|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Nesė ir kiti: hipotezės ir realybė
Spaudoje dažnai pasirodydavo pranešimų apie keistus liudijimus. Štai keli jų. Misis Greta Fineli su sūnumi sėdėjo netoli ežero kranto, kai staiga visai šalia iš vandens išlindo pabaisa. Nedidelis žvejų traleris Rival plaukė į žūklę. Ežero paviršius buvo ramus, visa įgula ir kapitonas pusryčiavo. Prie vairo budėjo kapitono padėjėjas Piteris Andersonas. Jis įjungė echolotą ir išsiblaškiusiu žvilgsniu abejingai žiūrėjo kaip savirašio adatėlė popieriaus juostoje brėžia dugno liniją. Gylis ten buvo apie 160 m. staiga Andersonas pastebėjo, kad apie 54 m atstumu nuo dugno yra kažkokia tamsi dėmė. Tai negalėjo būti žuvų būrys dėmė buvo pernelyg tamsi ir ryški. Jo akivaizdoje savirašio adatėlė ėmė piešti kažkokios būtybės kontūrus: priekines letenas, liemenį, iškilimą nugaroje. Andersonas šūktelėjo kitiems įgulos nariams ir visi pamatė keisto padaro portretą. Jis galėjo būti apie 50 pėdų ilgio. Čirkštelėjęs pabaisos uodegą, prietaisas vėl ėmė brėžti dugno reljefą. Andersonas nuplėšė juostos gabalą su keistuoju portretu. Dauguma, kam parodydavo tą piešinį, pripažindavo: Tai Nesė! Kai kurie netikėdavo ir sakydavo, kad tai falsifikacija (kai kas tvirtina, kad Andersonas susitarė su echaloto gamintoju, Kelvin Hughes). Tada Andersenas paprašė pakomentuoti piešinį geriausių panašių prietaisų specialistų; ir šie patvirtino nėra jokių falsifikacijos žymių (1954). Vis tik ketinimas išspausdinti nuotraukas, kuriose neva užfiksuota povandeninis monstras Škotijos Loch Neso ežere, anglų mokslininkų tarpe sukėlė tikrą audrą. Londono Gamtos istorijos muziejaus specialistai pareiškė, jog tik nenuginčijami įrodymai pats kūnas, skeletas ar tikrai aiški gyvūno nuotrauka gali įtikinti juos, kad povandeninė reptilija tikrai gyvena (1975). Loch Neso ežeras yra Škotijos šiaurėje, tarp neaukštų kalnagūbrių, susiformavusių, kaip manoma, prieš 300 mln. m. Ežero ilgis 38 km, plotis 2 km, kai kur gylis siekia 200 m, o giliausia dauba net 300 m. Manoma, kad pirmosios žinios apie tame ežere gyvenančią pabaisą atkeliavo dar iš 565 m. pr.m.e.
Viename sename rašte (Vita Columbae) pasakojamas apie tų metų keliaujančio ir krikščionybę
skelbiančio vienuolio, šventojo Kolumbos nuotykis. Jis ketino perbristi Nesės upę, tačiau pamatė vietos
O naujaisiais laikais pabaisa pasirodė prieš kokius 150 m. ir per tą laiką spaudoje paskelbta įvairių pranešimų apie ją (familiariai pagal ežero pavadinimą pavadintą Nese). Yra keli šimtai liudininkų, atseit, ją mačiusių, tarsi yra ir nuotraukų. Iš visa to susidarytų toks jos portretas: apie 18 m ilgio, 3 m ilgio kaklas ir gyvatiška galva. Ant nugaros viena ar kelios kupros; apvali smailėjanti uodega. Mačiusieji krante tvirtina, kad Nesė turi 4 kojas. Tačiau šis portretas sudarytas iš liudijimų nuotrupų niekas iki šiol jos nečiupinėjo iš arti. Mokslininkai buvo rimtai susidomėję šiuo reiškiniu, apie 1962 m. buvo sudarytas specialus biuras (veikęs iki 1972 m.), kurio stebėtojai nuolat budėjo ežero pakrantėje, buvo surengtos kelios paieškų ekspedicijos pasitelkiant povandeninę valtį ir modernius prietaisus. Pakrantėje buvo sprogdinami užtaisai, atseit, turėję paskatinti Nesę išnerti iš gelmės. Bet viskas veltui. Ir vėl tik atsitiktiniai, nelaukti susitikimai... ir jų nuotrupos. Todėl imta skeptiškai vertinti tuos pranešimus gal toji Nesė tėta tik mistifikacija? Juk kartą patiklieji jau nudegė pirštus. 1934 m. Nesė kelis kartus pasirodė atsitiktiniams stebėtojams (ir net tais metais padaryta pirmoji jos nuotrauka, nors po 1994 m. beveik visuotinai laikoma falsifikatu), o tais pačiais metais ežero pakrantėje medžiotojai (M. Wetherell) aptiko kažkokias dideles pėdas. Pagal kriminalistikos taisykles buvo padaryti jų atspaudai ir išsiųsti į Londoną. Zoologų išvados pribloškė tai buvo hipopotamo pėdos! Bet ar galėjo jis patekti į Škotijos šiaurę?! Tiesiog kažkas suimitavo jo pėdas ežero pakrantėje, o ant jų kabliuko ir užkibo... Mistifikacijos pasekmės buvo gana netikėtos du dešimtmečius nesigirdėjo apie Nesės ieškotojus. Tik 1957 m. Anglijoje buvo išleista nauja knyga (C. Whyte. More Than a Legend: The Story of the Loch Ness Monster), analizuojanti 117-os liudininkų parodymus. Nuo tada kilo naujas to fenomeno paieškų pakilimas. 1975 m. ekspertams buvo pateiktos nuotraukos (Peter Scott), tačiau šįkart jie buvo atsargūs ir pagal nuotraukas nepripažino, kad Nesė egzistuoja. Nuo 1973 m. tyrimais užsiima Loch Ness Project. 2015 m. nepriklausomi tyrinėtojai pranešė ežero, kurio gylis siekia 230 m, dugne rastą tarpeklį, kuriame, tariamai, gali slėptis pabaisa. Projekto dalyviai dar kartą torpedos pavidalo robotu su superjautriais davikliais Munin ištyrė visą ežero dugną, bet neaptiko nei reptilijos, nei tarpeklio žymių. Tesa, dugną tirti gana sunku dėl daugybės povandeninių šlaitų ir didelio durpių kiekio. Nesės paslaptis dar neįminta. O panašių pranešimų apie paslaptingus gyventojus yra iš daugelio pasaulio
kraštų. Rusijoje jų kone daugiausia Jakutijoje (žr. Dinozaurai Jakutijos ežeruose), pvz.: Vietiniai rimtai pasakoja, kad jų ežeruose gyvena pabaisos, ryjančios ne tik žuvis, bet ir vandens paukščius. Pasitaikė atvejų, kad jos gainiojo žvejų valtis... O kiek pasakojimų apie jūrų pabaisas! Štai Ž. Vernas 20 tūkstančių mylių po vandeniu aprašo, kaip
povandeninį Nautilus laivą puolė milžiniški kalmarai matyt, rašytojas rėmėsi girdėtomis istorijomis. O jų aibės!
Siaubinga istorija 19 a. nutiko indų škunai Pela, plaukusiai iš Ceilono į Birmą. Ji žuvo, išsigelbėjo tik keli jūreiviai, kurie ir papasakojo, kas atsitiko: Škuna pateko į štilį. Kol laukėme vėjo, už pusės mylios nuo laivo iš vandens iškilo didžiulė masė,
panaši į banginio nugarą. Tačiau tai būta ne banginio. Keistas gyvūnas, pločio sulig mūsų laivu, staigiais
pasistūmėjimais, tarsi irdamasis, ėmė greit artėti ir trenkėsi į laivą. tą pat akimirką storais it medžiai
čiuptuvais apvijo jį. Pabaisa ėmė šliaužti į denį, prasispraudė tarp dviejų stiebų. Kažkas iš jūreivių
riktelėjo: Kapokit, kam gyvenimas brangus! tačiau jau buvo vėlu. Pabaisa pradėjo traukti laivą į gelmę. Škuna apsivertė ir netrukus paniro.
Pelos istorija plačiai nuskambėjo. Buvo prisimintos mitinės jūrų pabaisos krakenai. Ypač daug jų senuosiuose skandinavų epuose. Tai pagražintos, o tiksliau, sutirštintos istorijos. Tačiau ilgainiui išaiškėjo ir objektyvi tiesa. 19 a. pabaigoje (1870 žiemą) amerikiečių zoologas E. Verilas*) ištyrė milžinišką kalmarą, kurį bangos išmetė į Niufoundlando krantą. Jo ilgis 18 m, o akys tarsi du būgnai. Argi ne pabaisa? Tokia gali pulti ir žvejų valtį ar nedidelį laivelį... Juda kalmaras panašiai kaip Pelą puolusi pabaisa trūkčiojančiais judesiais. O kalmarų čiuptuvų galia baisi! Tačiau jūrose, atseit, gyvenančios ir milžiniškos gyvatės. Pvz, 1964 m. prancūzas Robertas le Serekas prie Australijos krantų nufotografavo stambią jūrų gyvatę. Nedidele valtimi plaukė trise. Sereko žmona pamatė po vandeniu kažką keista, pakvietė vyrą ir draugą Chenką. Šis pagalvojo, kad tai stambaus medžio kamienas, gulintis 2-2,5 m gylyje. Anot Sereko, tas gyvūnas buvo apie 23-25 m ilgio. Oda juoda, su rudais žiedais maždaug kas 1,5 m. padaras neturėjo kojų, o kūno skersmuo buvo apie 75 cm. Jo nugaroje žiojėjo didelė žaizda, pro kurią baltavo mėsa. Serekas iš valties padarė kelias nuotraukas. Užsidėję akvalangus, vyrai pabandė prisiartinti prie mįslingo gyvūno. Priartėjo beveik iki 6 m. tik tada tingioji pabaisa sujudėjo ir pasisuko link žmonių. Šie sparčiai spruko atgl į valtį. Kita vertus, ir mokslininkai pastoviai atranda naujų gyvūnų rūšių. Tarkim, neseniai atrasta nauja laukinių kačių rūšis. O vandenynai vis dar tikras paslapčių okeanas. O štai prie 70 m. buvo sugauti celakantai, žuvys, gyvenę iki dinozaurų ir turėję išnykti, kaip manyta, prieš 60-70 mln. m. bet, pasirodo, neišnyko. Jų jau sugauta apie šimtas. Gal ir Nesė užsilikus iš tų laikų?! DNR paieškos nerodo, kad yra pleziozauras Anglų biologui Neilui Džemelui**) 2018-ais pavyko gauti grantą Lochneso pabaisos DNR tyrimams. Jo grupė tirs garsiojo ežero vandenį ir dumblą ieškodama DNR, kas leis sudaryti pilną Lochneso gyvūnijos katalogą. Jau turimi daugiau ar mažiau detalūs DNR katalogai šimtams tūkstančių organizmų. Iš tikro, tai biologai nesitiki sensacingų radinių, tačiau Lochneso pavadinimas gerai veikia finansavimą skirstančius valdininkus. N. Džemelas sako, kad žmonės mėgsta paslaptis ir jie panaudos mokslą, kad į Loch Neso paslapčių knygą įrašytų dar vieną skyrių. Loch-Nesė ne ungurys?! 2018 m. genetikas N. Džemelis iš Naujosios Zelandijos ežero vandenyje rado nemažai ungurių DNR, tad pasiūlė hipotezę, kad tai gali būti milžiniškas upinis ungurys. Ją tikrinti ėmėsi duomenų mokslininkas (skaitykite Mitas apie Big Data) Flo Foksonas (Floe Foxon), - ir praanalizavęs duomenis, atrado, kad didžiausio iš 20 tūkst. žinomų ungurių ilgis tesiekė 1 m, o anot specialistų, jie fiziologiškai negali būti ilgesni nei 1,3 m. Tad sutikti 6 m. ilgio ungurį neįmanoma. Tai publikuota 2023 m. JMIRx Bio žurnale. *) Edisonas Verilas (Addison Emery Verill, 1839-1926) amerikiečių zoologas, Jeilio un-to prof. (1864-1907). Nuo 1860 m. tyrinėjo Atlanto pakrantės bestuburius, ypač koralus, moliuskus ir kt., tapo geriausiu galvakojų (kalmarų ir pan.) žinovu. Vėlesniais laikais tyrinėjo Bermudų salų geologiją ir jūrų gyvūniją ir be daugelio staripsnių apie tai paskelbė ir knygą Bermudų salos (1903). **) Neilas Džemelas (Neil John Gemmell) Naujosios Zelandijos genetikas. Jo tyrimai apima evoliucinės genetikos ir genomikos sritis, molekulinę ekologiją ir gamtos apsaugos biologiją. 1994-2008 m. dirbo Anglijoje. Pažymėtini jo darbai ieškant Loch Neso pabaisos (2018) bei tuataros genomo nustatymas (paskelbta Nature 2020 m., o tyrinėtoj grupei vadovavo nuo 2011). Tuatara įdomi savo ilgaamžiškumu (gyvena apie 100 m.) ir atsparumu ligoms. 2018 m. jis vadovavo komandai, ieškančiai Loch Neso pabaisos bendras tikslas buvo parodyti kaip mokslas dirba. Rezultatai paskelbti 2019 m. komandai 250 vandens pavyzdžių taip ir neradus jos eDNR (kaip ir įtariamų ryklio, šamo bei eršketo), tačiau buvo žymus ungurių DNR kiekis tad komanda padarė išvadą, kad greičiausiai buvo matomi dideli unguriai. Papildomai skaitykite:
|
gyventojus, laidojančius žmogų, kurį buvo sukandžiojusi upėje ar ežere gyvenanti pabaisa, todėl vienuolis
nedrįso bristi į upę. Bet jis, peržegnodamas pabaisą, išgelbėjo upę perplaukti pabandžiusį jo mokinį.
