Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Baltieji vandenys: legendos ištakos  

Pietų Sibire ir Altajaus prieškalnėse paplitę legendos apie paslaptingą Baltųjų vandenų (Bielovodjė) šalį, kurioje toli nuo pasaulio sumaišties gyvena didieji išminčiai, saugomi aukštų kalnų grandinių. Ji yra Lopono ežero1), dalinai padengto sukietėjusia druska, pakrantėje. Nuo druskos būtų ir pavadinimas – Baltieji vandenys. O ežero pavadinimo sąskambis panašus į Lobnoro ežerą2)), esantį į šiaurę nuo Kun-Lunio kalnagūbrio. Ir šio ežero dalis paviršiaus padengtas lengvais baltos druskos kristaliukais. Ir viskas sutampa – nedaugelio Baltųjų vandenų ieškotojų maršrutas ėjo per Tianšanio kalnus.
O rusų legenda apie Baltuosius vandenis (Bielovodjė) – vis dar Rytų paslaptis. Ten, matyt, buvo gentys, kurių pavadinime buvo žodis „baltas“. Atrodo, kad prie jų galima priskirti roksolanus3)).

Baltųjų vandenų legenda iškraipyta žodinėje tradicijoje. Ir kitaip negalėjo būti, nes tai senovinė problema. Yra paminėjimų, kad ji buvo tebežinoma Graikijoje dar 9 a., prieš tūkstantį metų.
Senovės rusų metraštyje rašoma, kad Bizantijos vienuolyne slavas vardu Sergejus skaitė senovinę knygą apie Baltuosius vandenis, o grįžęs į Rusią papasakojo kunigaikščiui Vladimirui4) apie nepaprasto teisingumo ir gerovės šalį Rytuose. Tai buvo sprendimo apie būsimą Kijevo Rusios religiją išvakarėse. Vladimiras tiek susidomėjo, kad 987 m. su Sergejui pasiuntė nemažą būrį Baltųjų vandenų paieškai - ir išsiuntė ieškoti tos šalies. Sergijui tada buvo 30 m. Nekantriai laukė kunigaikštis Sergejaus sugrįžimo – pagal skaičiavimus kelionė turėjo trukti 3 m. Tačiau žinių nebuvo nei po 3, nei po 5 metų.

Ir tik po 26 m. Kinijoje pasirodė senis, save vadinęs vienuoliu Sergejumi. Jis kinams ir svetimšaliams pirkliams papasakojo, kad per šimtmetį tik 7-iems žmonėms leidžiama įžengti į nepaprastą išmintingų ir teisingųjų kraštą. Šešetus pakliuvusių sugrįždavo, o septintasis pasilikdavo ten nesendamas dėl slaptų priemonių. Nustebusiems klausytojams Sergejus pasakojo, kad iš Kijevo jie keliavo dvejus metus, pasiekė dykumą, nuklotą žmonių, arklių, o taip pat kupranugarių bei mulų skeletais. Galiausiai keliautojai tiek įsibaugino tų vaizdų, kad atsisakė toliau eiti. Tik dviese jų sutiko toliau vykti su tėvu Sergijumi, tačiau trečių metų pabaigoje teko ir juos palikti vietinių priežiūrai, tiek buvo nusilpę.

Dar po metų dėl prastos sveikatos jie pasiliko viename kaimelyje. Dykumingų vietų gyventojai jam papasakojo apie stebuklingą šalį: Baltųjų vandenų, Spindinčių sielų, Gyvosios ugnies, Stebuklų, Šventosios karalystės, Uždraustosios žemės... Sergejus nuėjo toliau. Vienas vedlių jį patikino, kad žino tą šalį, kuri vadinama Baltųjų vandenų ir Aukštųjų kalnų kraštu, o kiti jos pavadinimai – Apsaugotoji žemė, Gyvosios ugnies žemė, Stebuklų šalis, Gyvųjų dievų šalis.

Dar po 3 mėn. pasiekė jos ribas – ežerą su baltais nuo druskos krantais.Toliau vedlys atsisakė eiti kažko nepaaiškinamai išgąsdintas - atseit bijojo snieguotų viršūnių sargybinių. Išvargintas sunkios kelionės ir išgyvenimų, Sergejus liko vienas. Po kelių dienų prieš išsekusį vienuolį netikėtai stovykloje pasirodė du nepažįstamieji. Jie kalbėjo savo kalba ir Sergejus jų nesuprato. Jie jį nuvedė į kaimą, kur kiek pailsėjęs gavo darbą. Po kiek laiko jį perkėlė į kitą gyvenvietę, kurio gyventojai jį priėmė kaip brolį. Bėgo metai ir jis pažino tuos žmones, kantrius ir geraširdžius. Jis buvo nepaprastai laimingas, kad sutiko palankius išminčius, triūsiančius žmonijos klestėjimo labui. Anot jo, išminčiai turėjo nepaprastą toliaregystės sugebėjimą. Jie padėjo jam pasirengti kelionei atgal. Sprendimas buvo protingas – nusiųsti jį į Kiniją, kur galima prisijungti prie pirklių karavano. Vienam eiti į Vakarus, į Kijevą, prilygo mirčiai.

Sergejus pasakojo, kad daugybė žmonių iš įvairių šalių įkyriai bandė patekti į Baltuosius vandenis, tačiau jiems retai pavykdavo. Išminčiai turėjo įstatymą, kad tik 7 žmonės per šimtmetį gali patekti į jų šalį. 6-i jų vėliau grįžo į gimtines, atnešdami slaptąsias žinias, o vienas pasiliko ir tapo nemirtingas.

Pažadėtoji žemė

Gali būti, kad legenda apie Baltuosius vandenis yra vėlesniu ankstesnio padavimo antsluoksniu. Prieš kelis amžius Rusioje kilo sentikių judėjimas. Ir senovinė legenda apie pažadėtąją laimės ir teisingumo šalį gavo naują gyvenimą. Valstiečiai, traukdamiesi nuo cerkvės persekiojimų ir feodalų savivalės traukėsi į nuošalius Sibiro rajonus, pradėjo apgyvendinti Altajų. Ir legenda apie pažadėtąją žemę tarp sentikių laikėsi dar pora amžių, apaugo naujomis detalėmis, tikromis ir išgalvotomis, ir turėjo kažkokį keistumo užtaisą. Žmonės nepaliaudami veržėsi jos ieškoti – pavieniui ir grupėmis, o kartais ir ištisomis „bendruomenėmis“. Jų pasiekimus įdėmiai stebėjo žinomi rusų keliautojai – N. Prževalskis5), P. Kozlovas6). Prževalskis rašė: „Geriausius rezultatus davė gana senokai prie Lob-noro gyvenusių sentikių apklausos. Apie juos mums papasakojo asmenys, savo akimis regėję į šią Azijos nuošalę atvykusius atvykėlius, matyt, ieškančiu pažadėtosios Baltųjų vandenų šalies“. Kozlovas savo 1889 m. ekspedicijos į Mongoliją ir Kimą metu kalbėjosi su sentikiu Rachmanovu, kuris pats vyko prie Lobnoro ieškodamas Baltųjų vandenų.

Tos paieškos, pasakojimai apie tos šalies stebuklus atsispindėjo net ir rusų grožinėje literatūroje: V. Korolenkos7), V. Šiškovo8) ir kt. kūriniuose... P. Melnikovo-Pečerskio9) romane „Miškuose“ vienas veikėjų pasakoja: „Tačiau mes vis tik pasiekėme Baltuosius vandenis. Ten yra gilus ežeras lyg kokia jūra, o jį vadina Loponu, o jo vakaruose išteka Baltųjų vandenų upė. Tame ežere yra didelių salų, kuriose gyvena senojo tikėjimo rusai“.

Presbitoriaus Jono karalystė – paslaptingiausia Rytų šalis. Ji daug ko panaši į Baltuosius vandenis. Viduramžių istorikas Oto Frezingas presbiterio giminę kildino iš senovės magų. Ir štai 12 a., t.y. praėjus dviem šimtmečiams po Sergejaus kelionės, Europos kronikose pirmąkart paminimas tas vardas. Jono laišką gavo Romos imperatorius Fridrichas Barbarosa; juo susidomėjo Vatikanas. O priežastis paprasta: karalius Jonas buvo krikščionis, o jo karalystė irgi buvo krikščioniška. Tačiau kokie stebuklai surašyti kronikose! Fountain of Karakorum

Jonas turėjo nepaprasto grožio smaragdo skeptrą. O greta jo rūmų buvo pastatytas magiškas veidrodis, kuriame kaip ant delno buvo galima matyti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje. O viena tos paslaptingos įžymybių – gyvojo vandens fontanas. Pirmiausia reikėjo kurį laiką pasninkauti, tada triskart prisiliesti prie indo su vandeniu iš fontano. Ir senis tapdavo jaunu, 30-mečiu, nuo pečių nusimesdamas pragyventus metus (daugiau apie jaunystės vandenį >>>> ). Ten žinojo ir erelio akmens, žmogų padarančio nematomu, paslaptį. Ir galiausiai – pagrindinis dalykas: Jono pavaldiniai skraidė sparnuotais drakonais (žr. Kinų skraidantys vežimai).

Atsirado žmogus, pabandęs keliauti į pusiau legendinę šalį – Giljonas (Gijonas) Rubrukas. Kaip ir visi ekspedicijos dalyviai, jis priklausė minoristų ordinui ir tiksliai laikėsi jo priesakų. Taip, tarkim, Mongolijoje jis vaikščiojo basas net per didelius šalčius. O anksčiau Rubrukas lydėjo Prancūzijos karalių Liudviką IX jo Kryžiaus žygyje. Karalienė Margarita jam padovanojo psalmyną su miniatiūromis, o karaliaus motina Blanka Kastilietė ilgas valandas kalbėjosi su šiuo labai išsilavinusiu žmogumi.

Ekspedicija įvyko 1253-55 m. Rubrukas pasiekė netgi Mongolijos miestą Karakorumą. Pakeliui jis klausinėjo apie karalių Joną, kurio tuo metu jau nebuvo gyvųjų tarpe. Jis savo ataskaitoje užrašė:
„Lygumoje tarp kalnų gyveno kažkoks krikščionių kunigas, galingas žmogus, valdęs naimanų tautą . Jis pasikelbė karaliumi, ir taip jį vadino krikščionys-nestoriečiai“.

Naimanai gyveno į vakarus nuo Mongolijos, naudojo uigurų raštą, kurią iš jų vėliau perėmė mongolai. Etninė naimanų priklausomybė nenustatyta. Taip laikė ir L. Gumiliovas knygoje „Senovės tiurkai“, tačiau vėliau jis parašė atskirą veikalą apie presbiteriaus Jono žemę, tačiau jame apsiribojo tik hipotezėmis apie naimanus.ir net nepaminėjo, ką ten matė Rubrukas, O Rubrukas aprašė ir nuostabų fontaną Karakorume:
„Prie įėjimo į didelius rūmus Paryžiaus meistras pastatė didelį sidabrinį medį, prie kurio šaknų buvo 4 sidabriniai liūtai, kurių viduje buvo vamzdžiai, ir visi jie purkštė baltą kumelių pieną. Medyje irgi buvo nutiesti 4 vamzdžiai iki pat viršūnės, Vamzdžių angos buvo nukreiptos žemyn ir apipavidalintos kaip paauksuoti gyvačių nasrai, o gyvačių uodegos vijosi aplink medį. Iš vieno vamzdžio liejasi vynas, iš kito – karakosmas, iš trečio – medaus gėrimas balas, iš ketvirto - ryžių alus teracina... Medžio viršūnėje puikuojasi angelas“.

Kai kurie paaiškinimai: karakosmas, matyt, yra gėrimas iš kumelių pieno; balo pagaminimo receptas nelabai aiškus. Pats fontano užmačios atsiradimas neaiškus – sprendžiant iš kai kurių duomenų, ypač susijusių su paauksuotomis gyvatėmis (auksas, metalas, priskiriamas kosmosui), idėja galėjo ateiti iš Jono laikų arba, dar tiksliau, iš gilios senovės tarpininkaujant Jonui. Štai ką praneša keliautojas apie karalystės istoriją ir patį Joną: „Legendinio karaliaus brolis privertė sprukti patį Čingischaną, tačiau vėliau sutriuškintas chanas paėmė revanšą: užpuolęs slapta, įkalino jo dukterį, t.y. Jono giminaitę, ir atidavė į žmonas savo sūnui. Iš tos santuokos gimė Munke-chanas, tapęs didžiuoju Mongolijos chanu Karakorumo mieste“. Nenuostabu, kad Munke motina ir žmona buvo krikščionėmis, kaip ir jo sekretorius. Šis Jono giminaitis ir vadovavo fontano pastatymui.

Taigi, jis Mongolijoje pratęsė paslaptingos šalies tradiciją. Tačiau pasakišką Jono rūmų fontaną buvo galima perteikti tik išoriškai. Ir tik sugretinus šaltinius tampa aišku, kodėl fontane buvo „įamžintos“ gyvatės. Tiesa, ne taip ir „amžinai“ – miestas sugriautas 16 a. ir vėliau užmirštas. Jo buvusią šlovę prisiminė tik po kelionių į Gobi dykumą jau naujaisiais laikais – ir tos kelionės daugiausia vyko iš Rusijos.

Senovės kinų knygoje „Dao de czin“ pasakojama ir apie dangaus sūnaus Chuan-di darbus. Veiksmo vieta – smėlinga lyguma. „Pastatysi koją – ji skęsta smėlyje; jo gylį sunku išmatuoti. Papučia stiprus vėjas – ir smėlis [pakyla] tarsi rūkas. Tačiau tame rūke daugybė stebuklingų drakonų, žuvų, vėžlių, ir visi jie moka skraidyti. Ten yra akmeninė pintinė – tvirta, tačiau nepaprastai lengva; vėjyje ji lengvai plevena virš smėlynų“. Emperor Huang-di

Visa tai kelia mintis apie Gobi. Minimi smėlis ir žuvys yra nesuderinami, tačiau sparnuotos žuvys – jau visai kas kita. Belieka pripažinti, kad žodžiu „žuvys“ ir tebuvo galima perteikti išorinį kai kurių neįprastų būtybių pavidalą. Gali būti, kad „skraidančios gyvatės“ irgi būtų tikę. Tačiau kartu minimi stebuklingi drakonai, o ši šeima, tikėtina, priskirta sparnuotų gyvačių grupei – tad atskira linija praeina tik mokantys skraidyti vėžliai. Visa ta reptilijų gausa kažkokiu būdu pavaldi Chuan-di ir atlieka senovės autoriui nesuprantamas užduotis. Kaip ir akmeninės pintinės. Lengvai sklandančios virš smėlynų.

Visa toji reptilijų svita su „dangaus sūnumi“ priešakyje atsidūrė Žemėje po to, kai Kaušo (Didžiųjų grįžulo ratų) žvaigždė Czi tapo apjuosta galii Kaušo (Didžiųjų grįžulo ratų) žvaigždė Czi tapo apjuosta galingo žaibo spindesiu. Chuan-di įpėdinis Šao Chao pasirodė iškart po to, kai viena ryškių žvaigždžių vaivorykšte nusirito žemyn. Pagal kitą versiją, „milžiniška žvaigždė, tarsi kaušas, nusileido į žydinčią salą“. Trečiasis „dangaus sūnus“ Čžuan-siui pradėjo savo misiją kai tik „akinanti žvaigždė kirto Mėnulio diską tarsi vaivorykštė“. Taip byloja „Užrašai apie valdovų ir karalių kartas“ (bet daug kas dingo, nes tasai senovinis dokumentas išliko nepilnas).

Chuan-di skrido ant drakono. Ši neįprasta savo gebėjimais būtybė (skirtingai nuo 9-ių kinų drakonų tipų, kurie buvo mėlyni, raudoni, juodi, balti, o kartais raguoti) mokėjo kalbėti, atsakydavo į klausimus, turėjo sparnus ir ūsus.

Pats Chuan-di turėjo 4 akis, kad leidžia jį tapatinti su ateiviais skafandruose. Tačiau vargu ar 4-i iliuminatoriai geriau už ištisai skaidrų šalmą!? Taigi, ir pats Chuan-di lieka paslaptimi. Galima tik spėti buvus robotą ir jo tokios pat prigimties kolegas. Tokiu atveju būtent drakonas būtų pagrindinis veikėjas, o robotai teatliko kažkokių unikalių prietaisų funkciją. Tai iškart mus perkelia į nežemiškus pasaulius, o norint likti lygiagrečių pasaulių hipotezės ribose tenka gerai apmąstyti, kas gi užrašyta kinų kronikose.

„Chuan-di, išgavęs varį Šoušano kalne, netoli Czinšano kalno nuliejo trikojį. Kai tik trikojis buvo pabaigtas, iš viršaus pas Chuan-di nusileido drakonas su nukarusiais žemyn ūsais. Chuandi užlipo ant drakono; visi jo pagalbininkai ir šeimos [nariai?] pasekė jį. Užlipusių buvo virš 70 žmonių. Likę pavaldiniai negalėjo tilpti ant drakono ir būriu įsikibo į jo ūsus. Ūsai nutrūko ir jie nukrito ant žemės“.

Vaizdingas išskridimo su žemyn krintančiais Chuan-di palydovais vaizdas neleidžia jų rimtai laikyti humanoidais, tačiau patvirtina mintį apie biorobotus, padėjusius pastatyti kažkokį trikojį, o vėliau tapusius nereikalingais.

Pietų Kinijoj tais legendiniais laikais, t.y. iki 3 tūkstantmečio pr.m.e., veikė analogiška keistų būtybių grupė. Su jomis buvo Či Ju, irgi „dangaus sūnus“. Mums palikti jo aprašymai paslaptingi. Jo vardas užrašytas hieroglifu-piktograma, atitinkančiu vabzdį nei tai su trimis ragais, nei tai trišakiu ant galvos. Senovinės knygos mini jo varinę galvą, iš kurios šonų, kilus būtinybei, iššokdavo strypai. Juos kartais vadina ietimis. Jis turėjo 6 rankas (manipuliatorius?), o jo veidas netgi nepaminimas. Kaip ir Chuan-di, jis turėjo 4 akis, kurias, turint norą, galima laikyti fotoelementais arba kameromis. Či Ju maitinosi akmenimis ir smėliu, be to paminima, kad jam tekdavo pasmaguriauti ir „geležinių akmenų“. Jis galėjo skraidyti. Po mirties jo varinė galva buvo nuimta nuo pečių ir palaidota atskirai nuo kūno. Toje vietoje iš po žemių veržėsi karšti garai, o vietiniai valstiečiai ateidavo nusilenkti tai vietai.

Či Ju greičiausiai priklausė biologinių ar šiaip robotų klasei, jei vertinsime technikos požiūriu. O atsižvelgiant į supratimo skirtumą tais laikais ir dabar, jis priskirtinas skraidančių drakonų klasei.

Atskirai nuo Chuan-di grupės į savo pasaulį grįžo Fen-czi. Įdomus to sugrįžimo aprašymas: „Fen-czi sudegino save liepsnoje ir kartu su dūmais pakilo ir nusileido“. Tokiu būdu Chuan-di palydovas „nuskrido iki klampių smėlynų“. O ten, kaip prisimenam, triūsė visa paslaptingų reptilijų grupė su Chuan-di priešaky.

Į tąją panašios šventosios ugnies atspindžius sutinkame netoliese, Vidurinėje Azijoje, pas zoroastrus.

Apjungiant rusų, europiečių ir kinų šaltinius, galime teigti buvus nuostabią šalį ar karalystę, kurios atgarsiai vis dar išlikę atmintyje, ir todėl tiek Baltieji vandenys, tiek Šambala tarsi magnetas traukia šiuolaikinių žmonių širdis. Azijos širdyje vyko kažkas nepaprasta.


1) Lopono ežeras - mitinis ežeras, minimas kaip buvęs greta Baltųjų vandenų. Tačiau „lopi“ – senovėje rusų vadinta Karelijos vietiniai gyventojai. Nuo jų (dar vadintų lopariais, lapiais) kilęs ir Laplandijos pavadinimas. Beje, toji šaknis yra ir Lovozero ežero pavadinime (samių kalba – Luavro). Prisiminkime ir „Kalevalos“ Mirties dukros vardą – Lovitara – aklos, paklaikusios ir juodos (lyg indų Kali); o taip pat ir Laplandijos šeimininkę Lovchi.
[ netrukus straipsnis bus papildytas pastaba apie Baltųjų vandenų paieškas ]

2) Lobnoro ežeras - išdžiūvęs sūrus ežeras Kinijos vakaruose, esantis 780 m aukštyje virš jūros lygio. 1928 m. jo plotas dar buvo 3100 km2. Jo išdžiūvimą be didėjančio drėkinimo labiausiai nulėmė pakrančių topolių, ievų ir nendrių iškirtimas kurui. 19 a. antroje pusėje jį tyrė N. Prževalskis. Greta ežero yra nemažai archeologinių vietų.
1964 m. čia Kinija atliko pirmuosius branduolinius bandymus, o 1967 m. atliktas ir vandenilinės bombos bandymas. Iki 1996 m. čia atlikti 45 branduoliniai bandymai.
20 a. paskurino dešimtmečio viduryje atradus kalio druskos telkinius, išvystyti platūs jų kasimo darbai.

3) Roksolanai (šviesieji alanai) – sarmatų-alanų gentis, nuo 2 a. pr.m.e. iki pirmo tūkstantm. vidurio klajojo šiaurinėse Juodosios jūros pakrantės ir prie Dunojaus. Dalis rusų ir ukrainiečių roksolanus sieja su „rusais” – pirmuoju tai bandė daryti M. Lomonosovas.

4) Šv. Vladimiras Sviatoslavičius (kitaip Didysis Vladimiras, Vladimiras Krikštytojas, apie 958-1015) – Kijevo didysis kunigaikštis (980-1015). Pasižymėjo dosnumu – vaišino vargstančius, dosniai rėmė karius. Rusios pietuose upių pakrantėse įrengė tvirtovių eilę, kad apsigintų nuo pečenegų. 988-989 m. pakrikštijo Rusią.

5) Nikolajus Prževalskis (1839-1888) - lenkų kilmės rusų geografas,keliautojas Centrinės ir Rytų Azijos tyrinėtojas. Turėjo karinį generolo-majoro laipsnį.
Surengė 5 ekspedicijas (1876-77 m. – prie Lobnoro ežero), Jų atrado ir aprašė kelis Centrinės Azijos kalnagūbrius Kunluno ir Nanšano kalnuose, aprašė apkeliautų kraštų gamtą ir gyventojus, klimatą. Surinko 15-16 tūkst. egzempliorių herbariumą (jame 218 rūšių aprašytos pirmą kartą), zoologinę kolekciją (per 7500 egz; aptiko ir aprašė laukinį dvikuprį kupranugarį ir Prževalskio arklį), mineralų kolekciją.

6) Piotras Kozlovas (1863-1935) – rusų keliautojas ir Mongolijos ir Tibeto tyrinėtojas; N. Prževalskio mokinys ir biografas.
1907-09 m. ekspedicijos metu Gobio dykumoje atrado apleistą tangutų miestą Hara-Chotą. Kitų metų kasinėjimų metu rasta biblioteka iš apie 6000 ritinių tangutų, kinų ir kt. kalbomis, tarp kurių buvo ir unikalūs budistiniai tekstai.

7) Vladimiras Korolenko (1853- 1921) – ukrainiečių kilmės rašytojas, žurmalistas, kovotojas už žmogaus laisves. Garsiausias jo apsakymas „Aklas muzikantas“ (1886) bei daugelis rašinių apie patirtį tremtyje Sibire. Buvo aršus carizmo ir bolševikų kritikas. 1906-21 m. darbavosi ties autobiografine „Mano amžininko istorija“ (likusia nebaigta), turėjusia apibendrinti visą jo patirtį ir filosofinius požiūrius.

8) Viačeslavas Šiškovas (1873- 1945) – rusų rašytojas, žinomas Sibiro aprašymais. Dalyvavo geodezinėse ekspedicijose. Spalio revoliuciją pasitiko nepatikliai ir pradėjo „bastynes“ po Rusiją. Ostaškove pradėjo romaną „Ugriumo upė“ (1918-32). Paskutinius 7 m. rašė istorinę epopėją „Emeljanas Pugačiovas“.

9) Pavelas Melnikovas (1818-1883) – rusų etnografas, rašytojas (rašęs Andrejau Pečiorskio pseudonimu), geriausiai žinomas romanais „Miške“ (1871-74) ir „Kalvose“ (1875-81), kuriame vietos dialektu aprašo Pavolgio gyvenimą. „Miške“ išdėstomas utopinė „Sakmė apie povandeninį Kitežo miestą“. Kaip valdininkas, buvo atsakingas už sentikių tikėjimo persekiojimą.

Papildomai skaitykite:
Šambalos paieškos
Po gulbės sparnu
Hiperborėja Rusijoje
Vanduo kalendorinėse šventėse
Menas matyti tolimą praeitį
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Tie prakeikti nematomi dalykai
Zoroastrizmas, senasis arijų tikėjimas
Spiritualizmo apžvalga: Mesmeras ir kt.
Gyvybė Saulės paviršiuje?
Moteris su dviem leopardais
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Apie čerauninkes ir raganas
Keistai pažįstama, Deja vu
Nepaprastos vandens savybės
Iki dangų remiančių kalnų
Tarp sapno ir tikrovės
Amžinojo gyvenimo siekis
Kinų skraidantys vežimai
Sekant milžino pėdsakais
Dropa diskai Kinijoje
Čenelingas ir rašymas
Dievų ir žmonių akys
Čingis chano mirtis
Keisti garsai danguje
Žvilgsnis ir žodis
Gao Yao ir Zhi
Ateities vizijos
Sielos klajonės
Airių elfai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT
Vartiklis