Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Pietų Sibire ir Altajaus prieškalnėse paplitę legendos apie paslaptingą Baltųjų
vandenų (Bielovodjė) šalį, kurioje toli nuo pasaulio sumaišties gyvena
didieji išminčiai, saugomi aukštų kalnų grandinių. Ji yra Lopono ežero1), dalinai padengto sukietėjusia druska, pakrantėje.
Nuo druskos būtų ir pavadinimas Baltieji vandenys. O ežero pavadinimo sąskambis panašus į Lobnoro ežerą2) ),
esantį į šiaurę nuo Kun-Lunio kalnagūbrio. Ir šio ežero
dalis paviršiaus padengtas lengvais baltos druskos kristaliukais. Ir viskas sutampa
nedaugelio Baltųjų vandenų ieškotojų maršrutas ėjo per Tianšanio kalnus. Baltųjų vandenų legenda iškraipyta žodinėje tradicijoje. Ir kitaip negalėjo būti, nes tai senovinė problema.
Yra paminėjimų, kad ji buvo tebežinoma Graikijoje dar 9 a., prieš tūkstantį metų. Ir tik po 26 m. Kinijoje pasirodė senis, save vadinęs vienuoliu Sergejumi. Jis kinams ir
svetimšaliams pirkliams papasakojo, kad per šimtmetį tik 7-iems žmonėms leidžiama įžengti į nepaprastą
išmintingų ir teisingųjų kraštą. Šešetus pakliuvusių sugrįždavo, o septintasis pasilikdavo ten
nesendamas
dėl slaptų priemonių. Nustebusiems klausytojams Sergejus pasakojo, kad iš Kijevo jie keliavo dvejus metus,
pasiekė dykumą, nuklotą žmonių, arklių, o taip pat kupranugarių bei mulų skeletais. Galiausiai keliautojai tiek įsibaugino tų vaizdų, kad atsisakė toliau eiti.
Tik dviese jų sutiko toliau vykti su tėvu Sergijumi, tačiau trečių metų pabaigoje teko ir juos palikti vietinių priežiūrai, tiek jie buvo nusilpę.
Dar po metų dėl prastos sveikatos jie pasiliko viename kaimelyje. Dykumingų vietų gyventojai jam papasakojo apie stebuklingą šalį: Baltųjų vandenų,
Spindinčių sielų, Gyvosios ugnies, Stebuklų, Šventosios karalystės, Uždraustosios žemės... Sergejus nuėjo toliau. Vienas vedlių
jį patikino, kad žino tą šalį, kuri vadinama Baltųjų vandenų ir Aukštųjų kalnų kraštu, o kiti jos pavadinimai
Apsaugotoji žemė, Gyvosios ugnies žemė, Stebuklų šalis, Gyvųjų dievų šalis.
Dar po 3 mėn. pasiekė jos ribas ežerą su baltais nuo druskos krantais.Toliau vedlys atsisakė eiti kažko nepaaiškinamai išgąsdintas - atseit bijojo snieguotų
viršūnių sargybinių. Išvargintas sunkios kelionės ir išgyvenimų, Sergejus liko vienas. Po kelių dienų prieš išsekusį vienuolį netikėtai stovykloje pasirodė du
nepažįstamieji. Jie kalbėjo savo kalba ir Sergejus jų nesuprato. Jie jį nuvedė į kaimą, kur kiek pailsėjęs gavo darbą. Po kiek
laiko jį perkėlė į kitą gyvenvietę, kurio gyventojai jį priėmė kaip brolį. Bėgo metai ir jis
pažino tuos žmones, kantrius ir geraširdžius. Jis buvo nepaprastai laimingas, kad sutiko palankius išminčius, triūsiančius žmonijos
klestėjimo labui. Anot jo, išminčiai turėjo nepaprastą toliaregystės sugebėjimą. Jie padėjo jam pasirengti kelionei atgal. Sprendimas buvo
protingas nusiųsti jį į Kiniją, kur galima prisijungti prie pirklių karavano. Vienam eiti į Vakarus, į Kijevą, prilygo mirčiai. Sergejus pasakojo, kad daugybė žmonių iš įvairių šalių įkyriai bandė patekti į Baltuosius vandenis, tačiau
jiems retai pavykdavo. Išminčiai turėjo įstatymą, kad tik 7 žmonės per šimtmetį gali patekti į jų šalį. 6-i jų
vėliau grįžo į gimtines, atnešdami slaptąsias žinias, o vienas pasiliko ir tapo nemirtingas. Pažadėtoji žemė
Gali būti, kad legenda apie Baltuosius vandenis yra vėlesniu ankstesnio padavimo antsluoksniu. Prieš
kelis amžius Rusioje kilo sentikių judėjimas. Ir senovinė legenda apie pažadėtąją laimės ir teisingumo šalį
gavo naują gyvenimą. Valstiečiai, traukdamiesi nuo cerkvės persekiojimų ir feodalų savivalės traukėsi į
nuošalius Sibiro rajonus, pradėjo apgyvendinti Altajų. Ir legenda apie pažadėtąją žemę tarp sentikių
laikėsi dar pora amžių, apaugo naujomis detalėmis, tikromis ir išgalvotomis, ir turėjo kažkokį keistumo
užtaisą. Žmonės nepaliaudami veržėsi jos ieškoti pavieniui ir grupėmis, o kartais ir ištisomis
bendruomenėmis. Jų pasiekimus įdėmiai stebėjo žinomi rusų keliautojai N. Prževalskis5), P. Kozlovas6).
Prževalskis rašė: Geriausius rezultatus davė gana senokai prie Lob-noro gyvenusių sentikių apklausos.
Apie juos mums papasakojo asmenys, savo akimis regėję į šią Azijos nuošalę atvykusius atvykėlius,
matyt, ieškančiu pažadėtosios Baltųjų vandenų šalies. Kozlovas savo 1889 m. ekspedicijos į Mongoliją ir
Khamą10) metu kalbėjosi su sentikiu Rachmanovu, kuris pats vyko prie Lobnoro ieškodamas Baltųjų vandenų.
Tos paieškos, pasakojimai apie tos šalies stebuklus atsispindėjo net ir rusų grožinėje literatūroje: V.
Korolenkos7), V. Šiškovo8) ir kt. kūriniuose... P. Melnikovo-Pečerskio9) romane Miškuose vienas veikėjų
pasakoja: Tačiau mes vis tik pasiekėme Baltuosius vandenis. Ten yra gilus ežeras lyg kokia jūra, o jį
vadina Loponu, o jo vakaruose išteka Baltųjų vandenų upė. Tame ežere yra didelių salų, kuriose gyvena senojo tikėjimo rusai. Presbitoriaus Jono karalystė paslaptingiausia Rytų šalis. Ji daug ko panaši į Baltuosius vandenis.
Viduramžių istorikas Oto Freizingas11) presbiterio giminę kildino iš senovės magų. Ir štai 12 a., t.y. praėjus
dviem šimtmečiams po Sergejaus kelionės, Europos kronikose pirmąkart paminimas tas vardas. Jono laišką
gavo Romos imperatorius Fridrichas Barbarosa; juo susidomėjo Vatikanas. O priežastis paprasta: karalius
Jonas buvo krikščionis, o jo karalystė irgi buvo krikščioniška. Tačiau kokie stebuklai surašyti kronikose!
Jonas turėjo nepaprasto grožio smaragdo skeptrą. O greta jo rūmų buvo pastatytas magiškas
veidrodis, kuriame kaip ant delno buvo galima matyti viską,
kas vyksta šalyje ir pasaulyje. O viena tos paslaptingos įžymybių gyvojo vandens fontanas. Pirmiausia reikėjo kurį laiką pasninkauti, tada triskart
prisiliesti prie indo su vandeniu iš fontano. Ir senis tapdavo jaunu, 30-mečiu, nuo pečių nusimesdamas
pragyventus metus (daugiau apie jaunystės vandenį
>>>>
). Ten žinojo ir erelio akmens, žmogų padarančio
nematomu, paslaptį.
Ir galiausiai pagrindinis dalykas: Jono pavaldiniai skraidė sparnuotais drakonais
(žr. Kinų skraidantys vežimai).
Atsirado žmogus, pabandęs keliauti į pusiau legendinę šalį Giljonas (Gijonas)
Rubrukas. Kaip ir visi ekspedicijos dalyviai, jis priklausė minoristų ordinui ir tiksliai laikėsi jo priesakų. Taip, tarkim, Mongolijoje
jis vaikščiojo basas net per didelius šalčius. O anksčiau Rubrukas lydėjo Prancūzijos karalių Liudviką IX jo
Kryžiaus žygyje. Karalienė Margarita jam padovanojo psalmyną su miniatiūromis, o karaliaus motina Blanka
Kastilietė ilgas valandas kalbėjosi su šiuo labai išsilavinusiu žmogumi.
Ekspedicija įvyko 1253-55 m. Rubrukas pasiekė netgi Mongolijos miestą Karakorumą. Pakeliui jis
klausinėjo apie karalių Joną, kurio tuo metu jau nebuvo gyvųjų tarpe. Jis savo ataskaitoje užrašė: Naimanai gyveno į vakarus nuo Mongolijos, naudojo uigurų raštą, kurią iš jų vėliau perėmė mongolai.
Etninė naimanų priklausomybė nenustatyta. Taip laikė ir L. Gumiliovas knygoje
Senovės tiurkai, tačiau vėliau jis parašė atskirą veikalą apie presbiteriaus Jono žemę, tačiau jame apsiribojo tik hipotezėmis apie
naimanus.ir net nepaminėjo, ką ten matė Rubrukas, O Rubrukas aprašė ir nuostabų fontaną Karakorume: Kai kurie paaiškinimai: karakosmas, matyt, yra gėrimas iš kumelių pieno; balo pagaminimo receptas
nelabai aiškus. Pats fontano užmačios atsiradimas neaiškus sprendžiant iš kai kurių duomenų, ypač
susijusių su paauksuotomis gyvatėmis (auksas, metalas, priskiriamas kosmosui), idėja galėjo ateiti iš Jono
laikų arba, dar tiksliau, iš gilios senovės tarpininkaujant Jonui. Štai ką praneša keliautojas apie karalystės
istoriją ir patį Joną: Legendinio karaliaus brolis privertė sprukti patį Čingischaną, tačiau vėliau
sutriuškintas chanas paėmė revanšą: užpuolęs slapta, įkalino jo dukterį, t.y. Jono giminaitę, ir atidavė į
žmonas savo sūnui. Iš tos santuokos gimė Munke-chanas, tapęs didžiuoju Mongolijos chanu Karakorumo mieste.
Nenuostabu, kad Munke motina ir žmona buvo krikščionėmis, kaip ir jo sekretorius. Šis Jono giminaitis ir vadovavo fontano pastatymui.
Taigi, jis Mongolijoje pratęsė paslaptingos šalies tradiciją. Tačiau pasakišką Jono rūmų fontaną buvo
galima perteikti tik išoriškai. Ir tik sugretinus šaltinius tampa aišku, kodėl fontane buvo įamžintos gyvatės.
Tiesa, ne taip ir amžinai miestas sugriautas 16 a. ir vėliau užmirštas. Jo buvusią šlovę prisiminė tik po
kelionių į Gobi dykumą jau naujaisiais laikais ir tos kelionės daugiausia vyko iš Rusijos.
Senovės kinų knygoje Dao de czin
pasakojama ir apie dangaus sūnaus Chuan-di darbus. Veiksmo vieta
smėlinga lyguma. Pastatysi koją ji skęsta smėlyje; jo gylį sunku išmatuoti. Papučia stiprus vėjas ir
smėlis [pakyla] tarsi rūkas. Tačiau tame rūke daugybė stebuklingų drakonų, žuvų, vėžlių, ir visi jie moka
skraidyti. Ten yra akmeninė pintinė tvirta, tačiau nepaprastai lengva; vėjyje ji lengvai plevena virš smėlynų.
Visa tai kelia mintis apie Gobi. Minimi smėlis ir žuvys yra nesuderinami, tačiau sparnuotos žuvys jau
visai kas kita. Belieka pripažinti, kad žodžiu žuvys ir tebuvo galima perteikti išorinį kai kurių neįprastų
būtybių pavidalą. Gali būti, kad skraidančios gyvatės irgi būtų tikę. Tačiau kartu minimi stebuklingi drakonai,
o ši šeima, tikėtina, priskirta sparnuotų gyvačių grupei tad atskira linija praeina tik mokantys skraidyti
vėžliai. Visa ta reptilijų gausa kažkokiu būdu pavaldi Chuan-di ir atlieka senovės autoriui nesuprantamas
užduotis. Kaip ir akmeninės pintinės, lengvai sklandančios virš smėlynų.
Visa toji reptilijų svita su dangaus sūnumi priešakyje atsidūrė Žemėje po to, kai Kaušo (Didžiųjų grįžulo ratų) žvaigždė Czi tapo apjuosta galingo
žaibo spindesiu. Chuan-di įpėdinis Šao Chao pasirodė iškart po to,
kai viena ryškių žvaigždžių vaivorykšte nusirito žemyn. Pagal kitą versiją, milžiniška žvaigždė, tarsi kaušas, nusileido į žydinčią salą.
Trečiasis dangaus sūnus Čžuan-siui pradėjo savo misiją kai tik akinanti žvaigždė kirto Mėnulio diską tarsi
vaivorykštė. Taip byloja Užrašai apie valdovų ir karalių kartas (bet daug kas dingo, nes tasai senovinis dokumentas išliko nepilnas).
Chuan-di skrido ant drakono. Ši neįprasta savo gebėjimais būtybė (skirtingai nuo 9-ių kinų drakonų tipų,
kurie buvo mėlyni, raudoni, juodi, balti, o kartais raguoti) mokėjo kalbėti, atsakydavo į klausimus, turėjo sparnus ir ūsus.
Pats Chuan-di turėjo 4 akis, kad leidžia jį tapatinti
su ateiviais skafandruose. Tačiau vargu ar 4-i iliuminatoriai geriau už ištisai skaidrų šalmą!? Taigi, ir pats Chuan-di lieka paslaptimi.
Galima tik spėti buvus robotą ir jo tokios pat prigimties kolegas. Tokiu atveju būtent drakonas būtų pagrindinis veikėjas, o robotai
teatliko kažkokių unikalių prietaisų funkciją. Tai iškart mus perkelia į nežemiškus pasaulius, o norint likti
lygiagrečių pasaulių hipotezės ribose tenka gerai apmąstyti, kas gi užrašyta kinų kronikose.
Chuan-di, išgavęs varį Šoušano kalne, netoli Czinšano kalno nuliejo trikojį. Kai tik trikojis buvo
pabaigtas, iš viršaus pas Chuan-di nusileido drakonas su nukarusiais žemyn ūsais. Chuan-di užlipo ant
drakono; visi jo pagalbininkai ir šeimos [nariai?] pasekė jį. Užlipusių buvo virš 70 žmonių. Likę pavaldiniai
negalėjo tilpti ant drakono ir būriu įsikibo į jo ūsus. Ūsai nutrūko ir jie nukrito ant žemės.
Vaizdingas išskridimo su žemyn krintančiais Chuan-di palydovais vaizdas neleidžia
jų rimtai laikyti humanoidais, tačiau patvirtina mintį apie biorobotus, padėjusius pastatyti kažkokį trikojį, o vėliau tapusius nereikalingais.
Pietų Kinijoj tais legendiniais laikais, t.y. iki 3 tūkstantmečio pr.m.e., veikė analogiška keistų būtybių
grupė. Su jomis buvo Či Ju, irgi dangaus sūnus. Mums palikti jo aprašymai paslaptingi. Jo vardas
užrašytas hieroglifu-piktograma, atitinkančiu vabzdį nei tai su trimis ragais, nei tai trišakiu ant galvos.
Senovinės knygos mini jo varinę galvą, iš kurios šonų, kilus būtinybei, iššokdavo strypai. Juos kartais
vadina ietimis. Jis turėjo 6 rankas (manipuliatorius?), o jo veidas netgi nepaminimas. Kaip ir Chuan-di, jis
turėjo 4 akis, kurias, turint norą, galima laikyti fotoelementais arba kameromis. Či Ju maitinosi akmenimis ir
smėliu, be to paminima, kad jam tekdavo pasmaguriauti ir geležinių akmenų. Jis galėjo skraidyti. Po mirties
jo varinė galva buvo nuimta nuo pečių ir palaidota atskirai nuo kūno. Toje vietoje iš po žemių veržėsi karšti
garai, o vietiniai valstiečiai ateidavo nusilenkti tai vietai.
Či Ju greičiausiai priklausė biologinių ar šiaip robotų klasei, jei vertinsime technikos požiūriu. O
atsižvelgiant į supratimo skirtumą tais laikais ir dabar, jis priskirtinas skraidančių drakonų klasei.
Atskirai nuo Chuan-di grupės į savo pasaulį grįžo Fen-czi. Įdomus to sugrįžimo aprašymas:Fen-czi
sudegino save liepsnoje ir kartu su dūmais pakilo ir nusileido. Tokiu būdu Chuan-di palydovas
nuskrido iki klampių smėlynų. O ten, kaip prisimenam, triūsė visa paslaptingų reptilijų grupė su Chuan-di priešaky.
Į tąją panašios šventosios ugnies atspindžius sutinkame netoliese, Vidurinėje Azijoje,
pas zoroastrus.
Apjungiant rusų, europiečių ir kinų šaltinius, galime teigti buvus nuostabią šalį ar karalystę, kurios
atgarsiai vis dar išlikę atmintyje, ir todėl tiek Baltieji vandenys, tiek
Šambala tarsi magnetas traukia
šiuolaikinių žmonių širdis. Azijos širdyje vyko kažkas nepaprasta. 1) Lopono ežeras - mitinis ežeras, minimas kaip buvęs greta Baltųjų vandenų. Tačiau lopi
senovėje rusų vadinta Karelijos vietiniai gyventojai. Nuo jų (dar vadintų lopariais, lapiais) kilęs ir
Laplandijos pavadinimas. Beje, toji šaknis yra ir Lovozero ežero pavadinime (samių kalba Luavro).
Prisiminkime ir Kalevalos Mirties dukros vardą Lovitara aklos, paklaikusios ir juodos (lyg indų
Kali); o taip pat ir Laplandijos šeimininkę Lovchi. 2) Lobnoro ežeras - išdžiūvęs sūrus ežeras Kinijos vakaruose, esantis 780 m aukštyje virš jūros
lygio. 1928 m. jo plotas dar buvo 3100 km2. Jo išdžiūvimą be didėjančio drėkinimo
labiausiai nulėmė pakrančių topolių, ievų ir nendrių iškirtimas kurui. 19 a. antroje pusėje jį tyrė N.
Prževalskis. Greta ežero yra nemažai archeologinių vietų. 3) Roksolanai (šviesieji alanai) sarmatų-alanų gentis, nuo 2 a. pr.m.e. iki pirmo tūkstantm. vidurio klajojo šiaurinėse Juodosios jūros pakrantės ir prie Dunojaus. Dalis rusų ir ukrainiečių roksolanus sieja su rusais pirmuoju tai bandė daryti M. Lomonosovas. 4) Šv. Vladimiras Sviatoslavičius (kitaip Didysis Vladimiras, Vladimiras Krikštytojas, apie 958-1015) Kijevo didysis kunigaikštis (980-1015). Pasižymėjo dosnumu vaišino vargstančius, dosniai rėmė karius. Rusios pietuose upių pakrantėse įrengė tvirtovių eilę, kad apsigintų nuo pečenegų. 988-989 m. pakrikštijo Rusią. 5) Nikolajus Prževalskis (1839-1888) - lenkų kilmės rusų geografas,keliautojas Centrinės ir Rytų
Azijos tyrinėtojas. Turėjo karinį generolo-majoro laipsnį. 6) Piotras Kozlovas (1863-1935) rusų keliautojas ir Mongolijos ir Tibeto tyrinėtojas; N.
Prževalskio mokinys ir biografas. 7) Vladimiras Korolenko (1853- 1921) ukrainiečių kilmės rašytojas, žurmalistas, kovotojas už žmogaus laisves. Garsiausias jo apsakymas Aklas muzikantas (1886) bei daugelis rašinių apie patirtį tremtyje Sibire. Buvo aršus carizmo ir bolševikų kritikas. 1906-21 m. darbavosi ties autobiografine Mano amžininko istorija (likusia nebaigta), turėjusia apibendrinti visą jo patirtį ir filosofinius požiūrius. 8) Viačeslavas Šiškovas (1873- 1945) rusų rašytojas, žinomas Sibiro aprašymais. Dalyvavo geodezinėse ekspedicijose. Spalio revoliuciją pasitiko nepatikliai ir pradėjo bastynes po Rusiją. Ostaškove pradėjo romaną Ugriumo upė (1918-32). Paskutinius 7 m. rašė istorinę epopėją Emeljanas Pugačiovas. 9) Pavelas Melnikovas (1818-1883) rusų etnografas, rašytojas (rašęs Andrejau Pečiorskio pseudonimu), geriausiai žinomas romanais Miške (1871-74) ir Kalvose (1875-81), kuriame vietos dialektu aprašo Pavolgio gyvenimą. Miške išdėstomas utopinė Sakmė apie povandeninį Kitežo miestą. Kaip valdininkas, buvo atsakingas už sentikių tikėjimo persekiojimą. 10) Khamas - istorinė Tibeto žemė, esanti pietryčiuose; viena iš 3 istorinių Tibeto sričių. Ji dar vadinta Čuši Gangdruku (keturios upės, šeši kalnagūbriai). Jos gyventojai (bendrai) vadinami khampais, nors čia gyvena bent 14-a tautų, kalbančių skirtingomis kalbomis. Daugiausia tibetiečių, kalbančių khampa kalba. Be budizmo, išlikę ir vietiniai tikėjimai. Šis kraštas pasižymėjo savo karingumu; jo nebuvo suvienijęs joks valdovas, jis nebuvo pavaldus Tibetui. 1950 m. Khamą užėmė Kinija. 11) Oto Freizingas (Otto Frisingensis, apie 1114-1158)
vokiečių dvasininkas ir kronikininkas, Freisingo vyskupas (nuo 1138 m.). Parašė dvi svarbias istorines knygas. 8 kn.
istorininėje ir filosofinėje Dviejų miestų kronikoje (parašytoje 1143-45 m.) jis mini susitikimą su Džeblos vyskupu Hugo,
kuris jam papasakojo apie Rytuose esančią nesteriečių Presbitoriaus Jono karalystę. Kita knyga Imperatoriaus Frederiko I darbai (4 kn.). Papildomai skaitykite:
|