Gamta turi didelę vaizduotę kurdama įvairių formų landšaftus, kurie žmonėms kartais primena atpažįstamus dalykus. Per pilnatį Mėnulyje regime vyrą... Žemėje - tai Kupranugario kalnas Arizonoje, Besibučiuojantys kupranugariai Kolorado „Dievų sode“, „Mieganti gražuolė“ prie Ludlow (Kalifornija), kai kalnų grandinė primena atsilošusią moterį.

Ir ne tik Žemėje. "Mars Pathfinder" komanda uolas nusileidimo vietoje primenančias barzdotą vyrą pavadino Yogi. Jame yra ir Valentino dienos širdies formos krateris, linksmo veido krateris ir, be abejo, paslaptingasis Veidas. Jo vaizdą pirmąkart 8 dešimtmetyje perdavė "Viking". Nuo to laiko jis žmones intriguoja žmonės iki šiol. Deja, orbitinės kameros nerodo nieko neįprasto - tik gerokai apirusią kalvą. Ir vis tik sritis yra geologo svajonė. Bet nereikia manyti, kas viskas suprantama ir paaiškinama.

Nors padėti aukštai, liūdną netektį raudam,
Pasmerkti, kad nesusijungsim su karaliene daugiau...

Į dausas mus pakėlė deivė, išmaudė ašaromis,
Ir padidino žibėjimą žvaigždžių sferoms.

„Taigi, kalbant dangaus kalba, joks plaukas neįkris į pieną“, A.Rey. The Stars, A new way to see them

Papildomai skaitykite: Mitologijos puslapis  

Svečias iš kosmoso gelmių

Astronomai, 2017 m. spalio 19 d. budėję prie Pan-STARS teleskopo, įrengto užgęsusio Havajų Haleakalos ugnikalnio viršūnėje, pastebėjo keistą judantį 20-o dydžio objektą. 180 cm skersmens veidrodinis teleskopas skirtas supernovų ir naujų žvaigždžių bei Žemei galinčių grėsti asteroidų registracijai. Trajektorijos paskaičiavimai parodė, kad ji hiperbolinė, taigi objektas traukos jėga nepririštas prie Saulės, atskridęs iš tolimo kosmoso ir vėl iškris į jo glėbį ir daugiau niekada negrįš. Jis tapo pirmuoju tarpžvaigždiniu svečiu, patekusiu astronomams į akis. Kai objektas buvo pastebėtas, jis jau buvo 33 mln. km nuo Žemės ir skrido tolyn nuo Saulės. Beveik tiesus svečio kelias vedė gana arti Saulės – vos už 0,3 a.v. (arčiau, nei Merkurijaus perihelis).

Iškart į jį sužiuro keletas teleskopų, galingesnių už Havajų. NASA jį tyrinėjo Spitzer teleskopu (SST) su jo su jo 33,5 colių skersmens lęšiais, kai tasai buvo arčiausiai, už kokių 15 mln. km. Vis tik „Oumuamua“ liko pernelyg blyškus jam – kas irgi buvo „vertingas pasiekimas“, nes leido suprasti jo dydį (100-440 m). Vis tik SST aptiko, kad kūno atspindėjimas yra apie 10 k. didesnis nei kometų. Matyt, skrendant per tarpžvaigždinę erdvę jos išorinio apvalkalo dujos, išsiskyrusios esant prie žvaigždės, vėl sušalo, sukurdamos blizgų paviršių.

Pradžioje svečią priėmė kaip kometą ir jį pagal taisykles pažymėjo C/2017 U1. Tačiau net galingiausi teleskopai neįžvelgė uodegos, tad perkvalifikavo į asteroidus (A/2017 U1), o kadangi asteroidams padoru turėti vardą, tai pavadino Oumuamua (havajietiškai „pirmas pasiuntinys iš toli“). O kadangi tai pirmas pastebėtas tarpžvaigždinis objektas, o taisyklių jiems žymėti nebuvo, tai suteikė ir indeksą I1 (I - interstellar).

Iš jo atspindėtos šviesos spektro spėjama, kad jo spalva rausvoka – matyt per milijonus metų trunkančio kosminių spindulių poveikio. Tokio pat atspalvio yra ir Čuriumovo-Gerasimenko kometa, kurią tyrė „Rosetta“ stotis. O ryškumo matavimai parodė, kad jis kinta 2,5 dydžiu kas 7 val. 20 min. Matyt tai reiškia, kad objektas stipriai ištįsęs (ilgis 6-10 kartų didesnis už storį) ir skrenda besivartydamas. Kartu tas spartus sukimąsis aplink trumpąją nurodo jo tvirtumą, neleidžiantį jam subyrėti.

Belfasto Queen un-to mokslininkai tikina, kad Oumuamua sudaryta iš ledo, padengtu maždaug 50 cm storio sausu angliarūgštės sluoksniu, kuris neleidžia kūnui įkaisti prie Saulės, todėl ir nėra šleifo.

Mokslininkai išskyrė ir 4-ias nykštukines žvaigždes, galėjusias „išspjauti“ Oumuamua. Pirmąja buvo raudonoji nykštukė HIP 3757, maždaug prieš 1 mln. metų buvusi beveik 2 švm. atstumu nuo asteroido, tačiau dėl gana didelio susitikimo greičio (25 km/sek.) tai vargiai galėjo įvykti. Antrąja kandidate buvo į Saulę panaši HD292249 arti šio asteroido buvusi prieš 3,8 mln. m.; ir jų santykinis tarpusavio greitis tebuvo 10 km/sek.

Objekto forma ir trajektorija paskatino kalbas apie ateivių laivą ir buvo bandoma net pagauti jo siunčiamus radijo signalus. Jų neaptikta. Iškart kilo mintis prie jo pasiųsti zondą jo medžiagos ištyrimui, nes iki šiol teturima tik iš Saulės sistemos objektų (projektas gavo „Lyros“ pavadinimą pagal žvaigždyną, iš kurio, kaip manoma, ir atskrido Oumuamua). Iš arčiau patyrinėti iš tikro net nebuvo galimybės, nes mūsų zondai nepajėgūs išvystyti tokį greitį, kad jį galėtų pavyti (26 km/sek.). Šiuo metu jis jau toli nuo Saulės sistemos. Pagal 2018 m. birželio 27 d. paskelbtus duomenis, tai vis tik yra kometa, kadangi objektas juda su negravitaciniu pagreičiu.

Tačiau Harvardo Smitsoniano astrofizikos centro mokslininkai ir po to (2018 m. lapkritį) dar išsakė apie galimybę jo buvimu „dirbtinės kilmės“. Anot A. Loebo ir Š. Bialy, tai gali būti kosminis laivas, varomas kosminių burių (kurias, galbūt, pametė) pagalba. Varomąja jėga gali būti galingi radijo pliūpsniai (FRB), kuriuos nežemiečiai nukreipia į laivo burę. Kadangi Oumuamua jau išskrenda iš Saulės sistemos, A. Loebas ragina ieškoti kitų panašių objektų, galinčių pasirodyti Saulės sistemoje. Beje, anot Loebo, kai kurie jų gali pernešti ir gyvybę.

Žvaigždėlėkis ... Mėnulyje?

Oumuamua nuskrido, tačiau visai neseniai ufologai aptiko nežemiečių žvaigždėlaivio kopiją ... Mėnulyje. Ją 1971 m. nufotografavo „Apollo-15” misija. Manoma, kad cigaro formos darinys yra 3 km ilgio ir 500 m skersmens. Taigi, proporcijos kaip ir Oumuamua.

Internete klajoja legenda, kad prie nežemiečių laivo Mėnulyje dar 1976 m. skrido bendra sovietų ir amerikiečių „Apollo-20” misija. Iš rusų pusės buvo A. Leonovas, o amerikiečių – V. Rutledžas ir M. Snaider. Tariamai, laivo viduje jie rado nežemiečių kūnus. Bet neseniai išsiaiškinta, kad ši istorija feikinė ir remiasi padirbtais kadrais.

Tačiau paslaptingas „cigaras“ vis tik yra – jis pastebimas keliose „Apollo-15“ padarytose nuotraukose. Spėliojama, kad tai prieš milijardą metų avariją patyręs žvaigždėlėkis. O Oumuamua – jo žvalgybinis zondas, kuris irgi sugedo ir dabar toliau skraido nevaldomas, kas keli milijonai metų sugrįžtantis į Saulės sistemą.

Nauja dangaus kūnų klasė

Ieškodami kamuolinių žvaigždžių klasterių, astronomai atrado didesnius ir blankesnius objektus. Pirmiausia jie buvo pastebėti Hubble teleskopu padarytose NGC 1023 lęšio formos galaktikos nuotraukose. Jie gali paaiškinti tokių galaktikų susidarymo dėsningumus.

Juos atrado Kalifornijos un-to profesorius Jean Brodie su Soeren Larsen. Anksčiau jų niekas nepastebėjo, nes jie yra labai neryškūs. Hubble archyve tėra tik 4 galaktikos, kuriose jie gali būti aptikti (iš jų rasti tik 1023 ir 3384).

Astronomai žinojo dviejų tipų žvaigždžių spiečius: atviruosius iš santykinai nedaug jaunų žvaigždžių (nuo keliasdešimt iki tūkstančių) ir tankių kamuolinių iš dešimčių tūkstančių senyvų žvaigždžių. Kamuolinių spiečių randama visose galaktikose.

Naujieji objektai atrodo esą tokio pat amžiaus kaip ir kamuoliniai, bet atrodo ir elgiasi kitaip. Jei ryškūs kamuoliniai tėra 15-20 šviesmečių skersmens, tai blyškūs naujieji - 50-100. Taipogi jie susiję su galaktikos centru, o dauguma kamuolinių turi savo trajektoriją aplink galaktiką. Tų objektų šviesa rausva, tad spėjama juos esant sudarytus iš senyvų žvaigždžių. Jie sukasi aplink galaktikos centrą kartu su kitomis galaktikos žvaigždėmis.

Lęšio formos galaktikos panašios į spiralines tik yra be rankovių ir sudarytos iš senų žvaigždžių. NGC 1023 turį ryšį su nykštukine bendrakeleive galaktika iš labai jaunų žydrųjų žvaigždžių. Praeityje NGC 1023 galėjo įtraukti kitas nykštukines galaktikas. Tačiau ši teorija nepaaiškina, kodėl tie klasteriai tokie dideli.