės įrašančios technikos ir garso šaltinio (labiau tinka AM radijo bangos, nustatant tarp stočių ten kur dominuoja baltas garsas; FM mažiau tinka, nes čia stotys tiesiog susigrūdę viena ant kitos). Ir jei išgirsite kažką panašaus į kalba miręs dėdė, tai tikrai nebus iš radijo transliacijos. *) Fridrichas Jurgensonas (Fredrich Jurgenson, 1903-1987) - dailininkas portretistas ir režisierius, gimęs Odesoje, tačiau vėliau natūralizuotas Švedijoje. Jis buvo labai susidomėjęs ornitologija, tad sode įtaisė mikrofoną ir magnetofoną, tikėdamasis įrašyti kikilio balsą. Kai vėliau perklausinėjo 1959 m. birželio 12 d. juostą, kurioje manė esant sėkmingai įrašytą kikilį, jis nustebo, išgirdęs netikėtą įsiterpimą. Pradžioje pasigirdo keistas riaumojimas, po to vyras norvegiškai pradėjo kalbėti apie nakties paukščių balsus, tada pasigirdo mišrus įvairių paukščių choras, o tada staigiai viskas baigėsi ir iki galo čiulbėjo kikilis. Iš darbo kine jis žinojo apie radijo trikdžius įrašinėjant, tačiau jis nemanė, kad galėjo būti atsitiktinumas, kad jam įrašinėjant kikilį įsiterptų būtent paukščių choro transliacija. Jis ėmė eksperimentuoti ir jam pavyko įrašyti daugiau pašalinių garsų. Ir jis tai tęsė likusius 28 m. Aišku, kad Jurgensonas spėliojo apie tų garsų kilmę ir vienu metu buvo nuomonės, kad nustatė ryšį su skraidančiomis lėkštėmis. Galiausiai įtikėjo, kad balsai priklauso mirusiesiems. Jis parašė dvi knygas: Įrašyti balsai (1964, švedų kalba) ir p 3 m. vokiečių kalba išleido smarkiai peržiūrėtą versiją iššaukiančiu pavadinimu Radijo pokalbiai su mirusiaisiais. Praktinis kontaktas su anapusiniu pasauliu (1967), išpoliarinusia tą reiškinį. Papildomai skaitykite:
|
Jų intensyvūs tyrinėjimai prasidėjo 6 dešimt., kai "šaltojo karo" atmosferoje buvo įtariami esant priešo
propaganda. Įdomu, kad EBR nuspėjo radijo tėvai Markonis ir 
