|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Slibinai-gundytojai
Žemėje pasirodžius pirmiesiems žmonėms, ji nebuvo tuščia. Joje gyveno įvairios augalų ir gyvūnų
rūšys. Ir buvo dar KAŽKAS...
Slavų mitologijoje sutinkamas mažai tyrinėtas Ugninių slibinų motyvas. 18 a. istorikai pastebėjo, kad
rusų valstiečiai tiki, kad Ugniniai slibinai tai velniai, kurie skraido ir gundo moteris. Jie kibirkščiuoja virš
kamino, praninka per jį ir troboje apsireiškia gražiu jaunikaičiu ar mirusiu vyru.
Jie netgi turi savo vardus. Smolensko ir Riazanės srityse juos vadina Liubiaku, Orlovo srityje Volokita,
Tambovo gubernijoje Liubostajum, Jaroslavlio ir Vladimiro srityse irgi yra padavimas apie nelabojo
atskridimą milžiniškos ugninės šluotos pavidalu. Manoma, kad jie lanko žmones, liūdinčiais savo mirusių artimųjų.
Samaros krašte liko padavimas apie su slibinais kalbančius žmones. Ugninį slibiną sustabdyti ir priversti
paklusti galima jam ištarus Tprrrrru! Tada tasai žmogui atskleidžia Žemės ir Dangaus, praeities ir ateities
paslaptis. Paleidžiant Slibiną, reikėdama ant savęs nuo apačios persiplėšti marškinius (kitaip Slibinas
neišskrisdavo ir nužudydavo jį suvaldžiusį asmenį).
Anot Samaros srities senbuvių, kažkur rytuose yra ypatingas Šichano kalnas. Išvertus iš mordų kalbos
tai reiškia šamano užkeikimas. Aplink jį plyti ežerai. Ten gyvena Vandenų dvasia. Atlikus tam tikrą ritualą, ją
galima įprašyti atsiųsti arba, atvirkščiai, nutraukti lietų. Iki revoliucijos žmonės ėjo melstis prie ežero. Dvasios
gyvenamoji vieta buvo pažymėta akmeniu. Ant jo ir palikdavo lauktuves: duoną, druską, medų. Greta ežero
buvo griuvėsiai, kuriuos senbuviai vadino Stepono Razino žemine (Steponas Razinas Pavolgyje
apibendrintas vaizdinys, gana tolimas nuo savo realaus prototipo jis burtininkas, atsivertėlis). Po
revoliucijos prie kalno liovėsi ėją. Aukojimai liovėsi ir supykusi dvasia išpilstė ežerus paversdama juos
pelkėmis. O kalne apsigyveno laukinės čuškės (šernai), puolantys žmones, įsiveržusius į jų valdas.
1984 m. gegužės 28 d. tyrinėtojų grupė išvyko ieškoti to mistinio kalno. Jie greitai rado nuokalnę, sudaryta iš
kietų kvarco uolienų, padengtų plonu nuosėdų sluoksniu. Viršūnė apaugusi mišku. Gausi drėgmė, tankūs
brūzgynai, vabzdžių gausa trukdė paieškoms. Vietiniai atsisakė lydėti prie kalno, aiškindami, kad bijo šernų.
Vieninių apklausa leido spėti, kad dvasia paliko šias vietas.
Kita ekspedicija buvo surengta į Samaros srities šiaurės vakarus, kur irgi išlikę tikėjimai Ugniniais
slibinais. Mokslininkus pasišovė lydėti Samaros istorijos-ekologijos asociacijos Pavolgis etnografas Kirilas Serebrenitskis*).
Sunku patikėti, kad mūsų laikais greta stambių miestų išlieka praktiškai neliestų laukinės gamtos kampelių.
Liaudis juos vadina Volgos Alpėmis. Tai neapsakomai gražios, nebyliai pasakiškos vietos. Gilioje praeityje
čia bangavo Tečio jūra, o dabartinės uolos buvo i6 vandens kyšančiomis salomis. Vietiniai su tomis
vietomis sieja niūrias legendas. Atseit šiose uolose, miškuose ir pelkėse apsigyveno piktos dvasios.
Artimiausiose gyvenvietėse gyvenama tik keturiose sodybose, viso 8 čiuvašai.
Kirilas Serebrenitskis išsiaiškino, kad beveik visi, nors kartą pabuvę naktį tose pelkėse, matė klajojančias
ugneles skrajojantį nelabąjį, kurį jie vadina Pata-Kabusia. Arba kitaip, senoviškiau, Patavka-busj, skraidanti
galva. Vėliau, grįžęs į Samarą, Kirilas pasikonsultavo su Čekoksarų etnografais ir sužinojo, kad žodis
patavka dabartinėje čiuvašų kalboje iki šiol neturi vertimo. Jam artimiausias pudovka reiškia senovinį
pūdą talpinantį kibirą. Taigi būtų, kad Pata-Kabusia skraidanti kibiro formos galva.
Anot senovės padavimų, Pata-Kabusia gyvena didelėje apsamanojusioje pelkėje keistu būdu išlikusiu
ledynmečio epochos relikte. Jei kas nors kaime mirdavo prievartine mirtimi ir jį laidodavo, kaip įprasta, galėjo
atskristi Pata-Kabusia. Ugninis kamuolys skrenda tarsi slibinas, galva stora ir link uodegos vis plonėjantis; ir
skrenda tiesiai į kaimą... Ten jis, atseit, atgaivina mirusįjį, o tada, pavedžiojęs po apylinkes, nusiveda į savo
pelkę. Daugiau mirusiojo jau niekas nemato.
Ištyrę pelkę, tyrinėtojai pajuto gniuždančią, grėsmę keliančią tų vietų dvasią. Senbuviai prisimena, kad visai
nesenai tuose kraštuose gyveno kalbantys su slibinais. Jie pasakojo, kad mūsų Šiaurės gyventojų tikėjimu
skraidantys ugniniai rutuliai yra piktojo burtininkavimo rezultatas. Tokiais rutuliais, vilnijančiais visomis
vaivorykštės spalvomis, burtininkai užsiundo žmogų, kurio vardas prasideda jų pasirinkta raide. Subyrėję į
savo auką rutuliai sukelia sunkius susirgimus. Šį meną įvaldę burtininkai (ir tarp jų, aišku įvardija Steponą
Raziną) gyveno Akmens troboje (savitos formos uoloje), kažkur pelkėse ir išsišakojusiose olose,
nusitęsiančiose tūkstančius kilometrų (papildomai apie tunelius po žeme žr. >>>>> )
ir išeinančių prie Volgos.
Apklausę vietinius gyventojus, mokslininkai patraukė olų link. Ėjo per seną pušų mišką. Netrukus
paviršinis dirvos sluoksnis dingo, apnuogindamas uolienas. Milžiniški plyšiai kirto masyvą, atverdami kelią į
žemės gelmes. Laiko trūkumas neleido kruopščiai viską apžiūrėti. Rado tik vieną olą, iš kurios traukė šalčiu.
Prasiskverbę ten grupės nariai pateko į kažkokį 3 m gylio požeminį šulinį. Tolimesnį kelią užtvėrė senas
aštrus akmuo. Be specialaus pasiruošimo (atlikus kasimus ir pašalinus trukdančius akmenis) praeiti toliau
buvo neįmanoma. Tad olos dar laukia savo tyrinėtojų.
Etnografai pažymi, kad 20 a. pradžioje į šias vietas susirinko praktiškai visų pagrindinių slaptųjų ir apokrifinių
Rusijos mokymų atstovai ir saugotojai. Kas juos traukė į čia? Gal aktyvi šių vietų energetika...
Nemažai 19-20 a. teosofų rasė apie kelias protingas rases, kurios gyveno iki žmogaus pasirodymo. Anot
jų, pirmosios rasės neturėjo standaus kūno, o buvo ugniniai gumulai. Galbūt, tai ir yra savotiški seniai
praėjusių laikų reliktai, kuriuos mes žinome kaip Pata-Kabusius ar Ugninius slibinus. Pasislėpusių
ypatinguose energetiniuose planetos taškuose, jų galimybės apribotos ir jiems reikia kitų protingų būtybių pagalbos.
Yra nemažai pranešimų apie ugninius rutulius tarsi prilipusios prie aukštos įtampos laidų. Galima spėti, kad
paslaptingi kamuoliniai žaibai tai nepakankamai išsivystę jaunos būtybės, kitų energetinių gyvybės formų
atstovai. Kada nors teks su jais artimiau susipažinti... *) Kirilas Serebrenitskis - politologas, istorikas, etnopsichologas, keliautojas, publicistas,
kilęs iš Samaros. Yra vienas iš Committee Bonapartiste Oriental (įkurto 2005 m. ir
vienijančio Napoleono karininkų palikuonis) steigėjų. Samaros MTInste tiria religinę mitologiją.
Daugelį metų praleido ekspedicijose nuo Karpatų iki Krasnojarsko krašto. Papildomai skaitykite:
|
