|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Gyvosios ugnys
V. Psalomščikovas, iš ufolog.ru Tarybiniais laikais man, kaip geofizikui, teko dalyvauti įvairiose ekspedicijose į visus tada vienos šeštosios sausumos dalies kampelius. Naktį, kitaip nei astronomai, mes kietai miegam gana patogiomis sąlygomis: metaliniuose vagonėliuose-kunguose arba surenkamuose nameliuose. Mūsų aparatūros negalima laikyti palapinėje, o jos maitinimui visada greta dūzgia dyzelis. Iš savo vagonėlio mes išlendame tik tada, kai prietaisai pradeda rodyti visokią velniavą o jei netikėtai išorėje šiaurės pašvaistė ar dar retesnė raudonoji migla. Putorano plynaukštė
Nesitikėjai pamatyti nieko įdomaus, kai aparatūra sutratėjo. Išlindau iš namelio, vienišai stovintys
nuošaliose Sibiro Putarano aukštikalnėse 40 km atstumu nuo artimiausio žmonių gyvenamo taško
meteorologinės stoties. Prieš savaitė rimtai susirgo mano porininkas, jį išgabeno malūnsparniu, ir aš likau
vienas. Šiandien turėjo atskristi malūnsparnis su nauju porininku ir produktų atsargomis, tačiau jau
pastebimai sutemo, o iš nedidelės žemumos, kaip tik ta kryptimi, kuria turėjo atskristi papildymas, ėmė kilti rūko dūmelis.
Vėjelis nešė rūką į mano pusę ir netrukus raudonas švyturėlis, kurį įžiebiau ant vėjo generatoriaus stiebo, jau nebuvo matomas iš oro.
Grįžau į namelį, kad paimčiau raketinį pistoletą, ir pamačiau, kad saviraštis braižo keistus trikdžius. Kai
vėl išsiropščiau į lauką, artėjančio rūke pamačiau neįprastą reginį dulsvų rausvų rutulių grandinėlę, vieną po
kito išnyrančių iš rūko, o tada vėl jame dingstančių. Buvo toks įspūdis, kad rutuliai randasi ant kažkokio
milžiniško nematomo disko, nes tas keistas sukimasis ratu nemanė baigtis ir prieš mano akis praėjo ar
praplaukė jau kelios dešimtys rutulių. Teko grįžti į namelį žiūronų. Tuo metu rutuliai tapo visai dulsvi, visiškai
atsidūrę rūke, tad jokių detalių neįžvelgiau. Susidarė įspūdis, kad būtent rūkas juos ir užgesino.
Galiausiai reiškinys liovėsi, aš užfiksavau laiką, o vėliau paaiškėjo, kad panašiai tuo pat metu liovėsi ir
elektromagnetiniai trikdžiai. Tiesa, jų prigimtis liko neaiški: ar tai juos generavo patys rutuliai, ar tai buvo
kažkoks tektoninis procesas, juos sukėlęs.
Ilgą laiką literatūroje nesutikau nieko panašaus į tą reiškinį, nors lakūnai ne kartą susidurdavo su ugninių
rutulių girliandomis. Tik paskutinį 20 a. dešimtmetį perskaičiau, kad Tenesio valstijoje (JAV), kalnuose, turistai
stebi kažką panašaus: kalno šlaitu bėgančių liepsnelių grandinę. Ir ten pat stebėjo ištisą sinchroniškai
įsižiebiančių ugnių lauką. Tačiau pasirodė, kad tai visai kitoks reiškinys: specialistai išsiaiškino, kad ugnys priklauso gausiems jonvabaliams.
Tačiau jonvabaliai įsižiebia kiekvienas pagal savo ritmą, nekreipdamas dėmesio į kaimyną. Ir jau pagal
jokius biologinius dėsnius visas laukas jonvabalių negali sušvisti sinchroniškai. Išskyrus vieną variantą
jonvabalių sankaupą suformuoja vientisas superorganizmas, kuris, savo ruožtu, ima valdyti įžiebimus. Tačiau ta mįslė labiau biologinė nei fizikinė.
Švytinti agresija
2005 m. gegužę įvyko Kosmopoisk ekspedicija į anomalią zoną Kostromos srities Krasnosielsko
rajoną, žinomą kaip Ilgoji pieva (Dolgyj Lug). Ekspedicijos tikslas keistų švytinčių rutulių gaudynės.
Aplinkinių kaimų gyventojai bijojo vaikščioti po tą pievą ir į ten neleisdavo vaikų. Pagal gandus, ten dažnai
dingdavo, kuriuos paskui nuviliodavo tie rutuliai atgal niekas negrįždavo. Net arkliai nesutikdavo eiti į tą pievą.
Ekspedicijai pasisekė: jų niekas nedingo; matyt, nedoroji jėga, kuriai nusidėdavo vietiniai, nerizikavo prasidėti su triukšminga entuziastų minia.
Įveikęs trauką sekti rutulį, grįžo į kelią. Dabar jau rutulys sekė jį. Tada greta rutulio atsirado stačiakampis,
kurio plotis buvo apie 1,5 m, o aukštis apie 3 m, kuris taip pat pajudėjo į jo pusę. Vitalijus vėl sustingo,
žiūrėdamas, kaip dė-ė artinasi prie jo. Tarp jo ir žemės šokčiojo mėlynos kibirkštys, o šakos paklusniai linko, užleisdamos kelią.
Baimė įveikė sąstingį, ir jis puolė bėgti, kažkodėl pagalvojęs, kad dviejų plačių kelių sankryžoje jo laukia
išsigelbėjimas, Dėžė tebesivijo. Pribėgęs prie sankryžos, jis apsidairė: dėžė liovėsi persekiojusi ir nejudri
pakibo ore. Sukrėstas Vitalijus grįžo į dalinį.
Skeptikas pasakys. Kad kareivis sugalvojo pasakojimą, kad pasiteisintų prieš vadovybę, tačiau lygiai
taip pat į mišką viliojo Ilgosios pievos rutuliai, apie kuriuos jis vargu bau žinojo.
Beveik taip pat, tačiau baltos spalvos, agresyviai nusiteikę rutuliai stebėti prie Žemutinio Novgorodo
laukymėje netoli Viliaja kaimo, esančios keli kilometrai nuo Vyksos upės. Ne tik žmonės, bet ir gyvuliai apeina
tą vietą, o elektriniai prietaisai sutrinka. Senbuviai pasakoja, kad toje vietoje nakvoti negalima žmogus arba nusižudo, arba anksti miršta.
1984 m. tyrinėtojų grupė nepabijojo patikrintų tų pranešimų. Jokių rutulių jie neišvydo ir ramiai įsitaisė
palapinėse nakčiai. Ryte ant kai kurių veidų pasirodė nudegimų žymių, o daugybė rutulių aptikta fotojuostoje.
Vienintelis racionalus to paaiškinimas rutuliai skleidė nematomą ultravioletinį spinduliavimą, puikiai
fiksuojama fotojuostoje. Nuo jo ir atsirado nudegimai. Pagalba iš niekur
Nėra taisyklių be išimčių; ir gana retai rutuliai padarydavo protingus bei gerus poelgius.
19 a. pradžioje Anglijoje, Bukingemo grafystėje, Bergham Beach'o apylinkėse du maži vieno
fermerio vaikai liko be priežiūros, tėvams išėjus į laukus. Vaikiščiai paspruko į mišką ir, aišku, paklydo. Grįžę
vėlai vakare, tėvai ėmė jų ieškoti, o vėliau surinko žmones ir nuėjo į mišką. Grįžę po nesėkmingų paieškų, jie
pastebėjo keistą šviesą, judančią lauku iš miško pusės. Tai buvo auksiniu atspalviu švytintis rutulys. Kai jis priartėjo, visi išvydo,
kad paskui jį eina paklydę vaikai. Tėvas ir kaimynai puolė priešais. Rutulys tebešvytėjo, kol jie nepribėgo prie vaikų, o tada užgeso.
Praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį norvegų tyrinėtojai susidomėjo paslaptingomis ugnimis, reguliariai
pasirodančiomis Hesadaleno slėnyje prie Trondscheimo mažiausiai apgyvendintos šalies dalies. Gaila, kad
tas reiškinys dažniausiai stebėtas žiemos metu. Teko surengti rimtą kompleksinę ekspediciją, aprūpintą pagal
paskutinė technikos žodį, apimant elektromagnetinių ir akustinių laukų registratorius, spektrografus ir
portatyvius radarus. O ekspedicijos rezultatus ne iškart ryžtasi publikuoti, nes kai kurie jų buvo aiškiai
antimoksliniai. Pvz., jie tvirtino. Kad ugnys į išorinį poveikį reaguodavo taip, tarsi turėtų proto užuomazgas.
Beje, analogiški pareiškimai ateidavo ir iš kitų vietų, kuriose buvo tiriamos paslaptingos ugnys bei rutuliai.
Tada norvegai surinko visus, kad užsiėmė panašiais tyrimais, ir rezultatus pristatė 1994 m. kovą tarptautinėje konferencijoje Hesadalene.
Racionalaus fizikinio paaiškinimo panašiems reiškiniams nėra. Gaila, tėra tik metafizinis, o greičiau
mistinis: liudininkai Ilgojoje pievoje, o taip pat kitose vietose tvirtino, kad greta kamuolių kartais matydavo
švytinčias žmonių figūras. O vaikiščiai, kuriuos rutulys parvedė namo, vienbalsiai tvirtino, kad juos iš miško išvedė švytinti teta su uždegta lempa.
Niekas iš suaugusių tos tetos nematė, tačiau žinoma, kad vaikai neretai mato suaugusiems nematomas šmeklas bei mirusiųjų fantomus.
Kito paaiškinimo protingam švytinčių rutulių elgesiui kol kas nėra. Šiaurės pašvaistė Asirijoje
Tamsią pavasario naktį Naujosios Asirijos imperijos dangus suspindo raudonai. Tą grėsmingą ženklą raštininkas
Issar-šumu-ereš dantiraščiu užrašė molio lentelėje. Tai buvo ankstyviausias, apie 660 m. pr.m.e. užfiksuotas šiaurės
pašvaistės reiškinys. Japonas Hisashi Hayakawa su kolegomis išnagrinėjo Britų muziejuje saugomas molio lenteles. Asirų
raštininkai jose dažnai paminėdavo dangaus reiškinius: kometas (sallummu), meteorus (kakkabu rabu), Mėnulio ir Saulės
halo (tarbasu) ir kt., kuriuos laikė pranašiškais ženklais. Dviejose lentelėse (iš
Ninevėjos ir Babilono) rado reiškinio,
vadinamo akukūtu (raudona pašvaistė), paminėjimą. Tai šimtmečiu anksčiau, nei ankstesnis šiaurės pašvaistės paminėjimas.
Istoriniai duomenys padeda tirti Saulės aktyvumą. Keletas tyrimų aptiko anglies-14 izotopų medžių rievėse, žyminčių
stiprų Saulės aktyvumą maždaug tuo laikotarpiu. Tiesioginiai paskutinių dešimtmečių stebėjimai ne ypač naudingi, nes
apima per trumpą laiko tarpą. Jų dažnis per ilgesnį laikotarpį gali padėti geriau nuspėti tokius įvykius. Dabar žinome, kad
per praėjusius 3000 m. buvo bent 3 tokio stiprumo įvykiai, kas leidžia spėti juos vidutiniškai įvykstant bent kelis kartus per tūkstantmetį.
Šiaurės pašvaistės dažniau matomas arčiau magnetinių polių ir dabar jos retos Artimuosiuose rytuose. Tačiau prieš
2000 m. šiaurės magnetinis polius buvo arčiau Mesopotamijos, kažkur ties Norvegijos
Svalbardo archipelagu. Atstumas,
kuriuo reiškinys stebėtas, leidžia jį sulyginti su 1989 m. Saulės audra, kai buvo sutrikdytas viso Kvebeko elektros tinklo darbas. Nagų ugniniai rutuliai Mekongo šviesos arba (kaip anksčiau) vaiduokliškos šviesos tailandietiškai vadinami
bang fai phaya nak ir yra kasmet Mekongo upėje (Tailando Isano regione ir Laose; apie 250 km
ilgio atkarpoje) stebimas reiškinys, kai iš upės gelmių iškyla švytintys rutuliai, panašūs į stambius
rausvokus vištų kiaušinius (kartais krepšinio kamuolio dydžio). Jie iškyla 10-20 m virš upės ir
pranyksta. Vietiniai laiko, kad tūkstančiai šių rutulių sukuria upėje gyvenantį Phaja-nagą. Dažniausi spalį,
Pavarano šventės išvakarėse. Jų kilmė iki šiol nėra išaiškinta: buvo laikoma, kad juos sukelia upės sąnašų
puvimas, o fosfino dujos užsidega dėl tam tikrų oro sąlygų. Papildomai skaitykite:
|
